9f62f672-5277-4120-a124-e86f6438dfe5 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-101/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03298-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 73.2.6.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 6 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Marytės Mitkuvienės, Alvydo PoÅ¡kaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1639-553/2012 pagal ieÅ¡kovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieÅ¡kinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiasis asmuo R.

P., dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 141 400 Lt žalos atlyginimui atgręžtinio reikalavimo teise. Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau-VSDFV) Jonavos skyrius 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 14D-21 „Dėl D. K. nelaimingo atsitikimo pakeliui iÅ¡ darbo“ apdraustajai įvykusį mirtinÄ nelaimingÄ atsitikimÄ pripažino draudiminiu įvykiu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDÄ®) 27 straipsniu, apdraustosios D.

K. motinai A. E. K. ir tėvui J. K. buvo iÅ¡mokėta po 70 700 Lt dydžio vienkartinė draudimo iÅ¡moka. Draudiminis įvykis – apdraustosios mirtis pakeliui į darbÄ atsirado dėl R. P. kaltės, o jos civilinę atsakomybę pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymÄ (toliau- TPVCAPDÄ®) buvo apdraudęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“. Todėl ieÅ¡kovas, remdamasis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, 6.290 straipsnio 3 dalimi bei TPVCAPDÄ®, praÅ¡o iÅ¡ieÅ¡koti žalÄ iÅ¡ atsakovo atgręžtinio reikalavimo teise.

Atsakovas atsisakė atlyginti žalÄ motyvuodamas tuo, kad prievolės mokėti tokias iÅ¡mokas atsiradimas nėra siejamas su deliktinės atsakomybės dėl asmens sužalojimo ar mirties kilimu žalÄ padariusiam asmeniui. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija nėra taikoma, t. y. draudikas tiesiogiai atsako draudimo suma ir, ieÅ¡kovo teigimu, tai taikytina ir regresinio reikalavimo atveju. IeÅ¡kovas nurodė, kad socialinio draudimo iÅ¡mokos yra priskiriamos prie deliktinės civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ių, jos nėra ir negali bÅ«ti traktuojamos kaip socialinė parama, nes iÅ¡mokamos įvykus draudiminiam įvykiui dėl kalto asmens (R.

P.) kaltės. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – iÅ¡mokėtina draudimo iÅ¡moka apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų bÅ«ti preziumuojama, kad iÅ¡mokėtas draudimo atlyginimas visiÅ¡kai kompensuoja žalÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieÅ¡kinio netenkino. Vadovaudamasis vyraujančia teismų praktika bei remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir iÅ¡mokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažymėjo, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo iÅ¡moka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl visos draudimo iÅ¡mokos, o tuo atveju, kai draudimo iÅ¡moka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.

Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad ieÅ¡kovas regresinį reikalavimÄ grindė tik aplinkybėmis, susijusiomis su valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokos paskyrimo pagrindais, jos apskaičiavimu bei iÅ¡mokėjimo faktu. Reikalavimo atlyginti 141 400 Lt turtinę žalÄ , remiantis tuo pagrindu, kad atitinkamo dydžio turtinę žalÄ dėl draudiminio įvykio patyrė žuvusiosios tėvai, ieÅ¡kovas nereiÅ¡kė, atitinkamų aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo. Todėl ieÅ¡kinio netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovas VSDFV Kauno skyrius (buvęs Jonavos skyrius) (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį tenkinti (b. l. 103-106). Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais.1. Remiantis teismine praktika, vienkartinė draudimo iÅ¡moka nėra valstybės parama, o negautų pajamų dėl darbuotojo žūties kompensavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007).

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad D. K. tėvams vienkartinė draudimo iÅ¡moka kompensavo jų patirtÄ Å¾alÄ negautų pajamų forma, nes jie abu yra pensinio amžiaus ir galėjo bÅ«ti finansiÅ¡kai remiami savo dukros.

3. Atsižvelgiant į CK 6.280 straipsnio 1 dalyje, 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalyse, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnyje įtvirtintas imperatyviÄ sias teisės normas bei jas vertinant sistemiÅ¡kai, akivaizdu, jog visos socialinio draudimo iÅ¡mokos apskaičiuojamos ir iÅ¡mokamos pagal NADPLSDÄ® nuostatas kompensuoja nukentėjusiojo dėl draudimo įvykio negautas pajamas. Todėl pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį įskaitomos į atlygintos žalos dydį. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundÄ nesutiko su apelianto argumentais (b. l. 111-113). Atsikirtimai grindžiami Å¡iais argumentais.1. Socialinio draudimo iÅ¡mokos paskirtis inter alia kompensuoti turtinę žalÄ , tačiau kartu ir atlikti valstybės socialinę funkcijÄ dėl paramos skyrimo.

2. Negautos pajamos taip pat yra pripažįstamos žala, tačiau jos nėra ir negali bÅ«ti preziumuojamos, o jų apskaičiavimui taikomos konkrečios teisės normos. Negautų pajamų faktÄ ir dydį turi įrodyti ieÅ¡kovas, negautos pajamos turi bÅ«ti realios, o ne tikėtinos. Duomenų, kad D. K. tėvai buvo iÅ¡laikomi, bylos nagrinėjimo nebuvo pateikta.

3. Regreso teisė nėra absoliuti, o atitinkamais atvejais turėtų bÅ«ti įrodinėjamos aplinkybės, kokia yra paskirtos ir iÅ¡mokėtos valstybinio socialinio draudimo iÅ¡mokos dalis, kuri atitiktų AB „Lietuvos draudimas“ draudėjo kaltais veiksmais padarytÄ turtinę žalÄ . IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija taip pat tokių pagrindų neįžvelgia, todėl spręstina dėl apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo.Nustatyta, kad 2008 m. gegužės 21 d.

D. K. buvo partrenkta ir mirtinai sužalota R. P. vairuojamo automobilio. Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžiu R. P. buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 281 straipsnio 5 dalyje, paskirta bausmė, iÅ¡ jos nukentėjusiesiems L. K. priteista 6 973,60 Lt, V. K. - 3 973,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, o iÅ¡ AB „Lietuvos draudimas“ V. K. naudai buvo priteistas 8 106,66 Lt turtinės žalos atlyginimas. Žuvusiosios tėvams A. E. K. ir J. K. vadovaujantis NADPLSDÄ® 27 straipsniu apeliantas paskyrė ir iÅ¡mokėjo po 70 700 Lt dydžio vienkartinę draudimo iÅ¡mokÄ .

Apeliantas 2010 m. birželio 16 d. kreipėsi į R. P. civilinę atsakomybę apdraudusį atsakovÄ ir pareikalavo atlyginti patirtÄ 141 400 Lt žalÄ , tačiau Å¡is atsisakė tenkinti pareikÅ¡tÄ reikalavimÄ . Apeliantas pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė.Apeliacinis skundas netenkintinas.              Apeliantas, remdamasis CK 6.290 straipsnio 1, 3 dalimis, praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo - atsakingo už žalÄ asmens draudiko iÅ¡mokėtÄ Å¾uvusiosios tėvams vienkartinę 141 400 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , t.y. 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbÄ mėnesį (NADPLSDÄ® 11 str. 2 d., 27 str.). Dėl kitų ieÅ¡kovo privalomų iÅ¡mokėti/iÅ¡mokėtų iÅ¡mokų žuvusiojo Å¡eimos nariams ginčo nėra.             NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog Å¡io įstatymo paskirtis yra kompensuoti dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas Å¡ios rÅ«Å¡ies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų Å¡eimos nariams.

Taigi, įstatymų leidėjas nustatė, kad Å¡iuo įstatymu nustatytos iÅ¡mokos kompensuoja bÅ«tent negautas pajamas (žalÄ ).              Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas atsakingo už žalÄ asmens draudikui. Pagal NADPLSDÄ® 31 straipsnį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise iÅ¡reikalauja iÅ¡mokėtas iÅ¡mokų sumas iÅ¡ kalto asmens Civilinio kodekso nustatyta tvarka. IÅ¡mokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPVCAPDÄ®, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos.

Taigi, specialiame įstatyme nustatyta, kad draudimo kompanijos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turėtų atlyginti (o VSDFV - reikalauti) tokiÄ Å¾alÄ , kokiÄ atsakingo už žalÄ asmens draudikas turėtų mokėti pareiÅ¡kusiems reikalavimÄ atlyginti žalÄ nukentėjusiems asmenims bÅ«tent pagal TPVCAPDÄ® nuostatas. Be to, ir pagal CK nuostatas trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, (t.y. VSDFV, perėmusiai nukentėjusiųjų reikalavimo teisę) negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.).             Pagal TPVCAPDÄ® 2 straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala laikoma per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys.

Pagal TPVCAPDÄ® 15 straipsnio 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios iÅ¡laidos bei iÅ¡laidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimÄ netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kuriÄ jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimÄ turi asmenys, kurie buvo mirusiojo iÅ¡laikomi arba jo mirties dienÄ turėjo teisę gauti iÅ¡ jo iÅ¡laikymÄ (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi iÅ¡laikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

             Konstitucinis Teismas savo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo iÅ¡moka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl visos draudimo iÅ¡mokos, o tuo atveju, kai draudimo iÅ¡moka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalÄ padariusį asmenį dėl socialinio draudimo iÅ¡mokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo Å¡eimos nariams padaryta turtinė žala.             Taigi, pagal minėtÄ iÅ¡aiÅ¡kinimÄ socialinio draudimo įstaigos (nagrinėjamu atveju – ieÅ¡kovas) gali reikalauti tos iÅ¡mokėtos draudimo iÅ¡mokos ar jos dalies, kuria atlyginama (dengiama) turtinė žala, padaryta apdraustajam (apdraustajam žuvus - jo Å¡eimos nariams): jei padaryta turtinė žala virÅ¡ija ar yra lygi iÅ¡mokėtoms draudimo iÅ¡mokoms, tokiu atveju socialinio draudimo įstaigos turėtų teisę reikalauti visų draudimo iÅ¡mokų iÅ¡ atsakingo už žalos kilimÄ asmens (jo draudiko), jei turtinė žala padaryta mažesnė už draudimo iÅ¡mokas – atitinkamos draudimo iÅ¡mokos dalies.         NADPLSDÄ® 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta kaip apskaičiuojama ir kam iÅ¡mokama vienkartinė draudimo iÅ¡moka – ji yra lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbÄ ar iÅ¡ darbo arba Å«mios profesinės ligos mėnesį ir lygiomis dalimis iÅ¡mokama kiekvienam mirusiojo Å¡eimos nariui.

Å io straipsnio 2 dalis nustato, kad mirusiojo Å¡eimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), iki jiems sukaks 18 metų, taip pat nustatyta tvarka įregistruotose Å¡vietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programÄ ar formaliojo profesinio mokymo programÄ besimokantys mokiniai ir pagal dieninių ar nuolatinių studijų programÄ studijuojantys studentai, – iki mokymosi ar studijų pagal Å¡ias programas baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d.

– invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Taigi, pagal NADPLSDÄ® 27 straipsnio 1 dalį mokama vienkartinė draudimo iÅ¡moka apskaičiuojama atsižvelgiant į vien tik valstybės nustatomÄ einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, t.y. jos dydis nepriklauso nuo konkrečios situacijos nei dėl mirusiojo (ne)gautų pajamų fakto ir dydžio, nei dėl jokių kitų aplinkybių. Be to, ji pagal NADPLSDÄ® mokama ir jÄ gali gauti ne tik TPVCAPDÄ® 15 straipsnio 5 dalyje nurodyti asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimÄ pagal šį įstatymÄ , bet ir asmenys, negalintys pretenduoti į žalos negautų pajamų pavidalu atlyginimÄ pagal TPVCAPDÄ®, pavyzdžiui, darbingi tėvai (įtėviai).

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepaisant to, kad NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma Å¡io įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikÅ¡ti, kad ji atlieka tokio pobÅ«džio - žalos negautų pajamų forma atlyginimo - funkcijÄ . Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, jog „...nors NADPLSDÄ® 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Å¡iuo įstatymu siekiama kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo darbe prarastas pajamas, ir nustatyta tam tikra metodika vienkartinės laidojimo paÅ¡alpos (taip anksčiau įstatyme buvo įvardijama aptariama vienkartinė draudimo iÅ¡moka) dydžiui apskaičiuoti, tai nepaneigia Å¡io valstybės socialinę politikÄ Ä¯gyvendinančio įstatymo specifinio statuso ir paskirties, lemiančių iÅ¡vadÄ , kad sprendžiant dėl regreso teisės apimties turi bÅ«ti vadovaujamasi ne NADPLSDÄ®, bet CK įtvirtintomis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013).

Taigi, teisminėje praktikoje faktiÅ¡kai pripažįstama, kad pagal NADPLSDÄ® iÅ¡mokamos Å¡ios vienkartinės draudimo iÅ¡mokos paskirtis gali bÅ«ti ne vien padarytos žalos atlyginimas, bet ir socialinė - tuo atveju, jeigu patirtÄ turtinę žalÄ Â realiai atlygina vien tik jau dalis vienkartinės draudimo iÅ¡mokos, kita Å¡ios iÅ¡mokos dalis iÅ¡ esmės atlieka socialinę funkcijÄ . Todėl darytina iÅ¡vada, kad vienkartinė draudimo iÅ¡moka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei bÅ«tų nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigų iÅ¡mokėtos kitos iÅ¡mokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitÄ , nesusijusiÄ su negautomis pajamomis, t.y. tiesioginę turtinę žalÄ , kuriÄ nukentėjusiems asmenims atsakingo už žalÄ asmens draudikas turėtų atlyginti pagal TPVCAPDÄ® nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. iÅ¡laidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti jÄ tokioje apimtyje susigrÄ Å¾inti iÅ¡ atsakingo už žalÄ asmens draudiko (CK 6. 290 str.).

Pažymėtina, kad jokių iÅ¡mokų, kurios virÅ¡ija padarytÄ Å¾alÄ , iÅ¡ atsakingo už žalÄ asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDÄ® nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir Å¡iuo atveju ieÅ¡kinį reiÅ¡kiančiam ieÅ¡kovui (CK 6.113 str.). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visÄ iÅ¡mokėtÄ , o į tokio dydžio sumÄ , kuria atlyginama žala (CK 6.280 str.).          Nagrinėjamu atveju iÅ¡ byloje esančio Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžio matyti, jog juo buvo iÅ¡spręstas turtinės (beje, ir neturtinės) žalos atlyginimo klausimas – ji priteista iÅ¡ atsakovo (b.l. 13-18).

Apie kitokio dydžio padarytÄ dėl įvykio turtinę žalÄ Å¾uvusios Å¡eimai, jos tėvams, kuriems ir iÅ¡mokėta vienkartinė draudimo iÅ¡moka, byloje įrodymų nėra. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau nurodytų motyvų yra pagrindas pripažinti, kad žuvusiosios tėvams iÅ¡mokėta aptariama vienkartinė draudimo iÅ¡moka nebuvo skirta ir neatliko turtinės žalos kompensavimo funkcijos, dėl ko vertintina kaip iÅ¡mokėta realizuojant valstybės socialinę politikÄ (Konstitucijos 52 straipsnis).

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovui iÅ¡ apelianto vienkartinės draudimo iÅ¡mokos suma nepriteista pagrįstai, dėl ko skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).             Kiti apeliacinio skundo argumentai, padarius iÅ¡vadÄ , kad vienkartinė draudimo iÅ¡moka nepriteistina aukščiau minėtais motyvais, nebeturi esminės reikÅ¡mės ginčo iÅ¡sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.                          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,              n u t a r ė:

             Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                           Teisėjai                                                    Marytė Mitkuvienė Alvydas PoÅ¡kus Egidijus Žironas