2013-07-03 Nr. AB-3418-3-61-3-00646-2011-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1315/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00646-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1 – 3), kurį vėliau patikslino (b. l. 49 – 51), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VRM) 2011 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1D-1503-(2); 2) priteisti iš VRM 958,56 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną neišmokėtą 2010, 2011, 2012 m. mėnesį.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. VRM sekretoriaus sprendimu jam buvo paskirta 1 274,50 Lt valstybinė pareigūnų pensija už tarnybą, tačiau nuo 2010 sausio mėnesio pareiškėjui mokama mažesnė pensija, nei jam paskirta (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mokama 315,94 Lt, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. – 1 053,12 Lt). Pasak pareiškėjo, toks pensijos sumažinimas yra neteisėtas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis diskriminuojamas kaip dirbantis asmuo. Pažymėjo, kad toks pensijos sumažinimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Rėmėsi Konstitucijos 52, 23 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laipsnių apsaugos konvencija.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13 – 16, 64 – 65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Rėmėsi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata ir nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ar jo teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepime (b. l. 18 – 20) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo mokama pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 69 – 73) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 23 575,44 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 11 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-2262 (b. l. 21) pareiškėjui nuo 2006 m. liepos 19 d. buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija už tarnybą, kuri sudarė 1 274,50 Lt, tačiau nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjui mokama sumažinta pareigūnų ir karių pensija (b. l. 48). Pareiškėjas 2011 m. sausio 21 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti dėl neteisėto teisinio reglamentavimo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 28). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 1D-1503-(2) nurodė, kad VRM išmokėti pareiškėjo nurodomo dydžio pensijos neturi teisinio pagrindo, nes sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas (b. l. 29).

Teismas atsižvelgė į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Nustatė, kad pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 48). Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas nustatė, kad A. B. paskirtos pensijos dydis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai buvo ribojamas pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, pareiškėjui buvo mokama 958,56 Lt mažesnė pensija nei paskirtoji ir iš viso išmokėta 10 124,40 Lt pensijos. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. pažymos Nr. 11D(P)-6264 matyti, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis, perskaičiuotas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, minėtu laikotarpiu iš viso sudarė 33 699,84 Lt, todėl, atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudarė 23 575,44 Lt.

Teismas rėmėsi Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatą ir tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo išsiuntė 2011 m. kovo 19 d. (b. l. 8), o pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas pradėtas taikyti 2010 m. sausio 1 d., ir darė išvadą, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti pažeistas teises.

Teismas pripažino, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nebuvo galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigė tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas darė išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suponavo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (23 575,44 Lt) pareiškėjui buvo priteista iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir neproporcingai apribojo asmenų teises, įsigaliojo tik jį paskelbus, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Sprendė, kad VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1D-1503(02) buvo grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios jo priėmimo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo nutarimu, atitinkamai – nebuvo jokio pagrindo teigti, kad jis buvo neteisėtas. Todėl skundas dalyje dėl VRM 2011 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. 1D-1503-(2) panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 76 – 77) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo skundo reikalavimo jį atmetant.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d, į tai, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo praktika, pagal kurią preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškiai pasakė, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymi, kad nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme nebuvo numatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie VRM apeliacinio skundo (b. l. 81).

Pareiškėjas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad dėl apeliaciniame skunde esančio argumento, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali veikti iki jo įsigaliojimo kilusių teisinių santykių, išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendime buvo nurodė, jog sprendimas dėl tam tikro pensijos dydžio ribojimo negali būti laikomas įvykdytu, galutiniu, t. y. neginčijamu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymu nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

Teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi grįžtamąją galią. Apie Konstitucinio Teismo nutarimo retrospektyvaus poveikio galimybę galima spręsti ir iš Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas, nagrinėjamos bylos šalims Konstitucinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. B. (toliau – ir pareiškėjas) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 11SP-2262 (b. l. 22) nuo 2006 m. liepos 19 d. neterminuotai skirta 1 274,5 Lt pensija. Pareiškėjas su 2011 m. sausio 21 d. skundu (b. l. 28) kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuriuo prašė pateikti sprendimą, kuriuo remiantis sumažinta jam paskirta ir mokama pensija bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2011 m. vasario 24 d. sprendime Nr. 1D-1503-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąjį Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti iš VRM jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir nustatęs, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytą ribojimą susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka buvo 23 575,44 Lt, šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas nepanaikino VRM 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.1D-1503-(2), kadangi šį sprendimą atsakovas priėmė veikdamas pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir išvadoms.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, ir taip buvo suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jų teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas buvo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 17 d. pažyma Nr. 11D(P)-6264, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (1 274,5 Lt) buvo perskaičiuota taikant tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (iki 1 053,12 Lt), tiek ir 5 straipsnį (iki 315,94 Lt). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, darytina išvada, jog perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją buvo galima tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl pareiškėjo pensija buvo pagrįstai perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjui turėjo būti išmokėta 33 699,84 Lt. Tačiau antrą kartą perskaičiavus pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, realiai buvo išmokėta 10 124,40 Lt. Konstitucijai prieštaraujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neturėjo būti taikomas, todėl pripažintina, jog pareiškėjui buvo nepagrįstai sumažinta pensija vadovaujantis šia norma. Taigi, susidariusi pareiškėjui priteistina pensijos nepriemoka apskaičiuojama iš sumos, kuri turėjo būti gauta per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atėmus realiai pareiškėjo gautą sumą (33 699,84 – 10 124,40). Būtent taip pareiškėjui priteistiną pensijos dalį apskaičiavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, todėl darytina išvada, jog jis priėmė pagrįstą sprendimą, priteisdamas pareiškėjui nepriemoką, susidariusią dėl pakartotinio pensijos perskaičiavimo taikant Konstitucijai prieštaraujančią Laikinojo įstatymo 5 straipsnio normą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovai apeliaciniame skunde remdamiesi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi tvirtino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kurio oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu atsakovų argumentu negali sutikti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu, kurį pritaikius nagrinėjant kitas bylas buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, bylos buvo sustabdytos, o jas atnaujinus buvo apgintos kitų asmenų teisės gauti valstybinę pensiją. Teismas, vadovaudamasis konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu, teisingumo ir protingumo principu, teismų precedentais analogiškose bylose, daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės turi būti taikomos už laikotarpį iki šio nutarimo įsigaliojimo, o pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją turi būti ginama.

Atsižvelgiant į tokį reglamentavimą, darytina išvada, jog vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Turi būti tinkamai apginta pareiškėjo konstitucinė teisė į pensiją bei nuosavybės teisės. Dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atkurti pareiškėjo pažeistas teises priteisdamas visą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Konstatuotina, jog tokiu būdu buvo tinkamai apginta pareiškėjo teisė į valstybinę pensiją, Konstitucijos normos ir principai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, todėl naikinti jo sprendimo nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, atsakovų apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius