2024-03-27 Nr. CB-2264-2-59-3-00103-2022-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

DOK-916

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00103-2022-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės,

susipažinusi su 2024 m. vasario 29 d. paduotu ieškovų G. G. ir L. G. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Ieškovai G. G. ir L. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė patvirtinti žemės sklypo su pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove UAB „Modera plius“ sudarymą, įpareigojant ieškovus sumokėti atsakovei likusią 144 226 Eur turto kainos dalį.

Panevėžio apygardos teismas 2023 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nustatė, kad pagal preliminariąją sutartį sumokėję 10 000 Eur ir be savininkės leidimo apsigyvenę name ieškovai, pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui, nesiekė įteisinti tarpusavio santykių. Ieškovų elgesys negali būti vertinamas kaip patvirtinantis turto jiems perdavimo valdyti ir naudotis faktą. Šalių pasirašytų preliminariųjų sutarčių 3.4 papunktyje aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentas bus nurodomas pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje (ši sąlyga sutarčių tekstuose yra net pabraukta). Šiuo konkrečiu atveju nei pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, nei namo perdavimo–priėmimo aktai nebuvo pasirašyti (nutarties 45, 47, 48 punktai).

Kasaciniu skundu ieškovai G. G. ir L. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ieškovų kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais kasacijos pagrindais – materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, taip pat skundžiamame teismo sprendime (nutartyje) nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Ieškovų kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. 2021-04-16 ieškovai pasirašė preliminariąją sutartį su atsakove UAB „Modera plius“, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovams atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), plotas 158,88 kv. m, o ieškovai įsipareigoja šį turtą nupirkti už 174 000 Eur. Ieškovai sumokėjo 10 000 Eur avansą, kuris pagrindinės sutarties sudarymo atveju yra įskaitomas į bendrą pirkėjo mokėtiną pirkimo-pardavimo kainą. Pagal 2021 m. gruodžio 9 d. sutartį turto pirkimo-pardavimo kaina padidinta iki 177 000 Eur. Pagal 2021 m. gruodžio 9 d. naujos redakcijos preliminariosios sutarties priedą Nr. 2 šalių buvo sutarta, kokius įrengimus, įrangą, apdailos medžiagas namo įrengimui pasirinko ieškovai katilinėje, vonioje, kambariuose, virtuvėje, lauke, terasoje, taip pat nurodyta, kad šalims susitarus medžiagų kaina gali būti didesnė, bet pirkėjai turi sumokėti skirtumą nuo nurodytų pirminių kainų ir kad šalys sutarties 3.3 punktu padidino turto pirkimo-pardavimo kainą, nes buvo įdėtos grindys (22 Eur/kv. m) ir montuotos ne įtempiamos, o gipso lubos (skundo 3 psl.).

2. Ieškovai teigia, kad savo sutartinius reikalavimus įvykdė, o atsakovė, nors ir turėjo visus leidimus, turtas buvo pastatytas ir beveik įrengtas, nes ieškovai galėjo jame gyventi, VĮ Registrų centre buvo pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą, tačiau atsakovė sąmoningai vengė turtą įregistruoti, ir atsisakinėjo įvairiomis dingstimis sudaryti pagrindinę sutartį. Turtas buvo pastatytas, ieškovai yra sumokėję dalį namo kainos, jiems ne tik buvo leista baigti įsirenginėti namą, bet buvo perduoti raktai, jame gyveno, mokėjo mokesčius ir elgėsi su perduotu turtu kaip su savu, todėl negalėjo būti sudaryta preliminarioji sutartis, tą patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai byloje, kurioje faktinės aplinkybės beveik tapačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 konstatuota, kad „nutarties šalis - pardavėjas - įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą. Preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-460/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016 31 punktą)“. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas, atmesdamas ieškovų apeliacinį skundą, nesivadovavo pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, ir nurodė, kad tarp šalių susiklostė ikisutartinių santykių etapas (skundo 4 psl.).

3. Apeliacinis teismas nutarties 45 punkte nurodė, kad faktas, jog ieškovai nuo 2021 m. gruodžio 18 d. apsigyveno ginčo name, o vėliau ėmė mokėti ir komunalinių paslaugų mokesčius, nesudaro pagrindo konstatuoti ginčo namo valdymo jiems perdavimo kaip sąlygos jų nuosavybės teisei pripažinti, nes nekilnojamojo daikto perdavimo faktas turi būti įformintas CK 6.398 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Tačiau toks apeliacinio teismo aiškinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3- 521/2012, 2015 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015 išaiškinimų, kad pakanka ne nuosavybės teisės, o valdymo teisės perdavimo sprendžiant dėl to, ar yra turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties požymis. Esminiai Apeliacinio teismo vertinimui dėl tariamai neperduoto turto ieškovams ir savavališko įsikėlimo faktą lėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1042-1120/2022 nagrinėjant atsakovės skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tuo remdamasis ir teismas nutarties 41 punktu konstatavo (neišnagrinėjus bylos iš esmės, neištyrus įrodymų), kad ieškovai savavališkai įsikėlė į ginčo namą, ir neturi teisės jame gyventi (skundo 4, 5 psl.). Taigi, teismai netinkamai taikydami CK 1.93 straipsnio 4 dalį, CK 6.309 straipsnio 3 dalį, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminari pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2, o ne pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis (skundo 6 psl.).

4. Teismas privalėjo sprendžiant ginčą taikyti vartojimo sutarties institutą, kurio tikslas - dėl nelygiavertės vartotojo ir verslininko padėties iškreiptos sutarties šalių interesų pusiausvyros atkūrimo. Šioje byloje taip neatsitiko, nors vartotojo teisių apsauga užtikrinama ginant silpnesniosios sutarties šalies teisių gynimo būdus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020), tačiau šioje byloje taip padaryta nebuvo (skundo 6, 7 psl.).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties ir sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti L. G. 2057 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt septynis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą 2024 m. vasario 29 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymu Nr. 181.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Gediminas Sagatys

Donatas Šernas

Egidija Tamošiūnienė