9f89f686-a4b9-4082-8581-80dcda83cfa3 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-809/2013

Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: ArtÅ«ro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal trečiojo asmens R. P. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios UAB „Plusta“ ieÅ¡kinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „Tiki Max“ dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo R. P..

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 Ieškovas UAB „Plusta“ prašė: pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio

30 d. sudarytÄ pastato–paslaugų pramogų centro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3924, sudarytÄ tarp atsakovės J. J. ir UAB „Plusta“, nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. to paties pastato pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytÄ tarp J. J., V. J. ir A. B., nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 23 d. to paties pastato pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytÄ tarp atsakovų A. B., V. G. B. ir UAB „Tiki Max“ nuo jos sudarymo momento; taikyti restitucijÄ ir grÄ Å¾inti ginčo pastatÄ bankrutavusiai UAB „Plusta“, o nesant galimybės jį grÄ Å¾inti, solidariai iÅ¡ atsakovų priteisti atlyginti vertės skirtumÄ tarp sandorio sumos ir turto vertės sumos, nustatytos turto vertintojo, 129 000 Lt bankrutavusios UAB „Plusta“ naudai. Nurodė, kad 2009 m. gegužės 26 d. Å iaulių apygardos teismo nutartimi ieÅ¡kovui buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Å iaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Plusta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Bankroto administratorius nustatė, kad įmonės direktorius R.

P. 2009 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimÄ parduoti UAB „Plusta“ priklausiusį ginčo pastatÄ už 300 000 Lt. 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartimi jį įsigijo atsakovė J. J..

Dalį pinigų 151 895,64 Lt įmokėjo į UAB „Plusta“ sÄ skaitÄ atsakovė A. B., o dėl likusios 150 000 Lt sumos kasos knygoje buvo

paraÅ¡yta, kad pinigai įneÅ¡ti už pastatÄ . Bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas ir orderis. Ä®monėje nėra užfiksuota 300 000 Lt skolos trÅ«kumas, todėl bankroto administratorius reikalavime taikyti restitucijÄ nurodė tik skirtumÄ tarp parduoto pastato sandoriu sumokėtos sumos ir turto vertintojo nustatyto pastato rinkos vertės.

Atsakovė J. J. prašė ieÅ¡kinį atmesti. Ji nurodė, kad apie UAB „Plusta“ pastato pardavimÄ jai pasakė pusseserė A. B.. Kadangi logistikos verslas nebesisekė, atsakovė nutarė pasinaudoti

galimybe ir, įsigijus pastatÄ , užsiimti prekyba. Pradinę lėšų sumÄ paskolino A. B., kuri sumokėjo pusę sumos, padengdama UAB „Plusta“

skolÄ bankui. Likusi suma buvo sumokėta grynais R. P.. Kadangi pablogėjo sveikata, reikėjo daryti operacijÄ , po kurios atsakovė liko neįgali, prekybos verslo nebevykdė ir pastatÄ pardavė A. B.. Sandorį analizavo FNTT pareigÅ«nai, tačiau jokių nusikalstamų jos veiksmų nebuvo nustatyta. PastatÄ prieÅ¡ tai buvo apžiÅ«rėjusi kartu su vyru, manė, kad jis nėra vertas 300 000 Lt sumos, tačiau nesiginčijo dėl to.

Atsakovė A. B. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Ji nurodė, kad trečiasis asmuo R. P. buvo jos pažįstamas, bet ne giminaitis. R. P. nurodė, kad ginčo pastatÄ parduos ne mažiau kaip už 300 000 Lt, nors aplink esantys prekybos centrai už jį sutiko

mokėti ne daugiau nei 200 000 Lt. Ji pasiÅ«lė pastatÄ Ä¯sigyti atsakovei J. J., tačiau pastarajai susirgus, pati nutarė jį nusipirkti.

Ji pamanė, kad mokslus baigiantis sÅ«nus galėtų vykdyti verslÄ . Jokio tarimosi su R. P. dėl kainos mažinimo nebuvo, kadangi jis jau buvo

apsisprendęs. Apie jokius kreditorius kalbos nebuvo, ji tik pažiÅ«rėjo, ar R. P. turi teisę pastatÄ parduoti. Nurodė, kad niekada

nedirbo UAB „Plusta“, nebuvo jos akcininkė ar kaip nors bÅ«tų turėjusi sÄ sajų su ja. Pinigai buvo sumokėti per du kartus tai yra 150 000 Lt ji pati sumokėjo įmonei už banko skolÄ , o kitÄ pusę sumokėjo J. J., sudarant sandorį. Tai ji gali patvirtinti, nes kartu buvo pas notarę. Notarė nebuvo tame kabinete, kur buvo mokami pinigai.

Atsakovas A. B. su ieÅ¡kiniu nesutiko. Jis pastatÄ iÅ¡simokėtinai nupirko iÅ¡ motinos A. B.. Ä®monę įregistravo dėl to, kad prieÅ¡ingu atveju negalėjo gauti jokios paramos verslui. Pats pastatas buvo pakankamai apleistas, jo remontui sumokėjo virÅ¡ 100 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Å iaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė. Spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo, analizavo Å¡io instituto taikymo sÄ lygas. Nurodė, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos. Teismas nesutiko su ieÅ¡kovu, kad ieÅ¡kinio senaties termino pradžia yra tyčinio bankroto fakto nustatymas. Teismas nustatė, kad apie iÅ¡keltÄ bankroto bylÄ administratorius sužinojo 2009 m. gegužės 26 d., o ieÅ¡kinį dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik 2011 m. liepos 19 d. Teismas vertino, kad tas faktas, jog Å iaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, neleidžia daryti iÅ¡vados, kad bankroto administratorius neturėjo galimybės ginčyti pirkimo–pardavimo sandorį per vienerių metų terminÄ . Teismo nuomone, bankroto administratoriaus įgaliotinio pakeitimas Å¡iuo atveju situacijos nekeičia. Bankroto administratorius praleisto termino neprašė atnaujinti, o teismas nurodė, kad jis negali bÅ«ti tiek aktyvus, kad šį terminÄ atnaujintų savo iniciatyva.

Spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovo vadovas, pardavęs vienintelį nekilnojamÄ jį turtÄ , atsiskaitė su trečios eilės kreditoriais, tačiau pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti. Teismas nusprendė, kad įmonės vadovas tokiais savo veiksmais pažeidė imperatyvias teisės normas, turtÄ pardavė už kainÄ , kuriÄ pats nustatė, neatliko jokių turto vertinimų, o gautus pinigus iÅ¡mokėjo kreditoriams, pažeisdamas Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatas. Sprendimas parduoti pastatÄ už 300 000 Lt savaime neprieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡tarauja mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, kuris pažeidė Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytÄ mokėjimų eiliÅ¡kumo tvarkÄ . Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo aiÅ¡kiai žinojo, jog už jo paties nustatytÄ kainÄ parduotas realiai vienintelis įmonės turtas neleis patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl pardavėjo nesÄ Å¾iningumo ir sandorio sÄ lygų prieÅ¡taravimo imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.

Teismas, spręsdamas dėl sandorį sudariusios atsakovės J. J. sÄ Å¾iningumo, nurodė, kad bankroto administratorius

nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė J. J. buvo susijusi su UAB „Plusta“ vadovais, bÅ«tų joje dirbusi, turėjusi akcijų ar bÅ«tų informuota apie Å¡ios įmonės galimÄ nemokumÄ . Sandorio sudarymo metu turėjo savo Å¡eimos verslÄ , tačiau jis buvo susijęs su logistika, ji domėjosi, ar UAB „Plusta“ nėra bankrutuojančių įmonių sÄ raÅ¡e. Teismas sprendė, kad realiai visiÅ¡kai paÅ¡alinis asmuo neturėjo jokių kitokių prieinamų bÅ«dų papildomai susižinoti UAB „Plusta“ duomenis apie jos realias galimybes atsiskaityti su galimais kreditoriais. Be to, trečiasis asmuo patvirtino, kad jis Å¡iÄ atsakovę pirmÄ kartÄ pamatė pas notarę. Teismas taip pat nenustatė, kad apie UAB „Plusta“ skolas kreditoriams ir galimybę su jais atsiskaityti žinojo ir atsakovė A. B..

Abejonių dėl UAB „Plusta“ mokumo nekilo ir mėnesį šioje įmonėje dirbusiam A. B.. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad

atsakovų nesÄ Å¾iningumas nėra įrodytas.

Teismas taip pat nenustatė, kad UAB „Plusta“ turėjo pareigÄ kuo skubiau parduoti įmonės turtÄ ir tokiu bÅ«du sužlugdyti įmonės veiklÄ .

Teismas taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo nepateikė reikalavimo priteisti 150 000 Lt, nors jam ši teisė buvo išaiškinta. Be to, pažymėjo, kad įmonės bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu buvo sumokėta visa 300 000 Lt suma, todėl nėra pagrindo papildomai reikalauti 150 000 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. P. prašo pripažinti, kad Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas ir, priimdamas bankroto administratoriaus ieškinį, piktnaudžiavo teise, siekė įteisinti J. J., A. B., bankroto administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ nusikalstamus veiksmus; pripažinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo

9 d. sprendimÄ kaip neteisėtÄ ir nepagrįstÄ ; esant atsakovų bei bankroto administratoriaus nusikalstamos veikos požymiams, kreiptis į ikiteisminio

tyrimo institucijas; kreiptis į LR generalinį prokurorÄ dėl teisėjos B. S. ir Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus

pirmininko V. K. veiksmų, apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. SkundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), esant privalomiems bylos sustabdymo pagrindams, bylos nesustabdė, įteisino atsakovės J. J. veiksmus dėl nesumokėtų 150 000 Lt, leido fiktyviai įsiforminti turtÄ , nesiaiÅ¡kino, ar bankroto administratorius neveikia kartu su ieÅ¡kovais, neslepia sunkių nusikaltimų. Be to, teismas, atsisakydamas priimti atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, pažeidė trečiojo asmens teisę į teisminę gynybÄ . Å iaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens praÅ¡ymÄ dėl teisėjos nuÅ¡alinimo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis prieÅ¡tarauja teisinės demokratinės valstybės teisės ir teisingumo sampratai. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 įsipareigojo garantuoti, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažįstamos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, bÅ«tų pažeistos, naudosis efektyvia teisine gynyba, kad kompetentingi organai tinkamai iÅ¡nagrinėtų kiekvienÄ pagrįstÄ kreipimÄ si dėl teisinės gynybos. Be to, Aukščiausioji Taryba įsipareigojo besÄ lygiÅ¡kai laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų, garantuoti, kad joje įtvirtintos teisės bÅ«tų gerbiamos ir tikrai pripažįstamos. Europos Tarybos Statuto 3 straipsnis numato, kad kiekviena Europos Tarybos narė privalo vadovautis teisės virÅ¡enybės principu ir principu, pagal kurį visi jos jurisdikcijai priklausantys asmenys naudojasi žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai J. J., V. J., A. B., V. G. B. ir UAB „Tiki Max“ praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti atsakovui UAB „Tiki Max“ 1

000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų iÅ¡ trečiojo asmens R. P.. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas įvertino visus su byla susijusius įrodymus – pirkimo–pardavimo sutartį, apelianto raÅ¡ytinį patvirtinimÄ , kad jis iÅ¡ J. J. gavo

150 000 Lt pagal kasos pajamų orderį. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo raÅ¡ytinį 150 000 Lt sumos gavimo patvirtinimÄ . Be to, bankroto administratorius patvirtino 300 000 Lt sumos už parduotÄ pastatÄ gavimÄ dalimis – 150 000 Lt pavedimu ir 150 000 grynais į įmonės kasÄ .

2. Apeliantas savo skundÄ grindžia formaliais teiginiais, nepagrįstai teigia, kad sprendimÄ priėmusi teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka. Byloje pateiktas apeliacinis skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (CPK

306 straipsnis), jame nėra nurodytos aplinkybės, kurios patvirtina teismo sprendimo neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ , nesuformuluotas apeliacinio skundo dalykas. Apeliaciniu skundu praÅ¡oma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , tačiau nenurodyta, kokį sprendimÄ praÅ¡oma priimti. Apelianto praÅ¡ymas skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas BUAB „Plusta“ praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad, įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus, ieÅ¡kovas teismo sprendimo neskundė. Bankroto administratorius 2011 m. balandžio 8 d. BUAB „Plusta“ kreditorių komiteto buvo įpareigotas kreiptis į teismÄ su ieÅ¡kiniu dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodė, kad kreipimosi į teismÄ metu bankroto administratorius neturėjo duomenų, patvirtinančių visiÅ¡kÄ atsiskaitymÄ už ginčo pastatÄ . Byloje buvo tik duomenys apie 151 895,64 Lt įneÅ¡imÄ Ä¯ bendrovės sÄ skaitÄ , o kasos pajamų orderio, patvirtinančio 150 000 Lt įneÅ¡imÄ Ä¯ įmonės kasÄ , nebuvo. Vėliau toks įrodymas buvo pateiktas į bylÄ , be to, nustatyta, kad Å¡ie pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Byloje yra pateiktas R. P. 2009 m. gruodžio 15 d. paaiÅ¡kinimas, kad už parduotÄ turtÄ gauta 300 000 Lt suma.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniame procese apeliantas yra pagrindinis byloje dalyvaujantis asmuo, inicijuojantis apeliacinį procesÄ . Å io asmens materialinis ir procesinis suinteresuotumas lemia

ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apimtį, t. y. pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas,

nagrinėdamas apeliacinį skundÄ , patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumÄ bei pagrįstumÄ , tiria ir vertina, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytos materialiosios teisės normas.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, buvęs ieÅ¡kovo vadovas, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo buvo atmestas bankroto administratoriaus ieÅ¡kinys, pareikÅ¡tas actio Pauliana pagrindu dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo ar turto kainos skirtumo priteisimo. Apeliantas savo skunde praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, tačiau nenurodo, kokį sprendimÄ praÅ¡o priimti. SkundÄ iÅ¡ esmės grindžia argumentais, susijusiais su bylos esmės neatskeldimu bei jo teisės į teisminę gynybÄ pažeidimu, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl actio Pauliana instituto nagrinėjamam ginčui iÅ¡spręsti taikymo, dėl teismo iÅ¡vadų, susijusių su actio Pauliana sÄ lygų nustatymu.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , pastebi, kad ginčijame sprendime teismas iÅ¡samiai pasisakė dėl actio Pauliana instituto taikymo sÄ lygų, nustatinėjo Å¡ių sÄ lygų buvimÄ ar nebuvimÄ , analizavo faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad apeliantas, skunde teigdamas dėl bylos esmės neatskleidimo, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius. Buvęs ieÅ¡kovo vadovas skunde nurodo, kad 150 000 Lt suma pagal ginčijamÄ sandorį nebuvo sumokėta, kad sandoris buvo fiktyvus. Kaip matyti iÅ¡ pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, remdamasis byloje pateiktu 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu, paties apelianto paaiÅ¡kinimais, nustatė, kad už ginčo turtÄ buvo sumokėta visa jo kaina, t. y. 300 000 Lt. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto skunde nurodomus faktus pastebi, kad civilinės bylos yra nagrinėjamos remiantis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis). Apeliantas savo skunde tik nurodo, kad už ginčo turtÄ nebuvo sumokėta, kad sandoris buvo fiktyvus, tačiau Å¡ių aplinkybių nepagrindžia jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, teismas, priimdamas sprendimÄ dėl ginčo esmės, vertina byloje pateiktus įrodymus. Byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys apelianto teiginius. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad ir ieÅ¡kovas, kurio vardu veikia bankroto administratorius, pripažino, kad pinigai pagal ginčijamÄ sandorį buvo gauti ir panaudoti įmonės veikloje.

Apeliantas savo skunde taip pat kelia klausimÄ dėl jo teisės į teisminę gynybÄ pažeidimo ir teismo Å¡aliÅ¡kumo. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Å¡io apelianto argumento, pastebi, kad asmuo savo teisę į teisminę gynybÄ turi realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir laikydamasis civilinio proceso įstatymo reikalavimų. Apelianto nurodomi tarptautiniai teisės aktai numato, kad turi bÅ«ti užtikrinama, jog asmuo, kurio teisės yra pažeistos, galėtų pasinaudoti efektyvia savo teisių gynyba, tačiau Å¡ių aktų nuostatos nepaneigia teises ginančio asmens pareigos savo teises ginti laikantis proceso normų reikalavimų.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad jį priėmė Å¡aliÅ¡ka teisėja, tačiau Å¡ių savo teiginių jis nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Savo skundÄ apeliantas grindžia bendro pobÅ«džio teiginiais apie teisės į teisminę gynybÄ pažeidimÄ , tačiau nenurodo, kokie teismo veiksmai ar padarytos iÅ¡vados pagrindžia teismo Å¡aliÅ¡kumÄ ir apelianto teisių pažeidimÄ .

CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų bÅ«ti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindÄ spręsti, jog bylÄ yra bÅ«tina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka nenurodė ir praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka pareiÅ¡kęs trečiasis asmuo R. P., todėl trečiojo asmens praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta bei į tÄ aplinkybę, kad apeliantas Å¡ioje byloje yra trečiasis suinteresuotas asmuo, jis jokio savarankiÅ¡ko reikalavimo neteikė, jo nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų, o pareikÅ¡ti praÅ¡ymai kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas nėra pagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis bei įrodymais, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priėmė iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ , todėl jis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Å iaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai        Â

Artūras Driukas

Konstantinas Gurinas

Egidijus Žironas

                                                                               Â