2015-10-26 Nr. AB-20707-3-64-3-00237-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2240-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00237-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 23 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jam tekdavo 1 kv. m laisvo kameros ploto ir mažiau, sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės / lentynėlės ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, dėl to visi patalpoje buvę asmenys kvėpavo tualeto smarve, be to, sanitarinis mazgas įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį, ne kartą pareigūnai, įskaitant ir moteris, staiga atidarydavo duris pareiškėjui esant tualete.

8–18 kv. m dydžio kameroje langai buvo mažesni nei 1 kv. m, todėl nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, dirbtinis apšvietimas taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų. Maždaug metro atstumu nuo lango įrengtos grotos trukdė pasiekti langą, t. y. buvo atimta galimybė vėdinti patalpas per langus, nors mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl minėtų grotų nebuvo galimybės langus užsandarinti, todėl žiemą patalpose buvo labai šalta ir drėgna. Kamerų grindys buvo iš ištrupėjusio betono, todėl jų nebuvo įmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti; sienų ir lubų tinkas taip pat buvo ištrupėjęs. Atvykę į Šiaulių TI asmenys nebūdavo patikrinami, neįrengta sanitarinė švarykla, todėl buvo sudaryta grėsmė pareiškėjo sveikatai. Patalpos buvo apleistos, sienos ir lubos apaugusios pelėsiais, nebuvo išduodamos valymo ar dezinfekavimo priemonės, neatliekamas pagrindinis valymas, patalpose buvo tarakonų, kamerose nebuvo atliekamas paprastasis remontas.

Pareiškėjo teigimu, čiužiniai ir antklodės naudojami be jokių užvalkalų, dėl to jie išsipurvindavo, įgydavo nemalonų prakaito kvapą, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, sauso valymo įrangos Šiaulių TI nėra, todėl patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalindavo įsigėrusio prakaito ir purvo. Pareiškėjo nuomone, jis buvo diskriminuojamas, nes asmeninių rūbų skalbimo paslaugos buvo mokamos, nors jis nebuvo aprūpintas darbu ir jam nebuvo mokama pašalpa ar kitos socialinio pobūdžio išmokos, o perpildytose kamerose nebuvo sąlygų skalbti asmeninius rūbus ir juos džiovinti. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 310 dienų Šiaulių TI buvo laikomas sąmoninga tyčia pažeidžiant jo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, būtų teisinga jam priteisti 2 MGL dydžio (260 Lt (75,30 Eur)) kompensaciją už kiekvieną Šiaulių TI praleistą dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Atsakovo nuomone, pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų ar įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja, be to, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Atsakovas pažymėjo, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjo supažindinimas su kalinamųjų teisėmis ir pareigomis buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kalinamieji turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas.

Atsakovas nurodė, kad iki 2010 m. balandžio mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, tačiau nuo 2010 m. gegužės mėnesio vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma buvo sumažinta iki 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo, drėgmės ir kt. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Tačiau asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas; tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų klozetų gyvenamosiose kamerose yra nepagrįsti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) iki 2012 metų Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Atsakovas pažymėjo, kad iki 2011 metų asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių TI laikomi suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, todėl kamerose buvo iškabintos virvės skalbiniams džiovinti, išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Suimtųjų aprūpinimas apranga, patalyne bei asmens higienos priemonėmis, taip pat suimtųjų patalynės ir apatinių rūbų skalbimo dažnumas yra reglamentuotas teisės aktuose. Šiaulių TI laikomiems asmenims išduodama patalynė buvo pagaminta iš audinio, tinkamo skalbti ir / ar dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis; patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimų, susijusių su patalynės neatitikimu higienos normų reikalavimams ar per retu patalynės keitimu, yra nepagrįsti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal EŽTT praktiką tam tikra kančia ar pažeminimas yra dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Atsižvelgęs į CK 1.127 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo minėto momento skaičiavo senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, be to, byloje yra 2009 m. balandžio 1 d. pareiškėjo pasirašytas dokumentas, kuriame nurodyta, kad jis (pareiškėjas) buvo supažindintas su kalinamųjų teisėmis, pareigomis, laikymo Šiaulių TI tvarka, sąlygomis ir atsakomybe. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. į teismą kreipėsi praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tačiau pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti praleisto termino kreiptis į teismą ir nenurodė svarbių tokio termino praleidimo priežasčių. Nors pareiškėjo laisvė yra apribota, tačiau teismas padarė išvadą, kad tai negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo; praleistas terminas kreiptis į teismą taip pat negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė CK nuostatas dėl senaties termino praleidimo pasekmių.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Be to, pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, ieškinio senaties nėra, o byloje būtent ir keliami reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų.

Pareiškėjas paaiškina, kad jam Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. nebuvo sudarytos normalios kalinimo sąlygos. Pareiškėjui tekdavo 1 kv. m laisvo kameros ploto ir mažiau, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės / lentynėlės ir oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, dėl to visi patalpoje buvę asmenys kvėpavo tualeto smarve, be to, sanitarinis mazgas įrengtas tiesiai prieš įėjimo duris ir nuolat stebimas pro kameros stebėjimo langelį. 8–18 kv. m dydžio kameroje langai buvo mažesni nei 1 kv. m, todėl nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, įrengtos grotos trukdė pasiekti langą, kad būtų galima išvėdinti kameras, nes mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos nebuvo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo galimybės langus užsandarinti, todėl žiemą patalpose buvo labai šalta ir drėgna. Kamerų grindys buvo iš ištrupėjusio betono, todėl jų nebuvo įmanoma nei valyti, nei dezinfekuoti. Atvykę į Šiaulių TI asmenys nebūdavo patikrinami, neįrengta sanitarinė švarykla, patalpos buvo apleistos, sienos ir lubos apaugusios pelėsiais, nebuvo išduodamos valymo ar dezinfekavimo priemonės, patalpose buvo tarakonų, kamerose nebuvo atliekamas paprastasis remontas. Pareiškėjo teigimu, čiužiniai ir antklodės naudojami be jokių užvalkalų, rankšluosčiai neišduodami, lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę, sauso valymo įrangos Šiaulių TI nėra, todėl patalynė tik dezinfekuojama, o tai nepašalindavo įsigėrusio prakaito.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. V. už kalinimą Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 22 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti ieškinio senatį nesutinka, kadangi, anot pareiškėjo, remiantis Konvencijos 3 straipsniu ir CK 1.134 straipsnio 1 punktu, ieškinio senatis šiuo atveju netaikoma. Pareiškėjo nuomone, jo negalėjimas laiku susipažinti su aktualiais EŽTT sprendimais dėl jų neišvertimo į lietuvių kalbą yra svarbi priežastis, kuri sutrukdė pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams, yra nepagrįstas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra nustatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pažymėtina, kad minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, o ne pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 taip pat yra nurodęs, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.). Kadangi šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114–1.115 straipsniai) gynybos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d. (b. l. 2–9), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. sausio 22 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 13), t. y. žymiai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimo pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas galbūt antisanitarinėmis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog 2009–2010 metais pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 19 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą, laikantis įstatymų reikalavimų, bei priežastimis, dėl kurių pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą; pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas bei proceso teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė