2013-06-12 Nr. AB-2691-3-61-3-03439-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1006/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03439-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8665-(2); 2) įpareigoti atsakovą VRM mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 2 164,65 Lt; 3) priteisti iš VRM laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 13 147,20 Lt; 4) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas, Lietuvos valstybė) 20 000 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti iš VRM už laikotarpį nuo skundo priėmimo dienos iki 2012 m. spalio 1 d. 657,36 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo 13 147,20 Lt sumos; 6) priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM jam mokėjo sumažintą valstybinę pensiją. Minėta pensija buvo sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Pareiškėjas teigė, jog šiame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidė pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Todėl, kad valstybinė pensija pareiškėjui sumažinta vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu, galima valstybės civilinė atsakomybė, t. y. pareiškėjas turi teisę gauti turtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos atlyginimo dydis lygus pareiškėjui neišmokėtos pensijos daliai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 88–90) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo pensiją buvo priimtas vadovaujantis galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis. VRM, priimdama ginčijamą 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8665-(2), nepažeidė teisės aktų, nes vadovavosi galiojančiomis įstatymų nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki jo įsigaliojimo, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tarp pareiškėjo ir VRM susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet valstybinių pensijų teisiniai santykiai, todėl J. B. reikalavimai priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą bei 5 procentų metines palūkanas nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 38–40) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui mokama valstybinė pensija buvo skaičiuojama vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jam išmokėtos sumos laikytinos pagrįstomis. Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui skaičiuoti ir mokėti kitokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 444,08 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui J. B. nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 1 647,73 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (I t., b. l. 41). Vidaus reikalų ministro 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 pareiškėjui nuo 2004 m. gegužės 1 d. nuspręsta mokėti 1 804,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (I t., b. l. 42). Nuo 2010 m. balandžio 28 d. buvo nutrauktas valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimas (I t., b. l. 45). Pareiškėjas J. B. 2010 m. spalio 1 d. pateikė skundą Tarnybai, kuri 2010 m. spalio 7 d. raštu Nr. 11D(P)-3768 informavo J. B., kad jam mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo apribota vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Pateikė detalų pensijos perskaičiavimo pagrindimą (I t., b. l. 48). Pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, tačiau 2010 m. lapkričio 19 d. raštu jam buvo nurodytas pensijos skaičiavimo pagrindas ir išaiškinta, kad nėra nustatyta kompensavimo tvarka.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas negalimas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Pareiškėjas J. B. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises.

Tarnybos 2012 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 11D(P)-4446 patvirtino, kad J. B. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2010 m. kovo mėn. buvo 2 164,65 Lt, 2010 m. gegužės mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. – 1 804,65 Lt, todėl per šį laikotarpį jam turėjo būti išmokėta 59 152,80 Lt. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d., nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 31 d. ir nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžiui (1 804,65 Lt) buvo taikytas VPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas, todėl nurodytu laikotarpiu pareiškėjui paskirta valstybinė pensija – 25 265,10 Lt, buvo apribota iki 24 628,99 Lt. Pareiškėjui paskirta bei pagal VPĮ apribota pensija taip pat buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Taip perskaičiuotos ir pareiškėjui faktiškai išmokėtos pensijos dydis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo 46 826,78 Lt.

Teismas sprendė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti jam 13 147,20 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, nes Konstitucinis Teismas pripažino, jog pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas Konstitucijai neprieštarauja.

Pareiškėjas taip pat prašė iš VRM priteisti 657,36 Lt palūkanų, teismas pažymėjo, kad viešosios teisės normos, reglamentuojančios valstybinių pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ar pan., todėl jos negali būti priteisiamos.

Teismo vertinimu, atsižvelgus į LVAT praktiką, pareiškėjui J. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Tarnybos 2010 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3768 ir VRM 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8665-(2). Nurodytais administraciniais aktais buvo atsakyta į pareiškėjo J. B. prašymus pateikti jam informaciją apie pensijos perskaičiavimo pagrindą ir grąžinti susidariusią nepriemoką. Šiuo aspektu teismas šio prašymo netenkino ir pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Gindamas pažeistas J. B. teises, teismas priteisė pareiškėjui susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas prašė priteisti 20 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kurią patyrė dėl neteisėtai sumažintos pensijos mokėjimo, tačiau to neįrodė, nepateikė duomenų, kad advokatui A. M. sumokėjo nurodytą sumą.

III. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 17-37) prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti visi pareiškėjo reikalavimai.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dalyje dėl netenkintų skundo reikalavimų, kadangi netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas.

Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog pirmosios instancijos teismas dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi teismų suformuota praktika, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį dalyje dėl atmestų apelianto skundo reikalavimų prašo palikti galioti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su jame nurodytais reikalavimais nesutinka, mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą (b. l. 46-47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 54).

Pareiškėjas prašo atsakovų apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei dėl skundžiamo VRM sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010 - 2012 metais sumažėjo apie 20 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau apskaičiuodamas neteisėtai neišmokėtą pensijos nepriemoką, teismas padarė skaičiavimo klaidą. Taikant minėtą ribojimą nuo 2010 m. liepos iki 2012 m. rugsėjo pareiškėjui buvo neišmokėta 459,46 Lt pensijos ( 59152,80 x 0,8 – 46862,78), kuri turėtų būti priteista J. B., ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos VPĮ nuostatos, numačiusios per didelį ir netolygų valstybinių pensijų dydžio ribojimą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad J. B. nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo pensija buvo neteisėtai sumažinta tik keliasdešimčia litų per mėnesį, o J. B. gaunamų valstybinės ir socialinio draudimo pensijų suma viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8665-(2) turinį ir sukeltas pasekmes. Šiame sprendime yra pateikiama informacija apie teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama pareiškėjui. Be to, šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti J. B. jo pageidaujamo dydžio pensiją. Būtent šis atsisakymas ir yra sukėlęs pasekmes administracinis aktas, kurį skundžia pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal minėto įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Nagrinėjamos bylos kontekste iš tiesų reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, VRM, priimdama 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8665-(2), iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti tik tą VRM sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kelia Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI–537 redakcija) 15 ir 16 straipsnių konstitucingumo klausimą, tačiau nepateikia pakankamai teisinių argumentų. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl minėtų įstatymo nuostatų konstitucingumo, todėl nėra pagrindo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Atsižvelgiant į tai, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, be to, šia teismo nutartimi naikinama ginčijamo Sprendimo dalis, darytina išvada, kad sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis turėjo realių bylinėjimosi išlaidų, t. y., kad faktiškai sumokėjo jį atstovavusiam advokatui kokias nors pinigų sumas. Kartu pažymėtina, kad ši nutartis nekliudo pareiškėjui ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis dėl pagrįstų ir realių turėtų teismo išlaidų atlyginimo per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistini sprendimo motyvai dėl ginčijamo akto panaikinimo ir taisytina pensijos nepriemokos apskaičiavimo klaida.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8665-(2) dalį, kuria atsisakyta J. B. netaikyti Lietuvos Respublikos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Priteisti pareiškėjui J. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 459,46 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt devynis litus ir keturiasdešimt šešis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan