9f59bf8c-4501-4142-8dc2-e0fe8b666ebc · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr                Civilinė byla Nr. 2-1639/2014 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02099-2012-0                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 110.2(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. rugsėjo 15 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia ViÅ¡inskienė teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutarties, kuria buvo atmestas atsakovo praÅ¡ymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-4607-577/2014 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „EiTiNiT“ skundÄ atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“ dėl 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų bei 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų pripažinimo negaliojančiais, ir n u s t a t ė :                                                                 I. Ginčo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Izobara“ (toliau – ir bendrovė, įmonė, atsakovas) iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Admivita“.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartimi Å¡ios pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl bankroto administratoriaus paskyrimo pakeitė ir bankrutuojančios UAB „Izobara“ (toliau – ir BUAB) bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotų administravimo grupė“ (toliau – ir bankroto administratorius, administratorius); kitÄ nutarties dalį paliko nepakeistÄ .Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡as.

PareiÅ¡kėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ 401 346,60 Lt dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi.PareiÅ¡kėjas (kreditorius) UAB „EiTiNiT“ kreipėsi į teismÄ su skundu dėl 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų pripažinimo negaliojančiais. Skundo reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones – sustabdyti skundžiamų kreditorių susirinkimo bei kreditorių komiteto nutarimų vykdymÄ .Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi kreditoriaus praÅ¡ymÄ dėl nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir sustabdė BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymÄ iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu bus iÅ¡nagrinėtas kreditoriaus skundas.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi palikta nepakeista.Atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratorius 2014 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu įpareigoti pareiÅ¡kėjÄ (kreditorių) UAB „EiTiNiT“ pateikti 427 000 Lt dydžio nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimÄ , įneÅ¡ant minėtÄ sumÄ Ä¯ teismo depozitinę sÄ skaitÄ arba pateikiant Å¡iai sumai besÄ lyginę banko garantijÄ .

Bankroto administratorius nurodė, kad teismui pritaikius laikinÄ sias apsaugos priemones, kyla reali grėsmė tolimesnei sklandžiai įmonės veiklai, jos turto vertei, finansiniams praradimams ir kitų įmonės kreditorių teisėms bei jų teisėtiems interesams užtikrinti. Bankroto administratoriaus nuomone, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įmonė ir jos kreditoriai neiÅ¡vengiamai patirs neigiamų pasekmių, nes pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra užkertamas kelias tinkamai pasirengti bÅ«simam Å¡ildymo sezonui, o iÅ¡ bendrovės vykdomos veiklos yra gaunama tiesioginė nauda.

Administratorius pažymėjo, kad per praėjusius metus įmonė gavo 120 785,72 Lt pelno, o dėl ginčo teisme įmonė nebegalės veikti kaip konkuruojantis subjektas, todėl įmonės žalÄ bÅ«tent ir sudarys negautos pajamos už nepasirengimÄ laiku Å¡ildymo sezonui, įmonės turto, kaip verslo, nuvertėjimas bei netesybos pagal sudarytas komercines sutartis ir prisiimtus įsipareigojimus tretiesiems asmenims dėl Å¡ilumos energijos tiekimo, katilinių montavimo, statybos darbų. Atsižvelgiant į praeitais metais iÅ¡ Å¡ilumos pardavimo veiklos gautas pajamas ir patirtas Å«kinės veiklos sÄ naudas, administratoriaus įsitikinimu, planuojamas pelnas iÅ¡ Å¡ios veiklos turėtų sudaryti ne mažiau kaip 427 408,18 Lt, o jei ateinanti žiema bus Å¡altesnė, planuojamos gauti pajamos gali bÅ«ti dar didesnės.                                                                             II.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratoriaus praÅ¡ymÄ dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetė.Teismas, spręsdamas klausimÄ dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nurodė, kad atsakovas, siekdamas įrodyti, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumÄ bei jų preliminarų dydį, taip pat turi įrodyti nuostolių atsiradimo tikimybę, priežastinį ryšį tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir tikėtinų nuostolių.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagÄ , sutiko su atsakovo argumentais, kad BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymo sustabdymas galbÅ«t ir gali turėti tam tikros neigiamos įtakos BUAB „Izobara“ vykdomai Å«kinei veiklai bei bankroto proceso operatyvumui, tačiau, vertino, jog nesant konkrečių ir objektyvių paskaičiavimų, kokius realius finansinius nuostolius gali sukelti laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas Å¡iuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo administratoriaus pateiktÄ praÅ¡ymÄ tenkinti.

Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorius, apskaičiuodamas nuostolių dydį, iÅ¡ esmės remiasi BUAB „Izobara“ gautu pelnu iÅ¡ įmonės veiklos, o iÅ¡ į bylÄ pateiktų įrodymų viseto apskritai nėra aiÅ¡ku, ar įmonės Å«kinė veikla buvo pelninga, prie bylos pridėti duomenys apie iÅ¡ BUAB „Izobara“ vykdomos Å«kinės veiklos gautÄ pelnÄ yra prieÅ¡taringi. Teismas administratoriaus samprotavimus, kad Å¡io Å¡ildymo sezono metu planuojamų gauti pajamų ir Å«kinės veiklos sÄ naudų dydis iÅ¡liks panaÅ¡us, pripažino deklaratyviais.

Tuo pačiu teismas akcentavo, kad sustabdžius skundžiamų nutarimų vykdymÄ , nėra užkertamas kelias Å¡aukti kreditorių susirinkimus ir priimti reikalingus nutarimus, susijusius su tęsiama įmonės Å«kine komercine veikla bei pasiruoÅ¡imu bÅ«simam Å¡ildymo sezonui. Teismas pabrėžė ir tai, kad praÅ¡ant taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutÄ bÅ«tina įrodyti ne tik potencialių nuostolių dydį, bet ir tai, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas.

Be to, teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog kreditorius UAB „EiTiNiT“ bÅ«tų finansiÅ¡kai nepajėgus padengti nuostolių, galbÅ«t atsirasiančių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių arba kad jis (atsakovas) vengtų tokių nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais dėl pagrindų, kuriems esant taikytinas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, institutas, teismas konstatavo, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė abiejų sÄ lygų (realių nuostolių ir tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ , ir sprendė, kad atsakovas neįvykdė pareigos tikėtinai pagrįsti potencialių nuostolių atsiradimo galimybę ir jų dydį bei įrodyti aplinkybes, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas.

Teismas akcentavo, kad vien ta aplinkybė, jog teismas pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiÅ¡kai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutÄ , teismui nenustačius jam taikyti bÅ«tinų pagrindų. Teismas, be kita ko, iÅ¡nagrinėjęs ir įvertinęs pareiÅ¡kėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ praÅ¡yme dėl baudos skyrimo atsakovui BUAB „Izobara“ už piktnaudžiavimÄ procesinėmis teisėmis nurodytas aplinkybes, nenustatė atsakovo nesÄ Å¾iningumo, todėl sprendė, kad skirti atsakovui baudÄ nėra pagrindo.

                 III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratorius atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį ir praÅ¡ymÄ dėl BUAB „Izobara“ nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo patenkinti (nurodo priimti).Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Atsakovas pateikė įrodymus remdamasis bendrovės finansiniais duomenimis, praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis, į bylÄ pateikti įrodymai yra teisingi. Teismas neteisingai vertino, kad atsakovas neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir bÅ«simų nuostolių. Pritaikius laikinÄ sias apsaugos priemones, bendrovės bankroto procedÅ«ros veikla yra iÅ¡ esmės suvaržyta, nes bankroto administratorius negali tinkamai ir laiku pasiruoÅ¡ti Å¡ildymo sezonui ir dėl to bus patiriami 427 000 Lt preliminarÅ«s nuostoliai, kurie bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams pripažintini ypatingai didele suma, o tokių nuostolių patyrimas neabejotinai turės neigiamos įtakos visiems bendrovės kreditoriams.

PareiÅ¡kėjas (kreditorius) UAB „EiTiNiT“ atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistÄ .PareiÅ¡kėjas (kreditorius) atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtÄ bei pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog atsakovas BUAB „Izobara“ neįrodė nė vienos iÅ¡ abiejų bÅ«tinų sÄ lygų (atsakovo nuostolių ir tikimybės, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo BUAB „Izobara“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ .

Pareiškėjo (kreditoriaus) įsitikinimu, atsakovas BUAB „Izobara“ niekaip nepagrindė, kokį poveikį pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi arba ateityje turės jo vykdomai ūkinei komercinei veiklai. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Atskirasis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo BUAB „Izobara“ bankroto administratoriaus praÅ¡ymÄ dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė abiejų sÄ lygų (realių nuostolių ir tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas), kurios suponuotų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ , priėjo prie iÅ¡vados, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo bankroto administratoriaus praÅ¡ymÄ dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Apeliantas, nesutikdamas su Å¡ia teismo iÅ¡vada, iÅ¡ esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos raÅ¡ytinių įrodymų visumÄ , nes atsakovas įrodė tiek nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydį, tiek priežastinį ryšį tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir bÅ«simų nuostolių. Bylos Å¡alių teisės civiliniame procese yra grindžiamos lygiateisiÅ¡kumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis;

CPK 17 straipsnis). Nė viena proceso Å¡alis nėra privilegijuota, o vienos Å¡alies procesinės teisės atitinka kitos Å¡alies teises (CPK 42 straipsnis). Kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su laikinu turtinių ir kitų atsakovo teisių ribojimu bei jo veiklos suvaržymu, todėl akivaizdu, kad gali bÅ«ti pažeidžiamos jo teisės. Todėl siekdamas užtikrinti skolininko ir kreditoriaus teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrÄ , įstatymų leidėjas CPK ir yra įtvirtinęs atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutÄ .

CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡alies praÅ¡ymu teismas gali pareikalauti, jog ieÅ¡kovas ar kitas praÅ¡ymÄ taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones padavęs asmuo per teismo nustatytÄ terminÄ pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimÄ , kuriuo taip pat gali bÅ«ti ir banko garantija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimÄ turi bÅ«ti vertinami ne tik galimi atsakovo nuostoliai, bet ir tikimybė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali pasunkėti.

Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimÄ teismui nebÅ«tina turėti įrodymų, jog tam tikro dydžio nuostolių ateityje tikrai atsiras. Turi bÅ«ti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik Å¡is įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iÅ¡ tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi bÅ«ti a priori aiÅ¡kus ir pagrįstas bei priežastiniu ryÅ¡iu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Sprendžiant klausimÄ dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastÄ , poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobÅ«dį ir mastÄ , laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant Å¡iÄ veiklÄ , galimų nuostolių susidarymo mechanizmÄ , konkrečių bÅ«simų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-919/2012; 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 2-718/2014).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutÄ abiejų sÄ lygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas) visuma yra bÅ«tina. Atsakovui pateikus praÅ¡ymÄ dėl nuostolių, galinčių atsirasti ieÅ¡kovo iniciatyva pritaikius laikinÄ sias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį praÅ¡ymÄ pateikusiam asmeniui tenka pareiga leistinais įrodymais pagristi bÅ«tinybę tenkinti jo pareikÅ¡tÄ praÅ¡ymÄ .

Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir jog šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 2-718/2014).Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

Vadovaujantis įrodinėjimo naÅ¡tos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Tai reiÅ¡kia, kad atsakovas, siekdamas įrodyti, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumÄ bei jų preliminarų dydį, t. y. pateikti įrodymus, kad nuostolių gali atsirasti ateityje, bet nebÅ«tina pagrįsti jų konkretaus dydžio.

Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo praÅ¡ymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo praÅ¡yme dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, bylos medžiagÄ , pateiktus įrodymus, Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, taip pat pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastÄ , poveikį atsakovui, atsakovo įprastinės veiklos pobÅ«dį ir mastÄ , laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant Å¡iÄ veiklÄ , galimų nuostolių susidarymo mechanizmÄ , bÅ«simų nuostolių dydį, atsižvelgęs į pirmiau aptartÄ teisinį reglamentavimÄ , Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl nurodytų teisės normų taikymo, konstatuoja, kad vertinti bylos faktinius ir teisinius aspektus kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Pagal bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje pritaikė laikinÄ sias apsaugos priemones ir sustabdė BUAB „Izobara“ 2014 m. vasario 27 d. kreditorių susirinkimo nutarimų ir 2014 m. balandžio 3 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimų vykdymÄ iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu bus iÅ¡nagrinėtas pareiÅ¡kėjo (kreditoriaus) UAB „EiTiNiT“ skundas, t. y. pritaikius laikinÄ sias apsaugos priemones iÅ¡ esmės buvo sustabdytas nutarimų, susijusių su kreditorių komiteto iÅ¡rinkimu, bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymu, vykdymas (b. l. 1-3;

CPK 179 straipsnio 3 dalis). BylÄ nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, atsakovo bankroto administratorius laikosi pozicijos, kad pritaikius minėtas laikinÄ sias apsaugos priemones, bendrovės bankroto procedÅ«ros veikla yra iÅ¡ esmės suvaržyta, nes bankroto administratorius negali tinkamai ir laiku pasiruoÅ¡ti Å¡ildymo sezonui, o dėl to bendrovė patirs 427 000 Lt nuostolių, kuriuos sudarys negautos pajamos už nepasirengimÄ laiku Å¡ildymo sezonui, įmonės turto, kaip verslo, nuvertėjimas bei netesybos pagal sudarytas komercines sutartis ir prisiimtus įsipareigojimus tretiesiems asmenims dėl Å¡ilumos energijos tiekimo, katilinių montavimo, statybos darbų (b. l. 4, 5).

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau Å¡ioje nutartyje, atsakovas, siekdamas, kad bÅ«tų pritaikytas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, turi pareigÄ Ä¯rodyti, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iÅ¡ tiesų gali atsirasti nuostolių. Atsakovas pateikė bendrovės finansinius duomenis, pagrįstus praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis bei susijusius su bendrovės veiklos gautu pelnu, tačiau atsakovo pateikti finansiniai duomenys apeliacinės instancijos teismui neduoda pagrindo daryti tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , jog tokio dydžio – 427 000 Lt – nuostoliai yra realiai prognozuojami atsakovo nuostoliai, kurie gali atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Bankroto administratorius tvirtina, kad per praėjusį Å¡ildymo sezonÄ Ä¯monė turėjo 120 785,72 Lt pelno, o iÅ¡ viso iÅ¡ Å¡ilumos pardavimo ir eksploatacijos veiklos gavo 3 016 863,49 Lt pajamų, neiÅ¡pirkta Å¡ilumos energijos dalis sudaro 10 675 396,61 Lt, tai yra planuojamos gauti pajamos, iÅ¡ kurių atėmus Å¡ilumos energijos kiekiui pagaminti reikalingas sÄ naudas, planuojamos pelnas bÅ«tent ir sudarys ne mažiau nei 427 408,18 Lt (b. l. 4, 5). Kita vertus, pastebėtina, kad byloje yra duomenų ir apie tai, jog nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2014 m. vasario 18 d. bendrovė dirbo nuostolingai, o apskritai per praeitÄ Å¡ildymo sezonÄ bendrovė turėjo apie 200 000 Lt pelno; nuo 2013 m. liepos 25 d. iki 2014 m. vasario 18 d.

įplaukos iÅ¡ Å¡ilumos punktų eksploatacijos sudarė 11 219,76 Lt, įplaukos už Å¡ilumos tiekimÄ â€“ 1 824 731,30 Lt, o iÅ¡laidos – 1 872 758,05 Lt, o tai reiÅ¡kia iÅ¡laidos virÅ¡ijo pajamas 36 806,99 Lt; nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. birželio 16 d. įmonės gaunamos pajamos ir patiriamos iÅ¡laidos sudaro 5 345 195,77 Lt, iÅ¡laidos – 2 896 856,75 Lt, pelnas – 2 448 339,02 (b. l. 7-11, 14-21, 48-53). Taigi atsižvelgęs į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo argumentai, jog jo pateikti duomenys, pagrįsti praeitų metų faktu ir einamųjų metų prognozėmis, apie bendrovės pajamas (pelnÄ ), yra teisingi, nepripažintini pagrįstais.

Apeliacinio teismo vertinimu, ad hoc atsakovo tikėtinų nei nuostolių susidarymo mechanizmas, nei jų dydis a priori nėra aiškūs ir pagrįsti. Apeliacinis teismas pažymi, kad iš tiesų, kaip teisingai ir pirmosios instancijos teismas nurodė, atsakovo pateikti duomenys, juos kartu vertinant su pareiškėjo (kreditoriaus) pateiktais duomenimis, yra pakankamai prieštaringi. Todėl apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, priešingai, nei atskirajame skunde apeliantas teigia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Be kita ko, tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė ir antrosios bÅ«tinos sÄ lygos egzistavimo, t. y. tikimybės, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas, o, kaip minėta, pagal teismų praktikoje suformuluotas nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo taisykles, abiejų sÄ lygų visuma yra bÅ«tina. IÅ¡ tikrųjų atsakovas Å¡ios sÄ lygos egzistavimu savo praÅ¡ymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo netgi negrindė ir neįrodinėjo, kad pareiÅ¡kėjas (kreditorius) yra ir / ar bus nepajėgus padengti nuostolius, galinčius atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. kad nuostoliai pareiÅ¡kėjui (kreditoriui) yra dideli, jis yra / bus finansiÅ¡kai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.

Pažymėtina, kad tokių aplinkybių apeliantas nenurodė bei neįrodinėjo taip pat ir bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl prieitina prie iÅ¡vados, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados, kad jis neįrodė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jų realus iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti apsunkintas, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 178 ir 314 straipsniai).Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su tais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, jog atsakovas neįrodė priežastinio ryÅ¡io tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir bÅ«simų nuostolių.Nesutikdamas su nurodytais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad remiantis sistemine Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 ir 23 straipsnių analize, kreditorių susirinkimas sprendžia esminius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės veikla, nes, kaip žinia, bankroto procese yra siekiama ne tik užtikrinti bei apginti visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, bet taip pat ir bankrutuojančios įmonės teisėtus interesus.

Byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų visuma neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti iÅ¡vados, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip nurodo apeliantas, yra trikdoma bankrutuojančios įmonės vykdoma veikla, ir dėl to atsakovas patirs nuostolių, nes sustabdžius skundžiamų nutarimų vykdymÄ , iÅ¡ esmės nėra užkertamas kelias Å¡aukti kreditorių susirinkimus ir priimti reikalingus nutarimus, susijusius su įmonės Å«kine komercine veikla, neatimamos galimybės ruoÅ¡tis bÅ«simam Å¡ildymo sezonui.

Å iÄ apeliacinio teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ sustiprina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, o bÅ«tent, kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjo (kreditoriaus) prie teismui teiktų procesinių dokumentų pridėtų raÅ¡ytinių įrodymų, po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, jau kelis kartus buvo Å¡aukti BUAB „Izobara“ kreditorių susirinkimai, kuriuose buvo sprendžiami klausimai, susiję su bendrovės Å«kine komercine veikla ir pan. (b. l. 12-13, 23, 54-56, 57), o tai tik patvirtina, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iÅ¡ esmės negali daryti įtakos nagrinėjant klausimus, susijusius su bendrovės vykdoma Å«kine komercine veikla, ir paneigia atsakovo argumentus, jog egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir bÅ«simų nuostolių.Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį palikti pakeistÄ . Teisėja                                                                                                                       Dalia ViÅ¡inskienė