2017-03-14 Nr. AB-6084-3-62-3-01469-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-436-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01469-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė: priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam teko per mažai ploto. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose trūko spintelių maisto produktams susidėti bei kėdžių. Pareiškėjas teigė, kad toks jo laikymas orumą žeminančiomis ir kankinančiomis sąlygomis pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, kurį vertina 10 000 Eur.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI kamerose buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei perkeliant jį iš vienos kameros į kitą. Pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo laikomas netenkinant ploto normatyvų. Nurodė jog tokie pažeidimai buvo susiję su etapuojamų ir suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklausė ir turi būti besąlygiškai vykdomos. Nurodė, jog Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., įrengti du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys, kuriais naudojasi suimtieji. Taip sudaromos galimybės didesniam suimtųjų (nuteistųjų) fiziniam aktyvumui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 75–79) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

Vertindamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, pirmos instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimas. Teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui teisės aktais buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, ir tai dalinai kompensavo judėjimo trūkumą kameroje, įvertinęs nustatyto pažeidimo trukmę (296 paras) ir intensyvumą teismas pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir jo patikslinimais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjui teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos Kauno TI.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikta Kauno tardymo izoliatoriaus pažymą „apie R. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 16–25), iš kurios matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis individualus gyvenamosios patalpos plotas nei nustatyta teisės aktuose. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančios Pažymos duomenimis, kurioje matomas kamerose buvusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į nacionaliniuose teisės aktuose numatytą 3,6 kv. m. ploto normą, suklydo ir nurodė, jog ploto norma buvo pažeista 296 paras, nors iš pridėtos pažymos matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu kameros ploto normos pažeidimas truko 199 paras.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant ar byloje galima nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, svarbu kartu įvertinti ar ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sutinka, kad pareiškėjo atžvilgiu ploto pažeidimas yra nustatytas ir negali būti vertinamas kaip atsitiktinis ar nereikšmingas, tačiau kartu su ploto pažeidimu, nustačius ir tai, kad Kauno TI pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, naudotis sporto kiemeliais, lankytis bibliotekoje ir pan., vertina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu taikė adekvatų neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį.

Iš prie bylos pridėtų sveikatos istorijos duomenų, atspindinčių asmens sveikatą ginčo laikotarpiu (b. l. 51–69), matyti, jog duomenų, kad pareiškėjo sveikata būtų suprastėjusi dėl jo laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje, nėra. Taip pat, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytam neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė