2019-01-09 Nr. AB-773-3-61-3-02453-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2566-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02453-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) priteisė jam 140 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama minėtą LVAT sprendimą, 2016 m. balandžio 29 d. pervedė minėtą sumą į pareiškėjo sąskaitą, esančią pataisos įstaigoje, tačiau Vilniaus PN neteisėtai šią pinigų sumą pervedė antstoliui pagal įstaigoje turimus vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų Vilniaus PN veiksmų jis patyrė 6 000 Eur neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad vykdydami įstaigoje gautą antstolio patvarkymą 2016 m. gegužės 2 d. mokėjimo nurodymu į antstolio K. K. depozitinę sąskaitą pervedė 140 Eur, nes įstatymas įsakmiai įpareigoja vykdyti antstolių patvarkymus. Pažymėjo, jog apie antstolio patvarkymą ir pinigų pervedimą į antstolio depozitinę sąskaitą informavo pareiškėją. Pareiškėjas, nesutikdamas su antstolio veiksmais, turėjo teisę juos skųsti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 straipsnio nustatyta tvarka, tačiau atsakovas neturėjo duomenų, kad pareiškėjas būtų ja pasinaudojęs. Atsakovo atstovas nurodė, kad teismo priteista suma nepatenka nei į CPK 668 straipsnyje nurodytą sąrašą, iš kurio negali būti išieškoma, nei į baigtinį CPK 739 straipsnyje nurodytą piniginių sumų, iš kurių išieškojimas nėra galimas, sąrašą. Pareiškėjas yra pilnai išlaikomas valstybės, jam garantuojamas ir užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių tenkinimas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam padarytos žalos, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų išgyvenimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad antstolis 2015 m. birželio 18 d. Vilniaus PN surašė patvarkymą Nr. S15-21893 dėl 1 610,23 Eur išieškojimo iš pareiškėjo, pervedant Vilniaus PN sąskaitoje esančias pareiškėjo lėšas į depozitinę sąskaitą (b. l. 37), 2016 m. vasario 3 d. Vilniaus PN surašė patikslintą patvarkymą Nr. S16-3469 dėl 1 305,72 Eur išieškojimo iš pareiškėjo, pervedant Vilniaus PN sąskaitoje esančias pareiškėjo lėšas į depozitinę sąskaitą (b. l. 36). Vilniaus PN į antstolio depozitinę sąskaitą iš pareiškėjo Vilniaus VPN esančios sąskaitos 2016 m. gegužės 2 d. pervedė 140 Eur (b. l. 34).

7. Atsižvelgęs į CPK nuostatas, susijusias su antstolio patvarkymų vykdymu ir išieškojimu iš skolininkui priklausančių piniginių lėšų, teismas sprendė, kad Vilniaus PN privalėjo vykdyti antstolio patvarkymus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su antstolio patvarkymais buvo supažindintas (b. l. 23), tačiau byloje nėra duomenų, jog antstolio veiksmus ir priimtus sprendimus pareiškėjas būtų skundęs. Todėl teismas sprendė, kad antstolio priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas. Teismas pažymėjo, kad pervestos lėšos nebuvo gautos kaip parama ar pašalpos CPK 739 straipsnio prasme, todėl išieškojimas iš jų buvo galimas, taigi atsakovo atstovo veiksmai pervedant pareiškėjo Vilniaus PN sąskaitoje esančias lėšas antstoliui negali būti vertinami kaip neteisėti.

8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, jog visos lėšos negalėjo būti nuskaitytos, nes jam trūksta elementarių priemonių išgyventi, teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos nustato, jog nuteistiesiems yra užtikrinamas visas išlaikymas ir jiems garantuojamas minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas, todėl šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

9. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

III. 10. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniu skundu prašo priteisti jam 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Apeliantas teigia, kad jis gali laisvai naudotis jo sąskaitoje esančia suma, kuri neviršija 1 minimalios mėnesinės algos dydžio, todėl mano, kad Vilniaus PN pažeidė CPK 668 straipsnio 1 dalį ir Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) 93.6 punktą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal BVK 99 straipsnio 4 dalį patys suimtieji (nuteistieji) turi apmokėti pašto išlaidas, be to, patiems tenka mokėti už elektrą ir telefoninius pokalbius. Apeliantas prašo atsižvelgti į civilinėse bylose Nr. 3K-3-154-313/2016 ir Nr. 2S-988-254/2016 suformuotą teismų praktiką.

12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo, nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Vilniaus PN sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN, vykdydami antstolio patvarkymą, į antstolio nurodytą sąskaitą pervedė Vilniaus PN sąskaitoje buvusias pareiškėjo lėšas, kurias pareiškėjas gavo kaip neturtinės žalos atlyginimą, priteistą įsiteisėjusiu LVAT sprendimu.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į pinigų sumą, neviršijančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią vienos MMA, visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šių reikmenų sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Pagal CPK 688 straipsnio 1 dalį išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. CPK 739 straipsnyje yra nustatytos lėšų rūšys, iš kurių išieškojimas negalimas, tarp jų – sumos, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, laidojimo pašalpa ar išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai.

20. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN, gavę antstolio patvarkymą dėl lėšų išieškojimo iš pareiškėjo, pervedant Vilniaus PN sąskaitoje esančias pareiškėjo lėšas į depozitinę sąskaitą, šį antstolio patvarkymą privalėjo vykdyti. Vilniaus PN, į antstolio depozitinę sąskaitą iš pareiškėjo Vilniaus PN esančios sąskaitos 2016 m. gegužės 2 d. pervesdami 140 Eur, atsižvelgiant į CPK 585 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad Vilniaus PN pažeidė CPK 668 straipsnio 1 dalyje ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 93.6 punkte įtvirtintą draudimą nukreipti išieškojimą į pinigų sumą, neviršijančią vienos MMA, pažymi, kad antstolio 2016 m. vasario 3 d. patikslintu patvarkymu Nr. S16-3469 areštuoti 1305,72 Eur iš pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių jo Vilniaus PN esančioje sąskaitoje, išieškojimą į visas pareiškėjo lėšas, esančias Vilniaus PN sąskaitoje, nukreipė antstolis, kurio patvarkymų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis, be kita ko, numato, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, susijusių su sprendimų vykdymu, teisėtumo. Vadovaujantis CPK 510 straipsniu, skundai dėl antstolių procesinių veiksmų ar atsisakymo juos atlikti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Taigi nagrinėjamu atveju nesutikdamas su antstolio patvarkymais, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis su skundu į bendrosios kompetencijos teismą. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su antstolio patvarkymais buvo supažindintas (b. l. 23), tačiau byloje nėra duomenų, jog antstolio veiksmus ir priimtus sprendimus pareiškėjas būtų skundęs.

22. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės ir apelianto nurodytų civilinių bylų Nr. 3K-3-154-313/2016 ir Nr. 2S-988-254/2016 faktinės aplinkybės nesutampa, pareiškėjo nurodytose bylose, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo skundžiami antstolių procesiniai veiksmai, todėl šiose bylose priimtais teismų sprendimais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis. Pareiškėjo argumentai, kad suimtieji (nuteistieji) turi apmokėti pašto išlaidas, taip pat išlaidas už elektrą ir telefoninius pokalbius, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus PN veiksmuose nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, o nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip minėta, tai yra savarankiškas skundo atmetimo pagrindas, dėl to kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.

24. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė privalomų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė