9f94d786-a91d-4eac-bbdd-04b7079b1f96 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                                                                                                        Civilinė byla Nr. 2A-391/2012                                                                                              Proceso Nr. 2-56-3-02070-2009-6                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 28.2; 42.8; 43.2; 121.21 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. liepos 5 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M.

Z. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo atmestas M. Z. ieÅ¡kinys atsakovams R. S. ir R. S. dėl piniginių sumų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-689-230/2011. Teisėjų kolegija              n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė M. Z. patikslintu ieÅ¡kiniu prašė priteisti iÅ¡ atsakovų R. S. ir R. S. po 21 958 Lt iÅ¡ kiekvieno, o iÅ¡ R. S. ir 241 280 Lt bei 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

IeÅ¡kovė nurodė, kad 1998 m. rugpjūčio 14 d. buvo pasiraÅ¡yta bendros indėlio sÄ skaitos aptarnavimo sutartis tarp AB „Lietuvos taupomasis bankas“ ir bendros indėlio sÄ skaitos indėlininkų (bendrasavininkų) ieÅ¡kovės M. Z. ir atsakovo R. S.. IeÅ¡kovės nuomone, tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo R. S. susiklostė pavedimo ir įgaliojimo santykiai ir atsakovÄ R. S. ji laikė savo įgaliotu asmeniu, kuris pagal susitarimÄ galėjo nuimti pinigus ir juos naudoti pagal ieÅ¡kovės nurodymÄ jos interesams bei poreikiams tenkinti.

IeÅ¡kovė teigė, kad jÄ ir atsakovÄ R. S. siejo atstovavimo santykiai, ir atsakovas bendros indėlio sÄ skaitos sutarties pagrindu veikė kaip jos atstovas – įgaliotinis, todėl už ieÅ¡kovės pavedimÄ nuimti pinigus jis turėdavo atsiskaityti ir gauti pinigų perdavimo ieÅ¡kovei raÅ¡tiÅ¡kÄ patvirtinimÄ . IeÅ¡kovė ir atsakovai 1999-01-28 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir lygiomis dalimis už 104 151 Lt įsigijo namų valdÄ , esančiÄ Akmenės g. 7, Kaune. Namo pirkimui R. S. iÅ¡ sÄ skaitos paėmė 69 000 JAV dolerių.

Namas buvo pirktas ieÅ¡kovės pinigais, tačiau sutartyje buvo nurodyta, kad pardavėja iÅ¡ ieÅ¡kovės ir atsakovų gavo po 34 717 Lt. IeÅ¡kovė teigė, kad atsakovas neperdavė jai iÅ¡ sÄ skaitos paimtų 69 000 JAV dolerių, taigi, atsakovas faktiÅ¡kai pasisavino ir nepagrįstai praturtėjo 241 280 Lt, tai yra skirtumas tarp nuimtos sumos litais 276 000 Lt (69 000 JAV doleriai x 4 Lt) ir ieÅ¡kovei priklausiusios pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti dalies įsigyjant namÄ â€“ 34 717 Lt. IeÅ¡kovė kartu tvirtina, kad viena sumokėdama už namÄ visÄ sumÄ , ji yra įvykdžiusi prievolę už atsakovus 69 434 Lt sumai ( 34 717 Lt x 2).

Be to, ieÅ¡kovė su atsakovais 1999-2002 m. laikotarpiu rekonstravo gyvenamÄ jį namÄ (padidino jo plotÄ ), tai buvo padaryta ieÅ¡kovės pinigais, nes Å¡iuo laikotarpiu nuo ieÅ¡kovės sÄ skaitos buvo nuimta 69 567 JAV doleriai, o namo rekonstrukcijos iÅ¡laidos sudarė 65 873 Lt. Kadangi rekonstrukcija atlikta vien ieÅ¡kovės lėšomis, atsakovai turi jas padengti kiekvienas jų po 1/3 rekonstrukcijos iÅ¡laidų, t.y. po 21 958 Lt.              Atsakovai prašė ieÅ¡kinį atmesti.

Nurodė, kad ieÅ¡kovės teiginį, jog ji už atsakovus sumokėjusi už nupirktÄ namų valdÄ , paneigia pirkimo-pardavimo sutartis, kuri yra nenuginčyta ir kurioje numatyta, kad pardavėja iÅ¡ pirkėjų – ieÅ¡kovės ir abiejų atsakovų - gavo po 34 717 Lt. Pinigai buvo nuimamai ir perduodami ieÅ¡kovei daugiau kaip 20 kartų, jokių pretenzijų ieÅ¡kovė ilgÄ laikÄ nereiÅ¡kė.             Namo rekonstrukcija buvo vykdoma tiek ieÅ¡kovės, tiek atsakovų lėšomis.

IeÅ¡kovė duodavo pinigų, kitÄ dalį iÅ¡ sÄ skaitos paimtų pinigų pasilikdavo sau, atsakovai savo lėšomis prie rekonstrukcijos prisidėjo 45 000 Lt, kÄ patvirtina jų turimi čekiai. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė             Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Spręsdamas dėl tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo R. S. susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė nereiÅ¡kia reikalavimo bendros indėlio sÄ skaitos sutartį pripažinti negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį, tik praÅ¡o jÄ aiÅ¡kinti kaip įgaliojimÄ .

Tačiau bendros indėlio sÄ skaitos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo R. S., bet tarp jų ir banko. Todėl aiÅ¡kinti tokio sandorio valiÄ kitaip vien tarp vienos Å¡alies – indėlininkų nėra jokios galimybės, nes tai ne tarp jų sudarytas sandoris, o sandoris tarp jų ir banko. Å io sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 68 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas notarinis įgaliojimo patvirtinimas, todėl vien Å¡ios formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 58 straipsnio 3 dalis).

Dėl Å¡ios priežasties nesant įgaliojimo, patvirtinto įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovė M. Z. buvo davusi įgaliojimÄ atsakovui R. S. tvarkyti pinigines lėšas banke, o sudaryta bendros indėlio sÄ skaitos sutartis patvirtina ne atstovavimo santykius, bet buvo banko sÄ skaitos sutartis, kÄ numatė tuo metu galiojusio CK 469, 469 1straipsniai (Å¡ių straipsnių 1998 m. birželio 11 d. įstatymo VIII -780 redakcija). Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmų, perduodant pinigus ieÅ¡kovei, atžvilgiu negali bÅ«ti taikomos tuo metu galiojusio CK pavedimo santykius reglamentuojančios normos, numatančios įgaliotinio pareigÄ pateikti ataskaitÄ (1964 m. redakcijos CK 400 straipsnis) ir pinigų perdavimÄ , įvykdžius pavedimÄ , įrodyti raÅ¡tu (1964 m. redakcijos CK 43 straipsnis).Dėl ieÅ¡kovės nurodytos kitos aplinkybės, kuria ji grindžia ieÅ¡kinį, t.y., kad ji yra įvykdžiusi prievolę už atsakovus, sumokėdama jų dalį už nupirktÄ namÄ , t. y. 69 434 Lt, teismas nurodė, kad Å¡iam santykiui taip pat taikytinos 1964 m. redakcijos CK normos, o bÅ«tent 179 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo numatyta, kad jeigu iÅ¡ įstatymo, sutarties ar prievolės esmės neiÅ¡plaukia, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę pats, tai kreditorius privalo priimti įvykdymÄ , kurį pasiÅ«lo už skolininkÄ trečiasis asmuo.

Tai numato ir Å¡iuo metu galiojančio CK 6.50 straipsnis. IeÅ¡kovė neįrodė, kad yra įvykdžiusi nurodytÄ piniginę prievolę už atsakovus (CPK 178 straipsnis). Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad pardavėja, prieÅ¡ pasiraÅ¡ydama Å¡iÄ sutartį gavo iÅ¡ pirkėjų M. Z., R. S. ir R. S. lygiomis dalimis, t.y. po 34 717 Lt, iÅ¡ kiekvieno. Å i pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lyga nėra nuginčyta, todėl turi aukÅ¡tesnę įrodomÄ jÄ galiÄ ir negali bÅ«ti nuginčyta liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Be to, ir namo pardavėja liudytoja V. K. parodė, kad sutarties sudarymo metu pinigus kiekvienas pirkėjas mokėjo atskirai ir mokėjo litais. IeÅ¡kovei neįrodžius aplinkybės, kad atsakovas 1999 m. sausio 28 d. nurodytus pinigus yra įgijęs ieÅ¡kovės sÄ skaita, nėra pagrindo tai pripažinti jo be pagrindo įgytu turtu, kuris galėtų bÅ«ti iÅ¡reikalautas 1964 m. redakcijos CK 512 straipsnio pagrindu. Kad atsakovas bÅ«tų pasisavinęs ieÅ¡kovės pinigus nebuvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu, kÄ patvirtina nutarimo atsisakyti iÅ¡kelti baudžiamÄ jÄ bylÄ medžiaga. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovės nurodoma aplinkybė, kad namo rekonstrukcija buvo vykdoma jos lėšomis, nėra įrodyta.

Ieškovė rekonstrukcijos išlaidas nurodo buvus 65 873 Lt dydžio, atsakovai sutinka, kad rekonstrukcija vertintina 65 000 Lt. Ieškovė yra pateikusi čekių nuorašus, pagal kuriuos jos išlaidos sudaro 19 733 Lt. Atsakovai byloje pateikė kvitų ir čekių bendrai 42 228,66 Lt sumai. Tokiu būdu įrodymais yra pagrįsta bendra rekonstrukcijos išlaidų suma 61 961 Lt (19 733 Lt + 42 288,66 Lt). Atsižvelgiant į tai, ieškovės turėtų išlaidų rekonstrukcijai dalis iš esmės yra proporcinga jos turimai nuosavybės daliai, kadangi jos įrodymais patvirtintos išlaidos yra 19 733 Lt, o trečdalis įrodytų išlaidų sumos būtų 20 653,88 Lt (61 961, 66 Lt :3), t.y. jos išlaidų faktiškai yra net mažiau, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai                           Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė M. Z. praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo priteisti ieÅ¡kovės naudai iÅ¡ kiekvieno atsakovo po 21 958 Lt, o iÅ¡ atsakovo R. S. – 241 280 Lt bei 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Teismas nepagrįstai ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ tarp jos ir atsakovo R. S. susiklosčiusius santykius vertinti kaip pavedimo, įgaliojimo santykius vertino kaip ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ bendro indėlio sÄ skaitos aptarnavimo sutartį vertinti kaip įgaliojimÄ , todėl nepagrįstai tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo R. S. faktiÅ¡kai susiklosčiusių santykių nevertino kaip pavedimo teisinių santykių. Vadovaujantis tiek atsakovų, tiek liudytojų parodymais, bendro indėlio sÄ skaitos aptarnavimo sutartis buvo sudaryta, turint tikslÄ ne sÄ skaitoje esančius pinigus padaryti bendrais (tarp Å¡alių nėra ginčo, kad sÄ skaitoje buvo tik M.

Z. pinigai), tačiau palengvinti ieÅ¡kovės disponavimÄ sÄ skaitoje esančiais pinigais, kad ieÅ¡kovei nereikėtų važinėti į bankÄ , o pinigus galėtų paimti atsakovas ir nereikėtų kiekvienÄ kartÄ raÅ¡yti įgaliojimo, kuris veikia ribotÄ laikÄ ir jį reikia notariÅ¡kai tvirtinti. Pagal sutarties sudarymo aplinkybes, Å¡alių ir liudytojų parodymus R. S. laikytinas M. Z. atstovu, įgaliotu asmeniu, įsipareigojusiu M. Z. pavedimu iÅ¡ banko paimti jos nurodytÄ pinigų sumÄ ir juos panaudoti ieÅ¡kovės poreikių tenkinimui arba perduoti ieÅ¡kovei.

Teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė neįrodė, jog R. S. iÅ¡ banko paimtų 69 000 JAV dolerių neperdavė ieÅ¡kovei, yra nepagrįsta. M. Z. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė jos neperskaičiusi, ji buvo įsitikinusi, kad už namÄ sumokėjo 70 000 JAV dolerių. Tik praėjus daugiau kaip 2 metams po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ketindama apdrausti turtÄ , ieÅ¡kovė suprato, kad už visÄ turtÄ buvo sumokėta 104 151 Lt. Atsakovas R. S., veikdamas M. Z. pavedimu kaip jos įgaliotas asmuo, privalėjo iÅ¡ banko paimtus pinigus, kurie liko, atskaičius M.

Z. mokėtinÄ sumÄ už perkamÄ turtÄ , perduoti ieÅ¡kovei, tačiau to nepadarė, taip pat nepateikė ataskaitos dėl Å¡ių pinigų panaudojimo, todėl neįvykdė įgaliotinio pareigos ir laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu, todėl privalo Å¡iÄ sumÄ grÄ Å¾inti. Teismo iÅ¡vada, kad atsakovai už namo rekonstrukcijÄ sumokėjo 42 228,66 Lt asmeninių lėšų, yra nepagrįsta, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Atsakovų pateikti duomenys yra prieÅ¡taringi, dalis iÅ¡laidų darbams ir medžiagoms apmokėti nėra pagrįstos čekiais ir kvitais, dalis atsakovų nurodytų medžiagų nebuvo panaudoti rekonstrukcijoje, nors jų įsigijimo kvitai atsakovų pateikti kaip rekonstrukcijos iÅ¡laidas patvirtinantys duomenys, teismas nevertino, kad už tas pačias medžiagas ir darbus mokėjo tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovai, bendro indėlio aptarnavimo sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡ai patvirtina, kad praktiÅ¡kai tuo pačiu metu, kai tam tikros sumos buvo mokamos už atskirus rekonstrukcijos darbus ar medžiagas, buvo paimami pinigai iÅ¡ sÄ skaitos, atsakovai nepateikė įrodymų, kad turėjo pinigų ir jais mokėjo už rekonstrukcijÄ .

Atsakovai, nurodydami, kad apie apeliacinio skundo padavimÄ jie nebuvo informuoti, todėl neturėjo galimybės pasinaudoti teise pateikti atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui paaiÅ¡kinimus, kuriuose praÅ¡o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimÄ . IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Dėl sutartinių santykių kvalifikavimoTarp Å¡alių kilo ginčas, kaip traktuoti Å¡alių teisinius santykius, atsiradusius apeliantės ir atsakovo R. S. iÅ¡ vienos pusės ir AB „Lietuvos taupomasis bankas“ iÅ¡ kitos pusės 1998 m. rugpjūčio 14 d. sudarytos Bendros indėlio sÄ skaitos aptarnavimo sutarties (toliau – Sutartis) pagrindu. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl Sutarties pagrindu atsiradusių santykių kvalifikavimo banko sÄ skaitos, o ne pavedimo tarp apeliantės ir atsakovo R.

S. teisiniais santykiais. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas, t. y. būtina nustatyti, kokie materialiniai įstatymai reglamentuoja šalių tarpusavio santykius.

Sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sÄ lygų, sutartis aiÅ¡kinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiÅ¡kinimu. AiÅ¡kinant sutartį ir tikruosius Å¡alių ketinimus turi bÅ«ti atsižvelgiama į sutarties sÄ lygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslÄ , jos sudarymo faktines aplinkybes, į Å¡alių derybas dėl sutarties sudarymo, Å¡alių veiksmus ir elgesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktikÄ ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes.

Kartu sutarties sÄ lygos turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos taip, kad aiÅ¡kinimo rezultatas nereikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumo vienos iÅ¡ Å¡alių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.).

Å alių su AB „Lietuvos taupomasis bankas“ sudarytos sutarties (t. I., b.l. 9) 1.2. punktas numatė, kad bendroje sÄ skaitoje kiekvienas bendrasavininkas turi teisę vykdyti visas operacijas be kito bendrasavininko sutikimo, o 1.3 punktas nurodė, kad bendrasavininkas turi teisę raÅ¡tu pareikÅ¡ti draudimÄ kitam bendrasavininkui disponuoti bendra sÄ skaita. Tokios sutarties sudarymas neprieÅ¡taravo tuo metu galiojusios 1964 m. redakcijos CK 469 ir 4691 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, reglamentavusioms banko indėlio sÄ skaitos sutartį.

Bendros indėlio sÄ skaitos atidarymas savo esme reiÅ¡kia sÄ skaitos bendrasavininkų valiÄ bendrai ir kartu kiekvienam atskirai be atskiro kito bendrasavininko sutikimo disponuoti sÄ skaitoje esančiomis lėšomis. Apeliantės teigimu, tikroji Å¡alių valia, atidarant bendro indėlio sÄ skaitos sutartį, buvo sukurti ne naudojimosi bendra sÄ skaita, o pavedimo teisinius santykius, atsakovui R. S. veikiant kaip apeliantės atstovui (įgaliotiniui). Ar tarp apeliantės ir atsakovo R. S. susiklosčiusius santykius, pastarajam nuiminėjant iÅ¡ bendros sÄ skaitos pinigus, galima vertinti kaip pavedimo teisinius santykius, kuriems taikytinos 1964 m. redakcijos CK normos, reglamentavusios pavedimo teisinius santykius ir atitinkamai numačiusios įgaliotinio pareigÄ pateikti ataskaitÄ (1964 m.

CK 400 str.) ir pinigų perdavimÄ , įvykdžius pavedimÄ , įforminti raÅ¡tu (1964 m. CK 43 str.), analizuotinos Sutarties sudarymo aplinkybės bei Å¡alių elgesys Sutarties vykdymo metu. Tarp Å¡alių nėra ginčo, kad nors sÄ skaita banke buvo įforminta kaip bendra apeliantės ir atsakovo sÄ skaita, joje buvo laikomos tik apeliantei priklausančios piniginės lėšos, kurias iÅ¡ sÄ skaitos paimdavo atsakovas ir paimtas lėšas naudodavo apeliantės poreikių tenkinimui arba perduodavo jai. Atsakovas neneigia apeliantės nurodytų Sutarties sudarymo aplinkybių, kad bendro indėlio sÄ skaitos aptarnavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant palengvinti apeliantei bankinių operacijų atlikimÄ , kad jai nereikėtų pačiai, kiekvienÄ kartÄ prireikus paimti iÅ¡ sÄ skaitos pinigus, važiuoti į bankÄ .

IÅ¡ to seka, kad tarp apeliantės ir atsakovo R. S. susiklostę faktiniai santykiai iÅ¡ tiesų turėjo tam tikrų pavedimo teisiniams santykiams bÅ«dingų požymių. Pavedimas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia vienos Å¡alies įsipareigojimÄ veikti kitos Å¡alies nurodymu pastarojo vardu ir pastarojo naudai. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas apeliantės nurodymu ir jos interesais disponavo apeliantei priklausančiomis lėšomis. Tačiau pavedimo teisiniams santykiams bÅ«dingas formalizmas, kitaip tariant, tokių santykių pradžia sietina su įgaliojimo, kuris Å¡iuo atveju turėjo bÅ«ti sudarytas specialia forma - įformintas notarine tvarka (1964 m.

CK 68 str.), sudarymu. Å alys tokio įgaliojimo nebuvo sudariusios. Be to, Å¡alių veiksmai neatitiko dar ir kitų pavedimo teisiniams santykiams bÅ«tinų požymių – atsakovas nepateikinėdavo apeliantei ataskaitos (1964 m. CK 400 str.), iÅ¡ sÄ skaitos paimtų pinigų perdavimas apeliantei nebuvo forminamas raÅ¡tiÅ¡kai (1964 m. CK 43 str.), o apeliantė Å¡ių veiksmų iÅ¡ atsakovo nereikalavo ir pretenzijų dėl netinkamo atsakovo kaip įgaliotinio pareigų vykdymo nereiÅ¡kė. Byloje esantis apeliantės ir atsakovo bendros sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡as (t.

I., b.l. 17-21) patvirtina, kad iÅ¡ sÄ skaitos pinigai skirtingomis sumomis buvo nuiminėjami laikotarpiu nuo 1998 m. rugpjūčio 14 d. iki 2002 m. balandžio 13 d. Apeliantė, pateikdama savo nuomonę dėl Å¡alių sutartinių santykių aiÅ¡kinimo ir kvalifikavimo, nepaneigia ir nepaaiÅ¡kina tarp Å¡alių susiklosčiusios praktikos, kad nuo 1998 m., kuomet buvo sudaryta Sutartis, iki 2002 metų, kuomet prasidėjo nesutarimai dėl iÅ¡ sÄ skaitos paimtų pinigų panaudojimo, jos pačios veiksmai, nereikalaujant iÅ¡ atsakovo ataskaitų, nereiÅ¡kiant pretenzijų dėl netinkamo atsakovo kaip įgaliotinio pareigų atlikimo, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad pati apeliantė jos ir atsakovo santykius bÅ«tų vertinusi kaip atstovavimo – įgaliojimo teisinius santykius.

Savaip aiÅ¡kindama Sutartį, apeliantė nepateikia jokių jos teiginius dėl Å¡alių santykių kvalifikavimo pavedimo teisiniais santykiais pagrindžiančių faktinių aplinkybių (faktinio Å¡alių elgesio, vykdant Sutartį). Apeliantė nepagrindžia, kodėl nuo Sutarties sudarymo 1998 m. rugpjūčio 14 d. iki 1999 m. sausio 28 d., kuomet iÅ¡ sÄ skaitos atsakovas R. S. paėmė 69 000 JAV dolerių, kurių, apeliantės teigimu, jis jai neperdavė, turėjo bÅ«ti laikomasi vienos tvarkos, kai atsakovo ataskaitos apeliantei nepateikimas ir pinigų jai perdavimo raÅ¡tiÅ¡kas neįforminimas buvo laikomas normalia, abiem pusėms priimtina praktika, o atsakovui iÅ¡ sÄ skaitos paimant pinigus 1999 m. sausio 28 d. jau turėjo bÅ«ti laikomasi kitokios tvarkos nei buvo nusistovėjusi tarp Å¡alių iki tol, tuo tarpu nuo 1999 m. sausio 28 d. iki sÄ skaitos uždarymo 2002 m.

– vėl tos pačios praktikos, kurios Å¡alys laikėsi nuo sÄ skaitos atidarymo pradžios. Apeliantė nepagrindė, kodėl ir kokiu pagrindu atsakovas turėjo tarp Å¡alių nusistovėjusiÄ praktikÄ keisti vienintelį kartÄ â€“ pateikti ataskaitÄ dėl pinigų, paimtų 1999 m. sausio 28 d., panaudojimo, o nepanaudotos dalies apeliantei perdavimÄ Ä¯forminti raÅ¡ytine forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės, ypač Å¡alių elgesys, vykdant Sutartį, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai Å¡alių sutartinius santykius kvalifikuoti kaip pavedimo teisinius santykius.

Sutarties aiÅ¡kinimas apeliantei palankiu bÅ«du iÅ¡ esmės reikÅ¡tų nesÄ Å¾iningumÄ atsakovo atžvilgiu, taip pat teisėtų lÅ«kesčių, teisinio apibrėžtumo principų pažeidimÄ . Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Å¡alių sutartinių santykių nekvalifikavo pavedimo teisiniais santykiais.Remiantis pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl Å¡alių sutartinių santykių kvalifikavimo, atmestinas apeliantės argumentas, kad R.

S. laikytinas nepagrįstai praturtėjusiu 241 280 Lt suma, nes, apeliantės teigimu, jis 1999 m. sausio 28 d. iÅ¡ bendros sÄ skaitos paėmė 69 000 JAV dolerių sumÄ , kurios dalį (34 717 Lt) turėjo panaudoti, mokant už perkamÄ namų valdos apeliantei priklausančiÄ dalį, o likusiÄ sumÄ turėjo grÄ Å¾inti apeliantei, tačiau pinigų sumos apeliantei neperdavė ir ataskaitos nepateikė. Kaip minėta, Å¡alių santykiams netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios pavedimo teisinius santykius, todėl atsakovui Å¡iuo atveju netaikytinas įstatyme (1964 m. redakcijos CK) numatytas reikalavimas įgaliotiniui dėl ataskaitos pateikimo ir pinigų perdavimo įforminimo raÅ¡tu.

Remiantis nurodytu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovas negali bÅ«ti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu yra teisėta ir pagrįsta. Dėl pastato rekonstrukcijos iÅ¡laidųApeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė apeliantės reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovų po 21 958 Lt priestato statybos iÅ¡laidų atlyginimui, neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, visa pastato rekonstrukcija, kuri kainavo 65 873 Lt, buvo apmokėta jos lėšomis, todėl atsakovai turi jai atlyginti jiems tenkančiÄ rekonstrukcijos iÅ¡laidų dalį, sudarančiÄ po 21 958 Lt kiekvienam.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog apeliantė neįrodė jos nurodytos aplinkybės dėl pastato rekonstrukcijos išlaidų apmokėjimo vien jos lėšomis, yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent apeliantė, naudodamasi visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, privalėjo įrodyti, kad jos lėšomis buvo apmokėtos visos rekonstrukcijos išlaidos.

Ä®rodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti iÅ¡vadÄ , kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Nagrinėjamoje byloje tiek apeliantė, tiek atsakovai savo patirtas iÅ¡laidas pastato rekonstrukcijai įrodinėjo statybinių medžiagų, įrenginių įsigijimo čekiais, sÄ skaitomis, kasos pajamų orderio kvitais, taip pat pateikdami sÄ raÅ¡us darbų ir prekių, kurių įsigijimo iÅ¡laidų pagrįsti dokumentais Å¡alys neturi galimybių (t I, b.l. 41-75, t.II, b.l. 3-58).

Abi Å¡alys byloje teigė, kad dalis kitos Å¡alies nurodytų rekonstrukcijos iÅ¡laidų yra nepagrįstos. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, imdamas domėn iÅ¡laidas, pagrįstas raÅ¡ytiniais įrodymais, nenukrypo nuo įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančių taisyklių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė yra pateikusi čekių dėl 19 733 Lt, atsakovai – dėl 42 228,66 Lt sumos, iÅ¡leistos pastato rekonstrukcijai. Tokiu bÅ«du įrodymais pagrįsta bendra rekonstrukcijos iÅ¡laidų suma sudarytų 61 961 Lt, kuri nedaug skiriasi nuo UAB „Ekadora“ pateiktoje sÄ matoje nurodytos rekonstrukcijos vertės, paskaičiuotos pagal 2004 m. kainas – 56 971,50 Lt (t.I, b.l. 138-142).

Tad, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, galima daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡alių pateikti čekiai patvirtina pastato rekonstrukcijos iÅ¡laidas ir Å¡alys prie pastato rekonstrukcijos yra prisidėjusios minėtomis sumomis, iÅ¡ ko darytina iÅ¡vada, jog apeliantės apmokėtų iÅ¡laidų dalis yra net mažesnė negu jai priklausytų mokėti, atsižvelgiant į jai nuosavybės teise priklausančiÄ 1/3 dalį rekonstruoto turto. Apeliantės argumentai, kad už visus darbus, medžiagas, įrenginius mokėjo R.

S. lėšomis, paimtomis iÅ¡ sÄ skaitos, kurioje buvo apeliantės pinigai, ir atsakovai savo lėšomis visiÅ¡kai neprisidėjo prie rekonstrukcijos finansavimo, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Jeigu laikytis apeliantės pozicijos, tampa neaiÅ¡ku, kodėl vienus čekius, patvirtinančius medžiagų ir įrenginių kvitus, atsakovas R. S. atidavė apeliantei, o kitų neatidavė, nors, kaip teigia apeliantė ir pagal juos buvo atsiskaityta jos lėšomis. Aplinkybė, kad tuo pačiu metu, kai R.

S. paimdavo iÅ¡ sÄ skaitos pinigus, buvo perkamos medžiagos ar darbai, vienareikÅ¡miÅ¡kai neįrodo, kad visus iÅ¡ sÄ skaitos paimtus pinigus R. S. naudodavo rekonstrukcijai finansuoti. Å iame kontekste aktualus R. S. paaiÅ¡kinimas, kad apeliantei pinigų reikėdavo sutuoktinio slaugai apmokėti, tad tikėtina, jog iÅ¡ sÄ skaitos pinigai buvo paimami bei perduodami apeliantei ir Å¡iuo tikslu. Be to, byloje esanti R. S. priklausiusio buto 2000-04-10 pirkimo-pardavimo sutartis (t. I, b.l. 102) patvirtina, kad R. S., pardavęs jam priklausantį turtÄ , gavo 80 000 Lt pajamų, taigi, iÅ¡ esmės turėjo savo lėšų, kurias tikėtina, skyrė (turėjo galimybę skirti) rekonstrukcijos iÅ¡laidoms apmokėti.

Kaip minėta, CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamÄ ja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kuriÄ tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė duomenų, kurie neabejotinai pagrįstų jos dėstomÄ pozicijÄ , o remiantis byloje esančiais įrodymais, labiau tikėtinas atsakovų pateiktos ir įrodinėjamos pozicijos pagrįstumas.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.).Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųPaduodama apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, ieÅ¡kovė M. Z. žyminiu mokesčiu apeliacinio skundo neapmokėjo ir prašė atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ sumokėjimÄ iki sprendimo (nutarties) priėmimo.

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 16 d. nutartimi nutarė atidėti ieÅ¡kovei M. Z. žyminio mokesčio sumokėjimÄ paduodant apeliacinį skundÄ iki byla bus iÅ¡nagrinėta apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundÄ ir palikus galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimÄ , iÅ¡ ieÅ¡kovės M. Z. priteistina 6 704 Lt žyminio mokesčio valstybei. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

             Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės M. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) 6 704 Lt (Å¡eÅ¡is tÅ«kstančius septynis Å¡imtus keturis litus) bylinėjimosi iÅ¡laidų į Lietuvos valstybės biudžetÄ . Teisėjai                                                                                                                      Rasa GudžiÅ«nienė  Rimvydas Norkus                                                                                                                                    Alvydas PoÅ¡kus                                                                                                                                      Â