2025-11-12 Nr. AB-19217-3-61-3-04853-2025-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1321-822/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04853-2025-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. T. (V. T.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 25S184424 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 25S184424 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti žalos, kuri būtų padaryta grąžinant jį į užsienio valstybę. Teigė, jog net teismui priėmus procesinį sprendimą panaikinti ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas jau būtų išsiųstas iš šalies, todėl pasekmės būtų negrąžinamos. Pareiškėjas akcentavo, kad įsiteisėjus ginčijamam Sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, jam atsiranda pasekmės. Jis turi išvykti iš Lietuvos, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje tampa neteisėtu. Galima nuspėti, kad jam bus duotas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos ir per nustatytą laiką jam neišvykus bus priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šių nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalies pagrindu, kuriame nustatyta, jog panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundo reikalavimą panaikinti skundžiamą Sprendimą grindė aplinkybe, jog pareiškėjas vyko į Rusiją, nes jo seseriai reikalinga slauga. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamo Sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti žalos, kuri būtų padaryta grąžinant jį į užsienio valstybę. Pareiškėjas nurodė, kad galima nuspėti, jog jam bus duotas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos ir per nustatytą laiką jam neišvykus bus priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, argumentus, kuriais grindžiamas prašymas, teisinį reglamentavimą, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl galimos žalos yra grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo išsiuntimą, todėl pareiškėjo argumentai negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymą atmetė.

Išaiškino, kad vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pateikti įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės –pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, skunde pagrindė, jog egzistuoja visos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. pagrindė savo skunde suformuluotą reikalavimą bei neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą žalą. Skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas Sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas.

Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog Regionų administracinis teismas nagrinėdamas skundą įsitikintų, kad: pareiškėjas pateko į situaciją, kai tuos pačius visuomeninius santykius reguliuoja viena kitai prieštaraujančios teisės normos ir atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo nurodyti kitą teisinį pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ); Regionų administracinis teismas detaliai išnagrinėjęs su skundu pateiktus rašytinius dokumentus įsitikintų, jog pareiškėjas į Rusijos Federaciją vyko ne dėl nuo jo priklausančių objektyvių priežasčių. Pareiškėjas teigia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjui palankus sprendimas yra įmanomas.

Pareiškėjas dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizikos nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius priėmė sprendimą „Dėl socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo V. T.“, kuriuo nuspręsta nuo 2024 m. lapkričio 1 d. skirti jam 570,59 Eur senatvės pensiją. Siekdamas gauti senatvės pensiją Lietuvoje, pareiškėjas privalėjo atsisakyti jo anksčiau gaunamos Rusijos Federacijos senatvės pensijos. Jeigu pareiškėjas bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tai jis praras bet kokią galimybę gauti jam paskirtą senatvės pensiją, t. y. teisėtą pragyvenimo šaltinį. Dėl Rusijos Federacijos karo veiksmų Ukrainoje nutraukti bet kokie bankiniai pavedimai iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Pareiškėjas teigia, kad laikinas ginčijamo Sprendimo sustabdymas padėtų išvengti žalos, kuri būtų padaryta grąžinant jį į užsienio valstybę. Akivaizdu, jog net teismui priėmus procesinį sprendimą panaikinti ginčijamą Sprendimą, pareiškėjas jau būtų išsiųstas iš šalies, būtų prarastas pragyvenimo šaltinis, todėl pasekmės būtų negrąžinamos.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad galima žala grindžiama hipotetinio pobūdžio prielaidomis. UTPĮ nuostatos, susijusios su išsiuntimu, yra labai konkrečios, būsimi atsakovo veiksmai taip pat aiškūs. Todėl prašymas grindžiamas ne hipotetine prielaida, jog artimiausiu metu bus priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėjas vertina, kad atsižvelgiant į nurodytus argumentus, yra pakankamas pagrindas manyti, jog artimiausiu metu bus duotas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos ir per nustatytą laiką jam neišvykus, bus priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies. Todėl esant tokioms faktinėms aplinkybės ir nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo vykdymo sustabdymo – atsiranda reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos sąlygos, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas jį išsiųsti, prašymą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde teigia, kad egzistuoja visos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. jis pagrindė skunde suformuluotą reikalavimą bei neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl teismas nepagrįstai netenkino prašymo.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teigė, jog net teismui jam palankų sprendimą, jis jau būtų išsiųstas iš šalies, todėl pasekmės būtų negrąžinamos. Akcentavo, kad įsiteisėjus ginčijamam Sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, jis turi išvykti iš Lietuvos, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje tampa neteisėtu. Taigi, tikėtina, kad jam bus duotas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos ir per nustatytą laiką jam neišvykus bus priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies.

Nustatyta, kad ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 20 d., nes asmuo per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius du kartus vyko į Rusijos Federaciją.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrindė vienos iš būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju ginčija Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o žalos atsiradimą sieja iš esmės ne su ginčijamu Sprendimu, o su galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad, įsiteisėjus ginčijamam Sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, jis turi išvykti iš Lietuvos, nes jo buvimas Lietuvos Respublikoje tampa neteisėtu. Todėl tikėtina, kad jam bus duotas įpareigojimas išvykti iš Lietuvos ir per nustatytą laiką jam neišvykus bus priimtas sprendimas išsiųsti jį iš šalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog yra pradėta procedūra dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį / išsiutimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti teiginiai dėl, kaip teigiama, didelės žalos atsiradimo, siejami su atsakovo veiksmais, kurie nėra atlikti, nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas gali patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės yra ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024, 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025, 2025 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-1281-624/2025).

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nelemia kitokio situacijos vertinimo, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. T. (V. T.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė