2016-06-09 Nr. AB-12259-3-61-3-01421-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-560-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01421-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Jumps“ (toliau – ir UAB „Jumps“) kreipėsi į teismą skundu (b. 1. 1–6), prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. S-37(7- 248/2013); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą 1A-433; 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir teritorinė muitinė) 2013 rugpjūčio 8 d. supaprastinto pirkimo ataskaitą Nr. 3VM19305S.

Paaiškino, kad teritorinė muitinė 2013 rugpjūčio 8 d. supaprastinto pirkimo ataskaitoje Nr. 3VM191421S, remdamasi 2013 liepos 17 d. tyrimo protokole Nr. 3T1323 nurodyta informacija, nurodė, kad importo deklaracijoje Nr. 13LTVG2000IM01F010 nurodytas produktas turėtų būti klasifikuojamas 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priede nustatytos Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir Kombinuotoji nomenklatūra, KN) 2710 19 25 00 X303 subpozicijoje, o ne KN 2709 00 10 00, kaip nurodė pareiškėjas. Pasikeitus klasifikacijai, pasikeitė ir akcizų tarifas.

Nurodė, kad klasifikaciją lėmė Muitinės laboratorijos atlikti tyrimai, kurie skiriasi nuo nepriklausomų laboratorijų atliktų tyrimų, o taip yra todėl, kad buvo netinkamai paimtas, o vėliau ir netinkamai įvertintas mėginys. Nebuvo atsižvelgta į produkto gavybos procesą, o tik į chemines savybes. Produktas buvo klasifikuotas remiantis ne kriterijų visuma, o pavieniais rezultatais, dėl ko atsirado nepagrįsta prievolė mokėti mokesčius.

Manė, kad Muitinės departamentas pareiškėjo skundą atmetė nepagrįstai. Nesutiko su atsakovo pozicija, kad buvo remtasi gautų tyrimų rezultatų visuma.

Komisija patvirtino atsakovo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 1A-433, nurodydama, kad Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas Nr. 3T1323 laikytinas leistinu įrodymu ir atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad 2709 00 pozicijoje klasifikuojami naftos produktai apibrėžiami per chemines savybes, o ne vien pagal gavybos technologiją. Šiame sprendime nustatyta, kad gamintojo išduotas 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pasas Nr. 73/2013 (būtent jame nurodyta stingimo temperatūra, sieros kiekis) bei 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikatas Nr. 0075666 patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas neteisingai klasifikavo ginčo prekę.

Manė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, nes Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 1B-498 patvirtintų Ekspertinių tyrimų atlikimo muitinės laboratorijoje nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 14 punktas nustato, kad ekspertas daro tyrimą objektyviai ir visapusiškai vadovaudamasis savo kompetencija, griežtai laikydamasis teisės aktų reikalavimų, o atsakovas teisės aktų nesilaikė ir tuo pažeidė Nuostatų 5.1 punktą. Taip pat buvo pažeistas ir Nuostatų 19.1 punktas, kuris reikalauja ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyti atskirų požymių analizę ir jų palyginimo rezultatus. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas turėjo nustatyti ne tik parametrus, būdingus subpozicijai KN 2709 00, bet ir parametrus, būdingus subpozicijai KN 2710 19.

Muitinės laboratorijos tyrimo protokole produkto sudėtis nurodyta formaliai padarant įrašą, jog produktas sudarytas iš naftos produktams būdingų aromatinių ir alifatinių angliavandenilių, kurių koncentracijos santykinis paskirstymas yra būdingas naftos alyvoms be RRME (biodyzelino) priedo, todėl nėra pagrindo teigti, kad produktas priskirtinas subpozicijai KN 2710 19 25 00. Muitinės laboratorija neatsižvelgė į produkto gavybos procesą. Be to, nei Muitinės departamentas, nei Komisija atidžiai nevertino visų pateiktų dokumentų. Produkto siuntėjas per klaidą pareiškėjui pateikė klaidingus dokumentus t. y. nurodė klaidingą sertifikato numerį, taip pat kokybės pase ir atitikties sertifikate nesutampa KP VED kodai.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad iš siuntėjo nepavyko gauti būtino atitikties sertifikato Nr. KZ00550019.01.0101122, kuris yra konkrečiai priskirtas ginčo prekei.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą (b. 1. 63–65) nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė argumentų dėl protokolo Nr. 3T1323 neatitikimo teisės aktams. Teigė, kad Nuostatų 19.1 punktas negalioja tyrimo protokolui. Paaiškino, kad pareiškėjas deklaruodamas prekes pateikė atitikties sertifikatą Nr. KZ1510019.01.01.01353, kuriame produktas klasifikuojamas toje pačioje subpozicijoje, kurią rekomendavo ir Muitinės laboratorija.

Per teismo posėdį nurodė, kad esminis skirtumas tarp KN 2709 00 10, kurį nurodė pareiškėjas, ir KN 2710 19, kuriuo rėmėsi atsakovas, yra tas, kad pareiškėjo nurodomoje subpozicijoje klasifikuojamos neapdorotos naftos alyvos (žalia nafta), o atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad produktas pagal pagrindines sudėtines dalis yra perdirbtas, todėl turi būti klasifikuojamas pagal KN 2710 19 subpoziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teritorinė muitinė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ginčo dalykas – Komisijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. S-37(7248/2013), Muitinės departamento 2013 m. lapkričio 11d. sprendimo Nr. 1A-433 ir teritorinės muitinės 2013 rugpjūčio 8 d. supaprastintos pirkimo ataskaitos Nr. 3VM191421S teisėtumas ir pagrįstumas.

Įrodinėjimo dalykas yra, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo gabenamas produktas buvo atsakovo suklasifikuotas KN 2710 19 25 00 TARIC kodu t. y., ar ši prekė turi būti klasifikuojama ir deklaruojama TARIC kodu 2710 19 25 00 X303, kaip vidutinis naftos distiliatas, ar, kaip teigia pareiškėjas, TARIC kodu 2709 00 10 00, kaip vidutinis distiliatas, skirtas specifiniams perdirbimo procesams (dujų kondensatas) ST TOO 100840014752-04-2011. Nuo šio klasifikavimo tiesiogiai priklauso pareiškėjui apskaičiuotinų mokėtinų importo mokesčių ir su jais susijusių sumų dydis.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Muitinės departamentas, konstatuodamas, kad pareiškėjo importuota prekė klasifikuotina 2710 19 subpozicijoje, rėmėsi Muitinės laboratorijos 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolu Nr. 3T1323, Kombinuotosios nomenklatūros (KN) 27 skirsnio 2 papildomosios pastabos c punkte pateiktu vidutiniųjų alyvų apibūdinimu, KN 2709 00 10 subpozicijos paaiškinimu, vertino pareiškėjo muitinio įforminimo metu pateiktuose 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pase Nr. 73/2013, 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikate Nr. 0075666 nurodytus duomenis, apibūdinančius ginčo prekę. Tuo tarpu pareiškėjas, nesutikdama su ginčijamu Muitinės departamento sprendimu, nurodė, jog Muitinės departamentas nevertino aplinkybių, dėl kurių produktas priskiriamas KN 2709 00 10 00 subpozicijai, o nustatinėjo tik aplinkybes, dėl kurių leidžiama produktą priskirti KN 2710 19 25 00 subpozicijai, neatsižvelgė į neatitikimą tarp atitikties sertifikate nurodyto produkto pavadinimo ir jam priskirto KN kodo, naudojo netinkamą kriterijų (vertino vienintelę produkto savybę – distiliacijos temperatūrą) nustatant naftos produkto priskyrimą KN 2710 19 25 00 subpozicijai. Pareiškėjas pateikė uždarosios akcinės bendrovės „Saybolt Baltija“ (toliau – ir UAB „Saybolt Baltija“) 2013 m. birželio 13 d. ataskaitą Nr. 14101/00001619.10/1713, kaip įrodymą, paneigiantį Muitinės laboratorijos tyrimo protokole išdėstytas išvadas.

Komisija, įvertinusi Muitinės departamento bei pareiškėjo pozicijas ginčo klausimu, mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų visumą sprendė, kad Muitinės departamentas pagrįstai pareiškėjo importuotą prekę suklasifikavo TARIC kodu 2710 19 25 00 X303 ir dėl to pareiškėjui papildomai apskaičiavo mokėtinus importo mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktą taikant Kombinuotąją nomenklatūrą Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis.

Nagrinėjamu mokestinio ginčo atveju iš bylos medžiagos matyti, jog muitinė, pakeisdama pareiškėjo deklaruotą prekės kodą elektroninėje importo deklaracijoje, rėmėsi būtent Muitinės laboratorijos tyrimo protokolu, t. y. leistinu Taisyklių 6 punkto kontekste įrodymu. Iš byloje pateikto Muitinės laboratorijos 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolo Nr. 3T1323 turinio matyti, jog Muitinės laboratorija, ištyrusi pareiškėjo importuotos prekės mėginį – skaidrų, geltonos spalvos, neklampų, turintį specifinį naftos produktų kvapą skystį, nurodė, kad tyrimui pateiktas mėginys yra naftos produktas, atitinkantis vidutiniųjų alyvų apibūdinimą (KN 27 skirsnio 2 c papildomoji pastraipa) ir todėl prekės rekomenduojamas TARIC kodas yra 2710 19 25 00. Taigi Muitinės laboratorijos 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolas Nr. 3T1323 atitinka teisės aktų reikalavimus (Nuostatų 21, 35 p.), jame aiškiai aprašytas objektas, kuris buvo tiriamas, nurodyti tyrimo metodai, gauti rezultatai, šaltiniai, kuriais remiantis buvo nustatytas prekės TARIC kodas. Todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad Muitinės laboratorija atliko tyrimą siekdama konstatuoti konkretų produkto priskyrimą KN 2710 19 subpozicijai, nesiaiškino produkto gavybos technologijos, o tik jo chemines savybes, nepagrįstai taikė LST EN ISO 3405:2011 metodą, kuris nėra taikomas tiriant KN 2709 subpozicijos produktus, kad Muitinės laboratorija neišmano tiriamų naftos produktų, kurių tyrimui būtinas specialus išmanymas, yra nepagrįsti.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtą Muitinės laboratorijos tyrimų protokolo vertinimo įrodinėjimo procese specifiką, pagal kurią nenustačius teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis toks protokolas galėtų būti pripažintas neteisėtu įrodymu, eliminuojančiu galimybę juo remtis nustatant mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes, Muitinės laboratorijos tyrimo protokole suformuluota išvada dėl prekės klasifikavimo gali būti paneigta tik Taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-218/2012), Komisija darė išvadą, jog pareiškėjo pateikta UAB „Saybolt Baltija“ 2013 m. birželio 13 d. ataskaita Nr. 14101/00001619.10/L/13 neatitinka minėtų įrodymų leistinumo kriterijų, todėl nepripažintina įrodymu, paneigiančiu Muitinės laboratorijos tyrimų protokole pateiktą išvadą dėl prekės kodo pagal TARIC nomenklatūrą nustatymo.

Teismas sutiko su Muitinės departamento ginčijamame sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjui nepateikus duomenų, jog tyrimą atlikusios UAB „Saybolt Baltija“ veikla yra akredituota pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025 „Tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencijai keliami bendrieji reikalavimai“, šios bendrovės ataskaita negali būti laikytina nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis, paneigiančiomis Muitinės laboratorijos tyrimus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu jo pateiktos tyrimų ataskaitos vertinimu, skunde nurodė, jog nėra aišku, kokiu teisės aktu remiantis nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, įgaliojimus ir kompetenciją patvirtina tik LST EN ISO/IEC 17025 standartas. Pareiškėjo teigimu, UAB „Saybolt Baltija“ turimas Bureau Veritas išduotas sertifikatas, patvirtinantis atitikimą ISO 9001:2008 reikalavimams Naftos ir naftos produktų kiekybės ir kokybės tikrinimo, chemijos ir naftos pramonės gaminių, sausųjų krovinių srityje, yra pakankamas pagrindas prilyginti šią įmonę akredituotai (sertifikuotai) tyrimų laboratorijai Taisyklių 6 punkto prasme.

Teismas manė, kad Komisija pagrįstai padarė išvadą, kad iš nurodytųjų standartų taikymo sričių matyti, jog LST EN ISO/IEC 17025 standartas nustato bendruosius kompetencijos reikalavimus, taikomus darant tyrimus, bandymus ir (arba) kalibruojant, jis apima tyrimus, bandymus ir kalibravimą, daromus taikant standartinius, nestandartinius ir laboratorijos sukurtus metodus, jis taikytinas visoms organizacijoms, darančioms tyrimus, bandymus ir (arba) kalibruojančiom, visoms laboratorijoms, nepaisant koks darbuotojų skaičius ar daromų tyrimų, bandymų ir (arba) kalibravimo apimtis.

Jeigu tyrimų, bandymų ir kalibravimo laboratorijos atitinka šio standarto reikalavimus, jos turi tyrimų, bandymų ir kalibravimo veiklos kokybės vadybos sistemą, kuri taip pat atitinka ISO 9001 principus. Tuo tarpu ISO 9001:2008 standartas nustato kokybės valdymo sistemoms keliamus reikalavimus, kurie yra bendri ir gali būti taikomi visoms organizacijoms, nesvarbu, koks jų tipas, didumas ir tiekiamas produktas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, jog UAB „Saybolt Baltija“ turimas Bureau Veritas išduotas sertifikatas, patvirtinantis jos atitikimą ISO 9001:2008 reikalavimams, yra pakankamas pagrindas prilyginti šią įmonę akredituotai (sertifikuotai) tyrimų laboratorijai Taisyklių 6 punkto prasme, yra atmestini.

Iš UAB „Saybolt Baltija“ 2013 m. birželio 13 d. ataskaitos Nr. 14101/00001619.10/L/13 turinio matyti, kad nurodytoji bendrovė tyrė pareiškėjo krovinių sandėlyje nežinia kada paimtą mėginį (mėginio paėmimo data nenurodyta, nurodyta tik mėginio gavimo laboratorijoje data), taigi, tyrimo objektas buvo užsakovo (pareiškėjo) pateiktas prekės pavyzdys, pateikiant šį pavyzdį muitinė nedalyvavo. Todėl tvirtinti, jog UAB „Saybolt Baltija“ ištyrė būtent tos prekės, kurią ginčo atveju importavo pareiškėjas, mėginį, nėra pagrindo.

Pareiškėjas, remdamasis KN 27 skirsnio 2 papildomosios pastabos c punkte pateiktu vidutiniųjų alyvų apibrėžimu, skunde tvirtina, jog vidutiniosios alyvos, kitaip nei vidutinis distiliatas, skirtas specifiniams perdirbimo procesams (dujų kondensatas), yra apibrėžiamos per chemines savybes, o ne gamybos technologiją ir todėl Muitinės laboratorija nepagrįstai nesiaiškino produkto gavybos technologijos, nepagrįstai taikė būtent LST EN ISO 3405:2011 metodą (KN bei KN paaiškinimuose nėra nurodyta, jog minėtas metodas taikomas tiriant KN 2709 subpozicijos produktus), jog tyrimas, kuriuo buvo nustatinėta, ar produktas tinkamai klasifikuotas KN 2709 subpozicijoje, buvo netinkamas, pritaikytas KN 2710 subpozicijoje esančių medžiagų tyrimui. Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad pareiškėjo tvirtinimams prieštarauja jo paties pateikti dokumentai, nes, kaip matyti iš UAB „Saybolt Baltija“ 2013 m birželio 13 d. ataskaitos Nr. 14101/00001619.10/L/13, pareiškėjo pateiktą produktą ši bendrovė taip pat tyrė taikydama ASTM D 86 metodą, kuris, pagal KN 27 skirsnio 2 papildomosios pastabos c punkto nuostatas, yra lygiavertis ISO 3405 metodui, kurį taikė Muitinės laboratorija. Be to, iš KN paaiškinimų matyti, jog 2709 00 subpozicijoje „Neapdorotos naftos alyvos (žalia nafta) ir neapdorotos alyvos, gautos iš bituminių mineralų“ klasifikuojami tokie produktai, kurie pasižymi būdingomis neapdorotų alyvų, gautų iš įvairių šaltinių, savybėmis (pavyzdžiui, specifiniu sunkiu, distiliacijos kreive, sieros kiekiu, stingimo temperatūra, klampumu), taigi ir šioje pozicijoje klasifikuojami naftos produktai yra apibrėžiami per chemines jų savybes, o ne vien pagal gavybos technologiją kaip skunde, remdamasis 2709 00 10 subpozicijos paaiškinimu, nurodė pareiškėjas. Iš Muitinės laboratorijos 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolo Nr. 3T1323 matyti, jog Muitinės laboratorija tyrė ne tik vienintelę ginčo produkto savybę – distiliacijos temperatūrą, kaip tvirtina pareiškėjas, bet ir kitas savybes – tankį, sudėtį, naudojo ir kitus tyrimo metodus, ne vien tik pareiškėjo nurodytąjį LST EN ISO 3405:2011.

Pareiškėjas muitinio įforminimo metu pateikė importuotos prekės 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pasą Nr. 73/2013 bei 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikatą Nr. 0075666, kuriame nurodytas prekės kodas 2710 19 11 00. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina aplinkybę, jog jis nagrinėjamu atveju neteisingai klasifikavo ginčo prekę ir deklaravo ją kodu 2709 00 10 00. Kaip teisingai pastebėjo Muitinės departamentas ginčijamame sprendime, kokybės pase nurodyti prekės pavadinimas „vidutinis distiliatas, skirtas specifiniams perdirbimo procesams“ ir distiliacijos charakteristikos atitinka „vidutiniųjų alyvų“ apibūdinimą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ir kitos kokybės pase nurodytos produkto savybės (stingimo temperatūra, sieros kiekis) neatitiko KN paaiškinimuose nurodytų neapdorotos naftos alyvoms būdingų specifinių savybių. Pareiškėjas pažymėjo, kad atitikties sertifikate nurodytas ginčo prekės kodas neatitiko nurodyto prekės apibūdinimo – specifiniams perdirbimo procesams skirtas vidutinis distiliatas (dujų kondensatas), todėl yra padaryta akivaizdi klaida tarp įrašyto produkto pavadinimo ir jam priskirto KN kodo, tačiau duomenų, jog kreipėsi į atitikties sertifikatą išdavusią instituciją ar prekės tiekėją dėl šios klaidos ištaisymo, nepateikė. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos darytina išvada, jog ginčo prekė turėjo būti klasifikuota 2710 19 subpozicijoje.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nepateikė tyrimo išvadų, atitinkančių Taisyklių 6 punkto reikalavimus, kuriomis remiantis galėtų būti kvestionuojamas muitinės nustatyto prekės kodo teisingumas arba kurios keltų pagrįstų abejonių dėl prekės kodo nustatymo teisingumo. Todėl pagrindo pripažinti, jog Muitinės laboratorija neteisingai nustatė pareiškėjo importuotos prekės kodą ir kad teritorinė muitinė nepagrįstai pareiškėjui apskaičiavo papildomas akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio bei su šiais mokesčiais susijusias sumas, nėra.

Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, kad Muitinės departamento sprendimas, kuriuo patvirtinta teritorinės muitinės 2013 m. rugpjūčio 8 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3VM191421S, yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Jumps“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl Muitinės laboratorijos 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolo, kaip tinkamo įrodymo. Nuostatų 21 ir 35 punktuose nurodyta tik Muitinės tyrimo protokolo įforminimo tvarka, tačiau nei formos, nei turinio reikalavimai, kurie keliami tyrimo protokolui, nenurodyti. Tačiau pagal Nuostatų 21.1 punktą, Muitinės laboratorija turi pareigą atlikti išsamius tyrimus, todėl atlikdama naftos produkto tyrimą ir nustatydama KN kodą, turėjo atsižvelgti į visa pateiktą informaciją. Muitinės laboratorija privalėjo nustatyti taip pat ir pareiškėjo deklaruojamam KN kodui būdingas savybes, o ne tik nustatyti kitam KN kodui būdingas savybes. Muitinės laboratorijos tyrime protokole nurodyti keli prekės parametrai, tarp kurių nėra parametrų, kurie leistų prekę klasifikuoti subpozicijoje KN 2709 00 10, bei informacijos dėl prekės gavybos technologijos. Todėl Muitinės laboratorija atliko tyrimą siekdama konstatuoti konkretų prekės priskyrimą KN 2710 19 subpozicijai.

2. Taisyklių 6 punkte nėra privalomai nurodyta, kad nešališka laboratorija turi būti sertifikuota būtent pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025. Toks aiškinimas neatitiktų protingumo ir teisingumo principų, nes Lietuvoje tokią sertifikaciją turi Muitinės laboratorija ir Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorija, kuri neatlieka tyrimų pagal verslo subjektų prašymus. Pažymi, kad UAB „Saybolt Baltija“ yra sertifikuota pagal standartą ISO 9001:2008.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad importuotos prekės 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pasas Nr. 73/2013 bei 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikatas Nr. 0075666 patvirtina aplinkybę, jog jis nagrinėjamu atveju neteisingai klasifikavo ginčo prekę ir deklaravo ją kodu 2709 00 10 00. Importuotos prekės 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pase Nr. 73/2013 nurodyti gamtinių dujų kondensato kokybiniai rodikliai atitinka tiek KN, tiek KN paaiškinimuose nurodytus gamtinių dujų kondensatams būdingus rodiklius: distiliaciją, tankį, sieros kiekį ir kita. Dėl 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikato Nr. 0075666 pažymi, kad 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pase Nr. 73/2013 nurodytas kitas atitikties sertifikato numeris, be to, nei kokybės pase, nei atitikties sertifikate nesutampa KP VED kodai. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad siuntėjas prie ginčo prekės pateikė neteisingus dokumentus, todėl per klaidą pateiktu atitikties sertifikatu negalima remtis, priskiriant KN kodus. Pareiškėjas dėl šio neatitikimo kreipėsi į tiekėją 2014 m. vasario 27 d. pareiškimu, tačiau pastarasis informavo, kad sertifikato pateikti neįmanoma. Todėl nei 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pasas Nr. 73/2013, nei 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikatas Nr. 0075666 nepatvirtina, jog pareiškėjas neteisingai klasifikavo ginčo prekę.

4. Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas, kaip vienintelis įrodymas perklasifikuojant importuotą prekę ir sukeliant dideles mokestines pasekmes, turėtų būti aiškus, objektyvus ir nekvestionuojamas tam, kad jo pakaktų įrodyti perklasifikavimo faktą. Pareiškėjo atstovas kreipėsi į Muitinės departamentą ir 2013 m. gruodžio 13 d. gavo atsakymą, kad Muitinės laboratorijos rezultatai nėra teisiškai privalomi teritorinei muitinei priimant sprendimą, o yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Sutinka, kad ginčo prekių išgavimo būdas gali turėti įtakos ginčo prekių klasifikavimui, bet pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokiuose konkrečiuose dokumentuose, tiesiogiai susijusiuose su ginčo prekėmis, nurodytas ginčo prekių išgavimo būdas, ir tokių dokumentų nepateikė.

2. Dėl UAB „Saybolt Baltija“ išvados pažymi, kad aplinkybė, jog UAB „Saybolt Baltija“ yra akredituota pagal standartą ISO 9001:2008, nesuteikia šiai įmonei teisės daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo, nes šis standartas nustato kokybės vadybos sistemos keliamus reikalavimus, bet ne reikalavimus, numatytus naftai ir naftos produktams tirti. Be to, UAB „Saybolt Baltija“ imant mėginį Lietuvos muitinės atstovai nedalyvavo, todėl pateiktas įrodymas neatitinka įrodymams keliamų patikimumo ir sąsajumo reikalavimų.

3. Pareiškėjas yra atsakingas už visų duomenų, nurodytų deklaracijoje, teisingumą ir kartu su deklaracija pateiktų duomenų tikrumą. Pareiškėjui pateikus atitikties sertifikatą, kuriame nurodytas KN 2710 19 11 00, pareiškėjas prisiėmė visas pasekmes, susijusias su tokių duomenų (dokumentų) pateikimu. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad per klaidą pateikė ne tą atitikties sertifikatą, vertintini kaip gynybinė pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad šiuo atveju, nustatant ginčo prekės sudėtį, negalima beatodairiškai remtis rodikliais, nurodytais muitinio įforminimo metu pateiktuose dokumentuose (atitikties sertifikate, kokybės pase), kadangi yra ištirtas prekės mėginys Muitinės laboratorijoje ir nustatyti prekės klasifikavimui reikalingi faktiniai duomenys. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pateikta UAB „Saybolt Baltija“ ataskaita negali paneigti Muitinės laboratorijos tyrimų išvadų, nes minėtoje ataskaitoje nėra jokių išvadų dėl prekių KN kodų nustatymo. Todėl tokie dokumentai nelaikytini patikimais ir pakankamais šaltiniais, galinčiais paneigti Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatus. Muitinės laboratorija yra muitinės specialioji įstaiga, kuriai yra pavesta tirti prekių pavyzdžius ir mėginius, siekiant nustatyti prekių klasifikaciją pagal muitinės vartojamas nomenklatūras.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 rugpjūčio 8 d. supaprastinto pirkimo ataskaitos Nr. 3VM19305S, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo 1A-433 ir Komisijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimo Nr. S-37(7- 248/2013), kuriais teritorinės muitinės sprendimas paliktas nepakeistas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog iš Kazachstano importuotoms prekėms UAB „Jumps“ Vilniaus teritorinėje muitinėje įformino importo deklaraciją (2013 m. birželio 8 d.), kurioje deklaravo prekę pavadinimu „vidutinis distiliatas skirtas specifiniams perdirbimo procesams (dujų kondensatas)“ bei suklasifikavo šią prekę Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) kodu 2709 00 10 00. Muitinio įforminimo metu muitinės pareigūnai paėmė prekės mėginį. Muitinės laboratorijoje buvo atlikti tyrimai, būtini prekės KN kodui nustatyti. Remiantis gautais tyrimų rezultatais, tirtas produktas neatitiko „natūralių dujų kondensatų“, klasifikuojamų KN 2709 00 10 subpozicijoje, aprašymo, o tenkino „vidutinių alyvų“, klasifikuojamų KN 2710 19 subpozicijoje, apibūdinimą. Atlikto tyrimo pagrindu Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. rugpjūčio 8 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3YM191421S (b. l. 8–11) pagal minėtą importo deklaraciją UAB „Jumps“ atžvilgiu papildomai apskaičiavo 79 105 Lt akcizo, 16 612 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 1 448 Lt delspinigių ir skyrė 9 572 Lt baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ataskaita, pateikė skundą Muitinės departamentui. Muitinės departamentas 2013 m. lapkričio 11d. sprendimu 1A-433 skundą atmetė (b. l. 16–18).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, pateikė skundą Komisijai, tačiau Komisija 2014 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. S-37(7248/2013) pareiškėjo skundą taip pat atmetė (b. l. 19–26).

Skundžiamais viešojo administravimo subjektų sprendimais pareiškėjo importuotos prekės buvo klasifikuotos KN 2710 19 subpozicijoje, kas lėmė papildomų mokestinių prievolių taikymą. Pareiškėjas su tokiu ginčo prekių klasifikavimu nesutinka, teigdamas, kad jos turėjo būti klasifikuojamos KN 2709 00 subpozicijoje.

Akcentuotina, kad importo deklaracijoje Nr. 13LTVG2000IM01F010 nurodytas produktas klasifikuotas pagal 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priede nustatytą Kombinuotąją nomenklatūrą. Ginčui aktualiu laikotarpiu Kombinuotoji nomenklatūra nauja redakcija buvo išdėstyta 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 927/2012 (galiojusi 2013 m.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo klasifikuodami ginčo prekes rėmėsi Muitinės laboratorijos atlikto tyrimo protokolu (Komisijos byla, b. l. 26–27) ir jame nurodytais jų (prekių) požymiais (savybėmis). Savo ruožtu pareiškėjas, kvestionuodamas viešojo administravimo subjekto atliktą šių prekių priskyrimą KN 2710 pozicijai, pateikė UAB „Saybolt Baltija“ 2013 m. birželio 13 d. ataskaitą Nr. 14101/00001619.10/1713, kaip įrodymą, paneigiantį Muitinės laboratorijos tyrimo protokole išdėstytas išvadas (Komisijos byla, b. l. 31–33). Pagal Taisyklių 6 punktą, taikant Kombinuotąją nomenklatūrą Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl to, ar UAB „Saybolt Baltija“ ataskaita laikytina leistinu Taisyklių 6 punkto kontekste įrodymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad atsižvelgiant į Muitinės laboratorijos tyrimų protokolo vertinimo įrodinėjimo procese specifiką, nenustačius teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis toks protokolas galėtų būti pripažintas neteisėtu įrodymu, eliminuojančiu galimybę teismui juo remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, Muitinės laboratorijos tyrimo protokole suformuluota išvada dėl prekės klasifikavimo gali būti paneigta tik Taisyklių 6 punkte numatytu analogišku tyrimu (žr. 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-218/2012).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluotą Taisyklių 6 punkto nuostatų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pateiktomis alternatyviomis tyrimo išvadomis negalima remtis nustatant prekės KN kodą, nes nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių institucijų, pareiškėjo prašymu atlikusių tyrimą dėl KN kodo nustatymo, akreditavimą (sertifikavimą). Sutiktina su pirmosios instancijos išvada, jog pateiktas dokumentas apie laboratorijos UAB „Saybolt Baltija“ akreditaciją pagal ISO 9001:2008 standartą nepatvirtina šios institucijos kompetencijos atlikti naftos produktų tyrimus dėl Kombinuotosios nomenklatūros kodo nustatymo.

Tačiau vien dėl to, jog pareiškėjo pateikti naftos produktų tyrimai buvo atlikti institucijų, neakredituotų (nesertifikuotų) atlikti tyrimus dėl prekių kodo nustatymo, nereiškia, jog pareiškėjo pateiktos tyrimų išvados negali būti pripažintos įrodymais nagrinėjamojoje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-276-442/2015).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktos tyrimų išvados, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka formaliuosius procesiniame įstatyme įrodymams nustatytus kriterijus, todėl jos turėtų būti vertinamos pagal ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Vertinant byloje surinktus įrodymus, pirmiausia turi būti patikrintas jų sąsajumas, leistinumas bei pakankamumas.

Vertinant pareiškėjo pateiktą UAB „Saybolt Baltija“ ataskaitą įrodymų sąsajumo prasme, turi būti patikrinta, ar UAB „Saybolt Baltija“ buvo pateiktos tos pačios prekės, kaip ir Muitinės laboratorijai. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateiktos UAB „Saybolt Baltija“ ataskaitos matyti, jog joje nėra nurodyta mėginio paėmimo data, kas kelia pagrįstų abejonių dėl tirtų prekių. Nesant pakankamų duomenų, jog UAB „Saybolt Baltija“ ataskaita buvo parengta būtent toms pačioms prekėms, kokios buvo pateiktos Muitinės laboratorijai, ši ataskaita, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju netenkina įrodymų sąsajumo (liečiamumo) reikalavimo.

Pirmosios instancijos teismas, net ir nesant Taisyklių 6 punkto kontekste teisiškai reikšmingų tyrimų, paneigiančių Muitinės laboratorijos atliktą pareiškėjo importuotų prekių tyrimą dėl Kombinuotosios nomenklatūros kodo nustatymo, privalėjo byloje esantį tyrimo protokolą įvertinti vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kitus įrodymus – pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi teismas, nors ir nepagrįstai nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes netaikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reguliuojančių proceso teisės normų, tačiau iš esmės pagrįstai nagrinėjamoje byloje nesirėmė UAB „Saybolt Baltija“ ataskaita.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas muitinio įforminimo metu pateikė importuotos prekės 2013 m. gegužės 15 d. kokybės pasą Nr. 73/2013 bei 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikatą Nr. 0075666, kuriame nurodė prekės kodą KN 2710 19 11 00.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog Muitinės laboratorija privalėjo nustatyti ir pareiškėjo deklaruotam KN kodui būdingas savybes, o ne tik KN 2710 19 25 00 subpozicijai būdingas savybes. Pareiškėjas akcentuoja, kad Muitinės laboratorijos tyrimo protokole nurodyti keli prekės parametrai, tarp kurių nėra parametrų, kurie leistų prekę klasifikuoti subpozicijoje KN 2709 00 10.

KN 2709 pozicijoje klasifikuojamos neapdorotos naftos alyvos (žalia nafta) ir neapdorotos alyvos, gautos iš bituminių mineralų, 2709 00 10 subpozicijoje – gamtiniai dujų kondensatai. Iš KN paaiškinimų matyti, kad KN 2709 pozicijai priskiriami tik tokie produktai, kurie pasižymi būdingomis neapdorotų alyvų, gautų iš įvairių šaltinių, savybėmis (pavyzdžiui, specifiniu sunkiu, distiliacijos kreive, sieros kiekiu, stingimo temperatūra, klampumu).

KN 2710 pozicijoje klasifikuojami naftos alyvos ir alyvos, gautos iš bituminių mineralų, išskyrus neapdorotas; produktai, nenurodyti kitoje vietoje, kurių sudėtyje esančios naftos alyvos arba alyvos, gautos iš bituminių mineralų, sudaro ne mažiau kaip 70 % masės, be to, šios alyvos yra pagrindinės šių produktų sudėtinės dalys; alyvų atliekos. Naftos alyvos ir alyvos, gautos iš bituminių mineralų (išskyrus neapdorotas) ir produktai, nenurodyti kitoje vietoje, kurių sudėtyje esančios naftos alyvos arba alyvos, gautos iš bituminių mineralų, sudaro ne mažiau kaip 70 % masės, be to, šios alyvos yra pagrindinės produktų sudėtinės dalys, išskyrus produktus, kurių sudėtyje yra biodyzelino, ir išskyrus alyvų atliekas. KN 27 skirsnio 2 papildomosios pastabos c punkte numatyta, jog „vidutiniosios alyvos“ (2710 19 11–2710 19 29 subpozicijos) reiškia alyvas ir preparatus, kurių mažiau kaip 90 % tūrio (įskaitant nuostolius) distiliuojasi 210 °C temperatūroje ir ne mažiau kaip 65 % tūrio (įskaitant nuostolius) distiliuojasi 250 °C temperatūroje, taikant ISO 3405 metodą (lygiavertį ASTM D 86 metodui).

Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai pareiškėjas pateiktoje deklaracijoje prekę priskyrė KN 2709 00 10 subpozicijai, tačiau prie deklaracijos pridėtame privalomame dokumente – 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikate Nr. 0075666 – nurodė prekės priskirtinumą KN 2710 19 11 00 subpozicijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama situacija sudarė akivaizdų poreikį patikrinti pareiškėjo importuotus produktus ir nustatyti jų priskirtinumą konkrečiai KN subpozicijai, be kita ko, tiriant savybes, numatytas KN 2710 19 11 subpozicijoje klasifikuotiniems produktams, nes būtent ši subpozicija buvo nurodyta pareiškėjo pateiktame 2013 m. gegužės 20 d. atitikties sertifikate Nr. 0075666. Nors pareiškėjas teigia, kad minėtas atitikties sertifikatas buvo pateiktas per klaidą, šį teiginį pagrindžiančių įrodymų, o taip pat ir kito atitikties sertifikato pareiškėjas nepateikė. Todėl pateiktas dokumentas teritorinės muitinės visiškai pagrįstai buvo vertintas, kaip vienas iš privalomų pateikti dokumentų.

Kaip minėta, teritorinei muitinei kilus abejonių dėl importuotų prekių klasifikavimo, be kita ko, dėl neatitikimų paties pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, Muitinės laboratorija atliko tyrimą ir surašė 2013 m. liepos 17 d. tyrimo protokolą Nr. 3T1323KN, kuriame pareiškėjo importuotas prekes priskyrė KN 2710 19 25 00 subpozicijai. Iš aptariamo Muitinės laboratorijos tyrimo protokolo matyti, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, buvo tirtos ne tik distiliacijos charakteristikos, bet ir kitos savybės – produkto tankis bei sudėtis. Muitinės laboratorijos tyrimo protokolas atitinka teisės aktų reikalavimus, yra motyvuotas, ir pareiškėjui nepateikus įrodymų, kurie galėtų būti vertinami kaip paneigiantys tyrimo protokole išdėstytas aplinkybes, laikytinas dokumentu, pagrindžiančiu ginčo produktų priskirtinumą KN 2710 19 25 00 subpozicijai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas panaikinti skundžiamus Vilniaus teritorinės muitinės 2013 rugpjūčio 8 d. supaprastinto pirkimo ataskaitą Nr. 3VM19305S, Muitinės departamento 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą 1A-433 ir Komisijos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. S-37(7-248/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai tinkamais argumentais, iš esmės teisingai vertino viešojo administravimo subjektų priimtus sprendimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan