2016-07-21 Nr. AB-14851-3-64-3-00972-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1499-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00972-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 54 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Paaiškino, kad kameros plotas, tekęs pareiškėjui, buvo mažesnis, nei numatyta teisės aktuose, o patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Be to, rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija. Pareiškėjas, be kita ko, skunde reiškė prašymą netaikyti senaties termino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo buvimo metu higieninių reikalavimų patikrinimai nebuvo atliekami. Nurodė, kad kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje; esant poreikiui, suimtiesiems ar nuteistiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris juo pasinaudojus grąžinamas pareigūnams. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems Šiaulių TI teritorijoje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje atliekama asmens krata. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau, įgyvendinant Tabako įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į rūkančiųjų arba nerūkančiųjų kameras. Pareiškėjas nusiskundimų dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis nėra reiškęs. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė kalėdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą, remdamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 24 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties termino neatnaujino ir dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, rėmėsi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, nenumatančiomis jokių senaties terminų. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ši prieštaraujanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ja vadovautis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neindividualizavo jam dėl esą neteisėtų Šiaulių TI veiksmų kilusios žalos, skundas neargumentuotas. Atsakovas rėmėsi EŽTT sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, kuriame konstatuota, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Atsakovo nuomone, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio priteisimo. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. kovo 24 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. kovo 23 d. praleido ieškinio senaties terminą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo atžvilgiu, remiantis EŽTT praktika, senaties terminas negali būti taikomas.

Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą.

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. kovo 24 d. (b. l. 9). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nuorodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, todėl skundžiamas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė