2017-10-10 Nr. AB-18182-3-61-3-02684-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-422-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02684-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Š. ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Š. ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. Š. ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga su skundu kreipėsi į teismą, prašydami iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) solidariai priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Paaiškino, kad Kalėjimų departamentas tyčia atsisakydamas vadovautis teisės aktais, reguliuojančiais administracinės paslaugos teikimą, atvirai piktnaudžiaudamas teise, netgi veikdamas prieš tinkamą administravimą, kategoriškai atsisakęs vykdyti Kalėjimo departamento nuostatus (toliau – Nuostatai) surašė 2015 m. balandžio 20 d. raštą „Dėl arešto bausmės atlikimo tvarkos“ Nr. 2S-1691. Šis raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nei forma nei turiniu, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatų, juo nėra atsakyta nė į vieną 2015 m. kovo 20 d. skundo motyvą, neišdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės. Iš 2015 m. balandžio 20 d. rašto matyti, kad atsakovas ne tik toleravo Pravieniškių PN-AK kalinamų asmenų žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, bet savo tyčiniu neveikimu padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, pasityčiojo iš D. Š. teisių ir laisvių, slėpė Pravieniškių PN-AK vykdomus tyčinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, vykdė ten laikomų asmenų kankinimus, teisių suvaržymus, tyčia darė žalą viešajam interesui, Lietuvos valstybės prestižui.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad D. Š. pateiktas atsakymas į jo prašymą, todėl nėra pagrindo manyti, kad Pravieniškių PN-AK netinkamai reagavo į asmenų, atliekančių bausmes, skundus (pareiškimus). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjams. Taigi nenustatyta neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo). Pareiškėjai savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jų skundo argumentai dėl neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs. Paaiškino, kad pagal Nuteistųjų areštu rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) peticijų ir skundų registro Nr. 87 duomenis, 2015 m. sausio 23 d., 2015 m. sausio 30 d. prašymų, apie kuriuos kalba pareiškėjai, nėra registruota šiame registre, todėl pareiškėjų argumentai dėl pateiktų įstaigai prašymų yra nepagrįsti. Į D. Š. 2015 m. vasario 3 d. pareiškimą Nr. 87-593 buvo atsakyta 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. 7-378, šis atsakymas buvo išsiųstas D. Š. jo gyvenamosios vietos adresu, kadangi jis jau buvo paleistas į laisvę. Pareiškėjų argumentai, jog nuteistiesiems, atliekantiems arešto bausmę Pravieniškių PN-AK, pasivaikščioti kiemeliuose tenka tik 45 min., yra nepagrįsti. Atsakovo atstovo teigimu, Pravieniškių PN-AK užtikrina BVK 55 straipsnio 4 dalyje nustatytą nuteistųjų pasivaikščiojimų trukmę. Areštinėje esantis laidinis radijas kiekvieną dieną įjungiamas 6.00 val. ir išjungiamas 22.00 val. centralizuotai iš valdymo pulto. Areštinėje atliekantys bausmes nuteistieji gali naudotis bibliotekos paslaugomis, yra aprūpinami įstaigos lėšomis užsakoma periodine spauda. Todėl atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad nuteistieji negalėjo gauti visapusiškos, objektyvios informacijos apie Lietuvos ir pasaulio įvykius bei klausytis radijo.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

6. Paaiškino, kad D. Š. 2015 m. kovo 20 d. skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti 2015 m. balandžio 20 d. rašto pagrįstumu ir teisėtumu. Kalėjimų departamentas į D. Š. skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus yra teisėtas ir pagrįstas. Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento raštai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjai nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jų patirta neturtinė žala.

7. Teismo posėdžio metu D. Š. pakeitė skundo reikalavimus, prašė neturtinę žalą priteisti atskirai jam ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai po 100 000 Eur.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų D. Š. ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundą atmetė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei teismui nei Pravieniškių PN-AK direktoriui ir Kalėjimų departamentui konkrečiai nepaaiškino, kokias Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos pirmininko pareigas jis pageidavo vykdyti ir kokiais veiksmais jam to nebuvo leidžiama daryti. Pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. skunde nurodė, kad jam nebuvo leidžiama bendrauti su kitose kamerose laikomais nuteistaisiais, taip fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus Pravieniškių PN-AK. Taip pat patikslintame skunde pareiškėjas išsakė reikalavimą, sudaryti sąlygas bausmę atliekantiems aktyviems žmogaus teisių gynėjams dalyvauti administracijos posėdžiuose su balso teise. Teismas atsižvelgė į BVK 53 straipsnio, 112 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Griežtas dienos režimas yra viena esminių arešto bausmės sudedamųjų dalių. Pareiškėjas šiais prašymais iš esmės prašė sau, kaip žmogaus teisių gynėjui, išimčių iš nustatyto režimo ir išskirtinių teisių, atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą. Tačiau vienas iš BVK 112 straipsnio 2 dalyje nustatytų arešto bausmės režimo reikalavimų yra skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. Šioje teisės normoje pateiktas baigtinis kriterijų, įpareigojančių diferencijuoti asmenų laikymo areštinėse sąlygas, sąrašas. Jame nėra įtvirtinto asmens vykdomos visuomeninės ar profesinės veiklos kriterijaus. Be to, Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182) 2 punkte nustatyta, kad taikant šias taisykles vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji yra lygūs, nepaisant ir jų veiklos rūšies bei pobūdžio. Išimčių iš šios nuostatos nėra įtvirtintų nei BVK nei Areštinių vidaus tvarkos taisyklėse. Teisės aktuose nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurioms esant būtų leidžiama arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems dalyvauti areštinės administracijos posėdžiuose, priimant sprendimus. Taigi pareiškėjo prašymai leisti jam bendrauti su kitose kamerose esančiais nuteistaisiais ir dalyvauti administracijos posėdžiuose nepagrįsti.

10. Pareiškėjas skunduose teismui ir atsakovams nurodė, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo pravestas televizijos kabelis. Dėl to jis, turėdamas savo televizorių, neturėjo galimybės juo naudotis. Pravieniškių PN-AK 2015 m. vasario 24 d. raštu atsakydama pareiškėjui nurodė teisės aktų normas, kuriomis remiantis jis galėjo naudotis televizoriumi ir antena be papildomo maitinimo. Tačiau nei Pravieniškių PN-AK nei Kalėjimų departamentas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad kameroje nebuvo pravestas televizijos kabelis. Todėl teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjo skundai nebuvo tinkamai įvertinti.

11. BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 191.6. papunktyje įtvirtinta arešto bausmę atliekančių nuteistųjų teisė naudotis televizoriais. Nors teisės aktai nenumato reikalavimo kiekvienoje areštinės patalpoje įrengti priėjimą prie televizijos kabelio, tačiau be jo nėra galimybės įgyvendinti šią nuteistųjų teisę. Todėl teismas sutiko su pareiškėju, kad televizijos kabelio nepravedimas į kamerą yra jo teisės naudotis televizoriumi pažeidimas.

12. Teismas vadovavosi BVK 93 straipsnio 2 ir 3 dalių, 55 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsakovai atsiliepimuose ir atsakymuose į pareiškėjo skundus nurodė, kad nuteistieji areštinėje gali naudotis bibliotekos paslaugomis, yra aprūpinami įstaigos lėšomis užsakoma periodine spauda. Byloje taip pat yra pateiktas Nuteistųjų laidinio radijo klausymosi tvarkos aprašas trečiajame sektoriuje (patvirtintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-258). Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, paneigiančių šiuos argumentus ir aplinkybes. Teismas nesutiko, kad vien teisės žiūrėti televizijos programas nesuteikimas atima galimybę pareiškėjui sužinoti naujienas. Todėl šiuo aspektu nesutiko, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai dėl neturėjimo galimybės sužinoti naujienas gali būti laikomi pakankamai intensyviais, esančiais pagrindu neturtinei žalai priteisti.

13. Pareiškėjas skunduose Pravieniškių PN-AK direktoriui bei Kalėjimų departamentui akcentavo, kad jis yra laikomas sugriežtinto režimo sąlygomis, nuolat yra laikomas kameroje, išskyrus pasivaikščiojimui skirtą laiką. Atsakymuose į jo skundus buvo paaiškintos BVK normos, reglamentuojančios dienotvarkės režimą, kaip arešto bausmės vieną iš svarbiausių elementų. Tačiau nebuvo atsakyta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl nuolatinio laikymo kamerose. Taigi teismas sprendė, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai atsakyta į šį pareiškėjo reikalavimą.

14. Pareiškėjas skunduose atsakovams ir teismui nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jo pasivaikščiojimo laikas buvo sutrumpintas nuo vienos valandos iki 45 minučių. 2015 m. sausio 16 d. skunde pareiškėjas teigė, kad jis serga (duomenys neskelbtini). Dėl to, galimybės būti gryname ore ribojimas kenkė jo sveikatai. Atsakovai, vadovaudamiesi BVK nuostatomis paaiškino apie areštą atliekančių asmenų teisę pasivaikščioti, tačiau neatsakė į pareiškėjo išsakytas pretenzijas, nepaneigė fakto, kad pasivaikščiojimo laikas buvo trumpinamas.

15. Pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. skunde taip pat išsakė reikalavimą užtikrinti, kad nuteisti už lengvus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus galėtų miego metu išeiti į teritoriją, sportuoti, treniruotis bei naudotis biblioteka. Atsakovai, nurodydami BVK nuostatas, pabrėžė griežtos dienotvarkės ir režimo svarbą arešto bausmes atliekantiems asmenims. Teismo nuomone, šis atsakymas paaiškino, kodėl negali būti įvykdytas pareiškėjo prašymas – nustatytu miego metu negali būti suteikta galimybė užsiimti pareiškėjo nurodyta veikla. Todėl pripažinta, kad atsakovai, vertindami pareiškėjo nusiskundimą dėl trumpo pasivaikščiojimo laiko nesilaikė viešąjį administravimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir nepateikė pareiškėjui motyvuoto, objektyviu faktinių aplinkybių vertinimu pagrįsto atsakymo į jo pretenziją. Tačiau į jo reikalavimą dėl leidimo miego metu užsiimti minėta veikla buvo atsakyta tinkamai.

16. BVK 55 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kamerose laikomi areštą atliekantys nuteistieji kasdien gauna ne trumpesnį kaip vienos valandos, o asmenys, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, nepilnamečiai ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – ne trumpesnį kaip dviejų valandų pasivaikščiojimą. Taip pat, pagal BVK 103 straipsnio 2 dalį ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 251 punktą, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. BVK 103 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Taigi pasivaikščiojimo laikas gali būti trumpinamas tik esant minėtose normose nustatytoms aplinkybėms. Pareiškėjas skunduose atsakovams išreiškė pretenziją dėl penkiolika minučių sutrumpinto pasivaikščiojimo laiko, tačiau konkretaus atsakymo nesulaukė. Byloje nėra ir kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjo pateiktomis aplinkybėmis ir nepripažinti minėtų BVK nuostatų pažeidimo.

17. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo laikomas su septyniais rūkančiais asmenimis. Jam kaip nerūkančiam tai darė žalą sveikatai. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad yra užtikrinamas draudimo rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose laikymasis. Toks draudimas nustatytas pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241) 14 punkte. Šioje teisės normoje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Laikytina, kad toks pažeidimas kelia itin didelį diskomfortą, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl jo būtų kreiptasi į pataisos įstaigos administraciją. Tuo tarpu buvo kreiptasi dėl sutrumpinto pasivaikščiojimo laiko, negalėjimo naudotis televizoriumi ir kitų pažeidimų, kurie teismo vertinimu, nesukelia tokio didelio diskomforto ir žalos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovų argumentais, jog pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK metu buvo užtikrinamas draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose įgyvendinimas.

18. Pareiškėjas nurodė, kad arešto atlikimo Pravieniškių PN-AK metu jam nebuvo sudaroma galimybė susisiekti telefonu su artimaisiais. Paaiškino, kad jam buvo itin svarbu sužinoti apie dukros sveikatą, tačiau ši galimybė buvo atimta. Teismas atsižvelgė, kad nei BVK nei Areštinių vidaus tvarkos taisyklės nenumato areštą atliekantiems asmenims teisės į telefoninius pokalbius. Taip pat Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 121 punkte nustatyta teisė nuteistiesiems siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Todėl nėra pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad nesudarymas galimybės telefonu susisiekti su artimaisiais atėmė iš jo galimybę sužinoti apie dukros sveikatą. Be to, teismo posėdžio metu, pareiškėjas paaiškino, jog Pravieniškių PN-AK atsižvelgė į jo prašymus ir suteikė jam galimybę telefonu sužinoti apie savo dukros sveikatą. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

19. Pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. skunde Pravieniškių PN-AK nurodė, kad jis serga (duomenys neskelbtini). Dėl to gydytojai jam rekomenduoja ryte bei vakare pasivaikščioti gryname ore. Jam ši teisė nebuvo suteikta. Minėtame skunde reikalavo, kad visi sergantys nepagydomomis ligomis ir neįgalūs nuteistieji už lengvus nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, turėtų galimybę gauti specialų maitinimą ir sąlygas daugiau laiko praleisti gryname ore. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini). Tačiau nė viename pateiktame dokumente, susijusiame su pareiškėjo sveikata, nėra rekomenduojama pareiškėjui skirti prailgintą pasivaikščiojimą lauke. Todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų.

20. Pareiškėjas skunduose teismui nepateikė jokių faktų, aplinkybių ar paaiškinimų dėl maitinimo Pravieniškių PN-AK. Nenurodė, kokiais produktais buvo maitinamas ir kaip tai paveikė jo sveikatą. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo maitinimu.

21. Pareiškėjas skunde Kalėjimų departamentui nurodė, kad Pravieniškių PN-AK suklastojo jo 2015 m. sausio 16 d. skundo padavimo datą, įregistravusi jį 2015 m. vasario 3 d. Teismas pažymėjo, kad į pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. skundą buvo atsakyta 2015 m. vasario 24 d. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo skundo buvo nepaisoma ar kad skundo įregistravimas vėlesne data galėjo nulemti neteisėto sprendimo priėmimą. Todėl negalima sutikti, kad ši aplinkybė galėjo padaryti pareiškėjams neturtinės žalos.

22. Pareiškėjas 2015 m. kovo 20 d. skunde Kalėjimų departamentui nurodė, kad Pravieniškių PN-AK administracija vengė pateikti jam 2015 m. sausio 16 d. skundo ir 2015 m. sausio 23 d., 2015 m. sausio 30 d. prašymų kopijas. Nurodė, kad 2015 m. sausio 23 d., 2015 m. sausio 30 d. prašymais prašė pateikti jam 2015 m. sausio 16 d. pareiškimo kopijas, nurodyti pareiškimo ir prašymų registracijos numerius. Pravieniškių PN-AK šių prašymų netenkino, kopijų nepateikė. Kalėjimų departamentas raštu paaiškino informacijos gavimo tvarką. Minėtu raštu Kalėjimų departamentas neatsakė į šį pareiškėjo reikalavimą, nepatvirtino ir nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

23. Laisvės atėmimo vietų ligoninė 2015 m. spalio 9 d. raštu Nr. S-5108, atsakydama į Pravieniškių PN-AK 2015 m. spalio 2 d. raštą Nr. 1-26975, kuriuo buvo prašoma pateikti bylai svarbių dokumentų kopijas, nurodė, kad minėtų 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d. prašymų nebuvo gauta. Taip pat, minėtame Nuteistųjų areštu rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registre Nr. 87, minėtomis datomis nėra registruotų jokių pareiškėjo prašymų. Pripažinus, kad minėtų prašymų nebuvo gauta, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos realios žalos, esančios viena esminių žalos priteisimo sąlygų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnis).

24. Pareiškėjas nenurodė, kaip atsakovas, neatsakymas į kai kuriuos pareiškėjo nusiskundimus ir prašymus paveikė Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungą kaip juridinį asmenį, kokią žalą jai padarė. Vien aplinkybė, kad neturtinė žala buvo padaryta šios sąjungos pirmininkui, nepatvirtina, kad neturtinė žala buvo padaryta ir pačiam juridiniam asmeniui. Dėl to nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai.

25. Šiuo atveju buvo pripažinta, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo suteikta galimybė pareiškėjui žiūrėti televizoriaus. Negalima sutikti, kad negalėjimas žiūrėti televizoriaus visiškai atėmė iš pareiškėjo galimybę sužinoti informaciją apie Lietuvos ir pasaulio įvykius. Tad šiuo atveju nors ir pripažintas teisės aktų nuostatų pažeidimas, tačiau šis pažeidimas nebuvo pakankamai intensyvus, sukeliantis išgyvenimas, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

26. Taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjui nebuvo suteikiama teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje. Pasivaikščiojimo laikas buvo trumpinamas iki 45 minučių. Šiuo atveju, nebuvo galima sutikti, kad pareiškėjas, turėjęs 15 minučių daugiau laiko praleisti kameroje patyrė išgyvenimus, esančius pakankamai intensyviais, galinčiais būti pagrindu priteisti jam neturtinę žalą.

III. 27. Pareiškėjas D. Š. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento ir Pravieniškių PN-AK pareigūnai atsisakė veikti pagal Konstituciją ir įstatymus, atsisakė išnagrinėti ir tinkamai atsakyti į nevyriausybinės visuomeninės (piliečių) organizacijos ginančios Žmogaus teises bei laisves, viešąjį (įstatymo saugomą) interesą, pirmininko D. Š. 2015 m. sausio 16 d. prašymą, 2015 m. kovo 20 d. skundą, atsisakė nutraukti tyčinius žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus, kalinčių asmenų žiaurius kankinimus, atliekamus Pravieniškių PN-AK; atlyginti pareiškėjui nevyriausybinės visuomeninės organizacijos Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos nariui padarytą neturtinę žalą, kurią pareiškėjas įvertina 100 000 Eur; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK administracija nemotyvuodama 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjo skundą užregistravo vėlesne data. Pareiškėjo vertinimu, tai laikytina dokumentų klastojimu. Pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK sunaikino pareiškėjo 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d. skundus. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra šališkas, todėl nagrinėjamoje byloje sprendimą priėmė atsakovo naudai.

29. Pareiškėjas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento ir Pravieniškių PN-AK pareigūnai atsisakė veikti pagal Konstituciją ir įstatymus, atsisakė išnagrinėti ir tinkamai atsakyti į nevyriausybinės visuomeninės (piliečių) organizacijos ginančios Žmogaus teises bei laisves, viešąjį (įstatymo saugomą) interesą, pirmininko D. Š. 2015 m. sausio 16 d. prašymą, 2015 m. kovo 20 d. skundą, atsisakė nutraukti tyčinius žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus, kalinčių asmenų žiaurius kankinimus atliekamus Pravieniškių PN-AK; atlyginti pareiškėjui nevyriausybinei visuomeninei (piliečių) organizacijai Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai padarytą neturtinę žalą, kurią pareiškėjas įvertina 100 000 Eur; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Be to, prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK administracija vengė pateikti 2015 m. sausio 16 d. skundo ir 2015 m. sausio 23 d., 2015 m. sausio 30 d. prašymų kopijas, nurodo, kad 2015 m. sausio 23 d., 2015 m. sausio 30 d. prašymais prašė pateikti jam 2015 m. sausio 16 d. skundo kopiją, nurodyti registracijos numerį.

31. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą plikti nepakeistą.

32. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą plikti nepakeistą.

34. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

35. Nustatyta, kad pareiškėjo 2015 m. kovo 20 d. skundas išnagrinėtas Kalėjimų departamente. Pareiškėjas buvo informuotas Kalėjimų departamento 2015 m. balandžio 20 d. raštu 2S-1691, kad BVK antrame skirsnyje numatyta arešto bausmės atlikimo tvarka ir sąlygos. BVK nuteistiesiems, atliekantiems arešto bausmę, specialiosios teisės paskambinti telefonu nesuteikia. Areštinėje atliekantys bausmes nuteistieji gali naudotis bibliotekos paslaugomis, yra aprūpinami įstaigos lėšomis. BVK 54 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad areštą atliekančių nuteistųjų dienotvarkėje turi būti griežtai reglamentuotas jų elgesys visą parą ir nustatytas nuteistųjų poilsio (aštuonios valandos), laisvalaikio (ne trumpesnis kaip dvi valandos), pasivaikščiojimo ir socialinės reabilitacijos laikas.

36. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog Pravieniškių PN-AK administracija gali pateikti informaciją vadovaujantis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 23 punkto nuostatomis.

37. Mano, kad skunde nebuvo pateikta jokių argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti Pravieniškių PN-AK administracijos 2015 m. vasario 24 d. rašto Nr. 7-378 pagrįstumą ir teisėtumą. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Atsakovo vertinimu, šis atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

38. Mano, kad Pravieniškių PN-AK administracijos raštas ir Kalėjimų departamento raštas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, be to pareiškėjas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

40. Pareiškėjai prašė jų apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinius skundus išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjams D. Š. ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungai, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento ir Pravieniškių PN-AK.

42. Iš pareiškėjų paaiškinimų, teismui pateiktų procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme metu, matyti, kad nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti neturtinė žala siejama su tuo, kad, jų teigimu, pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos arešto atlikimo sąlygos, o dėl to pareiškėjams pateikus pareiškimą ir skundą, Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamentas į juos atsakė neišsamiai.

43. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

44. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kalėjimų departamento bei Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp šių institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą ir aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad: pareiškėjo prašymai leisti jam bendrauti su kitose kamerose esančiais nuteistaisiais ir dalyvauti administracijos posėdžiuose nepagrįsti, dėl šių klausimų iš esmės buvo pasisakyta ir Pravieniškių PN-AK bei Kalėjimų departamento sprendimuose; televizijos kabelio nepravedimas į kamerą buvo pareiškėjo teisės naudotis televizoriumi pažeidimas, be to, šiuo aspektu pareiškėjų skundų tinkamai neįvertino atsakovo atstovai, tačiau teismas taip pat konstatavo, kad galimybė sužinoti naujienas pareiškėjui visiškai nebuvo atimta; atsakovo atstovai nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl nuolatinio laikymo kamerose, tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo kameroje tvarka neatitiko nustatytos nuteistųjų areštu dienotvarkės; atsakovas nepaneigė fakto, kad pareiškėjui pasivaikščiojimo laikas buvo sutrumpintas nuo 1 valandos iki 45 min., į šias pretenzijas nebuvo atsakyta ir atsakymuose į pareiškėjų skundus; pareiškėjo teiginiai dėl nesuteiktos galimybės užsiimti jo norima veikla miego metu nepagrįsti, dėl šios pretenzijos tinkamai atsakė ir atsakovo atstovai; draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose įgyvendinimas Pravieniškių PN-AK buvo užtikrintas; pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytos galimybės susisiekti su artimaisiais telefonu nepagrįsti, šiuo klausimu tinkamai atsakė ir atsakovo atstovai; atsakovo atstovai atsakė į pareiškėjo reikalavimus dėl sergančių nuteistųjų galimybės ilgiau pabūti gryname ore, tačiau neatsakė į dalį dėl galimybės suteikti gauti specialų maitinimą; tačiau konstatuoti neteisėtus veiksmus dėl būtent pareiškėjui nesuteikto prailginto pasivaikščiojimo ar specialaus maitinimo nebuvo pagrindo; nebuvo pagrindo laikyti, kad tai, jog pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. pareiškimas buvo įregistruotas 2015 m. vasario 3 d., jam galėjo padaryti neturtinės žalos;

Kalėjimų departamentas neatsakė į pareiškėjo reikalavimą pateikti jo pareiškimo kopiją; pripažinus, kad 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d. prašymų Pravieniškių PN-AK nebuvo gauta, nebuvo pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos realios žalos. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjams priteisti neturtinę žalą šiuo atveju nebuvo pagrindo.

46. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

47. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

48. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, ir šių motyvų iš naujo nekartoja.

49. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog nors pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis, tačiau, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dėl to Pravieniškių PN-AK administracijai nesiskundė, kai dėl kitų pažeidimų pareiškėjas skundus teikdavo, šiuo aspektu konstatuoti pažeidimą nebuvo pagrindo.

50. Vertinant šį pareiškėjo teiginį dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

51. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad jis Pravieniškių PN-AK buvo laikomas kameroje, kur visi kiti nuteistieji, t. y. visi kiti 7 asmenys iš 8, laikytų kameroje, rūkė, kas jam sukėlė diskomfortą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 5 d. įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Pravieniškių PN-AK, pateikti teismui papildomą atsiliepimą, kuriame, be kita ko, pateiktų paaiškinimus dėl teiginio apie rūkančiųjų laikymą kartu su nerūkančiais (I t., b. l. 155). Atsakovo atstovas šiuo klausimu nurodė tik bendro pobūdžio teiginį, jog jis užtikrina Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ 14 punkto laikymąsi. Nors Pravieniškių PN-AK Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomai pateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2017 m. gegužės 31 d. raštą Nr. S-2691, kuriame nurodyta, jog pagal asmens byloje esančius duomenis D. Š. pageidavo arešto bausmę atlikti kameroje kartu su rūkančiais (II t., b. l. 52), tačiau paties dokumento, kuriame būtų išreikštas toks D. Š. pageidavimas, atsakovo atstovas teismui nepateikė.

52. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nurodęs, jog jis Pravieniškių PN-AK buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais, o atsakovo atstovas tokių pareiškėjo teiginių nepaneigė, darytina išvada, jog šiuo aspektu pažeidimo faktas įrodytas.

53. Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose iš esmės akcentavo aplinkybes, susijusias su jų teiginiais, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. pareiškimą registravo tik 2015 m. vasario 3 d., o 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d. prašymai buvo sunaikinti.

54. Pažymėtina, jog 2015 m. vasario 3 d. yra pareiškėjo skundo registravimo ir numerio jam suteikimo data, o ne pareiškėjo pareiškimo surašymo data. Todėl sutikti su pareiškėju ir laikyti, kad užregistravus 2015 m. sausio 16 d. pareiškimą vėlesne data buvo suklastoti dokumentai, nėra pagrindo. Be to, ir pats pareiškėjas neneigia, kad šis jo pareiškimas galiausiai buvo įregistruotas, raštas, atsakant į šį pareiškimą, buvo surašytas ir įteiktas pareiškėjui.

55. Be to, nors pareiškėjas teigia, kad buvo teikęs ir 2015 m. sausio 23 d. ir 2015 m. sausio 30 d. prašymus, tačiau duomenų apie tokius raštus nėra nei Nuteistųjų areštu rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registre Nr. 87 (I t., b. l. 72–88), tokių raštų kopijų nepateikė ir pats pareiškėjas.

56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tiek Pravieniškių PN-AK, tiek Kalėjimų departamentas, atsakydami į pareiškėjų skundus, iš esmės informavo apie aktualias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias tvarką pareiškėjų nurodytais klausimais. Vis dėlto, šie atsakovo atstovų atsakymai buvo surašyti apibendrintai, atskirai nenurodant, į kurią konkrečiai pareiškėjų skundų dalį yra atsakoma, tam tikrais klausimais iš viso nebuvo pasisakyta. Atitinkamai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tokie atsakymai nebuvo išsamūs.

57. Pažymėtina, kad nors šioje byloje pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą dėl tokių, jų teigimu, neišsamių atsakymų į skundus, tačiau nei skunde, nei apeliaciniuose skunduose visiškai nedetalizuota, kaip būtent tokią žalą jie patyrė.

58. Neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

59. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

60. Pareiškėjai nurodė tik bendro pobūdžio argumentus, jog atsakovas jiems atsakė tik formaliai, tačiau neįvardijo jokių konkrečių dėl to kilusių pasekmių, nenurodė, kokius būtent išgyvenimus dėl to patyrė D. Š., kokią įtaką tai turėjo Sąjungos reputacijai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai nepagrindė konkrečiu atveju jų patirtos neturtinės žalos dėl nepakankamai išsamių atsakymų, todėl ją priteisti nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo.

61. Nagrinėjamoje byloje taip pat liko nepaneigti pareiškėjo D. Š. teiginiai, kad nebuvo užtikrinta galimybė naudotis televizoriumi, jam buvo sutrumpinta pasivaikščiojimo trukmė, be to, kameroje jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pažymėtina, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, buvo pagrindas teigti, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kas ir suponuoja valstybės civilinę atsakomybę (CK 6.271 str.).

62. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų.

63. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015), bendruosius teisės principus.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju nustatytų pažeidimų pobūdį ir trukmę (pareiškėjas Pravieniškių PN-AK arešto bausmę atliko nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. vasario 4 d., t. y. iš viso 35 paras), į tai, kad nėra duomenų, jog dėl šių pažeidimų pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui D. Š. priteisti 250 Eur neturtinei žalai atlyginti; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių tokios jo prašomos sumos pagrįstumą.

65. Pareiškėjo D. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteisiant pareiškėjui D. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 250 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

66. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui tokio prašymo, todėl pareiškėjo D. Š. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo D. Š. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti D. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė