2017-02-09 Nr. AB-3321-3-61-3-00061-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-906-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00061-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir LAVL, Ligoninė, atsakovas) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. buvo gydomas LAVL nežmoniškomis sąlygomis, pažemintas jo orumas. Palatos buvo nuolat perpildytos, jose drėgna, šalta, buvo žiurkių ir tarakonų, sienos pasidengusios pelėsiu, nepakankamas apšvietimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas (nebuvo unitazo, praustuvės, veidrodžio, spintelės, atskiros oro vėdinimo sistemos, įrengtas bendroje patalpoje).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Ligoninė negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo gydomas ginčo laikotarpiu, nes tokios statistikos neveda, tačiau pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas yra 7,33 kv. m ir kurioje yra 4 lovos. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to, turi užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Atsakovo teigimu, palatų remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, langai ir ventiliacinė vėdinimo šachta užtikrina vėdinimą. Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais. Ligoninės patalpose deratizacijos ir dezinsekcijos darbai yra atliekami pagal sutartį. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Ligoninės turimas leidimas – higienos pasas patvirtina, jog palatos atitinka higienos normų reikalavimus. Nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai neteisėtai veikė (neveikė), bet būtina nustatyti, ar toks veikimas (neveikimas) lėmė žalos atsiradimą. Pareiškėjas pateikė tik bendro pobūdžio samprotavimus, nepagrindė priežastinio ryšio, niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti žalos suma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas iš viso 6 paras, t. y. nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d., ir visą tą laiką vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. Dėl to teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos, nors Ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypatingai svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas.

Teismas sprendė, jog surinkti įrodymai patvirtina, kad LAVL Vidaus ligų skyriaus palata Nr. 17 2013 metais buvo kelis kartus suremontuota. Atsižvelgęs į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad kameroje buvo pelėsio. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas leidimas – higienos pasas, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad palatoje buvo netinkamas apšvietimas, drėgna ir šalta. Teismas taip pat nepripažino pagrįstais pareiškėjo teiginių, kad palatoje buvo tarakonų ir žiurkių, nes nustatė, jog LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone dėl jų naikinimo, be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16-1457 patvirtina, jog jokių pažeidimų, susijusių su patalpų valymu, LAVL nėra nustatyta. Nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teismas vertino pateiktas nuotraukas ir sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, nes tualetas nuo gyvenamosios patalpos yra atitvertas sienele, o LAVL nurodė, jog sienelės aukštis yra 1,5 m.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti palatos plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Tačiau teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinęs pažeidimo trukmę, pobūdį, mastą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė 80 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės normas. Pareiškėjas paaiškina, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, perpildytoje palatoje, kurioje buvo drėgna ir šalta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas, kurių iki šiol negali pamiršti. Pareiškėjas, vadovaudamasis teisingumo ir sąžiningumo principais, patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei skundžiamą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl skundžiamas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia / nenurodo naujų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui A. B. už kalinimą Ligoninėje nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje patyrė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagrindinius pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, vadovavosi kalinimo sąlygas Ligoninėje reglamentuojančiais teisės aktais ir pasisakė dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. (iš viso 6 paras). Pirmosios instancijos teismas, visas abejones dėl ploto (ne)užtikrinimo įvertinęs pareiškėjo naudai, padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį, t. y. 6 paras, pareiškėjas buvo kalinamas palatoje, kurioje asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Taisyklėse. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu priteisti pareiškėjui 80 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, t. y. pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja antisanitarines kalinimo sąlygas, palatos perpildymą, drėgmę ir šaltį.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė Ligoninės neteisėtus veiksmus, susijusius su teisės aktuose įtvirtintos vienam asmeniui turinčios tekti palatos ploto normos neužtikrinimu, ir priteisė dėl šio pažeidimo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Taigi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas faktas apie palatos, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, perpildymą jau yra konstatuotas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime ir dėl jo ginčas apeliacinės instancijos teisme nėra kilęs, nes apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas. Nors pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad palatoje buvo šalta ir drėgna, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas taip pat tik deklaratyviai ir abstrakčiai nurodo, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokie įrodymai patvirtina jo teiginius apie šaltį, drėgmę palatoje ar antisanitarines sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių kalinimo LAVL sąlygų, drėgmės ar šalčio palatoje būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų, šalčio ir drėgmės įvertinęs surinktų įrodymų, įskaitant Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo duomenis, palatos nuotraukas, palatos remontą patvirtinančius dokumentus, visumą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečias teisės normas pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, neteisingai taikė ir aiškino. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog Ligoninės patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė tik palatos ploto normos pažeidimą ir teisėtai nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų reikalavimų pažeidimų.

Pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjui priteistos neturtinės žalos sumos dydžio aspektu teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumento, kad jam turėjo būti priteistas ne 80 Eur, o 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas, kurių iki šiol negali pamiršti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo laikotarpis yra itin trumpas (nuo 2014 m. sausio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d.), o pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydis yra skirtas būtent pareiškėjo dėl nustatyto palatos perpildymo patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams kompensuoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos sumos dydį, vadovavosi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomais teisingumo ir sąžiningumo principais, kurie yra įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė, aiškino teisės normas, reglamentuojančias neturinės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, ar nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė