2016-10-24 Nr. AB-20152-3-61-3-00527-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2173-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00527-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 12-01-90 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 metų gruodžio mėnesio susidariusią pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėta sumažinta. Pareiškėjas nurodė, kad dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu sprendimu atsisakė tenkinti prašymą ir išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2010 m. vasario mėnesį gavo sumažintą pensiją, tačiau iš karto nesikreipė į atsakovą ar teismą, nes tikėjo, kad bus nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminas dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos nenustatytas. Savo reikalavimus pareiškėjas pagrindė ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, atstovaujanti ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui pensija buvo mokama taikant tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas nenustatė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjui pensija buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Ministerijos 2004 m. gegužės 21 d. potvarkiu Nr. 12-01-16-2447 už tarnybą paskirta 903,90 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir darė išvadą, kad V. B. gaunama pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo perskaičiuota pagrįstai bei teisėtai, todėl skundo reikalavimą dėl pareiškėjo nurodytos pensijos nepriemokos priteisimo teismas laikė nepagrįstu ir atmestinu.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 23 d. sprendimą, nelaikytinas savarankišku reikalavimu, yra tiesiogiai susijęs su skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemoką, pagrįstumu bei teisėtumu, t. y. išvestinis iš šio reikalavimo. Teismui konstatavus, kad pareiškėjui pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėjas teisės į jo nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundui paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 1950,23 Eur, sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad valstybė, Laikinajame įstatyme numačiusi Vyriausybei nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas yra prieštaringas. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriuo Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pažeidžia jo teises, o 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pratęsto pensijų mažinimo terminai nors ir neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pati sumažintos pensijos dalis turi būti grąžinta kaip nusavinta nuosavybės dalis. Pareiškėjo teigimu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato diskriminacinį pensijų mažinimo mastą ir suvaržo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytoms socialines išmokas gaunančioms kategorijos priklausantiems asmenims teises ir laisves labiau nei reikia pasiekti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, lygiateisiškumo, socialinio solidarumo imperatyvus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2012 ir 2013 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimas nebuvo konstatuojamas, tačiau Laikinojo įstatymo preambulė nebuvo pakeista. Pareiškėjas daro išvadą, kad valstybinių pensijų, taip pat pareigūnų ir karių pensijų mažinimas 2012 ir 2013 metais nebebuvo būtina priemonė, neatitiko teisėtų ir visuomenei svarbių tikslų, varžė asmenų, gaunančių tokias pensijas, teises akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, buvo neproporcingas ir diskriminuojamo pobūdžio.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui V. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atitinkamai pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o po to iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog valstybinių pensijų gavėjams pensijų nepriemokos nepagrįstai nėra kompensuojamos, teisėjų kolegija nurodo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, jog Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Vertindama argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas galbūt pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų valstybines pensijas gaunančių asmenų, kurie valstybinės pensijos ribojimo laikotarpiu turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu, vertindamas tiek Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, tiek 4 straipsnio nuostatų konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pasisakęs yra anksčiau aptartuose nutarimuose. Atsižvelgusi į tai bei į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota pareiga teismams vadovautis oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais, teisėjų kolegija negali pareiškėjo argumentų laikyti pagrįstais. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas vėlesniais dviem etapais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto, t. y. daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1960-520/2016 ir kt.).

Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti ir jo skundą priėmė. Taigi apelianto skundžiamą 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė išnagrinėjęs visus pareiškėjo skundo reikalavimus, t. y. panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 12-01-90 ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio susidariusią pensijos nepriemoką. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl termino skundui paduoti atnaujinimo laiko neturinčiais reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui V. B. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės gauti iš kitos šalies patirtų išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas