2017-04-24 Nr. AB-8750-3-61-3-04425-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-442-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04425-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis buvo laikomas Lukiškių tardymo TI-K žeminančiomis asmens orumą, prilygstančiomis kankinimui sąlygomis. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo šalta, drėgna, purvina, nebuvo ventiliacijos. Taip pat nebuvo užtikrintas teisės aktuose įtvirtintas minimalus kameros plotas vienam asmeniui. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, kas sukeldavo jam stuburo skausmus. Tualeto įrengimas kameroje neužtikrino jokio privatumo nuo kitų kalinamų asmenų ar nuo pareigūnų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat pilna šiukšlių, cigarečių nuorūkų, stogelis padengtas sveikatai pavojingu asbestiniu šiferiu. Taip pat kalinamų asmenų priėmimo ir paskirstymo skyriaus patalpose tvyro netvarka, rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais, visur tvyro tabako kvapas. Dėl to pareiškėjui skaudėdavo galvą, jį pykindavo. Šiose patalpose kalinami asmenys praleisdavo iki keturių valandų. Pareiškėjas pabrėžė, kad šie pažeidimai yra pakartotiniai. Valstybė nesiima jokių veiksmų jiems pašalinti. Dėl jų pablogėjo pareiškėjo sveikata. Visus šiuos veiksmus pareiškėjas laikė baudimu kankinant, laisvės atėmimo bausmės griežtinimu, prieštaraujančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjo vertinimu, tai yra neteisėti veiksmai, esantys pagrindu priteisti neturtinę žalą dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra anksčiau kreipęsis į teismą su prašymais priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Kadangi pareiškėjas skunde nepateikė tikslaus kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio, atsakovas prašė nagrinėti bylą dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpio nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m., rugsėjo 1 d. (skundo surašymo dienos). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241) (toliau – ir HN 76:2010) nebuvo nustatyti minimalūs ploto vienam asmeniui reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsakovas pripažino, kad pareiškėjui ne visais laikotarpiais tekdavo mažesnis kameros plotas nei nustatytas teisės aktuose. Atsakovas nurodė, kad, siekiant švelninti neigiamą per mažo kamerų ploto poveikį, Lukiškių TI-K yra sudaromos sąlygos nuteistiesiems vaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K atlieka teismo nutarčių, sprendimų vykdymo funkciją, todėl neturi galimybės reguliuoti atvykstančių ir išvykstančių nuteistųjų skaičiaus, negali atsisakyti vykdyti teismų sprendimų. Taip pat yra privaloma laikytis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Siekiant įvykdyti teisės aktų nuostatas, kartais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra mažesnis nei numatyta teisės aktuose.

Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Tam tikslui išduodamas reikalingas inventorius. Už reikalavimų, susijusių su tvarkos palaikymu kamerose, pažeidimą yra skiriamos nuobaudos. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. ir su UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus.

Atsakovas pažymėjo, kad dėl nuteistų asmenų veiksmų laužant inventorių ir gadinant valstybės turtą, neretai tenka daryti remontus neseniai suremontuotose patalpose. Visose kamerose įrengtos metalinės prie grindų pritvirtintos lovos, suoliukai arba taburetės, stalai bei lentynos. Baldų skaičius ir dydis skiriamas atsižvelgiant į miegamųjų vietų kameroje skaičių. Tačiau dėl ganėtinai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti papildomų reikalingų baldų. Lukiškių TI-K langų angose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu.

Siekiant apsaugoti metalinį tinklą nuo kalinamų asmenų, yra įdėtos metalinės vidinės grotos. Tokių grotų įrengimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų ir kamerose laikomų asmenų teisių. Kiekvienoje Lukiškių TI-K kameroje įrengtas nuo kameros ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele atitvertas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu – per langus. Tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji ar nuteistieji, kurie reguliariai vėdina patalpas neturi nusiskundimų dėl drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų specialių kamerų rūkantiems asmenims, kadangi to nereikalaujama teisės aktuose. Tačiau pažymėjo, kad į Lukiškių TI-K atvykę asmenys pildo specialią anketą, kurioje išsako ir savo pageidavimą dėl laikymo kameroje su rūkančiais asmenimis. Esant kalinamo asmens prašymui, pareigūnai privalo užtikrinti, kad kamerose nerūkantys asmenys nebūtų laikomi su rūkančiais asmenimis.

Visose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta informacija apie draudimą rūkyti. Dėl asmens apžiūros sąlygų, atsakovas paaiškino, kad asmens apžiūros vykdomos siekiant užtikrinti, jog suimtieji ar nuteistieji neįsineštų uždraustų daiktų. Taip pat kratos Lukiškių TI-K teritorijoje ir patalpose atliekamos siekiant aptikti pabėgimui ruošiamas vietas, teritorijoje besislapstančius asmenis. Asmeniui atvykus arba išvykstant iš Lukiškių TI-K, specialioje patalpoje yra atliekama visuminė asmens krata. Prieš kratą yra pasiūloma pačiam atiduoti draudžiamus daiktus.

Tokia krata atliekama siekiant patikrinti, ar asmuo neturi su savimi narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kitų uždraustų daiktų. Atsakovas pažymėjo, kad bendro naudojimo patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį. Juos atlieka nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Priėmimo – paskirstymo punkte valymo darbai atliekami kiekvieną dieną, kad būtų užtikrinta kratų patalpos sanitarinė švara. Pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuolat tvarkomi, esant reikalui barstomi. Šiuos darbus atlieka kiemsargis ir teisės aktų nustatyta tvarka šiam darbui paskirti nuteistieji.

Dėl asbesto ir šiferio Lukiškių TI-K konstrukcijoje, atsakovas paaiškino, kad nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose pastatuose, tačiau Lukiškių TI-K kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant šiam draudimui. Nuo 2002 m. sausio 1 d. naudoti asbestcemenčio šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Lukiškių TI-K asbestcemenčio šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šios konstrukcijos nėra laužomos, todėl į aplinką nepatenka pavojingos dalelės. Jie sveikatai nėra pavojingi.

Atsakovo manymu, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia abstrakčiais samprotavimais. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo pasireiškė neturtinė žala, nenurodė jokių tai pagrindžiančių faktų. Nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Taip pat nėra įrodyta, kokią įtaką teisės aktų reikalavimų neatitinkančios kalinimo sąlygos darė pareiškėjui, kokiais neigiamas pasekmes sukėlė. Atsakovas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniuose numatytų deliktinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus. Atsakovas nurodė, kad būtina nustatyti, jog šie veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nepaaiškinantys, kokią žalą jis patyrė, dėl to šiuo atveju nėra visų būtinųjų sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 70 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Kadangi pareiškėjas skunde nepateikė tikslaus kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio, atsakovas prašė nagrinėti bylą dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpio nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. (skundo surašymo dienos), teismo posėdžio metu pareiškėjas sutiko su šiuo argumentu, teismas nustatė, kad šie atsakovo pateikti duomenys yra teisingi, ir sprendė dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 dienos.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos higienos norma HN 76:1999 negalioja nuo 2010 m. balandžio 11 dienos. Ginčui aktualiu laikotarpiu minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustatė Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iki skundo padavimo buvo su pertraukom laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 dienos. Per šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo nuo 2,43 kv. m iki 29,44 kv. m ploto. Teismas nustatė, kad iš viso per šį laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 47 dienas, iš kurių 37 dienas buvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas mažiausias kameros plotas vienam asmeniui. Kameros ploto reikalavimas vienam asmeniui buvo pažeidžiamas tik laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. ir 2015 m. birželio 30 d. Teismas darė išvadą, kad, remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pažeidžiant kameros ploto reikalavimus vienam asmeniui, pareiškėjas buvo laikomas devynias dienas.

Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad mažesnis nei 3,6 kv. m jam tenkantis kameros plotas apribojo jo galimybę judėti, tačiau nesutiko, kad ši galimybė buvo visiškai atimta, kad pareiškėjas, būdamas kameroje, visada privalėjo tik gulėti arba sėdėti. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 222 punktu, nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Teismas nustatė, kad laikotarpiai, kada pareiškėjui nebuvo užtikrinamas pakankamas kameros plotas, buvo ganėtinai trumpi – viena arba dvi dienos. Intervalai tarp šių laikotarpių buvo gan ilgi – nuo savaitės iki daugiau nei keturių mėnesių. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Lukiškių TI-K veiksmais ir neveikimu sukėlė jam nugaros skausmus, sutrikdė jo sveikatą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje tvarką palaiko valytojai, todėl jam nebuvo išduotas inventorius švarai palaikyti. Teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras) 2014 m. gruodžio 11 d. patikros metu kameroje 112A, kurioje švarą palaiko valytojai, nustatė, kad buvo švaru. Pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 30 dienos. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad jam būnant kameroje tris dienas, per šį laikotarpį kamera nebuvo valoma. Teismas pažymėjo, kad toks pareiškėjo teiginys nepaneigia aplinkybės, jog kamera yra reguliariai valoma. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas paaiškino, jog už tvarkos palaikymą įprastose kamerose yra atsakingi patys nuteistieji. Teismas nenustatė, kad kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tvarką palaikyti privalėjo valytojai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpais laikotarpiais – nuo 1 iki 4 dienų, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti pakankamai intensyvius nepatogumus, esančius pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į Centrą, kuris 2014 m. gruodžio 22 d. pateikė atsakymą, kad kameroje Nr. 112A (pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d.) pažeidimų, susijusių su oro temperatūros ir drėgmės normomis, nenustatyta. Kitų pareiškėjo skundų Centrui, susijusių su oro temperatūros ir drėgmės normomis, byloje nėra. Šiuo atveju nėra apibūdinta jokia žala, susijusi su šiais pažeidimais, nėra duomenų apie pareiškėjui atsiradusias sveikatos problemas ar patirtus nepatogumus, susijusius su drėgmės normų pažeidimais. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pakankamai trumpais laikotarpiais, todėl negalėjo konstatuoti pakankamo šių veiksnių intensyvumo neturtinei žalai atsirasti.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu ir nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, susijusių su Lukiškių TI-K langais ir jų pritaikymu vėdinimui, apsiribodamas teiginiu, kad nebuvo kamerose jokios ventiliacijos. Kadangi ventiliacijos įrengimas nėra numatytas teisės aktuose, o dėl langų pritaikymo vėdinimui nebuvo pasisakyta, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, todėl pareiškėjo argumentą, susijusį su kamerose neįrengta ventiliacija, atmetė.

Teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu neneigė, jog sanitariniai mazgai buvo sienele atitverti nuo likusios kameros patalpos. Teismas nurodė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Konstatavęs, kad Lukiškių TI-K sanitarinių mazgų įrengimas neprieštaravo teisės aktų reikalavimams, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo įrengimo atmetė.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 18.4 punktu, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė kalinimo įstaigos pareigos užtikrinti pasivaikščiojimo kiemelio valymą po kiekvienos nuteistųjų grupės pasivaikščiojimo, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepaaiškino, kaip tokia pasivaikščiojimo kiemelio būklė jį paveikė.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, jie nėra laužomi, todėl neišskiria į aplinką pavojingų dalelių. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė tikslių Lukiškių TI-K korpusų, kurių konstrukcijose naudotas asbestas. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir pakankamai intensyvios pareiškėjui daromos neigiamos įtakos.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 14 punktu, nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Centrą, 2014 m. gruodžio 11 d. atliktos patikros metu rūkymo požymių Lukiškių TI-K priėmimo – paskirstymo skyriaus patalpose nebuvo nustatyta. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs kitus skundus Centrui ar Lukiškių TI-K administracijai dėl rūkymo priėmimo – paskirstymo patalpose. Teismas nurodė, kad vien pareiškėjo abstraktūs teiginiai nepaneigia Lukiškių TI-K argumentų, jog yra imamasi priemonių užtikrinti šio draudimo įgyvendinimą.

Teismas rėmėsi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 154 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad asmens daiktai sudedami į nešvarią plastikinę dėžę. Teismas nurodė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas.

Teismas nustatė, kad ne visą laiką, praleistą Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, todėl pripažino, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Teismas nurodė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur.

III. Pareiškėjas R. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jis buvo kalinamas tose patalpose, kuriose buvo kietojo inventoriaus perteklius, lėmęs nežmoniškas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas prašo pripažinti teisės pažeidimus už visą skundžiamą laikotarpį, ne tik už pažeistą kvadratūrą esant per dideliam žmonių skaičiui, bet ir esant masyvių lovų pertekliui patalpose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė aplinkybės dėl priėmimo paskirstymo skyriaus patalpų, kuriose jam teko kalėti nežmoniškomis sąlygomis prieš išvykstant ir atvykstant į Lukiškių TI-K, nes tai apima jo bausmės atlikimo laiką.

Pareiškėjas nurodo, kad patalpose Nr. 1, 2, 3 jam tekdavo ir tenka kalėti nuo 3 iki 4 val., patalpoje Nr. 3 būdavo pritalpinta 30 ir daugiau žmonių, kai patalpos plotas tik 18,35 kv. m, jose rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neišreikalavo iš atsakovo visų jo prašymų, skundų kopijų, atsakymų į juos, dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir įvairiausių pažeidimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas netyrė, ar atsakovas laikosi teisės aktų, susijusių su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu.

Pareiškėjas tvirtina, kad jam niekad nebuvo duoti skalbimo milteliai, tualetinis muilas, tualetinis popierius. Pareiškėjas nurodo, kad tiek kietojo, tiek minkštojo inventoriaus galiojimo laikas yra pasibaigęs, čiužiniai ploni, todėl skauda dubens, nugaros kaulus. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl liudytojų apklausos. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo duomenys kada, kokiose kamerose, su kiek asmenų ir kiek laiko jis kalėjo, iš dalies neatitinka tikrovės. Pareiškėjas prašo įvertinti jo 2015 m. lapkričio 19 d. papildomą prašymą.

Pareiškėjas teigia, kad 2014 m. lapkričio 28 d. kameroje Nr. 112A kalėjo su nuteistuoju E. T., nors atsakovas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 28 d. buvo laikomas vienas, o 2014 m. lapkričio 29 d. dviese. Pareiškėjas nurodo, kad teismas to nepatikrino, o atsakovas pateikė netikslius duomenis, vengdamas didesnės atsakomybės. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę dėl tualetų ir jų naudojimosi sąlygų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nėra tinkamas Higienos normos Nr. 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas.

Pareiškėjo teigimu, toks sanitarinio mazgo naudojimasis prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išduodamos valymo priemonės ir inventorius, todėl nebuvo galima palaikyti švaros. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad per visą skundžiamą laikotarpį jis daugiausiai yra praleidęs dienų karantino patalpose. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai įvertino patalpų temperatūrą, nes žiemos metu būdavo labai šalta, tai nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu, be to, šaltis sukeldavo didesnes sveikatos komplikacijas, tai patvirtina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos 2015 m. vasario 20 d. atlikto tyrimo rezultatai.

Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus jo patirtai neturtinei žalai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 9 dienas Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai, t. y. vienam asmeniui kameroje tenkantis plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų, kitus pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas išsamiai neišnagrinėjo jo nurodytų neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalų kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui; kad kamerose sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atitvertas netinkamai, o tai pažeidė jo privatumą; kad kamerose buvo netinkama patalpų oro temperatūra, jose žiemos metu buvo per žema. Iš pareiškėjo skundo (III t., b. l. 36-40) matyti, kad pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad tualetinis popierius, muilas ir skalbimo milteliai niekada nebuvo išduodami, rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais vienoje patalpoje, o miegojimo čiužiniai labai prastos kokybės, ant kurių kieta miegoti ir skauda dubens, nugaros kaulus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laikotarpį, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, teisingai jį apskaičiavo. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K (I t., b. l. 15-25) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. atitinkamais periodais buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,43 kv. m iki 29,44 kv. m ploto, taip pažeidžiant Departamento įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjui iš viso 9 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nurodytas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m). Likusį laiką pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo pažeista. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nors tam tikrais laikotarpiais kameros plotas ir buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam plotui.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl kameroje esančio inventoriaus užimamo ploto, nepagrįstais laiko pareiškėjo skundo argumentus dėl kameros ploto skaičiavimo, kadangi gyvenamasis plotas buvo iš dalies užstatytas reikalingiausiais buitiniais reikmenimis, nevaržant pareiškėjo judėjimo laisvės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06).

Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017).Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne papildomai konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Pareiškėjas šioje byloje neargumentavo, kad kameroje esantys baldai trukdė jo normaliam judėjimui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su sanitarinio mazgo kamerose įrengimo ypatybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo. Papildomai pažymėtina, kad Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog kamerose turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi iš byloje pateiktų Lukiškių TI-K išdėstytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad sanitariniai mazgai yra įrengti pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo nurodyta aplinkybe, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo abejoti. Be to, pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu neneigė, kad sanitariniai mazgai buvo sienele atitverti nuo likusios kameros patalpos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų dėl kitų pareiškėjo skunde išvardintų laikymo sąlygų – netinkamos patalpų oro temperatūros žiemos metu ar dėl nerūkančių asmenų buvimo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis. Teisėjų kolegija su šiomis teismo sprendimo išvadomis sutinka, nes administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštai, kiti dokumentai) paneigia abstrakčius pareiškėjo argumentus.

Likusieji pareiškėjo nusiskundimai dėl čiužinių kokybės, patalynės švarumo, tualetinio popieriaus ar muilo išdavimo yra daugiau subjektyvaus pobūdžio ir atspindi jo asmeninę nuomonę apie sąlygas, kokiomis jis pageidautų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis apie nuteistųjų kalinimo sąlygų ir elgesio su jais atitikimą teisės aktų reikalavimams, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjo teigimu, kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, 7334/13).

Sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo akcentuotina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė.

Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją, 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07, 60800/08).

Kita vertus, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Įvertinusi šioje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 70 Eur suma. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad kalinimo sąlygų pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiami (truko nuo 1 iki 3 dienų), kitais laikotarpiais pareiškėjui ne kartą tekdavo ir 29,44 kv. m kameros ploto, pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimas tiesiogiai dėl šių pažeidimų nenustatytas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis yra adekvatus atsakovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

Teisėjų kolegija vertindama pareiškėjo argumentus dėl patirtos žalos Lukiškių TI-K, nepagrįstais laiko pareiškėjo skunde teiginius dėl sveikatos būklės pablogėjimo, dubens ir nugaros kaulų skausmų ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu. Be to, byloje esantys asmens sveikatos istorijos duomenys (II t., b. l. 144-165) nepatvirtina, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų būtų realiai pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad jam būtų reikėję vartoti medikamentus nuo skausmo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Laimė Baltrūnaitė Ramūnas Gadliauskas