2020-04-15 Nr. AB-7403-3-61-3-00391-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-370-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00391-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. ir G. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. M. ir G. M. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2018 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 3R-402(AG-316/02-2017) (toliau – ir Sprendimas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. D1-800 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjai nesutiko su Įsakyme suformuluotu nurodymu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamentui organizuoti 0,8 ha privataus miško, esančio pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), želdinimo ir žėlimo projekto parengimo paslaugų ir atkūrimo darbų paslaugų pirkimą. Paaiškino, kad valstybės institucijos laikosi pozicijos, jog D. G. (asmuo, iš kurio pareiškėjai įsigijo žemės sklypą), neturėdamas leidimo kirsti, plynais sanitariniais kirtimais iškirto jaunuolyną, o D. G. neatkūrus miško ir vėliau pardavus sklypą pareiškėjams, jiems kartu su žemės sklypu atiteko prievolė atkurti mišką. Pareiškėjai tvirtino, kad ginčo žemės sklypo dalyje „5a“ miškas niekada neaugo, tai patvirtinta įrodymai, į kuriuos nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka buvo visiškai neatsižvelgta. Be to, D. G. veiksmus, dėl kurių buvo išteisintas, atliko „5b“ sklypo dalyje, kurioje po audros buvo išvartyti medžiai. Šioje dalyje jis sutvarkė medžių vėjovartas ir vėjolaužas. Pareiškėjų nuomone, valstybės institucijos taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje liudytojos I. M. duotus parodymus, kad ji matavo ginčo sklypą ir patvirtino faktą, kad 16 sklype buvo tik krūmai, o medyno nebuvo. Pareiškėjų įsitikinimu, sprendžiant dėl kaltinimų D. G. atlikus neteisėtą plyną kirtimą pagrįstumo buvo nustatyta, kad jis nuo 2012 m. vasario iki kovo mėnesio šalino vėjovartas, todėl nei atsakomybė, nei pareiga atkurti mišką „5a“ dalyje jam nekilo, o tuo pačiu neperėjo ir naujiems šio miško žemės sklypo savininkams – pareiškėjams. Kita vertus, pareiškėjai sutiko savo iniciatyva atkurti mišką „5b“ dalyje. Pareiškėjai paaiškino nesantys suinteresuoti ginčo žemės sklypo„5a“ dalies paskirties keitimu ir ateityje to nedarys. Šio sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio, o žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Pareiškėjai nesiekia pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirties ar naudojimo būdo, kad ateityje galėtų statyti statinius ar kitus objektus.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad pareiškėjams priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,8 ha ploto dalyje iki 2012 m. kovo mėn., kai tuometinis sklypo savininkas D. G. juose įvykdė neteisėtus (be leidimo) kirtimus, augo miškas. Ginčo teritorijoje neatkūrus miško per penkerius metus, Aplinkos ministerija, vykdydama teisės aktuose nustatytą pareigą, priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą. Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjų pozicija nenuosekli, nes skundo teiginius, kad ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje nebuvo miško, kurį būtina atkurti, pareiškėjai patys paneigė tolesniais savo teiginiais, skundo prieduose pateikta informacija bei paties pareiškėjo G. M. veiksmais. Pareiškėjas sutiko su ginčo žemės sklype atlikto patikrinimo 2016 m. kovo 25 d. pažyma ir jos išvadomis. Sutikdamas su pažyma, be kita ko, jis įsipareigojo iki 2017 m. balandžio 10 d. žemės sklype atkurti neteisėto plyno kirtimo kirtavietę 0,8 ha plote (įskaitant teritoriją, kuri skunde įvardijama „5a“ sklypu). Atsakovas pažymėjo, kad nors Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.3-205-753/2016 ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-753/2015 D. G. buvo išteisintas konstatavus, kad kaltinamasis / pažeidėjas neteisingai suvokė įstatymų reikalavimus, t. y. buvo įsitikinęs, kad nereikia leidimo miško vėjovartoms tvarkyti, ir nenustačius nusikaltimo / pažeidimo subjektyviosios pusės – tyčinės kaltės, tačiau šiuose teismų sprendimuose nustatyta aplinkybė dėl 2012 m. vasario mėn. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,8 ha teritorijoje atliktų neteisėtų miško kirtimų (vėjovartų šalinimo neturint tam nustatyta tvarka išduoto leidimo).

5. Atsakovas paaiškino, kad ginčo teritorijoje Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus Kauno teritorinio poskyrio vyresnysis specialistas M. R. 2012 m. kovo 19 d. atliko miško valdos (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patikrinimą, kurio metu nustatė 0,8 ha neteisėtą plyną miško kirtimą. Tą pačią dieną, kai D. G. suėjo terminas, iki kurio ginčo teritorijoje turėjo būti atkurtas miškas, t. y. 2015 m. balandžio 10 d. (3 m.), pareiškėjai iš D. G. įsigijo miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Kadangi buvęs savininkas pareigos per 3 metus atkurti mišką neįvykdė, ši pareiga kartu su žemės sklypu perėjo naujiesiems savininkams, t. y. pareiškėjams.

Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 2014 m. spalio 22 d. taksoraštyje (2002 m. miškotvarka) nurodyta, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Kaišiadorių miškų urėdijos Pravieniškių girininkijos (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, kuris tuo metu priklausė VĮ Kaišiadorių miškų urėdijai, 1999 m. miškas buvo iškirstas plynais sanitariniais kirtimais. Kirtavietę VĮ Kaišiadorių miškų urėdija atkūrė 2001 m., todėl 2002 m. miškotvarkos darbų metu joje ir buvo inventorizuoti ne tik pavieniai 45 metų maumedžiai ir 2 metų beržai, bet ir 2 metų amžiaus apie 20 cm aukščio 0,8 skalsumo (geros kokybės) pušies želdiniai, kurie atitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą sąvoką. 2012 m. miškotvarkos duomenys patvirtina, kad vėliau pušies želdinių vietoje buvo inventorizuota miško aikštė (galbūt sunaikintas miškas), miško žemė, verčiama kitomis naudmenomis.

Miško buvimo faktą „5a“ sklype patvirtina ir (duomenys neskelbtini) girininkijos medynų plano kopija (1987 m. miškotvarka), iš kurios matyti, kad 1987 m. „5a“ sklypo teritorijoje augo trečios amžiaus klasės (30 m. amžiaus) pušynas. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro ortofoto medžiagoje matoma, kad ginčo teritorijoje 1995–1999 m. augo miškas, 2005–2006 m. – jauni želdiniai (žėliniai), o 2012–2013 m. želdinių nėra. Valstybinės miškų tarnybos pareigūnai 2016 m. nustatė, kad „5a“ sklype buvusio pušų jaunuolyno vietoje sunaikinta miško paklotė ir pasėta veja, todėl buvo atlikta papildoma miško žemės inventorizacija.

Po inventorizacijos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pakeista miško žemės naudmena atsižvelgiant į tuo metu galiojusią miško žemės klasifikaciją, tačiau ši teritorija pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį yra miškas, kurį pagal Miškų įstatymo 15 straipsnį privalu atkurti.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjų A. M. ir G. M. skundą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso 1,6 ha miško žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šį žemės sklypą jie 2015 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. G-3372 pagrindu įsigijo iš D. G..

8. 2012 m. kovo 19 d. patikrinus miško valdą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), rasta neteisėtų miško kirtimų, t. y. 0,8 ha plote nustatytas neteisėtas plynas miško kirtimas.

9. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendyje konstatavo, kad D. G., t. y. buvęs ginčo žemės sklypo savininkas, 2012 m. vasario mėn. 0,8 ha miško plote be leidimo iškirto (tvarkė miško vėjovartas ir vėjolaužas) 473 medžius (bendras tūris –189 kub. m) (duomenys neskelbtini) sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rekreacinėje zonoje. Kaltinamojo D. G. veikoje nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos veikos – valstybės saugomos gamtinės teritorijos suniokojimo, pagal šį straipsnį jis buvo išteisintas, o jo padarytas pažeidimas (savavališkas medžių kirtimas privačiuose miškuose), nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 621 straipsnyje, perduotas administracine tvarka Kaišiadorių rajono apylinkės teismui.

10. Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nutarimo matyti, jog Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. G. jam nuosavybės teise priklausančio miško tvarkymo darbus atliko be nustatyta tvarka gauto leidimo, tačiau, ar buvo neteisėtai iškirsti žali medžiai bei kiek konkrečiai tokių medžių buvo iškirsta, liko nenustatyta ir neįrodyta. Administracinio teisės pažeidimo byloje teismas konstatavo, kad surinkti duomenys patvirtina D. G. aiškinimą, jog jis privačiame miške medžių vėjovartas ir vėjolaužas tvarkė neteisingai suvokęs įstatymų reikalavimus, t. y. įsitikinęs, kad iki 1 ha miško plote miško vėjovartoms tvarkyti nereikia leidimo, o šią aplinkybę sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu, todėl jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto administracinės teisės pažeidimo sudėties būtinojo subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės. Atsižvelgiant į tai, administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta.

11. Teismas pripažino, kad minėtais teismų sprendimais nebuvo paneigtas miško iškirtimo (be leidimo) faktas bei jo veiksmų prieštaravimas teisės aktų nuostatoms, todėl pritartina Komisijos Sprendime padarytai išvadai, jog tai, kad nenustatyti nusikaltimo ar administracinio nusižengimo sudėties būtinieji požymiai, savaime nereiškia, kad miškas 0,8 ha plote galėjo būti iškirstas ir miško savininkui nekyla pareiga jį atstatyti. Teismas nesutiko su pareiškėjų nuomone, jog dėl to, kad D. G. tyčinė kaltė nebuvo nustatyta, jam nekilo pareiga atkurti mišką, kuri, atitinkamai, negalėjo pereiti naujiesiems ginčo žemės sklypo savininkams. Pažymėjo, jog teismai ankstesniuose sprendimuose nepaneigė Valstybinės miškų tarnybos pareigūnų nustatyto fakto, kad vėjovartos ir vėjolaužos buvo šalinamos neturint leidimo. Be to, neteisėtas miško kirtimo faktas buvo nustatytas 2012 m. vasario mėn., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad medžiai sodinami pavasarį, kai žemėje nelieka įšalo, D. G. miško atkūrimo terminas buvo skaičiuojamas nuo balandžio mėn. ir suėjo 2015 m. balandžio 10 d. (3 metai), t. y. būtent tą dieną, kurią pareiškėjai žemės sklypą įsigijo iš D. G.. Taigi, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo (Miškų įstatymo 15 str. 2 ir 4 d.), miško savininkui pareiga atkurti mišką kyla iš įstatymo. Teismas tokią savo poziciją grindė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, susijusiomis su teisių ir pareigų į perduotą daiktą (turtą) perėjimu (4.48 str. 2 d.). Teismas papildomai pastebėjo, kad įstatyme nenustatyta Valstybinės miškų tarnybos pareiga atskirai informuoti miško savininką apie pareigą atkurti iškirstą mišką.

12. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų teiginių, kad ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje miškas niekada neaugo ir ten buvo miško aikštė, pagrįstumo atkreipė dėmesį į anksčiau minėtuose teisminiuose procesuose nustatytas aplinkybes. Kaip matyti iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, liudytoja I. M. nurodė, kad ji 2011 m. (duomenys neskelbtini) atliko žemės sklypo, priklausančio savininkui nuosavybės teise, matavimą, kur nuvykusi į vietą matė išvartytą medyną, daug vėjovartų (škvalo padarinių), įvairių medžių, kurie buvo išversti ir sulaužyti, be viršūnių. Teigė, jog vizualiai atrodė, kad apie 40 a sklypo plote buvo reikalingas plynas sanitarinis kirtimas, t. y. reikėjo kirsti beveik visus iš eilės medžius, nes kertant nulūžusį medį, nulūžta kitas šalia esantis medis. Kvartalo (duomenys neskelbtini) viename kampe buvo žuvusios kultūros, nes atliekant matavimus buvo sprendžiamas klausimas dėl šio sklypo įvardijimo miško aikštele, tikroji buvusi sklypo situacija atsispindi priede, kuriame nurodyta žema miško žemės sklypo kaina, tūris tik 8 Lt, jame medyno nebuvo, augo krūmynai. Teismo vertinimu, šios liudytojos parodymai nepatvirtinta fakto, kad žemės sklypo „5a“ dalyje niekada nebuvo miško, bet įrodo, kad po škvalo miškas buvo nuniokotas, o vėliau vėjovartos ir vėjolaužos pašalintos kartu su nepažeistais medžiais.

13. Teismas šiame kontekste pritarė ir atsakovo pastebėjimui, jog pareiškėjas G. M. savo veiksmais patvirtino, kad miškas, kurį reikia atkurti, buvo. Pareiškėjas, atlikus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patikrinimą ir surašius 2016 m. kovo 25 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažymą, su ja susipažino ir sutiko su jos išvadomis. Šioje pažymoje padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini) sklype neatkurta neteisėto plyno kirtimo (2012 m. balandžio 10 d.) kirtavietė 0,8 ha plote. 5 sklype 0,36 ha plote miško žemė užpilta atvežtu gruntu, kuris buvo išstumdytas, išlygintas paviršius ir pasėta veja (žolė), 4 ir 5 sklypuose įrengtas statinys – metalinių konstrukcijų tvora su įbetonuotais geležiniais stulpeliais (1,5 m aukščio ir 246 m ilgio), todėl buvo nustatytas neteisėtas miškų žemės naudojimas. Pažymoje nurodytos priemonės ir terminas trūkumams pašalinti: nustatyti pažeidimai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 61 straipsnio 1 ir 6 dalis; nurodyta atkurti neteisėto plyno kirtimo kirtavietę 0,8 ha plote iki 2017 m. balandžio 10 d.

14. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 2014 m. spalio 22 d. taksoraštyje (2002 m. miškotvarka) nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, kuris tuo metu priklausė VĮ Kaišiadorių miškų urėdijai, 1999 m. miškas buvo iškirstas plynais sanitariniais kirtimais. Kirtavietę VĮ Kaišiadorių miškų urėdija atkūrė 2001 m., todėl 2002 m. miškotvarkos darbų metu joje buvo inventorizuoti ne tik pavieniai 45 metų maumedžiai ir 2 metų beržai, kaip teigia pareiškėjai, bet ir 2 metų amžiaus apie 20 cm aukščio 0,8 skalsumo pušies želdiniai.

15. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas aplinkybes ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą miško apibūdinimą, konstatavo, jog aptariamame plote buvo miškas. Nors pareiškėjai siekė įrodyti, kad D. G. atliko veiksmus sklypo „5b“ dalyje, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis atliko veiksmus būtent „5a“ dalyje. Be to, pareiškėjų minima liudytoja I. M., duodama parodymus, taip pat kalbėjo apie kvartalo (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu atitinka ginčo žemės sklypo „5a“ dalies ribas. Teismas akcentavo, jog iš 2012 m. miškotvarkos duomenų nustatyta, kad vėliau pušies želdinių vietoje buvo inventorizuota miško aikštė (galbūt sunaikintas miškas), miško žemė, verčiama kitomis naudmenomis. Iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro ortofoto medžiagos matyti, kad ginčo teritorijoje 1995–1999 m. augo miškas, 2005–2006 m. – jauni želdiniai (žėliniai), o 2012–2013 m. želdinių nėra. Šią aplinkybę įvertinus kartu su Valstybinės miškų tarnybos 2017 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. R2-1541 pateiktais dokumentais, matyti, kad ginčo teritorijoje miškai buvo sunaikinti. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, kad ginčo teritorijoje nebuvo miško, kurį reikia atkurti, pripažinti nepagrįstais.

16. Teismas taip pat nustatė, kad Valstybinės miškų tarnybos miškų kontrolės skyriaus Kauno teritorinio poskyrio vyriausiasis specialistas M. R. 2015 m. gegužės 25 d. pažymoje Nr. 1 Apie per penkerius metus neatkurtą privatų mišką, patikrinęs miško valdą, esančią (duomenys neskelbtini), sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, kad miškas 0,8 ha plote per penkerius metus neatkurtas. 2017 m. gegužės 26 d. M. R. tarnybiniame pranešime Nr. S2-2K-03-35 nurodoma, kad per penkerius metus neatkurta 2012 m. plyna kirtavietė 0,8 ha plote, (duomenys neskelbtini) sklypuose. Taip pat prašoma sudaryti komisiją privataus miško neatkūrimo per penkerius metus faktui nagrinėti. Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 183-17-V sudaryta komisija, susipažinusi ir įvertinusi pateiktą medžiagą, nusprendė, jog ginčo žemės sklype, 0,8 ha plote miškas per penkerius metus neatkurtas. Aplinkos ministras, vadovaudamasis Miškų įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi, Per penkerius metus neatkurtų privačių miškų atkūrimo miško savininkų lėšomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 36 d. nutarimu Nr. 272 (toliau – ir Aprašas), 10 punktu, atsižvelgdamas į komisijos miško neatkūrimo faktui nagrinėti išvadas bei pateiktus dokumentus, susijusius su per penkerius metus neatkurtu mišku, Įsakymu nustatė, kad per penkerius metus neatkurtas 0,8 ha privatus miškas, esantis žemės sklype (duomenys neskelbtini), sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis A. M. ir G. M., turi būti atkurtas. Šiuo Įsakymu Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamentui pavesta organizuoti šio privataus miško želdinimo ir žėlimo projekto parengimo paslaugų ir atkūrimo darbų paslaugų pirkimą.

17. Teismas padarė išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės bei rašytiniai įrodymai patvirtina, kad miško valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,8 ha plote augo miškas, kuris 2012 m. vasario–kovo mėn. buvo iškirstas. Buvęs miško savininkas (D. G.) neįvykdė prievolės per 3 metų terminą atstatyti mišką, todėl ši pareiga kartu su įsigytu žemės sklypu perėjo naujiesiems savininkams (pareiškėjams). Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pagal Miškų įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, bet kokiais kirtimais, nepriklausomai nuo jų rūšies ar teisėtumo, iškirstas miškas, želdintini žuvę medynai ir aikštės turi būti atkuriami per Miškų įstatymo 15 straipsnyje nustatytus terminus. Kadangi, kaip nustatyta, pareiškėjai per penkerius metus neatkūrė miško 0,8 ha plote, Aplinkos ministerija pagrįstai pradėjo miško atkūrimo procedūras. Taigi, Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas.

III. 18. Pareiškėjai A. M. ir G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.

19. Pareiškėjų nuomone, teismas neteisingai nustatė terminą miškui atkurti. Vadovaujantis Miškų įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienerius metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo. Šiuo atveju neteisėto kirtimo faktas konstatuotas 2012 m. vasario mėn., todėl terminas miškui atkurti suėjo ne 2015 m. balandžio 10 d., o 2013 m. vasario mėn. Be to, teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl sutiko su atsakovo pozicija, kad terminas miškui atkurti, kai jis baigiasi esant įšalui, pratęsiamas iki žemėje nelieka įšalo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. balandžio 10 d., kai ginčo žemės sklypas buvo parduotas pareiškėjams, valstybės institucijos nereiškė D. G. jokių raginimų, pretenzijų ar reikalavimų dėl miško atkūrimo. Pareiškėjai pakartotinai pabrėžia, jog D. G. veiksmus, dėl kurių buvo išteisintas, atliko ginčo žemės sklypo „5b“ dalyje (iki 2014 m. birželio 16 d. – (duomenys neskelbtini) sklypo dalis), kurioje buvo po audros žuvęs medynas. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad teisės aktai nenumato pareigos Valstybinei miškų tarnybai atskirai informuoti apie pareigą atkurti iškirstą mišką, nes tokia pareiga šiai institucijai tenka vykdant kituose nei Miškų įstatymas teisės aktuose (Valstybinės miškų tarnybos nuostatuose, patvirtintuose aplinkos ministro 2009 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. D1-464, bei Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799) numatytas funkcijas. Valstybinė miškų tarnyba, nustačiusi, kad praėjus metams neteisėtai iškirstas miškas nebuvo atkurtas, privalėjo tuometiniam žemės sklypo savininkui išduoti privalomąjį nurodymą bei apie tai informuoti regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinių miškų kontrolės pareigūnus (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 str. 7 d.), tačiau šių savo funkcijų neatliko.

Duomenys, kad žemės savininkas (D. G.) turi prievolę, susijusią su jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu – mišku, t. y. atkurti iškirstą mišką, nebuvo išviešinti jokiame registre, todėl pareiškėjai, įsigydami ginčo žemės sklypą, negalėjo žinoti apie šią prievolę. Šiame kontekste pareiškėjai atkreipia dėmesį į Civilinio kodekso 4.256 straipsnio 2 dalies nuostatas, susijusias su suvaržymų į daiktą ar juridinių faktų registravimo tvarka, ir tvirtina, kad pareiga, kuri nebuvo išviešinta, negali būti perkeliama tretiesiems asmenims.

Be to, pareiškėjai pastebi, jog, pagal Miškų įstatymo 21 straipsnį, žuvę ar pažeisti miškai savininkų lėšomis atkuriami tik tada, kai kaltininkai nenustatyti, o nagrinėjamu atveju yra nustatytas miško kaltininkas – buvęs ginčo žemės sklypo savininkas D. G., ne pareiškėjai.

20. Pareiškėjų įsitikinimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir spręsdamas, kad neteisėtas miško kirtimas atliktas ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje, t. y. visame 0,8 ha plote. Akcentuoja, kad I. M. Kaišiadorių rajono apylinkės teismui buvo nurodžiusi, jog medžius reikėjo kirsti tik 40 a plote, o dėl kitos 40 a dalies, kur buvo konstatuotas neteisėtas miško kirtimas, aiškiai parodė, jog joje miško nebuvo, o tik žuvusios kultūros, t. y. neprigiję sodinukai, šią miško dalį įvardijo miško aikštele. Teismas taip pat neatsižvelgė į kitus pareiškėjų pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje 2012 m. vasario mėn. miškas neaugo, pavyzdžiui, taksoraščių, kuriuose nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) miško žemės sklype 1999 m. buvo atliktas plynas sanitarinis kirtimas, 2001 m. pasodinti želdiniai, o 2014 m. nurodyta, kad kvartalo (duomenys neskelbtini) auga pavieniai medžiai.

21. Pareiškėjas paaiškina, kad G. M. 2016 m. kovo 25 d. privataus miško žemės sklypo patikrinimo pažymoje parašu patvirtino tik tai, jog patikrinimo aktą su išvadomis gavo. Pareiškėjas niekada nesutiko su pažymoje nurodytu faktu, kad (duomenys neskelbtini) sklype neatkurta neteisėto plyno kirtimo (2012-04-10) kirtavietė 0,8 ha plote. Šį faktą patvirtina 2016 m. balandžio 7 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. VMTAN-56587735-16. Pareiškėjas patikrinimo pažymoje patvirtino tik tai, kas tiesiogiai susiję su jo atliktais veiksmais, t. y. kad gyvenamojo namo statybų žemės sklype metu pilant ir lyginant gruntą prie namo pamatų per neapsižiūrėjimą buvo nedaug įsiterpta į miško paskirties (miško aikštelės) plotą. Būtent šį pažeidimą pripažino ir įsipareigojo pašalinti pareiškėjas, šie padariniai ir buvo pašalinti.

22. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, be kita ko, kad pareiškėjų poziciją, jog ginčo žemės sklypo „5a“ plote niekada nebuvo miško, paneigia jų pačių pateikti dokumentai ir veiksmai, kad terminas miškui atkurti D. G. atžvilgiu suėjo 2015 m. balandžio 10 d., kai buvo sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, ir pareiškėjams, kaip naujiesiems savininkams, perėjo prievolė atkurti mišką ginčo teritorijoje, tačiau ši prievolė nebuvo įvykdyta per penkerius metus. Atsakovas paaiškino, kad 2016 m. balandžio 7 d. surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. VMTAN-56587735-16 terminas miškui atkurti dar nebuvo suėjęs, todėl nebuvo pagrindo taikyti teisinę atsakomybę pareiškėjui G. M..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl aplinkos ministro išvados, kad per penkerius metus neatkurtas 0,8 ja privatus miškas, esantis žemės sklype, (duomenys neskelbtini), sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame pareiškėjams, turi būti atkurtas, ir pavedimo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamentui organizuoti minėto privataus miško želdinimo ir žėlinimo projekto parengimo paslaugų ir atkūrimo darbų paslaugų pirkimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad D. G. miško atkūrimo terminas suėjo 2015 m. balandžio 10 d., tačiau jis šios pareigos neįvykdė ir ji kartu su įsigytu žemės sklypu perėjo naujiesiems savininkams (pareiškėjams), kad Miškų įstatyme nenustatyta Valstybinės miškų tarnybos pareiga atskirai informuoti miško savininką apie pareigą atkurti iškirstą mišką, kad pareiškėjai nepagrįstai tvirtina, jog ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje miškas niekada neaugo, bei kad nustačius, jog pareiškėjai per penkerius metus neatkūrė miško 0,8 ha plote, Aplinkos ministerija pagrįstai pradėjo miško atkūrimo procedūras. Apeliacinis skundas grindžiamas skunde išdėstytais argumentais (iš esmės kad pareiškėjai nebuvo tinkamai informuoti apie prievolę D. G. atkurti mišką ginčo teritorijoje, kad terminas miškui atkurti suėjo 2013 m. vasario mėn., bei kad ginčo žemės sklypo „5a“ dalyje miško niekada nebuvo), tvirtinant, kad teismas juos išnagrinėjo netinkamai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Nagrinėjamu atveju Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Kauno teritorinio poskyrio vyresnysis specialistas 2012 m. kovo 19 d. atliko privačios miško valdos miškų būklės naudojimo, atkūrimo ir apsaugos patikrinimą, kurio pagrindu parengė patikrinimo aktą Nr. 2 (Komisijos byla, II t., b. l. 49) ir konstatavo, jog ginčo teritorijoje atlikti neteisėti kirtimai, jų kokybė bloga, nes nesilaikyta miško kirtimo technologijų, neįrengti valksmai plynajame kirtime 0,8 ha plote, kirtavietėje buvo važinėjama ne valksmais, po visą plotą, pabaigus kirtimus nesutvarkyta kirtavietė; leidimas kirsti mišką nebuvo išduotas; kirtimo metu iškirsti 473 žali medžiai, aplinkai padaryta žala – 31 185 Lt. Byloje nėra ginčo, kad neteisėti kirtimai buvo atlikti 2012 m. vasario mėn.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde tvirtinama, jog, vadovaujantis Miškų įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienerius metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo. Miškų įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. X-1208 redakcija, galiojusi 2012 metais) įtvirtinta, kad miškas atkuriamas ir įveisiamas mišką želdinant arba jam želiant, laikantis Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimų. Želdintinose ir atželiančiose kirtavietėse ir degavietėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo, žuvę želdiniai ir žėliniai – ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jų žuvimo fakto nustatymo. Neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienus metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo. Miškas laikomas atkurtu tada, kai želdinių ir žėlinių kokybė atitinka Aplinkos ministerijos tvirtinamų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog to paties įstatymo 6 dalyje numatyta, kad per penkerius metus neatkurtų privačių miškų atkūrimą miško savininkų lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja Aplinkos ministerija. Pastaroji Miškų įstatymo nuostata išliko nepakitusi iki šiol. Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčas kilo būtent dėl Aplinkos ministerijos Įsakymo, priimto 2017 m. rugsėjo 29 d. (I t., b. l. 11), kuriuo nutarta pradėti organizuoti ginčo teritorijoje privataus miško želdinimo ir žėlinimo darbus. Šiuo Įsakymu nėra sprendžiamas klausimas dėl to, pavyzdžiui, kokie sprendiniai turėtų būti numatyti privataus miško želdinimo ir žėlinimo projekte, kieno lėšomis turėtų būti atliekamas miško atkūrimas, kas turėjo atlikti miško atkūrimo darbus ir ar tai buvo atlikta terminais, numatytais Miškų atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje. Ginčijamas įsakymas priimtas praėjus apie 5,5 metams po neteisėto miško kirtimo atlikimo, kaip tai numatyta Miškų įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje, todėl pareiškėjų teiginiai apie praleistus terminus neturi įtakos Įsakymo teisėtumui.

29. Pareiškėjai taip pat dėsto argumentus, susijusius su tuo, kad prievolė ginčo teritorijoje atkurti mišką jiems nebuvo žinoma sudarant 2015 m. balandžio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. G-3372. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių ar argumentų, patvirtinančių, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje – Aplinkos ministerija – turėjo juos informuoti apie D. G. kilusią ir jiems perėjusią prievolę atkurti mišką, taip pat kad prievolė atkurti mišką yra toks juridinis faktas, kuris gali ir privalo būti registruojamas (išviešinamas) kuriame nors iš registrų, todėl jų pozicija šiuo aspektu pripažintina nepagrįsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad D. G. sąžiningumas sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, susijęs su teisiškai reikšmingų aplinkybių apie perduodamą daiktą atskleidimu pareiškėjams, nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

30. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjų teiginių, jog ginčo sklypo „5a“ dalyje niekada nebuvo miško, pagrįstumo akcentuoja, kad pareiškėjai tokią poziciją grindžia išimtinai tik subjektyviu savo įsitikinimu apie tai, kas laikytina mišku. Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos zonose įveisti želdiniai, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdinių priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šį apibūdinimą, pagrįstai pareiškėjų teiginius apie miško nebuvimą „5a“ sklype pripažino nepagrįstais, juolab kad patys pareiškėjai ne kartą buvo nurodę, kad ginčo teritorijoje iki 2012 metų augo medžiai, tik jie buvo iškirsti siekiant sutvarkyti mišką dėl vėjovartų ir vėjolaužų. Aplinkybė, kad ginčo teritorijoje, apimančioje 0,8 ha plotą, iki 2012 metų augo miškas, patvirtina ir byloje esantys dokumentai, be kita ko, minėtas 2012 m. kovo 19 d. privačios miško valdos miškų būklės naudojimo, atkūrimo ir apsaugos patikrinimo aktas Nr. 2. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. G. neteisėto kirtimo veiksmus atliko būtent „5a“ dalyje.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. M. ir G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė