2018-12-05 Nr. AB-22345-3-61-3-02840-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1932-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02840-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Kauno tardymo izoliatoriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2, 32) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius (toliau – ir Kontrolierius), atsisakydami iš esmės nagrinėti 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjo skundą ir jį persiųsdami, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – VAĮ), negynė teisės į gerą viešąjį administravimą ir tokiu neveikimu padarė pareiškėjui 50 000 Eur neturtinę žalą, kurią jis prašo priteisti; 2) panaikinti Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti jį iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl 2016 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. gegužės 18 d. Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) raštų Nr. 49-116 ir Nr. 49-120 (toliau – ir Raštai) atitikimo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) reikalavimams.

1.1. Nurodė, kad Kauno TI 2016 m. gegužės 11 d. jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, dėl kurių jis 2016 m. gegužės 16 d. pateikė skundus Kalėjimų departamentui ir Kontrolieriui, tačiau Kalėjimų departamentas 2016 m. gegužės 24 d. raštu skundą persiuntė nagrinėti pačiam Kauno TI, o Kontrolierius 2016 m. gegužės 27 d. raštu skundą atsisakė nagrinėti ir persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Kalėjimų departamentui. Teigė, kad tokiais veiksmais Kalėjimų departamentas ir Kontrolierius pareiškėjui solidariai padarė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta iš Lietuvos valstybės.

1.2. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamentas ir Kontrolierius tyčia vilkino jo 2016 m. gegužės 16 d. pateiktų skundų nagrinėjimą, nes „siekė suvaržyti jo teisę dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose, sutrukdyti pareiškėjui paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje, neleisti įrodyti, kad lietuviai buvo ir yra amžini nusikaltėliai ir pagonys“. Kalėjimų departamentas Sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog Kauno TI Raštais tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. prašymą, nes jį nagrinėjant Kauno TI buvo pažeistas SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, t. y. pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. prašymas buvo registruotas neduodant jam pasirašyti registracijos žurnale, o Kauno TI 2016 m. gegužės 18 d. raštas pareiškėjui pateiktas tik po jo skundų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 26 straipsnio 2 dalis, 33 straipsnio 2 dalis, taip pat VAĮ 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 23 straipsnio 5 dalis.

2. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 46–48) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsnio 3 dalyje nustatytą 20 dienų terminą skundui dėl Sprendimo paduoti. Dėl šioje byloje skundžiamo Kauno TI 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 49-120, Kalėjimų departamento 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr.2S-3633, įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas jau buvo padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. gruodžio 13 d. jį išnagrinėjo ir priėmė sprendimą administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02921-2016-6). Į pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą atsakyta nepažeidžiant VAĮ nustatytų reikalavimų, laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad nepažeidė teisės aktų, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Kontrolierius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 80–83) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

3.1. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundą buvo atsisakyta nagrinėti, siekiant kuo skubiau išspręsti skunde keliamas problemas, todėl skundas buvo persiųstas nagrinėti kompetentingai institucijai. Akcentavo, kad savo veiksmais ne tik, kad pareiškėjui nenustatė jokių konkrečių pareigų, nesukėlė kokios nors neturtinės žalos, nes Kontrolierius nėra įgaliotas spręsti dėl suimtųjų teisių ir pareigų, kylančių suimtųjų tardymo izoliatoriuose buvimo metu, bet priešingai – padėjo spręsti skunde, adresuotame Kontrolieriui, keliamus klausimus, nukreipdamas pareiškėją į kompetentingą instituciją. Pažymėjo, kad negali atstovauti Lietuvos valstybei bylose dėl žalos atlyginimo.

4. Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 84–86) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.1. Pažymėjo, jog Kauno TI skundžiamais Raštais atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus trumpai išvykti iš Kauno TI, atitinkamai, dėl tėvo sunkios būklės ir dėl dalyvavimo religinėse apeigose. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. birželio 10 d. skundą dėl Kauno TI Raštu, pareiškėjui atsakė Sprendimu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nurodytais atvejais nesuteikiant teisės pareiškėjui trumpai išvykti iš Kauno TI buvo pažeisti įstatymai. Pareiškėjo skundai Kauno TI užregistruoti tinkamai, laikantis nustatytos tvarkos. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o pareiškėjo skundo tikslas yra ne neva patirtos neturinės žalos kompensavimas, o siekimas uždirbti pinigų, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos yra nepagrįstas. Teigė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja administraciniu procesu, nes iš esmės dėl to paties kreipėsi į teismą kelis kartus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325, priteisti neturtinę žalą, kilusią dėl Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmų priimant 2016 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 2S-3325, ir įpareigojimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Kauno tardymo izoliatoriaus 2016 m. gegužės 13 d. rašto Nr. 49-116 ir 2016 m. gegužės 18 d. rašto Nr. 49-120 paliko nenagrinėtą, o likusią skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 11 d. Kauno TI pateikė prašymą suteikti jam leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų tikslu 2016 m. gegužės 13 d. – 2016 m. gegužės 16 d. vykti į savo sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo iškilmes (b. l. 57), o 2016 m. gegužės 12 d. – dėl tėvo sunkios ligos, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra (b. l. 54). Kauno TI 2016 m. gegužės 13 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 49-116, kuriuo motyvuotai atsakė į pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą (b. l. 55–56). Pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 16 d. skundą (reg. Kalėjimų departamente data 2016 m. gegužės 18 d.) Departamentui, kuriame nurodė, kad Kauno TI minėtų jo 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. gegužės 12 d. prašymų nustatyta tvarka neįregistravo pasirašytinai gaunamų skundų (prašymų) registravimo žurnale, dėl jo 2016 m. gegužės 11 d. prašymo išduoti leidimą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų nepriėmė individualaus administracinio akto per parą, kaip tai numatyta SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, su teise per tris paras apskųsti jį Kalėjimų departamentui, ir prašė, kad Kalėjimų departamentas įvertintų šiuos Kauno TI administracijos veiksmus (b. l. 60–61). Kalėjimų departamentas 2016 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 2S-2911, vadovaudamasis VAĮ 23 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Kauno TI (b. l. 59). Kauno TI skundžiamu 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 49-120 atmetė pareiškėjo 2016 m. gegužės 12 d. prašymą trumpalaikei išvykai už tardymo izoliatoriaus ribų (b. l. 58). Kalėjimų departamentas 2016 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-3325, kuriuo konstatavo, kad Kauno TI Raštai yra teisėti, pagrįsti, priimti nepažeidžiant nustatytų procedūrų (b. l. 65–66).

7. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. pateikė skundą (reg. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje data 2016 m. gegužės 19 d.) Kontrolieriui dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų galimai netinkamai nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. gegužės 11 d. ir 2016 m. gegužės 12 d. prašymus dėl trumpalaikių išvykų (b. l. 93). Kontrolierius, be kita ko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 19 straipsniu, 2016 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 4D-2016/1-760/3D-1615 (b. l. 94) persiuntė pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą nagrinėti Kalėjimų departamentui.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia ir prašo panaikinti Kalėjimų departamento Sprendimą, kuriuo Kalėjimų departamentas ikiteismine tvarka išnagrinėjo Kauno TI Raštus, priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina iš, jo nuomone, neteisėtų Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų priimant Sprendimą, taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti Kalėjimų departamentą iš esmės išnagrinėti jo skundą dėl Kauno TI Raštų. Kartu pareiškėjas reiškia reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kilusią iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo) nagrinėjant jo 2016 m. gegužės 16 d. skundą.

9. Dėl Sprendimo, neturtinės žalos, kildinamos iš Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų priimant Sprendimą, ir įpareigojimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Kauno TI Raštų teismas pažymėjo, kad, remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016, kurioje yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas, buvo nagrinėjamas ginčas tiek dėl Kauno TI Raštų, tiek dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, vertinami Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmai priimant Sprendimą ir sprendžiama, ar yra pagrindas dėl to pareiškėjui priteisti neturtinę žalą. Visa tai iš esmės yra ginčo dalykas ir nagrinėjamoje byloje. Tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016 ginčas yra kilęs tarp tų pačių šalių, t. y. tarp pareiškėjo, atsakovų Kauno TI ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento. Teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti, jog abiejose administracinėse bylose (nagrinėjamoje ir administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016) yra kilęs ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

10. Dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo) nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Kontrolierius neatliko neteisėtų veiksmų. Nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – neteisėtų Kontrolieriaus veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kontrolieriaus, priteisti jo (pareiškėjo) prašomą neturtinę žalą. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad Kontrolierius tyčia vilkino jo 2016 m. gegužės 16 d. pateikto skundo nagrinėjimą, nes „siekė suvaržyti jo teisę dalyvauti sūnaus sutvirtinimo sakramento priėmimo apeigose, sutrukdyti pareiškėjui paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje, neleisti įrodyti, kad lietuviai buvo ir yra amžini nusikaltėliai ir pagonys“; šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

III. 11. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde (b. l. 114–120; b. l. 124–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismo sprendimas yra priimtas šališko teismo, nemotyvuotas.

13. Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 135–137) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta.

13.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

14. Kontrolierius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 132–134) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

14.1. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento ir Seimo Kontrolieriaus raštų panaikinimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalį dėl paliko nenagrinėtą, o dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Kontrolieriaus veiksmų (neveikimo), atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad Kontrolierius neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kontrolieriaus, priteisti jo (pareiškėjo) prašomą neturtinę žalą. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų nurodė, kad jie yra tapatūs reikalavimams, nagrinėjamiems kitoje administracinėje byloje, todėl skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 d.).

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

18. Atsakovai atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Atsižvelgusi į Nutarties 19 punkte nurodytą teismų praktiką ir teisės normą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nei pareiškėjo skunde nurodytų bei apeliaciniame skunde pakartotų faktinių aplinkybių, nei byloje esančių įrodymų, kadangi pirmosios instancijos teismas juos įvertino tinkamai vadovaudamasis ABTĮ 56 nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir proceso teisės normų šiuo aspektu nepažeidė. Taip pat teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, neargumentavo ir nepagrindė, kuo ir kaip pasireiškė netinkamas bylos aplinkybių ar įrodymų vertinimas, tik deklaratyviai konstatavo tokį pažeidimą, nenurodydamas jokių argumentų. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad tapatūs pareiškėjo reikalavimai yra nagrinėjami kitoje byloje, taip pat pagrįstai nenustatė Kontrolieriaus neteisėtų veiksmų.

21. Dėl teismo šališkumo teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (1982 m. spalio 1 d. sprendimas byloje Piersack prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8692/79); 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06). Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y.

į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. EŽTT praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06); 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Lavents prieš Lettonie (pareiškimo Nr. 58442/00). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę.

Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96); 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky - Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02); 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04).

Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių teismo šališkumą, be to, teismas nagrinėjamu atveju priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi Liteko duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis pareiškėjo reikalavimų (dėl Kauno TI Raštų ir Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmų teisėtumo / neteisėtumo priimant Sprendimą, dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui) jau yra išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-8364-484/2016, kurioje yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas, todėl pagrįstai pagal ABTĮ 105 straipsnio 4 dalį ši skundo dalis palikta nenagrinėta.

23. Dėl Kontrolieriaus veiksmų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad Kontrolierius, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, neatliko neteisėtų veiksmų, nes iš Kontrolieriaus atsakymo į pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą (2016 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 4D-2016/1-760/3D-1615) (b. l. 94) turinio matyti, kad juo Kontrolierius minėtą pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Kalėjimų departamentui, nustatęs, kad pareiškėjas Kontrolieriaus prašo įvertinti Kauno TI pareigūnų veiksmus, o pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1R-58 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Departamento nuostatų 8, 8.3, 8.18, 8.19, 8.22, 8.31 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą Kauno TI kontrolė ir skundų dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų ir priimtų sprendimų nagrinėjimas priskirtinas Departamentui, todėl Kontrolieriaus išvada, kad pareiškėjo skundą tikslingiau nagrinėti Kalėjimų departamente vertintina kaip teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina, kad Kontrolierius, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. skundą, vadovavosi jo veiklą reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuris nustato, kad Kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją, jeigu padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje, 19 straipsniu, kuriame įtvirtintos Kontrolieriaus teisės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Kontrolierius tinkamai vadovavosi jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir neatliko neteisėtų veiksmų. Taigi nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

26. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė