2020-01-15 Nr. AB-1204-3-63-3-00925-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00925-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“ patikslintą skundą atsakovui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Logotipo projektai“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. AV3-(38.7.)-39 (toliau – Nutarimas), kuriuo už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimą pareiškėjui paskirta bauda; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas UAB „Logotipo projektai“ patikslintame skunde nurodė, kad Administracija Nutarimu jam paskyrė 1 592 eurų baudą už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą, t. y. už tai, kad ant UAB „Logotipo projektai“ priklausančio įrenginio (stendo) įrengta ir skleidžiama reklama „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti. Priimtas Nutarimas, kaip nurodė pareiškėjas, neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi atsakovas nepagrįstai reikalauja, jog pareiškėjas, kiekvieną kartą keisdamas ant jam priklausančio stendo skelbiamą spalvinį-grafinį vaizdą, privalo gauti naują savivaldybės išduodamą leidimą išorinei reklamai įrengti.

3. Atsakovas 2008 metais pareiškėjui išdavė leidimą išorinei reklamai įrengti. Laikotarpiu nuo 2008 m. sausio iki 2008 m. vasario mėnesio buvo pastatytas reklamos stendas ant kurio buvo skleidžiama ginčo objektu esanti reklama. Atsakovo 2008 metais pareiškėjui išduotas leidimas išorinei reklamai įrengti suteikia pareiškėjui teisę įrengti reklamos stendą (specialiąją išorinės reklamos skleidimo priemonę) ir ant jo skleisti reklamą – keisti su savivaldybės kalbos tvarkytoja suderintą spalvinį-grafinį vaizdą. Pareiškėjas nurodė, jog teisės aktai iki pat 2008 m. vasario 1 d. apskritai nenumatė reikalavimo įrengiant išorinę reklamą tam gauti kokį nors leidimą. Išorinė reklama iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. galėjo būti įrengiama savivaldybės nustatyta tvarka, o nuo 2007 m. rugsėjo 27 d. už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą savivaldybės taryba galėjo nustatyti vietinę rinkliavą.

4. Išorinės reklamos įrengimą Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje reglamentavo Klaipėdos rajono savivaldybės mero 2000 m. rugpjūčio 7 d. potvarkis Nr. 722 „Dėl išorinės reklamos derinimo ir įrangos laikinosios tvarkos“ (toliau – Potvarkis), kurio 2 ir 3 punktai numatė, kad išorinė reklama (įskaitant reklamos stendus) galėjo būti įrengta savivaldybės Architektūros skyriui kompleksiškai suderinus projektinę medžiagą išorinei reklamai įrengti. Potvarkiu įtvirtinta procedūra iš esmės buvo tapati statybos teisiniame reguliavime įtvirtintai reklaminių stendų įrengimo tvarkai. Savivaldybė iki 2011 m. vasario 24 d. nebuvo nustačiusi savarankiškos rinkliavos už leidimo reklamai išdavimą ir jos sumokėti iki šiol nereikalavo. Atskiras leidimas ant reklamos stendo skleidžiamai reklamai nėra išduodamas, todėl gavus leidimą išorinei reklamai ir šiame leidime nurodytoje vietoje įrengus stendą, leidimo turėtojas gali keisti skleidžiamos reklamos turinį visą leidimo galiojimo terminą. Pareiškėjas teigė, kad tokią poziciją patvirtinta ir aktualios rekomendacinių bei privalomo pobūdžio teisės aktų nuostatos.

5. Atsižvelgus į tai, kad ant reklaminio stendo demonstruojama išorinė reklama yra laikas nuo laiko keičiama, todėl įsigaliojus Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintoms Išorinės reklamos įrengimo taisyklėms (toliau – Taisyklės), ūkio subjektams šių Taisyklių 23 punktu buvo nustatytas reikalavimas keičiant išorinės reklamos spalvinį-grafinį vaizdą jį suderinti su savivaldybe. Ši papildoma pareiga nereiškia pareigos papildomai gauti naują leidimą išorinei reklamai ant reklamos stendo įrengti, todėl pareiškėjas ginčo objektu esančios išorinės reklamos „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ atveju savo pareigą su savivaldybe suderinti reklamos spalvinį-grafinį vaizdą įvykdė. Pareiškėjas pažymėjo, jog savivaldybė pastaruosius 6 metus suderindavo visus spalvinius-grafinius vaizdus ir neprieštaravo jų skleidimui ant reklaminio stendo, pripažindama, kad pareiškėjas turi leidimą išorinei reklamai įrengti ir tik 2014 metais savivaldybė nusprendė, kad spalvinis-grafinis vaizdas „Sostena, Volvocars.lt“ skleidžiamas neturint leidimo išorinei reklamai įrengti. Analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis pasižymėjusią administracinę bylą savivaldybė pralaimėjo. Vienintelis administracinės bylos Nr. eA-1244-143/2015, išnagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. spalio 14 d. sprendimu, ir šios bylos situacijos skirtumas tas, kad prieš tai nagrinėtos bylos objektu buvo ant reklaminio stendo nuo 2014 m. sausio 20 d. skleidžiamas spalvinis-grafinis vaizdas „Sostena, Volvocars.lt“, kuris su savivaldybe buvo suderintas 2014 m. sausio 14 d. Pareiškėjas tvirtino, kad minėtas LVAT sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią tiek pareiškėjui, tiek atsakovui.

6. Priimtas Nutarimas, kaip nurodė pareiškėjas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsniui, kadangi jis nėra aiškus ir suprantamas. Atsakovas Nutarime nepasisakė dėl savivaldybės patvirtinto teisinio reguliavimo taikymo išduodant leidimus išorinei reklamai įrengti, neargumentavo dėl ko pareiškėjo gauti reklaminio stendo dokumentacijos suderinimai nelaikytini leidimu išorinei reklamai įrengti. Be to, atsakovas nenurodė, kodėl LVAT sprendimu panaikinus jos anksčiau tapačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis paskirtą baudą, ji dar kartą priėmė tokį patį sprendimą. Nutarimas pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių principą, kadangi sankcija už išorinės reklamos įrengimą be leidimo Reklamos įstatyme buvo įtvirtinta tik nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Reklaminio stendo įrengimo metu jokia sankcija už Reklaminio stendo įrengimą išorinės reklamos skleidimo tikslais be leidimo negalėjo būti taikoma (nebuvo numatyta). Dėl šios priežasties, nepriklausomai nuo to, kaip išorinės reklamos teisinio reguliavimo aspektu būtų vertinami reklaminio stendo įrengimo derinimo veiksmai, sankcija už teisėtą nesudėtingo statinio (reklaminio stendo) įrengimą ir jo naudojimą išorinei reklamai skleisti negali būti taikoma. Priešingai, sankcijos už išorinės reklamos (spalvinio-grafinio vaizdo) skleidimą (reklamos stendo įrengimą) taikymas atgaline data, laikytinas akivaizdžiu lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimu.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas Administracija atsiliepime nurodė, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Paaiškino, jog 2016 m. liepos 25 d. Administracijoje užregistruotas Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo specialisto tarnybinis pranešimas kuriame nurodyta, jog 2016 m. liepos 25 d. nustatyta, kad Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, šalia kelio Vilnius – Kaunas – Klaipėda įrengta išorinė reklama neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo jai įrengti. Administracijos Viešosios tvarkos skyrius 2016 m. spalio 17 d. surašė UAB „Logotipo projektai“ Reklamos įstatymo pažeidimo protokolą, kuriame konstatuojama, kad pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Administracija 2017 m. birželio 16 d. priėmė Nutarimą skirti baudą už reklamos įstatymo pažeidimą. Pažymėjo, jog ginčo išorinė reklama įrengta 2016 m. birželio mėnesį ir šio fakto pareiškėjas neginčija, pažeidimas nustatytas 2016 m. liepos 25 d., todėl sprendžiant šį ginčą turi būti taikomos teisės aktų nuostatos galiojusios pažeidimo nustatymo metu, t. y. Reklamos įstatymo nauja redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. bei Taisyklės. Vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis pareiškėjas niekada nesikreipė į Administraciją dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo ir todėl leidimo įrengti išorinę reklamą „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ neturėjo. Analizuojant Reklamos įstatymo 2 straipsnį bei Taisyklių 2, 4 ir 15 punktus, nekyla jokių abejonių, kad reklaminis stendas be grafinės, vaizdinės dalies nėra išorinė reklama, todėl pareiškėjo argumentai, kad tam tikrų institucijų suderinimai ant stendo projekto yra leidimas įrengti išorinę reklamą, atsakovo nuomone, atmestini kaip nepagrįsti.

9. Atsakovas nurodė, jog taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad ginčo reklama buvo suderinta su Administracija ir kad tai patvirtina susirašinėjimas su Ryšių su visuomene skyriaus vedėja. Šie teiginiai nepagrįsti, nes pareiškėjas nesilaikė Taisyklių nustatytos tvarkos, t. y. nepateikti reikiami dokumentai, nesilaikoma prašymų pateikimo tvarkos (paraiškos teikiamos raštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu galima identifikuoti pareiškėją) ir t. t. Be to, pareiškėjas nėra sumokėjęs vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo motyvais, kad teismas priimdamas sprendimą turėtų vadovautis LVAT 2015 m. spalio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eA-1244-143/2015, kadangi šios bylos ir minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Pirmuoju atveju išorinė reklama buvo įrengta 2008 metais, o šios bylos atveju išorinė reklama įrengta 2016 metais, t. y. galiojant skirtingam teisiniam reglamentavimui, kuris pasikeitė 2013 m. rugpjūčio 1 d.

11. Atsakovas nurodė, jog priimtas Nutarimas bei su jo priėmimu susijusios procedūros atitinka Reklamos įstatymo bei Administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AV-1767 patvirtinto Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo tyrimo tvarkos aprašo reikalavimus, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad priimant ginčijamą Nutarimą buvo pažeistos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

II. 12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Logotipo projektai“ patikslintą skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus Nutarimo, kuriuo už Reklamos įstatymo pažeidimus pareiškėjui paskirta bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar Klaipėdos rajono savivaldybės 2008 metais išduotas leidimas išorinei reklamai įrengti suteikia pareiškėjui teisę ant Reklaminio stendo keisti reklamą negavus naujo leidimo, o tik naują skleidžiamą reklamą suderinus su savivaldybės kalbos tvarkytoja.

14. Bylos medžiaga bei ginčo šalių paaiškinimais nustatyta, jog Klaipėdos rajono savivaldybė 2008 metais pareiškėjui išdavė leidimą išorinei reklamai įrengti. Pareiškėjui priklausantis įrenginys (stendas ), esantis Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, Dirvupių kaime, šalia kelio Kaunas – Klaipėda (toliau – ir Reklaminis stendas), įrengtas 2008 metų pradžioje, kuriame nuo 2008 metų buvo skleidžiama spalvinė-vaizdinė reklama. Nuo 2016 m. birželio 1 d. ant Reklaminio stendo skleidžiamas naujas spalvinis-grafinis vaizdas „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“. Klaipėdos rajono savivaldybė, 2016 m. liepos 25 d. nustačiusi, kad ant Reklaminio stendo skleidžiama reklama „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ be Klaipėdos rajono savivaldybės leidimo, pareiškėjai Nutarimu Nr. AV3-(38.7.)-39 už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą paskyrė 1 592 eurų baudą. Pareiškėjui bauda paskirta būtent už tai, kad ant UAB „Logotipo projektai“ priklausančio įrenginio (stendo) įrengta ir skleidžiama reklama „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti.

15. Teismas nurodė, kad remiantis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, akivaizdu, jog pati reklama yra tam tikra skleidžiama informacija, kuri susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Reklama išimtinai yra tam tikra informacija, kuri negali būti prilyginama reklaminiam stendui ar kitokiam objektui kaip mano pareiškėjas. Vadinasi, kad reklama būtų išorinė reklama, ji turi būti skleidžiama ne ant patalpose esančių tam pritaikytų įvairių specialiųjų priemonių (pavyzdžiui, stendų, vitrinų ir panašiai). Taigi informacija, skleidžiama apie ūkinę komercinę veiklą, skatinančią įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis ne ant patalpose esančių priemonių, laikytina išorine reklama. Šiuo atveju reklaminiai stendai, vitrinos ir panašiai, kaip nurodė teismas, tėra tik specialiosios tokios išorinės reklamos pateikimo priemonės, tačiau patys savaime jie nelaikytini išorine reklama. Teismas akcentavo, jog šią išvadą taip pat patvirtina ir Taisyklių 2 punktas, kuriame expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, jog reklaminis įrenginys – speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė (stendas, skydas, stulpas, vitrina ir panašiai).

16. Įvertinęs Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2 straipsnio 2 ir 8 dalių, 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Taisyklių 1, 2, 10, 11 ir 12 punktų nuostatas, teismas sprendė, kad ant Reklaminio stendo, keičiant informaciją apie ūkinę, komercinę veiklą, skatinančią pirkti (reklamą, kuri pateikiama ne patalpose), privaloma gauti leidimą (Reklamos įstatymo 1 dalies 5 punktas, Taisyklių 11 punktas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo išorinei naujai reklamai skleisti – „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog atsakovas Administracija teisėtai ir pagrįstai paskyrė baudą už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą.

17. LVAT 2015 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1244-143/2015 konstatavo, jog administracinėje byloje nėra nustatyta, kada įrengta išorinė reklama – „Sostena, Volvocars.lt“. Minėtoje byloje pareiškėjas tvirtino, kad Reklaminis stendas su reklama „Sostena, Vovocars.lt“ buvo įrengtas 2008 m. sausio-vasario mėnesiais, todėl nenustačius tikslios reklamos įrengimo datos, šios aplinkybės vertintos pareiškėjo naudai. Atsižvelgdamas į tai, LVAT nagrinėjamoje byloje sprendė, ar 2008 metais įrengtos išorinės reklamos įrengimas atitiko tuometinį teisinį reglamentavimą. Nustačius, kad leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarka ir sąlygos ginčijamu laikotarpiu (2008 metais) teisės aktų nebuvo sureglamentuoti pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai, todėl abejonės dėl šios reklamos įrengimo procedūros laikymo buvo traktuojamos pareiškėjo naudai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ant Reklaminio stendo skleidžiama reklama „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt” skleidžiama nuo 2016 m. (pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. ). Todėl tai įvertinęs teismas sprendė, kad minėtos administracinės bylos ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Vadinasi, LVAT 2015 m. spalio 14 d. sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios.

18. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas draudimas įrengti išorinę reklamą neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. LVAT 2015 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1244-143/2015 konstatavo, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnyje numatytas draudimas įrengti išorinę reklamą yra taikomas išorinės reklamos įrengimo metu. Vadinasi, kaip nurodė teismas, pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 1 d. skelbdamas naują išorinę reklamą „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt “, jos paskelbimo metu turėjo laikytis galiojančio teisinio reglamentavimo ir turėti leidimą išorinei reklamai įrengti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui paskyrė baudą už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kuris tuo metu draudė įrengti išorinę reklamą be leidimo. Šiuo atveju atsakovas veikė ex lege (pagal teisę), todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

19. Dėl paskirtos baudos dydžio teismas nurodė, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog už šio įstatymo 12 straipsnio 1, 2, 4 ir 12 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Nutarimu pareiškėjui už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą paskirta 1 592 eurų bauda, t. y. vidutinė Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija paskirtos baudos dydžio bei byloje nenustačius nei lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, teismas sprendė, jog paskirta bauda yra adekvati padarytam teisės pažeidimui.

20. Dėl Nutarimo atitikimo VAĮ reikalavimams teismas akcentavo, jog Nutarime aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės bei teisės aktų nuostatos, kuriomis rėmėsi atsakovas. Pareiškėjo teismui pateiktas patikslintas skundas taip pat patvirtina, kad pareiškėjas suprato skundžiamo Nutarimo motyvus, dėl kurių jam skirta bauda. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto Administracijos Nutarimo.

III. 21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą skirti baudą už reklamos įstatymo pažeidimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Nutarimu pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už išorinės reklamos „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ įrengimą neturint tam leidimo (leidimo išorinei reklamai įrengti – pakeisti spalvinį-grafinį vaizdą) ir skundą atmetė iš esmės vadovaudamasis šiais argumentais: pagal reklamą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, keičiant reklamą (tekstinį, spalvinį bei grafinį vaizdą) ant specialiosios išorinės reklamos pateikimo priemonės (pavyzdžiui, reklaminio stendo) kiekvieną kartą privaloma gauti leidimą išorinei reklamai įrengti; LVAT 2015 m. spalio 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1244-143/2015 susiklosčiusios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo dabartinio ginčo situacijos ir todėl minėtu sprendimu neprivaloma vadovautis sprendžiant šią bylą – jis neturi prejudicinės galios; Savivaldybė Nutarimu skirdama baudą pareiškėjui nepažeidė teisėtų lūkesčių principo, kadangi ji veikė pagal reklamos „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ įrengimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo daromos prielaidos yra nepagrįstos nei fakto, nei teisės požiūriu.

23. Pareiškėjas paaiškina, kad priešingai negu teigia pirmosios instancijos teismas, atskiras leidimas reklaminiam įrenginiui įrengti ir išorinei reklamai ant jo skleisti išduodamas nėra – išduodamas vienas leidimas, suteikiantis teisę įrengti reklaminį įrenginį ir skleisti ant jo reklamą (spalvinį-grafinį vaizdą), ją keičiant visą leidimo galiojimo terminą.

24. Reikalavimas kiekvieną kartą gauti naują leidimą išorinei reklamai įrengti norint pakeisti ant reklaminio įrenginio skleidžiamą spalvinį-grafinį vaizdą trukdytų pareiškėjui ir bet kuriam kitam išorinės reklamos sektoriuje dirbančiam subjektui vykdyti normalią ūkinę veiklą. Ant kiekvieno reklaminio įrenginio (pavyzdžiui ginčo stendo) skleidžiamos reklamos turinys yra dažnai keičiamas atsižvelgiant į reklamos užsakovų pageidavimus. Pareiškėjas pateikia pavyzdį, kad vien ant ginčo šioje byloje esančio Reklaminio stendo skleidžiamos reklamos turinys nuo pat jo įrengimo 2008 m. buvo pakeistas ir su savivaldybe suderintas 7 kartus. Leidimas išorinei reklamai įrengti išduodamas per apytiksliai 30 darbo dienų, o jam gauti reikiamos medžiagos ir suderinimų apimtis (susijusi su specialios reklamos priemonės įrengimu) yra nemaža (Taisyklių 15 punktas). Kadangi poreikis keisti ant reklaminio įrenginio skleidžiamos reklamos turinį gali atsirasti staiga ir jį įgyvendinti gali reikti greitai, Taisyklėse yra aiškiai nurodyta, kad leidimas išorinei reklamai įrengti išduodamas konkrečiam terminui (Taisyklių 21 punktas), o jo galiojimo metu keičiant išorinės reklamos spalvinį ar grafinį vaizdą pakanka jį suderinti su leidimą išdavusia institucija (Taisyklių 233 ir 244 punktai).Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija 2013 m. lapkričio 13 d. rašte (žr. Skundo 31 paragrafą ir Priedą Nr. 11) išdėsčiusi Išorinės reklamos taisyklių aiškinimą, pagal kurį tuo atveju, kai leidimo turėtojas („<...> kuris turi iki naujos Reklamos įstatymo redakcijos įsigaliojimo savivaldybės nustatyta tvarka išduotą galiojantį leidimą įrengti išorinę reklamą <...>“) numato keisti išorinės reklamos (įrengtos ant reklaminio įrenginio) spalvinį ar grafinį vaizdą, jam nėra būtina gauti naujo leidimo – pakanka derinti naują spalvinį ar grafinį vaizdą su savivaldybės institucija, ką pareiškėjas atliko.

25. Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos teismas galėjo įvertinti tik nustatęs, jog ginčo reklaminis stendas (o ne konkretus ant jo skleidžiamas spalvinis-grafinis vaizdas) yra įrengtas neturint tam leidimo. Šiuo atveju, Reklaminis stendas yra įrengtas teisėtai, ką sprendime pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismas, skundą atmesdamas, priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

26. Pirmosios instancijos teismas LVAT sprendimu pabaigtos bylos aplinkybių skirtingumą nuo šios bylos aplinkybių motyvuoja vien tuo, jog ant ginčo stendo skleidžiamos išorinės reklamos (spalvinio-grafinio vaizdo) „Sostena, Volvocars.lt“ įrengimo laikas buvo nežinomas, o ant ginčo stendo skleidžiamos išorinės reklamos (spalvinio-grafinio vaizdo) „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“ įrengimo laikas yra žinomas. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija neatitinka jau aptartos teisinės išorinės reklamos leidimo sampratos bei ankstesnės LVAT sprendimu pabaigtos bylos aplinkybių. Priešingai negu sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, nei LVAT sprendimu baigtoje byloje, nei šioje byloje nagrinėjamo ginčo požiūriu nėra svarbu, kada buvo pradėta skleisti konkreti išorinė reklama. Svarbu, kada buvo išduotas leidimas, kurio pagrindu buvo įrengtas reklaminis stendas bei įgyta teisė ant jo skleisti išorinę reklamą.

27. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, jog LVAT sprendimu pabaigtoje byloje nebuvo žinomas išorinės reklamos „Sostena, Volvocars.lt“ įrengimo laikas. Reklamos „Sostena, Volvocars.lt“ skleidimo pradžios laikas LVAT sprendimu pabaigtos bylos nagrinėjimo metu neabejotinai buvo žinomas, kadangi: i) spalvinio-grafinio vaizdo „Sostena, Volvocars.lt“ derinimo su savivaldybe laiką patvirtinantis dokumentas pareiškėjo buvo pateiktas į bylą kartu su pareiškėjo 2014 m. birželio 25 d. skundu; ii) byloje pareiškėjo LVAT pateikto 2014 m. lapkričio 24 d. apeliaciniame skunde buvo aiškiai įvardintas spalvinio-grafinio vaizdo „Sostena, Volvocars.lt“ derinimo su savivaldybe laikas. Taigi, aplinkybė jog spalvinis-grafinis vaizdas „Sostena, Volvocars.lt“ buvo įrengtas ne 2008 m., o 2014 m. buvo LVAT žinoma LVAT sprendimo priėmimo metu, kadangi šią aplinkybę patvirtinantys dokumentai buvo bylos medžiagos dalimi. Vienintelis šios ir LVAT sprendimu pabaigtoje byloje nagrinėtos situacijos skirtumas yra tas, kad ankstesnės bylos objektu buvo ant reklaminio stendo nuo 2014 m. sausio 20 d. skleidžiamas spalvinis-grafinis vaizdas „Sostena, Volvocars.lt“, kuris su savivaldybe buvo suderintas 2014 m. sausio 14 d., o šioje byloje kilusio ginčo objektu yra ant to paties reklaminio stendo nuo 2016 m. birželio 1 d. skleidžiamas spalvinis-grafinis vaizdas „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“, kuris su savivaldybe buvo suderintas 2016 m. gegužės 23 d.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2014 sausio 14 d. ir 2016 m. gegužės 23 d. galiojo toks pats teisinis reguliavimas – reikalavimai išorinės reklamos skleidimui šiuo laikotarpiu nepakito. Dabartinėje situacijoje skirtingas yra tik pats spalvinis-grafinis turinys, kas esminės reikšmės lyginant šias dvi situacijas neturi. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nuomone, galima teigti, kad bylų faktinės aplinkybės bei joms taikomas teisinis reguliavimas yra analogiški. Pareiškėjo nuomone, LVAT sprendimas turi prejudicinę galią ir juo nustatytomis aplinkybėmis bei jų teisiniu vertinimu pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis.

29. Pareiškėjas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo, laikydamasis LVAT sprendimu grindžiamos pozicijos, jog „<...> Reklamos įstatymo 12 straipsnyje numatytas draudimas įrengti išorinę reklamą yra taikomas išorinės reklamos įrengimo metu. Vadinasi, pareiškėja nuo 2016 m. birželio 1 d. skelbdama naują išorinę reklamą „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“, jos paskelbimo metu turėjo laikytis galiojančio teisinio reglamentavimo ir turėti leidimą išorinei reklamai įrengti“ ir pabrėžia, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra klaidinga dėl netinkamos leidimo išorinei reklamai įrengti ir skleisti sampratos. Pareiškėjas nurodo, kad atlikęs reikšmingą investiciją į ginčo objektu esantį Reklaminį stendą teisės aktuose nustatyta tvarka, įgijo teisėtą lūkestį jį pagal paskirtį naudoti išorinei reklamai skleisti. Pareiškėjas Reklaminį stendą naudoja išorinei reklamai skleisti jau dešimtus metus.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino išorinės vaizdinės reklamos teisinio reguliavimo nuostatas, įskaitant tai, kad netinkamai aiškino leidimo išorinei reklamai įrengti sampratą, nes nenustatė, jog teisėtas specialiosios reklamos priemonės – reklaminio stendo įrengimas suteikia teisę ant jo skleisti išorinę reklamą be papildomo leidimo gavimo ar rinkliavos mokėjimo. Be to, nors pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tikrai suprato ginčo esmę ir suprato, jog nagrinėjamu atveju privalu vadovautis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisykle, tačiau priimtame sprendime tai ignoravo. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Nutarimą atitinkančiu VAĮ nustatytus reikalavimus ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.

31. Pirmosios instancijos teismas spendime argumentuotai nepasisakė dėl leidimo išorinei reklamai įrengti suteikiamų teisių, nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl LVAT sprendimo prejudicinės galios, todėl nepagrįstai pripažino Nutarimą atitinkančiu VAĮ nustatytus reikalavimus ir dėl šios priežasties priėmė nemotyvuotą sprendimą, kuris naikintinas.

32. Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų motyvų nei buvo nurodęs skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui, kurių pagrindu turėtų būti panaikintas Nutarimas skirti baudą už Reklamos įstatymo pažeidimą. Motyvai, dėl kurių atsakovas nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu išdėstyti 2017 m. rugpjūčio 2 d. atsiliepime į skundą. Administracija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais, kurių pagrindu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai taikė procesines bei materialines teisės normas ir pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistos šios teisės normos, atmestini.

34. Pareiškėjas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad po apeliacinio skundo teismui pateikimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Reklamos įstatymo pakeitimus, kuriais buvo nustatytas iki Reklamos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo išduotų neterminuotų leidimų išorinei reklamai įrengti galiojimo terminas bei patvirtinta, jog kartą išduotas leidimas išorinei reklamai įrengti suteikia teisę įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. AV3-(38.7.)-39, kuriuo už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą pareiškėjui UAB „Logotipo projektai“ paskirta 1 592 eurų bauda, teisėtumas ir pagrįstumas.

36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo atmetė, konstatavo, kad ant Reklaminio stendo, keičiant informaciją apie ūkinę, komercinę veiklą, skatinančią pirkti (reklamą, kuri pateikiama ne patalpose), privaloma gauti leidimą; pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 1 d., negavęs leidimo naujai išorinei reklamai skleisti – „Lidl, taip gyventi verta, www.lidl.lt“, pažeidė reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, todėl Administracija teisėtai ir pagrįstai Nutarimu paskyrė baudą.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad esant Klaipėdos rajono savivaldybės 2008 m. išduotam leidimui išorinei reklamai įrengti, keičiant ant reklaminio įrenginio skleidžiamą spalvinį-grafinį vaizdą pakanka jį suderinti su leidimą išduodančia institucija, tačiau nėra teisinio pagrindo kreiptis dėl naujo leidimo reklaminio stendo įrengimui, nes tai kokybiškai skirtingi dalykai.

38. Atsakovo Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. AV3-(38.7)-39, remiantis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisės pažeidimo medžiaga, surašyta 2016 m. spalio 17 d., kurioje nustatyta, kad 2016 m. liepos 25 d. Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, Dirvupių kaime, kelio Kaunas – Klaipėda pakelėje, 301 km nuo Vilniaus, ant UAB „Logotipo projektai“ priklausančio įrenginio (stendo) įrengta ir skleidžiama reklama „Lidl, www.lidl.lt“ (reklama skleista iki 2016 m. rugsėjo 9 d.), neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo išorinei reklamai įrengti, konstatuota, kad pažeisti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimai, ir, vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, nutarta skirti 1 592 Eur baudą.

39. Sprendžiant dėl pareiškėjui pritaikytos atsakomybės už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimus, vadovaujantis administracinės atsakomybės taikymo už pažeidimo metu galiojančius teisės aktus, turėtų būti remiamasi Reklamos įstatymo redakcija, reglamentavusia išorinės reklamos įrengimą pažeidimo nustatymo metu – 2016 m. metų liepos 25 d., bei, atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo reikalavimus, turi būti nustatytos aplinkybės, dėl kurios vertinimo iš esmės šalys ir nesutaria: ar turėjo pareiškėjas pažeidimo nustatymo metu galiojantį leidimą išorinės reklamos įrengimui, ar toks leidimas reiškia išorinio reklaminio stendo įrengimą tik konkretaus turinio reklamai ir kiekvienu atveju keičiant reklamos turinį (jos spalvinius ir grafinius sprendinius) turi būti gaunamas naujas leidimas ir išorinės reklamos stendo įrengimui.

40. Nagrinėjamu atveju aktuali Reklamos įstatymo 12 straipsnio (red., galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 1 dalies 5 punkto nuostata, draudžianti neturint leidimo įrengti išorinę reklamą, bei to paties straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Remiantis 12 straipsnio 5 dalies loginiu aiškinimu, galima daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas atskyrė specialios išorinės reklamos pateikimo priemonę (jos įrengimą) ir pačią skleidžiamą reklamą – t. y. spalvinėmis ir grafinėmis priemonėmis pateikiamos informacijos turinį. Šie du elementai yra betarpiškai susiję, nes išorinės reklamos turinio paskelbimas galimas tik esant pritaikytai išorinės reklamos pateikimo priemonei. Įstatymo leidėjas aptariamoje normoje nors betarpiškai neatskiria reklamos pateikimo bendrąja prasme nuo jos pateikimo priemonės, visgi nereglamentuoja su reklamos turiniu susijusių dalykų, bei apibrėždamas leidimo suteikiamą teisę, nenustato reikalavimo gauti naują leidimą reklaminės veiklos subjektams, kai nekeičiant pačios išorinės reklamos pateikimo priemonės keičiamas tik reklamos turinys.

41. Pirmosios instancijos teismas akcentavo pačią reklamos sąvoką, pateikiamą Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Įstatymo leidėjas, apibrėždamas reklamą kaip tam tikro pobūdžio informaciją, kuri pateikiama įvairiais būdais, tokios informacijos skleidimui nustatydamas tam tikrus kriterijus ir reikalavimus, bei numatydamas atsakomybės už tai taikymą, nėra nustatęs reikalavimo kiekvienu atveju turėti leidimą reklamai skelbti. Išorinės reklamos skleidimui numatytas leidimas, remiantis sisteminiu Reklamos įstatymo nuostatų aiškinimu, turi būti siejamas su išorinės reklamos įrengimo sąlygų įvykdymu, tačiau nėra pagrindo tokio leidimo sieti su konkrečiu reklamos (informacijos) turiniu, nes tinkamai įvykdžius reikalavimus išorinės reklamos pateikimo priemonės įrengimui ir išdavus leidimą, atsakomybė už skelbiamos reklamos turinį, remiantis Reklamos įstatymo nuostatomis (4–9, 14–18 straipsniai), gali kilti savarankiškai, t. y. net ir esant leidimui skelbti konkrečią išorinę reklamą, gali būti taikoma atsakomybė už kitus Reklamos įstatymo ir / ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus.

42. Reklamos įstatymo 12 straipsnis, esantis įstatymo trečiajame skirsnyje, reglamentuojančiame reikalavimus reklamai, skleidžiamai atskiromis reklamos pateikimo priemonėmis, reglamentuoja reikalavimus išorinės reklamos, kaip tam tikro reklamos (informacijos) skleidimo būdo, įrengimo reikalavimus. Jo paskirtį patvirtina nuostatos, įtvirtinančios reikalavimus reklaminės veiklos subjektui, susijusius su išorinės reklamos įrengimo vieta (pvz. 1 dalyje 1–3 punkte nustatyti draudimai įrengti tam tikrose vietose – keliuose, ant skulptūrų, draustinuose), žemės, statinių ar kitų objektų teisėtų valdytojų galiojančiais sutikimais (1 dalies 4 punktas), išorinės reklamos įrengimo atitikimu projektavimo, teritorijų planavimo dokumentams ir pan. (4 d., 7 d.). Taigi akivaizdu, kas Reklamos įstatymo 12 straipsnio paskirtis yra reglamentuoti išorinės reklamos pateikimo priemonės įrengimą, tačiau jo nuostatose nėra reikalavimų, skirtų konkrečios reklamos kaip informacijos turiniui, taigi ir atitinkamo leidimo išdavimas, jo galiojimo sustabdymas ar panaikinimas turi būti siejamas su reikalavimais pačiam išorinės reklamos įrenginiui, reklaminės veiklos subjektui (12 straipsnio 7 dalis – 10 dalis), tačiau nėra pagrindo leidimo galiojimo sieti su reklamos kaip informacijos turinio pasikeitimu, kai nesikeičia jokios kitos išorinės reklamos pateikimo priemonės įrengimo sąlygos.

43. Išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670, 11 punktas, numatantis, jog reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą, taip pat aiškintinas kaip reglamentuojantis išorinės reklamos pateikimo priemonės įrengimą, tačiau nereikalaujantis naujo leidimo kiekvienu atveju, kai yra keičiama pati skelbiama informacija, jos pateikimo vizualiniai (spalviniai-grafiniai) sprendimai. Ta aplinkybė, kad nebuvo teisės aktuose apskritai aptartas leidimo išorinės reklamos įrengimui galiojimo terminas, negali būti pagrindu reikalauti naujo leidimo kiekvieną kartą keičiant ant išorinės reklamos įrenginio skelbiamos informacijos turinį, nes toks reikalavimas neturi jokio objektyvaus pagrindimo – nekeičiant paties išorinės reklamos įrenginio kiekvienu individualiu atveju informacijos turinys gali būti keičiamas labai skirtingu dažnumu, ir tai išimtinai priklauso nuo tų sąlygų, kokiomis susitaria reklaminės veiklos subjektas su kitais subjektais, skelbiančiais reklaminio turinio informaciją, ir kurios negali turėti jokios įtakos paties išorinės reklamos įrenginio egzistavimui, taigi ir jam išduoto leidimo galiojimui. Pažymėtina, kad įstatymo leidėjas, pakeisdamas Reklamos įstatymo nuostatas 2018 m. balandžio 26 d. įstatymu Nr. XIII-1123, 12 straipsnio 8 dalyje nustatė maksimalius leidimo galiojimo terminus – dešimt metų. Tokia nuostata tik patvirtina, kad nagrinėjamu atveju keičiant reklaminę informaciją nebuvo jokio pagrindo gauti naują leidimą išorinės reklamos pateikimo priemonei įrengti.

44. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjui leidimas išorinės reklamos įrenginiui buvo suteiktas 2008 metais, ši aplinkybė buvo nustatyta ir anksčiau nagrinėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. eA-1244-143/2015 m. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus dėl leidimo išorinei reklamai įrengti teisinių pagrindų, aplinkybę, kad pareiškėjui dar 2008 m. atitinkamas leidimas buvo išduotas ir yra galiojantis, atsakovas be teisinio ir faktinio pagrindo pritaikė Nutarimu pareiškėjui atsakomybę už Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimą, todėl Nutarimas turi būti panaikinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas iš esmės, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Reklamos įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad keičiant reklaminės informacijos turinį tame pačiame išorinės reklamos įrenginyje turi būti gautas naujas leidimas išorinei reklamai, tai lėmė neteisėto ir naikinto sprendimo priėmimą (ABTĮ 147 straipsnis). Teisėjų kolegija, tenkindama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkina visiškai.

45. Nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

46. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme patyrė 420,54 Eur išlaidų už rašytinių paaiškinimų dėl Administracijos atsiliepimo administracinėje byloje Nr. eI-1473-162/2017 rengimą. Kadangi pareiškėjo prašoma atlyginti 420,54 Eur suma viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.16 punkte numatytas už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamus priteistinus maksimalius užmokesčio dydžius, vadovaujantis šiomis teisės normomis ir atsižvelgiant į pateiktų paaiškinimų turinį bei apimtį, pareiškėjui priteistina 100 Eur išlaidų už rašytinių paaiškinimų dėl Administracijos atsiliepimo administracinėje byloje Nr. eI-1473-162/2017 rengimą.

47. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 346,70 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą pareiškėjo prašoma suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1347,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

48. Byloje yra pateikti duomenys, kad bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pareiškėjas iš viso sumokėjo 37,50 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjas yra sumokėjęs daugiau žyminio mokesčio, negu priklauso pagal ABTĮ 35 straipsnio nuostatas. Atsižvelgusi į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą, teisėjų kolegija grąžina pareiškėjui susidariusią 3,75 Eur žyminio mokesčio permoką, o pareiškėjui UAB „Logotipo projektai“ iš atsakovo priteisia 33,75 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

49. Susumavus visas pareiškėjui atlygintinas išlaidas šioje byloje, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos iš viso priteistina 1 481,45 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“ apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logotipo projektai“ skundą patenkinti, panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutarimą Nr. AV3-(38.7.)-39.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Logotipo projektai“ iš atsakovo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 1 481,45 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą, keturiasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Logotipo projektai“ 3,75 Eur (tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė