2018-05-23 Nr. AB-10223-3-62-3-02237-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1401-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02237-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo kalinamas Alytaus PN įvairiuose būriuose ir sekcijose. Miegamosios patalpos buvo perpildytos nuteistaisiais, t. y. patalpos plotas vienam asmeniui neatitiko galiojančių standartų. Todėl, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

3. Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis. Atsakovo atstovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys nelydimi pareigūno laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Nuteistieji įtraukiami į įvairias socialinės reabilitacijos programas. Alytaus PN prašė daliai pareiškėjo skundo taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigė, jog jis buvo kalinamas Alytaus PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d. (skundo padavimo teismui dienos), tačiau teismui skundą padavė 2016 m. lapkričio 2 d., t. y. daliai skundo reikalavimo praleidęs ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo įkalinimo Alytaus PN pradžios.

7. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl teismas daliai skundo reikalavimo, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimo laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. lapkričio 2 d. taikė ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Alytaus PN laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d.

8. Įvertinęs bylos duomenis, t. y. gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 111.1. punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, pažeistas nebuvo.

9. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta Alytaus PN neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, dėl to pripažino, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Gyvenamųjų patalpų plotą taip pat mažino baldų užimamas plotas. Alytaus PN patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Patalpose byrėjo kreida ir dažai nuo lubų, plytelės nuo sienų, vandentiekio vamzdis praleido vandenį, patalpose buvo didelė drėgmė. Pareiškėjas teigia, kad prieš išvykstant ir atvykus į Alytaus PN buvo laikomas laikino laikymo sulaikymo kamerose su 80 asmenų kartu su visais jų turimais daiktais, neatsižvelgiant, kad dalis asmenų būdavo ir rūkantys. Nuo 2009 metų iki 2012 metų pareiškėjas tvirtina buvęs vežamas iš Alytaus PN ir į Alytaus PN su 12 asmenų kartu su visais turimais daiktais, nors buvo galima vežti tik 6–8 asmenis, dėl to trūkdavo oro, pykindavo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad darbužius tekdavo plauti šaltu vandeniu. Džiovinti drabužius tam skirtų specialių patalpų nebuvo. Taip pat nebuvo specialių patalpų gaminti maistui. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2009 metų iš Alytaus PN nebuvo paleistas, dėl to, jo nuomone, ieškinio senaties nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti. Pareiškėjas remiasi Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2977-422/2016, tuo pagrindu teigia, kad jo teisės pažeistos ir jo skundas atmestas nepagrįstai.

12. Atsakovo atstovas Alytaus pataiso namai atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Alytaus PN nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teismo išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Alytaus PN nuomone, teismas tinkamai taikė ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo įkalinimo Alytaus PN pradžios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d.

15. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas daliai jo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą taikė ieškinio senaties terminą.

16. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

17. Nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ieškinio senatį esant pagrindui gali taikyti. Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta senaties instituto nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. lapkričio 2 d. (b. l. 9), nors teigė, kad Alytaus PN netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 25 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra pasibaigęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Alytaus PN nagrinėjamoje byloje ieškinio senatį prašė taikyti.

19. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų teisėjų kolegija pritaria minėto teismo išvadai, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos jam neigiamų patyrimų metu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt savo pažeistas teises. Pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas dėl to, kad jis nuo 2009 metų iš įkalinimo įstaigos nebuvo paleistas į laisvę, yra niekuo nepagrįstas, tai nepaneigia, kad pareiškėjas, kaip minėta, jau kalėdamas Alytaus PN turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.

20. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą, kurio daliai reikalavimo ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą 3 metų ieškinio senaties terminą. Tuo pagrindu pagrįstai nagrinėtos bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo kalinimu Alytaus PN tik nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d.

21. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

22. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.11 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2977-422/2016, iš kuriame teismo nustatytų duomenų matyti, kad minėtoje administracinėje byloje Nr. I-2977-422/2016 ir šioje administracinėje byloje skiriasi duomenys apie 5 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 2 įrengtų miegamųjų vietų skaičius (šioje administracinėje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad 5 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 2 buvo įrengta 12 miegamųjų vietų, o pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje, kad – 20 miegamųjų vietų), nors administracinėje byloje Nr. 1-2977-422/2016 ir šioje administracinėje byloje iš esmės pateikti to paties laikotarpio duomenys apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių minėtoje patalpoje, dėl to pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių neturėtų skirtis. Todėl teismas paprašė Alytaus PN patikslinti duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, plotą ir jose įrengtą miegamųjų vietų skaičių. Alytaus PN pateikė teismui patikslintus duomenis ir nurodė, kad dėl techninių spausdinimo klaidų atsiliepime buvo pateikti netikslūs duomenys.

25. Iš pateiktų patikslintų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d., pareiškėjas buvo laikomas 2 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas yra 36,63 kv. m ir buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, 4 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 3, kurios plotas yra 44,81 kv. m ir buvo įrengta 13 miegamųjų vietų, 5 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 2, kurios plotas 44,81 kv. m ir buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, 5 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas yra 44,56 kv. m ir buvo įrengta 20 miegamųjų vietų, 18 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas yra 35 kv. m ir buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, ir 18 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 7, kurios plotas yra 35,83 kv. m ir buvo įrengtos 8 miegamosios vietos. Teisėjų kolegija šių patikslintų duomenų teisingumu neturi pagrindo abejoti.

26. Įvertinusi minėtų bendrabučio tipo patalpų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas pažeidžiant Taisyklių 11.11 punktą buvo laikomas 5 būrio bendrabučio tipo patalpose Nr. 1 ir Nr. 2, atitinkamai pareiškėjui teko 2,28 kv. m ir 2,24 kv. m ploto. Šiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. vasario 13 d. ir 2014 m. vasario 18 d., nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 25 d., 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 7 d., nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 4 d., nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. spalio 7 d., nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d., nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Taigi pareiškėjas mažesnio nei 3,1 kv. m ploto sąlygomis iš viso ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 552 paras.

27. Dėl pareiškėjo argumento, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros (gyvenamosios patalpos) ploto turėtų būti atimtas tik sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros (gyvenamosios patalpos) plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (t. y., kad Alytaus PN patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų; Alytaus PN patalpose byrėjo kreida ir dažai nuo lubų, nuo sienų trupėjo plytelės, vandentiekio vamzdis praleido vandenį, dėl to patalpose buvo didelė drėgmė; prieš išvykstant ir atvykus į Alytaus PN buvo laikomas laikino laikymo kamerose su 80 asmenų kartu su visais jų turimais daiktais, neatsižvelgiant, kad dalis asmenų būdavo ir rūkantys; nuo 2009 iki 2012 metų buvo vežamas iš Alytaus PN ir į Alytaus PN su 12 asmenų kartu su visais turimais daiktais, nors buvo galima vežti tik 6–8 asmenis, dėl to trūkdavo oro, pykindavo; Alytaus PN darbužius tekdavo plauti su šaltu vandeniu, džiovinti drabužius tam skirtų specialių patalpų nebuvo; Alytaus PN nebuvo specialių patalpų gaminti maistui).

29. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016, 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.

31. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių nenagrinėja.

14. Vis dėlto byloje nustatyta, kad Alytaus PN nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. dalyje bendrabučio tipo patalpų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis, taip pažeidžiant Taisyklių 111.1 punktą. Todėl Alytaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme ir tuo pagrindu pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

32. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (buvo kalinimas per mažo ploto sąlygomis), trukmę (552 paros) ir mastą (teko mažiau nei 3 kv. m ploto) bei atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią asmens kalinimas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo kalinimo sąlygas šiek tiek lengvino, kad jis per mažo ploto sąlygomis ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas periodiškai, taip pat nenustatyta, kad dėl nustatyto pažeidimo jis būdų patyręs ilgalaikes neigiamas pasekmes, pvz., sveikatos sutrikimus. Todėl, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad adekvati suma patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra 4 000 Eur.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis ir tuo pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo N. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė