A-858-2825-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2825/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00039-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje Nr. A858-2825/2012 pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario N. P. prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities verslininkų asociacija) dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi prašymu (t. I, b. l. 21-25, 157-161) į Klaipėdos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-402 patvirtinta Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodika (toliau – ir Metodika) atitinka įstatymus.

Pareiškėjas paaiškino, jog, maršrutinių taksi vežėjus vienijančios Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos teigimu, rengiant ir tvirtinant Metodiką nebuvo atsižvelgta į asociacijos išsakytas pastabas, Metodika diskriminuoja maršrutinių taksi vežėjus ir neatitinka lygiateisiškumo principo, nėra tarifo įvertinimo ir nustatymo ekonominio pagrindimo. Metodikos 4 punkte įtvirtintos nuostatos, numatančios prievolę pateikti finansinius duomenis apie įmonės veiklą reikalauja sudėtingesnės, nei tai numato Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (toliau – ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas), buhalterinės apskaitos vedimo, nustatomos materialinių sąnaudų normos, tačiau tokie reikalavimai nekeliami kitiems vežėjams, kurie yra dotuojami iš biudžeto mokant kompensacijas. Kitiems vežėjams taikomoje tarifų nustatymo metodikoje yra numatyta, kad teikiant siūlymus didinti (arba mažinti) tarifus, privaloma pateikti konkrečių tarifų dydžių projektus ir šių dydžių pagrindimą. Sprendimo projektą dėl tarifų dydžio nustatymo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) teikia svarstyti Tarybai, suderinus su vežėjais. Maršrutinių taksi vežimo tarifo nustatymui tokia nuostata nėra numatyta ir tarifai pagal Metodiką nustatomi nederinant jų su maršrutinių taksi vežėjais. Teigė, jog Metodikos IV skyriuje numatyta tarifų vertinimo tvarka nedetalizuota ir neapibrėžta, nesukurti teikiamų duomenų vertinimo tvarkos principai, todėl neaišku, kaip bus vertinami ir nustatomi tarifai skirtingai dirbantiems atskirų maršrutų vežėjams. Šiais ir prašyme išsamiau išdėstytais argumentais teismo prašoma:

1) pripažinti, kad Metodikos 4.1 punktas ta apimtimi, kuria reikalaujama pateikti einamųjų metų 9 mėnesių balansą ar ataskaitą, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 10 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnio l daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

2) pripažinti, kad Metodikos priedas, ta apimtimi, kuria nustatomos sąnaudų normos, prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Transporto veiklos pagrindų įstatymas) 3 straipsnio 4 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – ir Kelių transporto kodeksas) 16 straipsnio 2 daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

3) pripažinti, kad Metodikos 9 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

4) pripažinti, kad Metodikos 11 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

5) pripažinti, kad Metodikos 15 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, VAĮ 7 straipsnio l daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos;

6) pripažinti, kad Metodikos 16 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsnio 1 daliai, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos

7) pripažinti, kad Metodikos 18 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l daliai, laikyti jį panaikintu ir nustatyti, kad negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos,

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (t. II, b. l. 1-3) prašė prašymo netenkinti.

Atsakovas nurodė, jog rengiant Metodiką į komisijos posėdžius buvo kviečiami Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos atstovai, išklausoma jų nuomonė. Teigė, kad Metodika parengta siekiant tarifų dydžių peržiūrėjimo ir įvertinimo skaidrumo, ja nėra nustatomos kainos ar tarifai, taip pat Metodikoje nėra reglamentuojama ūkio subjektų veiklos priežiūra. Metodikos priedas – duomenų, reikalingų tarifui įvertinti ir peržiūrėti suvestinė, ja nėra nustatomos sąnaudų normos, o nustatomi esami normatyvai. Nurodė, kad Metodikos priede (suvestinėje) turi būti pateikiami duomenys būtent apie faktinės vežėjo sąnaudas. Pažymėjo, jog Metodikoje nėra ribojamas įmonių veiklos pelningumas. Metodikos 15 punkte nustatytas reikalavimas teikiant siūlymus didinti (mažinti) maršrutinių taksi maršrutų tarifus, juos pagrįsti ekonominiu pagrįstumu, o Metodikos tikslas ir yra surinkti duomenis ir dokumentus, pagrindžiančius būtinumą keisti tarifus. Dėl Metodikos 16 punkto prieštaravimo aukštesnės galios aktams nurodė, kad, tik įvertinus visų vežėjų faktines sąnaudas, galima tiksliai apskaičiuoti ir nustatyti tarifą, o nepateikus vežėjams duomenų, pasirenkamas kitas tarifo nustatymo būdas, kuris numatytas Metodikoje. Teigė, jog negalima tokia situacija, kai tame pačiame maršrute, skirtingiems vežėjams nustatomi skirtingi tarifai. Nurodė, kad Metodikos 18 punkto nuostatos yra numatytos siekiant tarifų stabilumo, nes 2 procentų sąnaudų viršijimas nelaikytinas tokiu reikšmingu, dėl kurio reikėtų keisti tarifą. Atsakovo teigimu, Metodikos nuostatos atitinka įstatymų nuostatas ir joms neprieštarauja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities verslininkų asociacija atsiliepime į pareiškėjo prašymą (t. I, b. l. 176-177) nurodė, kad su pareiškėjo prašyme išdėstytais motyvais bei reikalavimais sutinka ir juos palaiko bei prašo tenkinti. Atsiliepimą grindė analogiškais argumentais, kuriuos yra išdėstęs pareiškėjas savo pareiškime.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (t. II, b. l. 124-138) pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario N. P. prašymą tenkino iš dalies. Teismas nutarė:

1) Metodikos priedą, ta apimtimi, kuria nustatytos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), pripažinti prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

2) Metodikos 9 punktą pripažinti prieštaraujančiu Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

3) Metodikos 16 punktą pripažinti prieštaraujančiu Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l dalies nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

4) Metodikos priedą ta apimtimi, kuria nustatytos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), 9 punktą, 16 punktą, laikyti panaikintais ir netaikomais nuo tos dienos, kai įsiteisės administracinio teismo sprendimas ir jis bus paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka.

5) kitoje dalyje skundžiamas Metodikos nuostatas pripažinti teisėtomis ir pareiškėjo prašymą dėl jų panaikinimo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Metodika pagal savo požymius atitinka savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio pobūdžio teisės akto sampratą ir požymius. Pažymėjo, jog Metodikos tikslas nustatyti keleivių vežimo patvirtintais reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių peržiūrėjimą ir įvertinimą. Aiškinamojo rašto turinyje, kuris teikiamas su sprendimo projektu teigiama, jog Tarybai patvirtinus įvardijamą Metodiką, bus pagrindas peržiūrėti šiuo metu patvirtintas keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutų tarifų dydžius. Metodikos tikslas yra keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais kainodaros principų nustatymas, siekiant objektyviai nustatyti vežėjų patiriamas sąnaudas ir šių sąnaudų įtaką teikiamai viešajai paslaugai, vartotojui, vežėjų gaunamas pajamas. Pareiškėjas prašė ištirti Metodikos atitiktį pareiškime nurodytiems įstatymams.

Dėl Metodikos 4.1 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, VAĮ 362 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kuria numatytas reikalavimas pagal įmonės statusą pateikti einamųjų metų 9 mėnesių balansą ar ataskaitą

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Metodikos 4 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vežėjams, turintiems sutartis su Administracija vežti keleivius maršrutiniais taksi įtraukiant įmones, aptarnaujančias Administracijos nustatytus maršrutus pagal bendradarbiavimo sutartis, kasmet, iki einamųjų metų lapkričio 1 d., o Administracijai pareikalavus ir anksčiau, dėl maršrutinių taksi maršruto tarifų dydžio peržiūrėjimo ir įvertinimo privaloma Administracijai pateikti duomenis bei dokumentus: 4.1 pagal įmonės statusą einamųjų metų 9 mėnesių balansą ar ataskaitą. Jeigu įmonė vykdo kelias veiklas, pateikti vežėjo įmonės vadovo arba jo įgalioto asmens pasirašytą išrašą iš balanso ar pažymą, kur nurodo iš keleivių vežimo veiklos gautas pajamas. Pareiškėjas nurodė, kad Metodikos 4.1 punktu iš esmės siekiama gauti duomenis apie vežėjo einamųjų metų pajamas, tačiau yra reikalaujama įmonės balanso arba ataskaitos, o Metodikoje nėra nuostatų apie tai, kaip vertinant ir nustatant tarifą bus naudojami balanso ar ataskaitos duomenys, išskyrus duomenis apie gautas pajamas. Balanse yra duomenys ne tik apie pajamas, bet ir apie įmonės turtą, skolinius įsipareigojimus ir kt. Todėl teigė, kad Metodikos 4.1 punktas neatitinka veiklos skaidrumo principo, nes nėra aišku, kam savivaldybei yra reikalingi privačių juridinių asmenų balansų duomenys, išskyrus duomenis apie pajamas. Kitų duomenų, nesusijusių su tarifo įvertinimu ir nustatymu reikalavimas, manytina, viršija savivaldybės tarybos kompetencijos ribas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog Taryba, siekdama gauti kuo objektyvesnę informaciją apie vežėjų patirtas sąnaudas ir gautas pajamas keleivių vežimo srityje, pagrįstai numatė reikalavimą teikti balansą ar ataskaitą, nes šie duomenys yra objektyviausi. Finansinės atskaitomybės dokumentų pagrindu yra vedama įmonės ar asmens vykdančio individualią veiklą finansinė atskaitomybė, pagal šiuos duomenis yra teikiama informacija valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms, todėl tai yra garantija, kad pateikti duomenys yra objektyvūs ir jų kvestionavimas nėra reikalingas, kas taip pat užtikrina efektyvios kainodaros nustatymą. Nurodė, jog Metodikos nuostatomis siekiama tik tos veiklos duomenų, kuri tiesiogiai susijusi su vežėjo veikla ir kiti duomenys nėra būtini. Todėl pareiškėjo argumentai dėl Metodikos 4.1 punkto prieštaravimo nurodytiems teisės aktams atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, jog, vertinant pareiškėjo argumentus dėl Metodikos 4.1 punkto nuostatų prieštaravimo ūkio subjektų veiklos priežiūros principų aspektu, pažymėtina, kad atsakovas Metodiką patvirtino veikdamas ne ūkio subjektų veiklos priežiūros srityje kaip priežiūrą vykdantis subjektas, o kaip Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatytą išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją vykdantis subjektas. Pabrėžė, jog atsakovas, tvirtindamas Metodikos nuostatas nevykdė ir nevykdo įvardijamų ūkio subjektų priežiūros funkcijų, todėl pareikėjo argumentai dėl Metodikos 4.1 punkto nuostatų prieštaravimo VAĮ 362 straipsnio 1 daliai yra nepagrįsti.

Dėl Metodikos priedo ta apimtimi, kuria nustatomos minimalios sąnaudų normos, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 ir 6 punktams, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai

Teismas nurodė, jog Metodikos 9 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vertinant vežėjų tiesioginių sąnaudų pagrįstumą vadovaujamasi suvestine pagal Metodikos priedą. Metodikos priede numatytos tiesioginės sąnaudų normos (tepalų, padangų, atsarginių dalių ir remonto sąnaudos). Pagal Metodikos 7 punktą būtinosios sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines ir nustatomos pagal vežėjų pateiktus faktinius duomenis (sulyginus su normatyviniais ir ne mažesnius už juos). Taigi pagal šią nuostatą preziumuojama, kad vežėjas negali patirti mažesnių nei Metodikos priede nurodytų tiesioginių sąnaudų (išsamūs normatyviniai duomenys priede), tačiau didesnės sąnaudos gali būti vertinamos ir lemti tarifų dydžių nustatymą. Pareiškėjo teigimu, sąnaudų normos nėra nustatytos kitiems keleivių vežimo rinkoje konkuruojantiems vežėjams (ne maršrutinių taksi vežėjams), todėl toks ekonominio pagrindimo neturintis sąnaudų normų nustatymas yra diskriminacinio pobūdžio ir neigiamai veikia konkurenciją.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, jog Metodikos rengimo medžiagoje yra pateikti atskirų vežėjų duomenys apie patiriamas tiesiogines sąnaudas, tačiau jokia objektyvi patiriamų sąnaudų lyginamoji analizė nebuvo atlikta ir objektyvūs duomenys, kuriais grindžiami konkretūs normatyvai nepateikiami. Vieno vežėjo tiesioginės sąnaudos gali būti mažesnės nei nustatytas normatyvas, o kito didesnės nei normatyvas. Taigi vežėjų veikiančių toje pačioje rinkoje, kaip atskirų verslo subjektų, tiesioginės materialinės sąnaudos gali ženkliai skirtis dėl objektyvių priežasčių. Tačiau pagal Metodikos 7 punktą, apskaičiuojant visiems rinkos dalyviams kainą už keleivių vežimą, mažesnės nei normatyvu nustatytos sąnaudos nebus pripažįstamos (lyginamos su normatyviniais ir ne mažesnės už juos), o didesnės sąnaudos gali būti pripažįstamos kaip patirtos tiesioginės sąnaudos. Todėl vertinant tarifų dydžius yra prielaida juos nustatyti ne pagal objektyvius kriterijus, nes atitinkamai vertinant tik normatyvines ir didesnes nei normatyvines tiesiogines sąnaudas šie duomenys gali nulemti neobjektyvaus tarifų dydžio įvertinimą, sukurti prielaidas iškreiptos kainodaros formavimui. Todėl nustačius normatyvinius dydžius, nevertinant rinkoje dalyvaujančių subjektų individualių poreikių, atsakovas reguliuodamas ūkinę veiklą nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ūkio subjektams sudarė nepalankias, nevienodas ūkininkavimo sąlygas, varžant jų iniciatyvą, nesudarant galimybės jai reikštis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tiesioginių sąnaudų normatyvai yra nustatyti tik vežėjams, vykdantiems keleivių vežimą vietiniais maršrutais maršrutiniais taksi. Manė, jog šie vežėjai yra diskriminuojami ne tik tarp jų pačių kaip verslo subjektų dėl nustatytų norminių sąnaudų dydžių, bet sudaromos prielaidos ir skirtingam kainų reguliavimui toje pačioje rinkoje veikiantiems maršrutinių taksi vežėjams ir maršrutinių autobusų vežėjams, o tai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Teismas konstatavo, jog Metodikos priedas ta apimtimi, kuria nustatomos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir laikė jį panaikintu.

Dėl Metodikos 9 punkto atitikties Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Metodikos 9 punkte įtvirtinta nuostata numatanti, kad vertinant vežėjų tiesioginių sąnaudų pagrįstumą vadovaujamasi suvestine pagal Metodikos priedą. Metodikos priede numatytos tiesioginės sąnaudų normos (tepalų sąnaudos; padangų sąnaudos, atsarginių dalių ir remonto sąnaudos). Pagal Metodikos 7 punktą būtinosios sąnaudos skirstomos į tiesiogines ir netiesiogines ir nustatomos pagal vežėjų pateiktus faktinius duomenis (sulyginus su normatyviniais ir ne mažesnius už juos). Taigi pagal šią nuostatą preziumuojama, kad vežėjas negali patirti mažesnių nei Metodikos priede nurodytų tiesioginių sąnaudų (išsamūs normatyviniai duomenys priede), tačiau didesnės sąnaudos gali būti vertinamos ir lemti tarifų dydžių įvertinimą. Pareiškėjo manymu, tokia sąnaudų skaičiavimo tvarka, kai atliekant tarifo įvertinimą nebus atsižvelgiama į vežėjo faktines sąnaudas, neatitinka ekonominio pagrįstumo, proporcingumo principo ir prieštarauja Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai.

Teismas pažymėjo, jog Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalis numato, kad tarifų dydžiai peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per metus, atsižvelgiant į vežimo sąnaudų, gautų pajamų pokyčius ir viešųjų paslaugų sutartyse tarp savivaldybių ir vežėjų numatytus įsipareigojimus. Taigi vežimo sąnaudų nustatymas yra neatsiejama kainodaros dalis nustatant tarifų dydžius ir ji imperatyviai vertinama peržiūrint tarifus. Nustačius norminius dydžius ir nevertinant faktinių sąnaudų, kurios gali būti mažesnės nei norminės, atsakovas iš esmės nesilaikė Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies reikalavimo tarifų dydžius nustatyti atsižvelgiant į vežimo sąnaudas. Teismas nurodė, jog jam konstatavus, kad Metodikos priedas ta apimtimi, kuria nustatomos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, o 9 punktu yra numatytas būtent Metodikos priedo taikymas, todėl Metodikos 9 punktas taip pat pripažįstamas prieštaraujančiu Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai ir laikytinas panaikintu.

Dėl Metodikos 11 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktui, 6 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui

Pažymėjo, jog Metodikos 11 punkte įtvirtinta nuostata, numatanti, kad vertinant maršrutinių taksi veiklos sąnaudas skaičiuojamas ne didesnis kaip 5 procentų pelningumas. Pareiškėjo teigimu, šiame punkte nustatyta, kad vertinant maršrutinių taksi veiklos sąnaudas skaičiuojamas ne didesnis kaip 5 procentų pelningumas. Metodikoje nėra pagrįsta, kodėl vertinant veiklos sąnaudas yra ribojamas maršrutinių taksi įmonių veiklos pelningumas, be to Tarybai nėra suteikta kompetencija riboti maršrutinių taksi įmonių pelningumą.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo šiuo aspektu iškelta Metodikos 11 punkto nuostatų atitikties įstatymams abejonė grindžiama bendro pobūdžio teiginiais, kad Tarybai nėra suteikta teisė riboti maršrutinių taksi įmonių pelningumą. Šiuo atveju Metodikos 11 punktu pasisakoma ne apskritai apie įmonių veiklos pelningumą, o apie maršrutinių taksi veiklos sąnaudų skaičiavimui taikomą pelningumą. Taigi vertinant vežėjo patirtas veiklos sąnaudas (tiek tiesiogines, tiek netiesiogines) negali būti skaičiuojamas didesnis nei 5 procentų pelningumas. Tai tik viena iš kainodaros ir vežėjo gaunamų pajamų skaičiavimo dedamųjų dalių, todėl nepagrįstai keliama abejonė dėl šios nuostatos atitikties įstatymams. Teismas Metodikos 11 punktą pripažino teisėtu ir prašymą dėl šio Metodikos punkto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Metodikos 15 punkto atitikties Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, VAĮ 7 straipsnio l daliai

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Metodikos 15 punkte įtvirtinta nuostata, numatanti, kad teikiant siūlymus didinti (arba mažinti) miesto maršrutinių taksi maršrutų tarifus yra vadovaujamasi pateiktų duomenų ekonominiu pagrįstumu. Pareiškėjo vertinimu, teikiant siūlymus didinti arba mažinti miesto maršrutinių taksi maršrutų tarifus yra vadovaujamasi pateiktų duomenų ekonominiu pagrįstumu, tačiau šiame punkte nėra apibrėžta, kokių duomenų ekonominiu pagrįstumu yra vadovaujamasi, nėra aišku, kaip konkrečių duomenų ekonominis pagrįstumas yra įvertinamas, nepateikti vertinimo kriterijai. Skirtingai nei toje pačioje rinkoje dalyvaujantiems kitiems ne maršrutinio taksi vežėjams patvirtintose metodikose, Metodikos 15 punkte nėra nuostatos, kad sprendimo projektą dėl tarifų dydžio nustatymo Administracija teikia svarstyti Tarybai suderinusi su vežėjais. Metodikos 15 punktu yra apribota maršrutinių taksi vežėjų galimybė dalyvauti tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus ir tuo pačiu šie vežėjai yra diskriminuojami toje pačioje rinkoje dalyvaujančių ne maršrutinio taksi vežėjų atžvilgiu, kadangi nustatomi tarifai su šiais vežėjais derinami, o su maršrutinių taksi vežėjais ne.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo iškelta abejonė grindžiama jo subjektyviu vertinimu ir nepagrindžiama jokiais teisiniais argumentais. Be to, prieštaravimas šiems aktams grindžiamas ne dėl Metodikos rengimo ir priėmimo metu tariamai atsakovo ignoruotos pareigos konsultuotis su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profesinių sąjungų, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovais), o dėl to, kad Metodikos 15 punkte nenumatyta pareiga ateityje keičiant tarifus, jų pakeitimus derinti su vežėjais. Teismas konstatavo, kad rengiant teisės aktų pakeitimus, tame tarpe ir nustatant tam tikrus viešosios paslaugos įkainius, viešojo administravimo subjektui pareiga informuoti suinteresuotą visuomenę kyla iš įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų imperatyvių reikalavimų. Taigi šios nuostatos yra įtvirtintos jau paminėtuose teisės aktuose, jos yra imperatyvios ir nėra prievolės jų nuostatų bei teisinio reguliavimo perkelti į savivaldos institucijų priimtus aktus. Metodikos 15 punkto pagrindu nusprendus svarstyti tarifų dydžių projektą, atsakovas turės atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su suinteresuotos visuomenės informavimu, tame tarpe ir su vežėjais. Teismas konstatavo, jog Metodikos 15 punktas yra teisėtas, o pareiškėjo prašymas dalyje dėl šio Metodikos punkto panaikinimo yra atmestinas.

Dėl Metodikos 16 punkto atitikties CK 2.50 straipsnio 1 daliai, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai

Metodikos 16 punkte numatyta, kad jeigu ne visi vežėjai, turintys sutartis su Administracija, pateikia duomenis, kurių reikalaujama II skyriuje, iki nustatytos dokumentų pateikimo datos, tarifai yra nustatomi išlaikant esamą proporciją su keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais tarifų elektroninių vienkartinių bilietų dydžių kitimu ir apvalinant iki dešimtųjų. Pareiškėjas nurodė, kad iš šio punkto turinio yra akivaizdžiai matyti, kad, jeigu bent viena maršrutinių taksi įmonė laiku nepateiktų reikalaujamų dokumentų, tai tarifas būtų nustatomas pagal Metodikos 16 punktą visiškai be jokio ekonominio pagrįstumo, o tai prieštarauja jau paminėtiems įstatymams.

Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, sprendė, jog Metodikos esminis tikslas yra nustatyti šioje rinkoje veikiančių vežėjų patirtas sąnaudas, gautas pajamas ir kt. (1 p.), tačiau Metodikos 16 punktu atsakovas kaip sankciją vežėjams įtvirtina nuostatą, leidžiančią tarifus nustatyti be jokių objektyvių įstatyme, o taip pat pačioje Metodikoje apibrėžtų kriterijų, o išlaikant esamą proporciją su keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo autobusų maršrutais tarifų elektroninių vienkartinių bilietų dydžių kitimu ir apvalinant iki dešimtųjų. Todėl Metodikos 16 punkto nuostata prieštarauja ne tik paminėtiems įstatymams bet ir pačios Metodikos tikslams, numatytiems 1 punkte. Nurodė, jog atskiro vežėjo duomenų nepateikimas negali būti teisinė prielaida nepaisyti reikalavimo įvertinti vežėjų patirtas keleivių vežimo sąnaudas ir gautas pajamas. Pažymėjo, kad Metodikos 4 punkte nurodyta, kad ji taikoma vežėjams, turintiems sutartis su administracija. Taigi vežėjus su viešosios paslaugos pirkėju sieja sutartinės prievolės, todėl pareiga teikti duomenis, numatytus Metodikoje, bei atsakomybę už jų nepateikimą, atsakovas turi galimybę numatyti su kiekvienu vežėju sudarytoje sutartyje.

Remdamasis tuo teismas konstatavo, jog Metodikos 16 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l daliai ir laikė jį panaikintu. Nurodė, jog, konstatavus, kad Metodikos 16 punktas prieštarauja Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 daliai, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l daliai, teismas nebetiria Metodikos 16 punkto atitikties CK 2.50 straipsnio 1 daliai.

Dėl Metodikos 18 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 daliai

Metodikos 18 punkte numatyta, kad tarifo dydis nekeičiamas, jeigu vežėjo iš keleivių vežimo miesto maršrutinių taksi veiklos planuojamos pajamos ir sąnaudos subalansuotos arba planuojamos sąnaudos viršija planuojamas pajamas ne daugiau kaip 2 procentais. Optimizuojant nustatytus maršrutų tvarkaraščius kartu su vežėju įvertinami keleivių srautai pagal kiekvieną maršrutą. Pareiškėjo teigimu, pagal šią Metodikos nuostatą tarifas nekeičiamas net ir tuo atveju jei planuojama veikla pagal esamą tarifą būtų visiškai nepelninga, todėl šis punktas varžo ūkinės veiklos laisvę, neužtikrinama sąžininga konkurencija.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo abejonė grindžiama bendro pobūdžio teiginiais, kad nepagrįstai ribojama tarifo keitimo galimybė, tuo varžoma ūkinės veiklos laisvė. Šią Metodikos nuostatą reikėtų vertinti sistemiškai, o ne vien akcentuojant sąnaudų dydžio ribą. Šiame punkte būtent ir numatyta, kad jei planuojamos sąnaudos viršija planuojamas pajamas ne daugiau kaip 2 procentais, tarifo dydis nekeičiamas, tačiau yra numatyta sąlyga suteikianti galimybę vežėjui ir viešosios paslaugos pirkėjui tartis dėl maršrutų tvarkaraščio optimizavimo, įvertinant keleivių srautus ir suteikiant galimybę teikti paslaugą vežėjui palankesnėmis sąlygomis (atitinkamai keičiant maršruto trukmę, periodiškumą ir kt.). Taigi šia Metodikos nuostata sudaromos prielaidos nedidinant viešosios paslaugos kainos užtikrinti, kad ši viešoji paslauga būtų prieinama kuo platesniam asmenų ratui. Teismas konstatavo, jog Metodikos 18 punktas pripažįstamas teisėtu ir prašymas dėl šio Metodikos punkto panaikinimo atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas ginčijamas Metodikos nuostatas prašė pripažinti prieštaraujančiomis įstatymui, laikyti jas panaikintomis bei nustatyti, kad jos negali būti taikomas jų priėmimo dienos. Teismas pažymėjo, jog jis nagrinėja abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, ginčijamas norminis aktas iki šiol iš esmės nebuvo taikomas ir teismui nėra teisinių prielaidų konstatuoti neigiamų pasekmių tikimybę nuo jo priėmimo dienos, todėl šiuo teismo sprendimu pripažintos prieštaraujančiomis įstatymui Metodikos punktų nuostatos laikytinos panaikintomis ir negali būti taikomos nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas.

III. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 141-145) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjo prašymą, t. y. prašymą dėl Metodikos priedo ta apimtimi, kuria nustatytos tiesioginės materialinės sąnaudos (jų norminiai dydžiai), Metodikos 9 punkto bei 16 punkto pripažinimo prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms, Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio l dalies nuostatoms, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šias Metodikos nuostatas pripažinti teisėtomis ir pareiškėjo prašymą dėl jų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 152-154) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities verslininkų asociacija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 150-151) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities verslininkų asociacija pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki tol, kol bus išnagrinėta administracinė byla, sustabdyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. T2-402 ir juo patvirtintos Metodikos galiojimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą ir pripažino teisės aktams prieštaraujančiais Metodikos 9, 16 punktus ir priedą dalyje, kuria nustatyti sąnaudų norminiai dydžiai. Pabrėžia, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2012 m. spalio 5 d. raštu iš vežėjų pareikalavo iki 2012 m. lapkričio 1 d. pateikti duomenis pagal pirmosios instancijos teismo pripažintą iš dalies negaliojančią Metodiką ir jos priedą. Mano, jog, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino Metodiką iš dalies negaliojančia, todėl nors teismo sprendimas ir neįsiteisėjo, yra pagrindas manyti, kad galimai neteisėtos Metodikos vykdymu bus pažeistas viešasis interesas, nes Metodika yra norminis administracinis aktas, bus pažeistos vežėjų teisės ir teisėti interesai. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, šiuo atveju yra tikslinga taikyti ginčijamo akto laikiną sustabdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. T2-402 ir juo patvirtintos Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi maršrutais tarifų dydžių įvertinimo metodikos galiojimo laikino sustabdymo iki tol, kol bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas teismo sprendimas – taikymo.

Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Kadangi pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, šis klausimas taip pat gali būti sprendžiamas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymas administraciniame procese yra susijęs su ABTĮ 92 straipsnyje nustatytomis akto panaikinimo teisinėmis pasekmėmis tokiu atveju, jeigu byloje būtų priimtas palankus sprendimas. Būtent reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos ir lemia tai, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principais. Be to, turi būti atsižvelgta į ginčijamo akto pobūdį, prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, šių teisių faktinį realizavimą.

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurių gali imtis teismas nagrinėdamas administracinę bylą, yra išvardintos ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Šiuo atveju trečiasis suinteresuotas asmuo prašo sustabdyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. T2-402 ir juo patvirtintą Metodiką laikinai iki tol, kol bus išnagrinėta administracinė byla ir joje priimtas teismo sprendimas įsiteisės, t. y prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateikto prašymo nurodo, kad byloje ginčijamas aktas yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis teisės aktas (ABTĮ 2 str. 13 d.). Prašymas dėl šio akto teisėtumo ištyrimo teismui pateiktas ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (prašymą pateikė Lietuvos Respublikos Seimo narys N. P. (t. I, b. l. 21-25, 157-161)). Šiuo atveju prašymų dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo procesas reglamentuotas ABTĮ 16 skirsnyje. Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 116 str. 1 d.). Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 116 str. 2 d.). Prireikus administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar jo dalies) galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ABTĮ 116 str. 3 d.). Pagal ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą teismo sprendimas, kuriuo skundžiamas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (ABTĮ 115 str. 1 d. 2 p.), paprastai nereikalauja specialaus vykdymo proceso, nes sukelia teisines pasekmes pats savaime (ABTĮ 116, 117 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, o norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu, todėl šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens argumentai dėl viešo intereso, vežėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo nėra reikšmingi. Pažymėtina, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminio administracinio akto teisėtumo klausimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-787/2008).

Pastebėtina, jog suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose. Atitinkamos pozicijos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-603/2006, 2008 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1787/2008).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal ABTĮ 13 straipsnį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia ABTĮ nuostata ir atsižvelgdama į nurodytą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konkrečios bylos faktines aplinkybes, trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pažymi, jog nėra pagrindo formuoti naujos teisės aiškinimo taisyklės šiuo atveju taikant trečiojo suinteresuoto asmens prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog byloje nėra pateikta argumentų, kurie pagrįstų prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę. Kaip minėta, būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės nepateikė jokių įrodymų ar motyvų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog laikinai nesustabdžius Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. T2-402 ir juo patvirtintos Metodikos galiojimo, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teisėjų kolegija nurodo, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti asmenį nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus, atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje pateiktą šio instituto aiškinimą, teismui nesuteikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011, 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-242/2009). Nagrinėjamu atveju nors trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad neteisėtos Metodikos vykdymu bus pažeistas viešasis interesas, vežėjų teisės ir teisėti interesai, tačiau sąlygų, nurodytų ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje, buvimo neįrodo ir dėl jų argumentų nepateikia.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti neproporcingą reikalavimo užtikrinimo priemonę lyginant su nurodomomis priežastimis, išdėstytais argumentais. Pažymėtina, kad taikant ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-452/2012). Šiuo atveju 2012 m. spalio 5 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija raštu Nr. (4.76)-R2-3388 pareikalavo, vadovaudamasi Metodikos 2 punktu, iki 2012 m. lapkričio 1 d. pateikti Miesto ūkio departamento Transporto skyriui duomenis pagal Metodikos 4 punkto ir 4.1 ir 4.2 papunkčių reikalavimus užpildytą suvestinę pagal Metodikos priedą, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo prašo sustabdyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. T2-402 ir juo patvirtintos Metodikos galiojimą laikinai visa apimtimi.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra netenkintinas (ABTĮ 71 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Klaipėdos apskrities verslininkų asociacijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas