2016-02-18 Nr. AB-4364-3-61-3-03589-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-840-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6251; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (7.5)3-71856; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (7.5)3-744101; 4) grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur (8 055,84 Lt) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų ir 736,55 Eur (2 543,16 Lt) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų permokas; 5) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą ir nuo 2013 metais gautų pajamų deklaravo ir sumokėjo 12 084 Lt VSD įmokų bei 3 884 Lt PSD įmokų, tačiau 2014 m. gegužės 28 d. elektroniniu paštu gavo raginimą sumokėti mokesčius, t. y. 8 055,84 Lt VSD ir 2 543,16 Lt PSD įmokų, šias sumas pareiškėjas sumokėjo, tačiau, nesutikdamas su jų apskaičiavimu, 2014 m. birželio 3 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl sumokėtų įmokų grąžinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. balandžio 30 d. pateikė Pranešimą apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) kartu su priedu SAV3DSD-M (toliau – ir SAV pranešimas), kuriame nurodė 2013 metais gautas pajamas mėnesiais ir atitinkamai apskaičiavo už kiekvieną mėnesį mokėtinas VSD bei PSD įmokas. SAV pranešime pateikti duomenys nebuvo įtraukti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau vadinama – Registras), atsakovui padarius išvadą, jog pateikti duomenys nesutampa su iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) deklaracijos duomenimis.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens skundžiamuose sprendimuose pateiktu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) nuostatų aiškinimu. Pareiškėjas teigė, kad kai įstatymų leidėjas siekia bazę skaičiuoti nuo metinės pajamų sumos, apie tai būna tiesiogiai nurodyta įstatyme. Pareiškėjas tvirtino, kad teisės aktais nėra nustatyta jokių apribojimų mėnesio „lubų” taikymui, taip pat neįtvirtintas sąrašas atvejų, kada išimtinai šios „lubos“ galėtų būti taikomos, o tai reikštų, kad mėnesio „lubos“ taikytinos visiems savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie atskleidžia informaciją apie kiekvieną mėnesį gautas pajamas atskirai (o ne pateikia tik bendrą metinę gautą pajamų sumą). Pažymėjo, kad atsisakymas pareiškėjui taikyti mėnesio „lubas“, jų ignoravimas ir formalus tik metinių „lubų“ akcentavimas, pažeidė imperatyvią mėnesio „lubų“ nuostatą, pagal kurią, įvertinus per konkretų mėnesį gautų pajamų sumą, nuo jos mokėtina VSD ir PSD įmokų bazė negali būti didesnė nei 5 952 Lt.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo 2013 metais gautos pajamos skirtingais mėnesiais skyrėsi, todėl jis įmokas apskaičiavo nuo faktiškai tais mėnesiais gautų apmokestinamųjų pajamų, todėl tam tikrais mėnesiais gautos „lubas“ viršijančios apmokestinamosios pajamos buvo be pagrindo „perkeltos“ ir „paskirstytos“ kitiems mėnesiams (kuriais faktiškai „lubos“ nebuvo pasiektos) ir nuo šių papildomai kitiems mėnesiams paskirstytų sumų apskaičiuotas mokestis. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI pateikė deklaraciją nurodydamas bendrą pajamų sumą, o išdėstymą mėnesiais pateikė tik VSDFV Vilniaus skyriui. VMI pateikė VSDFV Vilniaus skyriui informaciją apie bendrą metinių pajamų sumą, tuo tarpu VSDFV Vilniaus skyrius gavęs duomenis, metines „lubas“ ir pajamų proporcingą paskirstymą mėnesiais pats sugeneravo, todėl nėra pagrindo teigti, kad nesutampa pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui ir VMI pateikti duomenys.

Pareiškėjas nurodė, kad jei teismas vertintų, kad neturi būti atsižvelgiama į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies pažodinį turinį, reikštų, kad ši teisės norma savaime nėra aiški, todėl prašė taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalį ir šį mokesčio įstatymo neaiškumą aiškinti mokesčių mokėtojo naudai, t. y. pripažinti, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokėtinas VSD ir PSD įmokas mėnesio „lubos“ yra taikytinos.

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad įvertinus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) 27, 28, 39 punktų, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 (toliau – ir Registro nuostatai), 25.11 punkto nuostatas, asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, prievolė mokėti VSD įmokas nustatyta vieną kartą per metus, jas mokant nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatęs taisyklę, kad VSD įmokos mokamos už praėjusius metus iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos, suteikė galimybę individualia veikla užsiimantiems asmenims mokėti VSD įmokas avansu. Nurodė, kad tokią galimybę įtvirtina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, taip pat Taisyklių 27 punktas. Atsakovas tvirtino, kad mėnesinės įmokų bazės ribojimo nustatymas nepaneigia nurodytos bendros VSD įmokų mokėjimo tvarkos. Priešingai, mėnesinis ribojimas nustatytas, siekiant išvengti situacijos, kad asmenys, pasinaudoję savo teise mokėti įmokas kas mėnesį, nesumokėtųjų daugiau nei turėtų mokėdami už metus. Tuo tarpu, jei individualia veikla užsiimantis asmuo pasirenka įmokas mokėti kartą per mėnesį, tai nustatytais terminais jis turi sumokėti sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumą. Ši nuostata taip pat leidžia daryti išvadą, kad VSD įmokos skaičiuojamos už praėjusius kalendorinius metus nuo praėjusiais metais gautų pajamų. Pareiškėjo sumokėtos įmokos atitinka apskaičiuotas mokėtinas sumas už 2013 metus, todėl nustatyti VSD ir PSD įmokų permoką ir ją grąžinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (9.8)I-6251; panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (7.5)3-71856 ir 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (7.5)3-744101; grąžino pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl santykio tarp VSD ir PSD įmokų bazės mėnesio ir metų ribojimo dydžių taikymo, t. y. dėl to, ar apskaičiuojant už praėjusius metus mokėtinų VSD ir PSD įmokų dydį turi būti taikomi VSD ir PSD įmokų bazės per mėnesį apribojimai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą. Pareiškėjo iš jo vykdytos individualios veiklos gaunamos pajamos 2013 metais nebuvo pastovios, t. y. pareiškėjas 2013 metais 8 mėnesius gavo pajamų, kurios nesiekė nustatyto mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydžio, o kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais VSD bazės ribojimo dydis buvo viršytas. Bendras metinis VSD įmokų ribojimo dydis taip pat buvo viršytas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo į faktinį pareiškėjo pajamų gavimo išdėstymą mėnesiais neatsižvelgė, VSD įmokų bazei pritaikė bendrą metinį VSD įmokų ribojimo dydį, bendrą per metus pareiškėjo gautą pajamų sumą paskirstydamas proporcingai visiems metų mėnesiams, dėl to visų 12 mokestinio laikotarpio mėnesių pajamos padidintos iki maksimalaus mėnesio VSD bazės ribojimo dydžio. Teismas nurodė, jog taip kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais pareiškėjo gautos mėnesio VSD bazės ribojimo dydį viršijančios apmokestinamosios pajamos (nuo kurių VSD įmokos neskaičiuotinos vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi) buvo perkeltos ir paskirstytos kitiems mėnesiams ir nuo šių papildomai kitiems mėnesiams paskirstytų apmokestinamųjų pajamų apskaičiuotos papildomai mokėtinos VSD įmokos. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl pareiškėjo pajamų gavimo momento tarp šalių nėra, t. y. atsakovas neginčija, kad pareiškėjas mėnesio VSD bazės ribojimo dydį viršijo tik 4 metų mėnesius.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas VMI nurodė visas 2013 m. kiekvieną mėnesį gautas apmokestinamąsias pajamas (kurios sudaro gyventojų pajamų mokesčio bazę pilna apimtimi), o VSDFV – apmokestinamųjų pajamų dalį, nuo kurios, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatomis, skaičiuojamos VSD įmokos. Taigi gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir VSD įmokų bazė nesutapo dėl to, kad GPM bazė – visos gyventojo gautos apmokestinamosios pajamos, o VSD įmokos skaičiuojamos nuo pusės gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamų pajamų, be to, VSD įmokoms taikomi bazės ribojimai. Teismas pažymėjo, kad VMI ir VSDFV deklaruojamų mokesčių bazė ir negali sutapti, todėl VSDFV argumentai dėl VMI ir VSDFV pateiktų duomenų neatitikimo teisinės reikšmės neturi. Teismas sprendė, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga tai, kad tiek VMI, tiek VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėjo pateikti duomenys neprieštaringi, iš jų tiek VMI, tiek VSDFV skyrius gali aiškiai nustatyti savo administruojamų mokesčių bazę. Teismas konstatavo, kad mėnesio VSD įmokų ribojimo dydžio taikymas taip pat nelemia metinio VSD įmokų ribojimo dydžio nepritaikomumo. Metinis VSD bazės ribojimo dydis taikytinas visais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nepateikia duomenų apie savo pajamų išdėstymą (Registro nuostatų 25.11 p.), taip pat visais atvejais, kai viršijamas kiekvieno mėnesio VSD bazės ribojimo dydis, nes metinį VSD bazės ribojimo dydį sudaro 12 mėnesio VSD bazės ribojimo dydžių.

Teismas atsakovo atsiliepimo argumentus, kad mėnesio VSD bazės ribojimo dydis taikomas tik avansu mokamoms VSD įmokoms apskaičiuoti, vertino kaip teisiškai nereikšmingus. Teismas konstatavo, kad VSD įstatymo lingvistinė ir sisteminė analizė neleidžia teigti, kad mėnesio maksimali draudžiamųjų pajamų dydžių (toliau – ir DPD) suma sietina išimtinai su avansu mokamomis VSD įmokomis (kurių mokėjimas apskritai nėra privalomas). Tesimas pažymėjo, jog atsakovas taip pat nenurodė konkrečios tai pagrindžiančios teisės normos. Teismas sprendė, kad toks įstatymo aiškinimas iš esmės lemtų, kad mėnesio VSD bazės ribojimo dydis faktiškai tampa neveikiančia ir realiai nepritaikoma teisės norma, nes avansinių įmokų dydis aktualus tik einamaisiais metais, o jiems pasibaigus, VSD įmokos perskaičiuojamos pagal faktiškai asmens gautas pajamas. Tuo tarpu iš atsakovo aiškinimo, faktiškai kas mėnesį gautų pajamų dydis netektų reikšmės, nes visais mėnesiais gautos pajamos būtų paskirstomos proporcingai, ir būtų atsižvelgiama tik į bendrą per metus gautą sumą.

Teismas kaip nepagrįstus vertino ir atsakovo argumentus, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, nustatanti, jog VSD įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI dienos, pagrindžia atsakovo poziciją, jog VSD įmokų bazę sudaro bendra metinė pajamų suma, o į pajamų išdėstymą mėnesiais neatsižvelgiama. Pažymėjo, kad avansu mokamos įmokos dydis gali būti ne visada tikslus, pavyzdžiui, jau sumokėjus avansinę įmoką asmuo gali gauti papildomų pajamų, nuo kurių kyla pareiga mokėti papildomas VSD įmokas. Todėl įstatymų leidėjas yra numatęs galimybę pasibaigus metams patikslinti šias avansu sumokėtų įmokų sumas ir yra nustatęs terminą tokioms įmokomos sumokėti. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, ši teisės norma nenustato, kad bendra metinė individualią veiklą vykdančio asmens gautų pajamų suma turi būti išdėstyta proporcingai veiklos vykdymo laikotarpiui. Minėta norma nepaneigia ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytos VSD įmokų bazės apskaičiavimo tvarkos, t. y. mėnesio bazės ribojimo dydžio taikymo.

Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 1 punktu, PSD įmokos skaičiuojamos nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl PSD įmokų bazė sutampa su VSD įmokų baze, atitinkamai priėjo prie išvados, kad pareiškėjo PSD įmokų bazė taip pat buvo nustatyta neteisingai, apskaičiuojant ją nuo bendros metinės pareiškėjo pajamų sumos ir neatsižvelgiant į faktinį pajamų gavimą mėnesiais. Teismas skundžiamus sprendimus panaikino ir įpareigojo atsakovą, atsižvelgiant į pareiškėjo faktiškai kas mėnesį 2013 metais gautas draudžiamąsias pajamas, šiuos duomenis apie pajamas pagal kompetenciją įregistruoti atitinkamoje VSDFV duomenų bazėje ir grąžinti pareiškėjui permokėtas 2 333,13 Eur (8 055,84 Lt) VSD įmokų ir 736,55 Eur (2 543,16 Lt) PSD įmokų sumas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su teismo nuomone, jog VSD įmokos turi būti skaičiuojamos nuo sumų, neviršijančių nustatytų metų ir mėnesio ribojimo dydžio. Atsakovas teigia, kad įstatymo leidėjas yra išskyręs du savarankiškus VSD įmokų bazės ribojimus, t. y. pirmas atvejis, kad socialinio draudimo įmokų bazė kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o kitas atvejis, kad įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas turi prievolę mokėti VSD įmokas vieną kartą per metus, jas mokant nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos, todėl nustatant jo VSD įmokų bazę yra taikomas tik metų VSD įmokų bazės ribojimas. Atsakovas tvirtina, kad mėnesio VSD įmokų bazės ribojimas pareiškėjui galėtų būti taikomas tik jei jis būtų pasinaudojęs įstatymo suteikta galimybe mokėti įmokas avansu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą iš esmės grindžia atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, individualią veiklą vykdančių asmenų VSD įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą ir šių įmokų privalomas mokėjimo terminas už praėjusius metus yra nustatytas kitais metais. Todėl nepriklausomai nuo to, ar individualią veiklą vykdantis asmuo mokėjo įmokas avansu, mokant VSD įmokas nuo pajamų, gautų praėjusiais metais, įstatymų leidėjas yra nustatęs kitą savarankišką ir nepriklausomą privalomai taikytiną metinį DPD. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina ir VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalies sakinio struktūros analizė – sakinio struktūros abi sakinio dalys sujungtos skirtuku „o“, kuris lietuvių kalboje yra priešpriešinis jungtukas, todėl sakinio struktūrą aiškinant (pasitelkus lingvistinį metodą) darytina išvada, jog vienu atveju taikoma sakinio pirmoje dalyje nurodytas ribojimas, o kitu atveju taikomas sakinio antroje dalyje nurodytas ribojimas (bet ne abudu kartu). Jeigu įstatymo leidėjas būtų numatęs taikyti abu atvejus, tai sakinys turėjo būti sujungtas skirtuku „ir“.

Fondo valdybos nuomone, teismo sprendime pateiktas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kad mėnesinis DPD ribojimas turi išlikti ir skaičiuojant VSD įmokas nuo individualią veiklą vykdančio asmens gautos pajamų metinės sumos, sudarytų galimybę asmenims piktnaudžiauti siekiant išvengti įmokų mokėjimo iš visus kalendorinius metus vykdytos individualios veiklos realiai pajamas gaunant tik keletą kalendorinių mėnesių. Be to, toks aiškinimas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės laiduojamos piliečių teisės gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pagal sprendime pateiktą aiškinimą galėtų būti pažeista pakankamai daug pajamų gavusio individualią veiklą vykdančio asmens teisė į socialinį draudimą ir socialinio draudimo išmokas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo sprendimo argumentu, kad iš atsakovo aiškinimo suprastina, jog faktiškai kas mėnesį gautų pajamų dydis netektų reikšmės, nes visais mėnesiais gautos pajamos būtų paskirstomos proporcingai, ir būtų atsižvelgiama tik į bendrą per metus gautą sumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad nepriklausomai nuo to, kad pasibaigus kalendoriniams metams individualią veiklą vykdančio asmens pajamų apmokestinimui būtų taikomas tik metinis DPD, duomenys apie individualią veiklą vykdančio asmens gautas pajamas į Registrą būtų įrašomi pagal faktiškai kas mėnesį gautų pajamų dydį.

Registro nuostatų 25.11 punkte nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kuriems VSD įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI pateiktais duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, ir VSD įmokų sumas. Taigi, individualią veiklą vykdančiam asmeniui pateikus duomenis apie kalendoriniais mėnesiais apskaičiuotas faktiškai gautas pajamas, apskaičiuotas taikant metinį DPD dydį ir sumokėjus įmokas, duomenys apie VSD įmokas pagal faktiškai apskaičiuotas pajamas mėnesiais ir būtų įrašyti į Registrą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog vadovaujantis Registro nuostatų 25.11 punktu tik tuo atveju, jeigu asmuo nepateikia VMI ir (ar) teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenų apie praėjusių metų pajamų metinės sumos išdėstymą mėnesiais, teritorinė registro tvarkymo įstaiga, remdamasi VMI duomenimis, savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos VSD įmokos, ir VSD įmokų sumas išdėsto mėnesiais proporcingai savarankiškai dirbančio asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir jo sumokėtoms VSD įmokoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėjo SAV pranešime apie savarankiškai dirbančius asmenis nurodyta valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų suma (P27.4 ir P11 laukeliai) nesutapo su pareiškėjui už 2013 metus apskaičiuota VSD įmokų bazės suma (vadovaujantis VMI duomenimis), o VSD įmokų suma (P27.5 ir P12 laukeliai) nesutapo su apskaičiuota mokėtina VSD įmokų suma, todėl vadovaujantis Registro 25.11 punktu buvo laikoma, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų apie praėjusias metais gautas pajamų metines sumas, išdėstytas mėnesiais, ir duomenys apie gautas pajamas ir sumokėtas įmokas buvo išdėstyti proporcingai.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme aiškiai įtvirtino mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydį, neapribodamas jo taikymo ir nesiedamas šio ribojimo taikymo su jokiomis sąlygomis, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydis taikomas tik skaičiuojant avansines įmokas. Pareiškėjas teigia, kad jungtuko „o“ vartojimas teisės normos struktūroje nerodo metinio ir mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydžio supriešinimo. Priešingai, tiek sisteminė teisės aktų analizė, tiek šių dydžių skaitinė išraiška pagrindžia, kad metinės ir mėnesio lubos yra glaudžiai susijusios ir abi yra taikomos esant tam įstatyme bei jį detalizuojančiuose teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Pareiškėjas pažymi, jog apeliantų nurodoma galimybė piktnaudžiauti įstatymo nuostatomis neturi įtakos teisės normos aiškinimui – tam yra skirtos prevencijos ir kontrolės procedūros. Be to, byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų įstatymu piktnaudžiavęs. Pareiškėjas tvirtina, kad taikant mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydį niekaip nėra pažeidžiamos asmens teisės į išmokas. Atvirkščiai, šios teisės normos taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kad pirmenybė turi būti teikiama faktiniam pajamų gavimo momentui ir tai leidžia atsakovui maksimaliai teisingai apskaičiuoti veiklą vykdžiusiam asmeniui priklausančias socialinio draudimo išmokas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tinkamai, laiku ir teisingai pateikė atsakovui informaciją apie savo pajamų išdėstymą mėnesiais, todėl atsakovas, paskirstydamas jo gautą metinę pajamų suma proporcingai visiems mėnesiams pažeidė Registro nuostatų 25.11 punkto reikalavimus, sudarančius galimybę tokiam proporcingam paskirstymui tik nesant atinkamai pateiktų duomenų. Pareiškėjas pažymi, kad VSDFV, neteisingai aiškindama ir taikydama VSD įstatymo nuostatas, pažeidžia mokesčių mokėtojų lygybės principą, nes faktiškai susidaro situacija, kai asmenys, kurių pajamos nė vieną mėnesį neviršija mėnesio VSD įmokų bazės ribojimo dydžio, gali pateikti faktinį savo pajamų išdėstymą mėnesiais, tuo tarpu jei mokesčių mokėtojo nors vieno mėnesio pajamos šį dydį viršija, metinės pajamos automatiškai paskirstomos visiems mėnesiams, nebeleidžiant taikyti mėnesio VSD įmokų ribojimo dydžio. Pareiškėjo teigimu, tokia VSDFV pozicija nenuosekli ir negali būti pripažinta teisinga. Pareiškėjas tvirtina, kad laiku ir tinkamai pateikė teisingą informaciją apie pajamų išdėstymą mėnesiais, taigi atsakovas neturėjo teisės pajamų skirstyti proporcingai, atvirkščiai – proporcingai paskirstydamas pareiškėjo gautų metinių pajamų sumą mėnesiais VSDFV pažeidė Registro nuostatų 25.11 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad faktas, jog teismas ir VSDFV skirtingai aiškina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, parodo, kad jos nėra aiškios, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis, pagal kurią visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojų naudai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje byloje spręstinas klausimas dėl pareiškėjo A. B. už 2013 metus mokėtinų socialinio draudimo įmokų bazės apskaičiavimo.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. yra įregistravęs ir vykdo individualią veiklą. Pareiškėjas nuo 2013 metais gautų pajamų deklaravo ir sumokėjo 12 084 Lt VSD įmokų bei 3 884 Lt PSD įmokų. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė SAV pranešimą, kuriame nurodė 2013 metais gautas pajamas mėnesiais, o kovo, liepos, lapkričio bei gruodžio mėnesiais nurodydamas sumas, atitinkančias 4 DPD, ir už kiekvieną mėnesį mokėtinas VSD bei PSD įmokas. Pareiškėjas gavo VSDFV Vilniaus skyriaus Raginimą „Dėl B. A. vykdančio indiv. veiklą už 2013 metus skolos sumokėjimo“, kuriame nurodyta papildomai sumokėti 8 055,84 Lt VSD ir 2 543,16 Lt PSD įmokų už 2013 metus. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas šias sumas sumokėjo, tačiau, nesutikdamas su jų apskaičiavimu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl sumokėtų įmokų grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (7.5)3-71856 ir 2014 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. (7.5)3-74410 nurodė, kad pareiškėjui teisingai apskaičiuotos mokėtinos VSD bei PSD įmokos ir, kad pateikto SAV pranešimo duomenys nebus įrašyti į Registrą. VSDFV 2014 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (9.8)I-6251 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus. Šiuos sprendimus pareiškėjas apskundė teismui, prašydamas juos panaikinti bei grąžinti 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių suvesti SAV pranešimo duomenis į Registrą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino, panaikino skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus bei nusprendė pareiškėjui grąžinti 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių suvesti 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis. Teismas iš esmės pritarė pareiškėjo skunde išdėstytai pozicijai, jog pareiškėjas, apskaičiuodamas už 2013 metus mokėtinų socialinio draudimo įmokų bazę, pagrįstai taikė VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą šios įmokų bazės mėnesio ribojimą – 4 DPD.

Apeliaciniuose skunduose atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu VSD įstatymo nuostatų aiškinimu ir teigia, kad pareiškėjui VSD įmokas mokant ne kas mėnesį, o kartą per metus, nustatant jo socialinio draudimo įmokų bazę yra taikomas tik metų VSD įmokų bazės ribojimas – 48 DPD. Apeliantai tvirtina, kad mėnesio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimas gali būti taikomas tik šias įmokas deklaruojant bei mokant kas mėnesį, o ne vieną kartą, už metus.

Įvertinusi kilusio ginčo faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniuose skunduose pateiktu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu.

Pažymėtina, jog apeliantai, teigdami, kad pareiškėjas neteisingai skaičiuoja už 2013 metus mokėtinas VSD bei PSD įmokas, cituoja VSD įstatymo 7 straipsnio 2 bei 4 dalis bei šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir tvirtina, kad nurodytų teisės aktų nuostatos draudžia apskaičiuojant už metus mokėtinas socialinio draudimo įmokas taikyti šių įmokų mėnesio bazės ribojimą.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (bylai aktuali nuo 2013 m. gruodžio 30 d. galiojanti įstatymo redakcija) 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte be kita ko nustatyta, kad asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (neatėmus privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų) suma. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, aukščiau nurodytų asmenų socialinio draudimo įmokų bazė, kurią privalo taikyti kiekvienas draudėjas, kalendoriniais metais negali būti didesnė negu 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma, o šių įmokų bazė per mėnesį negali būti didesnė negu 4 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje be kita ko nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys (išskyrus individualių įmonių savininkus, mažųjų bendrijų narius, ūkinių bendrijų tikrųjų narius, ūkininkų ir jų partnerių bei šeimynos dalyvius) turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos; socialinio draudimo įmokos (sumokėtų įmokų ir mokėtinų įmokų sumų skirtumas), kai jų bazė priklauso nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos.

Įvertinusi nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia, kad jose nėra konkrečiai ir aiškiai įtvirtintas draudimas apskaičiuojant bei mokant socialinio draudimo įmokas taikyti šių įmokų bazės mėnesio ribojimą, kai tokios įmokos mokamos už metus. VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos konstrukcija taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad gali būti taikomas tik vienas arba tik kitas ribojimas apskaičiuojant bei sumokant už metus mokėtinas socialinio draudimo įmokas.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo teisės aktais nepagrindė, jog apskaičiuojant pareiškėjo už 2013 metus mokėtinas VSD bei PSD įmokas negali būti taikomas VSD įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytas mėnesio socialinio draudimo įmokų bazės ribojimas.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo pateiktame SAV pranešime nurodytų duomenų neįrašymo į Registrą. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teismui apskųstuose atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens sprendimuose nepagrįstai konstatuota, jog SAV pranešime nurodyta deklaruojamų pajamų suma nesutampa su iš VMI gautais duomenimis apie pareiškėjo individualios veiklos apmokestinamąsias pajamas už 2013 metus.

Registrų nuostatų (ginčui aktuali nuostatų redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 31 d.) 25.11 punkte be kita ko įtvirtinta, kad savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimą turinčius asmenis) pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie šiems asmenims už kalendorinį mėnesį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas; savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI pateiktais duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (Registro nuostatų 20.1.4 ir 20.2.24 p.); savarankiškai dirbantys asmenys (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis), kuriems socialinio draudimo įmokų mokėjimo prievolė nustatoma pagal praėjusių metų pajamų metinę sumą, remdamiesi VMI pateiktais duomenimis, privalo pateikti teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie kalendorinių metų mėnesiais apskaičiuotas (pagal faktiškai gautas pajamas) draudžiamąsias pajamas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas (Registrų nuostatų 20.1.4 ir 20.2.24 p.).

Nurodytoje teisė normoje ir SAV pranešimo formoje vartojamos sąvokos „deklaruojamos pajamos“ apibrėžimas pateiktas VSDFV direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-35 patvirtintų SAV pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis pateikimo taisyklių 3 punkte – tai pajamos, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos. Tuo tarpu pareiškėjo VMI pateiktoje 2013 metų metinėje pajamų deklaracijoje nurodytos pareiškėjo atskirais 2013 metų mėnesiais gautos individualios veiklos pajamos.

Atsižvelgusi į SAV pranešime vartojamą „valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų“ sąvoką, bei į tai, kad šioje byloje pripažinta, jog pareiškėjas 2013 metų kovo, liepos, lapkričio ir gruodžio mėnesiais pagrįstai taikė mėnesio socialinio draudimo įmokos bazės ribojimą ir tai, kad atsakovas neginčijo, jog pareiškėjo nurodytas 4 DPD dydis yra neteisingas, darytina išvada, kad pareiškėjo pateiktame SAV pranešime teisingai nurodytos valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų sumos, todėl atsakovas turėjo pareigą šiuos duomenis įrašyti į Registrą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuria nuspręsta grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas, bet nenurodyta, kas įpareigojamas šias sumas grąžinti, bei VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotas suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. pateiktos SAV-04 deklaracijos ir jos priedo duomenis, bet nenurodyta, kur tokius duomenis suvesti bei netiksliai įvardytas dokumentas, kurio duomenys suvestini, nėra pakankamai tiksli bei siekdamas išvengti neaiškumų vykdant šį teismo sprendimą, nutaria patikslinti nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodydama, kad VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas grąžinti pareiškėjui 2 333,13 Eur VSD įmokų ir 736,55 Eur PSD įmokų permokas bei įpareigojamas suvesti pareiškėjo 2014 m. balandžio 30 d. Pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) ir jo priedo SAV3DSD-M duomenis į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius įpareigojamas grąžinti pareiškėjui A. B. 2 333,13 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 736,55 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų permokas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius įpareigojamas suvesti pareiškėjo A. B. pateikto 2014 m. balandžio 30 d. Pranešimo apie savarankiškai dirbančius asmenis (forma SAV-04) ir jo priedo SAV3DSD-M duomenis į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė