2017-01-25 Nr. AB-1954-3-61-3-03056-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2850-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03056-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.3; 57.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-9 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu dėl (duomenys neskelbtini) vykstančio karinio vidinio konflikto suteikė jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kurią 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu panaikino Departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą bei įpareigojo pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pakeitimo išnagrinėti iš naujo visapusiškai ištiriant, ar pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, taip pat tas aplinkybes, dėl kurių jis prašo pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje. Priimdamas ginčijamą 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, Departamentas tik iš dalies įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktus išaiškinimus, t. y. surinko duomenis apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimą. Departamento nustatytų aplinkybių, kad kilmės valstybėje jam nekyla grėsmė dėl vidinio karinio konflikto, pareiškėjas neginčija, tačiau mano, kad priimtas sprendimas yra neobjektyvus ir naikintinas, kadangi atsakovas nuodugniai neįvertino jo nurodytų aplinkybių, susijusių su tėvui O. S. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis ir dėl to pareiškėjui kylančios grėsmės. Šias aplinkybes Departamentas vertino tik tiek, kiek jos galėtų pateisinti Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvos 2011/95/ES (toliau – Direktyva) 16 straipsnio 1 dalies netaikymą. Pareiškėjo nuomone, šias aplinkybes Departamentas turėjo vertinti kaip savarankišką pagrindą papildomai apsaugai suteikti, neatsižvelgdamas į tai, kad ankstesnio Departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo pareiškėjas neskundė. Be to, po 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė, nes pareiškėjas iš artimųjų gavo 2016 m. birželio 18 d. laišką, kuriuo buvo persiųstas (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalavimų neatitinkantis kvietimas atvykti į prokuratūrą. Šis kvietimas kelia pareiškėjui įtarimų ir pagrįstą baimę. Atsakovas nesudarė pareiškėjui galimybės pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, jis įvertino visas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendime nurodytas aplinkybes ir panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, kadangi kilmės valstybėje jam nekyla grėsmė dėl vykstančio vidinio karinio konflikto. Departamento nuomone, aplinkybės, susijusios su tėvui O. S. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis ir dėl to kylančia grėsme, buvo įvertintos priimant 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, todėl iš naujo neturėjo būti vertinamos. Pradėjus papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, pareiškėjas buvo informuotas apie pareigą nurodyti visas reikšmingas aplinkybes, taip pat teisę pateikti papildomus dokumentus. Nepaisant to, per 2015 m. liepos 31 d. atliktą apklausą papildomų aplinkybių nenurodė. Pareiškėjo teisė pateikti papildomus dokumentus nebuvo apribota, tačiau skunde nurodytą laišką pareiškėjas greičiausiai gavo jau po 2016 m. birželio 20 d. sprendimo priėmimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą patenkino ir panaikino Departamento 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-9 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ bei įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Teismas nustatė, kad Departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-12PR-79, vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Šiuo sprendimu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2015 m. rugsėjo 5 d. Pareiškėjas 2015 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Departamentas 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. (15/6-3)10K-40234 pareiškėją informavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalimi, pradėta suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūra.

Departamentas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-3)-21PR-1 panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, nes pagal naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), vykdomos mobilizacijos sąlygas, nei dabar, nei 2014 metais (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei nekyla pavojus. Nesutikdamas su tokiu Departamento sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs pagal pareiškėjo skundą pradėtą administracinę bylą Nr. I-4002-331/2016, 2016 m. vasario 1 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-21PR-1 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. S.“ ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Departamentas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-21PR-9, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, nes pagal naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, bei vykdomos mobilizacijos sąlygas nustatyta, kad nei 2014 metais, nei dabar (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta kariniai veiksmai, o vengimas atlikti karinę tarnybą savaime nėra pagrindas gauti tarptautinę apsaugą.

Departamentas konstatavo, kad pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) miestą negrės pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Departamento nustatytų faktinių aplinkybių apie padėtį (duomenys neskelbtini), tačiau mano, kad atsakovas netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, kadangi nevertino aplinkybių, susijusių su tėvui O. S. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis ir dėl to pareiškėjui kylančios grėsmės.

Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo, kad vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą prejudicinę reikšmę turi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendime nustatytos faktinės aplinkybės, teismo sprendime išdėstyti motyvai bei atsakovui suformuluoti įpareigojimai. Panaikindamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Departamento sprendimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad, naikindamas pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, Departamentas tinkamai neįvertino, ar aplinkybių, kurios buvo nustatytos 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendime Nr. (15/6-13)-12PR-79, pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikis, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus. Priimdamas sprendimą panaikinti trečiosios šalies piliečiui anksčiau suteiktą papildomą apsaugą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Direktyvos 2011/95/ES 16 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, turi nuodugniai ištirti tų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimą bei tas aplinkybes, dėl kurių asmuo prašo pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tik tuomet priimti išsamų bei tinkamais teisės aktais pagrįstą sprendimą.

Pradėjęs papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, Departamentas 2015 m. liepos 31 d. atliko pareiškėjo papildomą apklausą, per kurią pareiškėjas paaiškino, kad papildoma apsauga jam neturėtų būti panaikinta ne tik dėl to, kad 2014 metais nustatytos aplinkybės nepasikeitė, bet ir dėl jo tėvui iškeltų baudžiamųjų bylų. Vadinasi, prašydamas pakeisti jam išduotą leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas rėmėsi ne tik tuo, kad padėtis (duomenys neskelbtini) nepasikeitė, bet ir tuo, kad grėsmė kilmės valstybėje jam kyla dėl kitų priežasčių.

Įpareigodamas Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad atsakovas turi nuodugniai ištirti ne tik aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimą, bet ir aplinkybes, dėl kurių asmuo prašo pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamas Departamento sprendimas priimtas remiantis 2016 m. birželio 20 d. išvada Nr. (15/6-12)14PR-9RN, patvirtinančia, kad sprendžiant, ar yra pagrindas panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, buvo vertinama, ar kilmės valstybėje jam kyla grėsmė dėl vengimo atlikti karinę tarnybą, taip pat dėl padėties (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini). Departamentas pažymėjo, kad kitos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, o būtent susijusios su tėvui O. S. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, nevertintinos, kadangi papildoma apsauga pareiškėjui 2014 metais buvo suteikta ne dėl jų. Be to, pareiškėjas nepasinaudojo teisės aktais jam suteikta teise ir neskundė Departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, kuriuo anksčiau nurodytos aplinkybės buvo pripažintos pagrįstomis. Šių aplinkybių Departamentas neneigia.

Įvertinęs neginčytinai nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į prejudicinę reikšmę turintį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą, teismas konstatavo, kad ginčijamas Departamento 2016 m. birželio 20 d. sprendimas priimtas neobjektyviai ir nenuodugniai išnagrinėjus visas reikšmingas aplinkybes, o tai jį daro neteisėtą iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybės dėl pareiškėjo tėvui iškeltų baudžiamųjų bylų neturėjo būti vertinamos, nes jos buvo įvertintos priimant Departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, kurio pareiškėjas neskundė. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjo prašymas suteikti papildomą apsaugą anksčiau buvo atmestas, savaime neapriboja asmens teisės tuo pačiu pagrindu dar kartą kreiptis dėl papildomos apsaugos suteikimo.

Teismas konstatavo, kad Departamentas neteisėtai ir nepagrįstai neišnagrinėjo aplinkybių, kuriomis grindžiamas papildomos apsaugos poreikis, t. y. susijusių su pareiškėjo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo skundas tenkintas, Departamento 2016 m. birželio 20 d. sprendimas Nr. (15/6-12)-21PR-9 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, jog, kaip matyti iš Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. birželio 20 d. išvados Nr. (15/6-12) 14PR-9RN turinio, Departamentas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertino visas su pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimu susijusias aplinkybes bei ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendime nurodytą netikslumą (netikslumas buvo susijęs su netinkamu Įstatymo straipsnio nurodymu sprendime dėl papildomos apsaugos panaikinimo).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Departamentas turėjo pareigą įvertinti su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu susijusias aplinkybes, kadangi tai yra aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas prašė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo, bet ne leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrįstumo klausimas. Pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad jam yra suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, buvo išnagrinėtas ir patenkintas, t. y. pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi. Pats pareiškėjas, prašydamas pakeisti jam leidimą laikinai gyventi, buvo nurodęs tik išimtinai su kariniais veiksmais (duomenys neskelbtini) susijusias aplinkybes, kurios Departamento buvo išnagrinėtos ir įvertintos, tačiau šio prašymo negrindė jokiomis su jo tėvo baudžiamuoju persekiojimu susijusiomis aplinkybėmis. Akivaizdu, kad pareiškėjas Departamentui su jo tėvo baudžiamuoju persekiojimu susijusias aplinkybes, priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime, pateikė ne prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, bet Departamentui pradėjus pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą ir 2015 m. liepos 31 d. (t. y. praėjus mėnesiui po pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi) pareiškėjo apklausos metu paprašius pateikti priežastis, dėl kurių, jo manymu, ši apsauga neturėtų būti panaikinta, t. y. vykdant ne leidimo laikinai gyventi pakeitimo, o prieglobsčio panaikinimo procedūrą. Taigi, Departamentas, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, pagrįstai nustatė, kad visos su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu susijusios aplinkybės, pirma, nebuvo aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, antra, buvo įvertintos, narinėjant jo 2014 metų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Nurodo, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, bet ne kažkokio pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo pagrįstumo klausimas.

Pareiškėjas I. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taip pat kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas duodamas įpareigojimus Departamentui, visiškai pagrįstai nurodė, jog Departamentas turėjo pareigą įvertinti su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu susijusias aplinkybes, nepaisant to, jog jos Departamentui buvo pateiktos tik pradėjus papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą. Akivaizdu, jog tik tada, kai Departamentas informavo pareiškėją, jog yra pradėta papildomos apsaugos panaikinimo procedūra ir jis 2015 m. liepos 31 d. apklausos metu gali nurodyti aplinkybes, dėl kurių juo nuomone papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje jam neturėtų būti panaikinta, pareiškėjas papildomai nurodė ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu, kurios nebuvo išnykusios nuo 2014 m. ir vis dar tęsėsi. Šios aplinkybės, buvo ne tik tos, dėl kurių negalėjo būti panaikinta papildoma apsauga pareiškėjui, bet ir tos, dėl kurių tokia apsauga turėjo būti suteikta ir pakeistas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje į naują. Pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas anksčiau Departamento padarytų išvadų dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu (duomenys neskelbtini), dėl kurių jam (pareiškėjui) kyla grėsmė kilmės valstybėje, neskundė – niekaip nepatvirtina ir neįrodo, jog jis su tokiomis Departamento išvadomis sutiko.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažinti apskųstą Departamento sprendimą negaliojančiu, yra pakankama pareiškėjo pažeistų teisių gynimo priemonė. Kadangi pareiškėjui šiuo metu dėl užsitęsusių teisminių procesų yra pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai įpareigojimo iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl tokio leidimo pakeitimo įvykdymas matyt nebus įmanomas, tačiau šioje byloje priimtas sprendimas ateityje turės prejudicinę reikšmę Departamento teisėms ir pareigoms ta apimtimi, jog iš naujo svarstant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir/ar papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikinimo, turės būti vertinamos ir aplinkybės, susijusios su pareiškėjo tėvo baudžiamuoju persekiojimu, nepaisant to, jog jos dar 2014 m. Departamento sprendimu buvo ištirtos ir įvertintos, o pareiškėjas padarytų išvadų neskundė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. (15/6-12)-21PR-9 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, Departamentas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjui suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad prieglobsčio prašytojas yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, taip pat išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2015 m. rugsėjo 5 d. (Departamento bylos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Departamento byla) t.

I, l. 129–130). Pareiškėjui 2015 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Departamento bylos t. I, l. 134–138), Departamentas 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. (15/6-3)10K-40234 pareiškėją informavo, kad pradeda papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą (Departamento bylos t. I, l. 134–138). 2015 m. liepos 31 d. atlikęs pareiškėjo apklausą, Departamentas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (15/6-3)-21PR-1, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą, motyvuodamas tuo, kad, atsižvelgęs į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini) ir, konkrečiai, (duomenys neskelbtini) mieste, įvertinęs (duomenys neskelbtini) vykdomos mobilizacijos sąlygas, konstatavo, kad nei 2014 metais, kai pareiškėjui suteikta papildoma apsauga, nei šio sprendimo priėmimo metu (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, todėl pagrįstai galima teigti, kad joks pavojus pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto ginkluoto konflikto metu nekyla (Departamento bylos t.

I, l. 160). Nesutikdamas su tokiu Departamento sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. vasario 1 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą (Departamento bylos t. II, l. 15–19). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (15/6-3)-21PR-1 „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I.

S.“ ir įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo (Departamento bylos t. II, l. 28–36). Toks sprendimas priimtas motyvuojant iš esmės tuo, kad Direktyva 2011/95/ES, kuruos nuostatos yra taikytinos šioje byloje, nenumato pagrindo naikinti papildomą apsaugą pareiškėjui tik dėl to, kad ji neturėjo būti jam suteikta, todėl „ <...> Migracijos departamentas, naikindamas papildomą apsaugą taikė kitą teisės normą, nei numatyta Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje ir tinkamai neįvertino ar aplinkybių (kurios buvo nustatytos 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-12PR-79 suteikiant pareiškėjui papildomą apsaugą) pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus didelės žalos pavojaus.

Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti trečiosios šalies piliečiui anksčiau suteiktą papildomą apsaugą, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, turi visapusiškai ištirti tų aplinkybių, dėl kurių jam anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimą bei tas aplinkybes, dėl kurių asmuo prašo pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tik tuomet priimti išsamų bei tinkamais teisės aktais pagrįstą sprendimą. <...>“.

Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Departamentas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo klausimą, 2016 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-21PR-9, vadovaudamasis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą motyvuodamas tuo, kad, atsižvelgus į naujausią informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, įvertinus (duomenys neskelbtini) vykdomos mobilizacijos sąlygas, nustatyta, kad nei 2014 metais, kai pareiškėjui suteikta papildoma apsauga, nei dabar (duomenys neskelbtini) mieste kariniai veiksmai nevyksta, o vengimas atlikti karinę tarnybą savaime nėra pagrindas gauti tarptautinę apsaugą, todėl pareiškėjo nuogąstavimai, jog nepaisant pažymos, atleidžiančios jį nuo karinės tarnybos, valdžia gali jį per prievartą, neteisėtai, paimti į kariuomenę, neturi jokio objektyvaus pagrindo. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) miestą atveju, jam negrės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Departamento bylos t. II, l. 44).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad Departamentas, nepagrįstai neišnagrinėjęs aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas papildomos apsaugos poreikis, t. y. susijusių su pareiškėjo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pareiškėjo skundą tenkino, Departamento 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-21PR-9 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikino ir atsakovą įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pateiktame apeliaciniame skunde Departamentas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs prieglobsčio suteikimo ir leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūrų ypatumų, pareiškėjo dokumentuose nurodytų aplinkybių: aplinkybę, susijusią su pareiškėjo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, pareiškėjas nurodė kaip vieną iš priežasčių, dėl ko jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), procedūros dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, pradėtos gavus pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, metu, o ne grįsdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Kadangi aplinkybė, susijusi su pareiškėjo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, nebuvo priežastis, dėl ko pareiškėjui suteikta papildoma apsauga, be to, įvertinta priimant 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, naujų aplinkybių pareiškėjas nebuvo nurodęs, pagrindo iš naujo tirti ir vertinti aplinkybes, kurios jau buvo išnagrinėtos ir atmestos, nėra, juo labiau, kad šiuo atveju nėra kilęs ginčas dėl pareiškėjo prašymo, kurį teismas įpareigojo iš naujo išnagrinėti, pagrįstumo.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, atsižvelgus į ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą bei jo raidą, pirmosios instancijos teismo sprendimas, nepaisant atsakovui suformuluoto įpareigojimo netikslumo, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas: Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga. Įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija) nustato, kad paaiškėjus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas pradeda pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos panaikinimo priima Migracijos departamentas. Įstatymo 90 straipsnio 6 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad sprendžiant dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos panaikinimo šio straipsnio 1 dalies 5, 6 punktuose ir 2 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais atsižvelgiama į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad baimė būti persekiojamam nebegali būti laikoma visiškai pagrįsta arba kad šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų grėsmė nebėra reali. Įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai netaikomi pabėgėliui, o šio straipsnio 2 dalies 1 punktas – užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga, jeigu jie gali nurodyti įtikinamas priežastis, atsirandančias atitinkamai dėl anksčiau patirto persekiojimo ar anksčiau patirtų šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų, dėl kurių jie atsisako naudotis savo kilmės valstybės apsauga. Įstatymo 90 straipsnio 8 dalss (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija) nustato, kad užsieniečiui suteikto pabėgėlio statuso ar suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras.

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad 2015 m. lapkričio 26 d. įstatymu Nr. XII-2080, be kita ko, keičiant Įstatymo 90 straipsnio 3 ir 8 dalis, buvo papildytas ir Įstatymo priedo, kuriame nurodyti įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, 32 punktas, nurodant 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES), kurios 51 straipsnio 1 dalyje (nustatančio, kad valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 20 d.) nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės narės taiko tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po 2015 m. liepos 20 d., ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau (Direktyvos 2013/32/ES 52 str. 1 d.).

Šios direktyvos nuostatos, skirtos tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūrinėms taisyklėms nustatyti, be kita ko, numato, kad valstybės narės užtikrina, kad jeigu kompetentinga institucija svarsto, ar panaikinti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės tarptautinę apsaugą pagal Direktyvos 2011/95/ES 14 arba 19 straipsnius, atitinkamas asmuo naudotųsi šiomis garantijomis:

a) jis turi būti informuotas raštu, kad kompetentinga institucija persvarsto jo priskyrimą prie tarptautinės apsaugos gavėjų, ir kokios yra tokio persvarstymo priežastys, ir b) jam turi būti suteikta galimybė asmeninio pokalbio metu pagal 12 straipsnio 1 dalies b punktą ir 14–17 straipsnius arba raštu pateiktame pareiškime nurodyti priežastis, kodėl jam neturėtų būti panaikinta tarptautinė apsauga. Direktyvos 2013/32/ES 52 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybės narės, priimdamos 1 ir 2 dalyse nurodytas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant.

Minėtos Direktyvos 2013/32/ES nuostatos, susijusios su tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūrinėms taisyklėms, buvo įgyvendintos priimant Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, kuriuo pripažintas netekusiu galios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 1V-361 „Dėl užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo procedūra pradėta Departamento 2015 m. liepos 30 d. raštu Nr. (15/6-3)10K-40234, kuriuo jis (pareiškėjas) tik informuotas apie pradedamą papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą pagal Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį ir apie galimybę per itin trumpą terminą (iki 2015 m. liepos 31 d. 8.30 val.) nurodyti priežastis, dėl kurių, jo nuomone, suteikta papildoma apsauga neturėtų būti panaikinta. Pareiškėjo apklausa atlikta 2015 m. liepos 31 d., todėl galima teigti, kad procedūros, turėjusios užtikrinti teisėto ir pagrįsto sprendimo dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo priėmimą, buvo pažeistos, ir grąžinant šį klausimą svarstyti iš naujo, pabrėžta būtinybė išnagrinėti visas su suteiktos papildomos apsaugos panaikinimu susijusias aplinkybes, tame tarpe – nurodytas prašant pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kas šiuo atveju visgi nebuvo padaryta.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliaciniame skunde pateiktu Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos aiškinimu, t. y. kad įprastu atveju šios normos taikymui yra svarbios aplinkybės, į kurias atsižvelgus užsieniečiui buvo suteikta papildoma apsauga, ir neturi būti iš naujo vertinamos aplinkybės, dėl kurių papildomą apsaugą užsieniečiui suteikti buvo atsisakyta: nesant naujų esminių motyvų, kaip ir paskesnio prašymo suteikti prieglobstį atveju (Įstatymo 77 str. 1 d. 3 p. (2015 m. lapkričio 26 d. įstatymo Nr. XII-2080 redakcija)), iš naujo aplinkybės, dėl kurių jau yra priimtas sprendimas, kurį asmuo turėjo galimybę tinkamai suprasti ir apskųsti, nėra nagrinėjamos.

Tačiau nagrinėjamu atveju iš Departamento 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, turinio nėra galima spręsti, kad pareiškėjas turėjo galimybę tinkamai įvertinti šio sprendimo dalies, susijusios su atsisakymu suteikti papildomą apsaugą dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvui iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, pasekmes, juo labiau – jį šioje dalyje apskųsti: kaip ir nurodo skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas, papildoma apsauga jam visgi buvo suteikta, todėl pagrindas nelabai ir rūpėjo. Kita vertus, nors sprendime nurodoma, kad pareiškėjui negali būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus dėl to, kad jam „negali būti suteikiama abejonės privilegija“ bei nepateikti jokie dokumentai, pagrindžiantys individualų pavojų, iš sprendimo turinio, skirtingai nei dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nėra galima spręsti, kad šis klausimas yra išspręstas, taip pat nėra nurodyta, kad šią sprendimo dalį, skirtingai nei dalį dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo, pareiškėjas gali skųsti.

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių visumą bei iš esmės tinkamai aiškinęs ir pritaikęs procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčijamu sprendimu nėra spręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tik patikslinama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, kad Departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti ne pareiškėjo prašymą, o klausimą dėl suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015).

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Į bylą pateikta 2017 m. sausio 3 d. PVM sąskaita faktūra ir 2017 m. sausio 10 d. mokėjimo nurodymas, kuriuose nurodyta suma už atsiliepimo į Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą – 242 Eur. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę į išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Vadovaujantis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu maksimali priteistina suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1031,29 Eur. Taigi, pareiškėjo prašoma 242 Eur suma neviršija maksimalių dydžių ir yra priteistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl įpareigojimo patikslinti, nurodant „Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo I. S. (I. S.)“.

Priteisti pareiškėjui I. S. (I. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė