2013-10-16 Nr. AB-6480-3-61-3-02984-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1508/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02984-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2;11.10.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. S. ir G. S. (G. S.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Č. S. ir G. S. su skundu (I t., b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2078 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT Sprendimas);

2) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 49SFN(14.49.104)-1789 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT Vilniaus skyriaus Sprendimas);

3) įpareigoti Tarnybą atkurti nuosavybės teises į 0,1012 ha žemės valdos dalį, perduodant pareiškėjams lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apskrities viršininkas sprendimo Nr. 2.4-01-3229 2 punktu M. S. (M. S.) atkūrė nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį – 0,1028 ha žemės sklypą perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1028 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinėje dalyje, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini),Vilniuje. Minėto sprendimo 6 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią žemės valdos dalį – 0,1012 ha žemės − bus atkurtos vėliau. Tačiau į likusią žemės dalį nuosavybės teisės nėra atkurtos iki šiol. (duomenys neskelbtini) M.

S. mirė. Pareiškėjai yra jo teisių paveldėtojai pagal įstatymą. 2011 m. spalio 28 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydama atkurti nuosavybės teises į likusią 0,1012 ha žemės valdos dalį. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. 49SJ-860 pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus mieste žemės gražinti natūra nėra galimybės ir pasiūlė informuoti NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrių apie apsisprendimą dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo.

Pareiškėjams dar nepasirinkus atlyginimo būdo, NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 20 d. rašte Nr. 49SF-(14.49.104)4439 nurodė, kad tuo atveju, jei sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, piliečiai iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. 2012 m. gegužės 28 d. pareiškėjai raštu informavo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių apie savo apsisprendimą, nurodydami, kadangi Vilniaus mieste atkurti nuosavybės teises galimybių nėra, jie prašo nuosavybės teises į likusią 0,1012 ha žemės valdos dalį atkurti perduodant lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje Vilniaus rajone.

Skundžiamame NŽT Vilniaus skyriaus Sprendime pareiškėjams nurodyta, kad toks jų prašymas netenkinamas. Nesutikdami su šiuo NŽT Vilniaus skyriaus Sprendimu, pareiškėjai pateikė skundą NŽT, kuri skundžiamu NŽT Sprendimu, remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi (pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo), pareiškėjų skundo netenkino, jų prašymus atmetė.

Pareiškėjai nurodė, kad M. S. savo valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškė 2000 m. kovo 27 d. prašyme. Iki 2003 m. balandžio 1 d. keisti savo valios jam nebuvo būtinybės, nes tuo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad 2005 metais nuosavybės teisės bus atkurtos ne į visą, o tik į dalį jam tenkančio nekilnojamojo turto. Pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. taip pat negalėjo reikšti savo valios dėl būdo atkurti nuosavybės teises į likusią neatkurtą žemės valdos dalį, nes tam neturėjo teisių.

NŽT, priimdama skundžiamą NŽT Sprendimą, į šiuos pareiškėjų argumentus neatsižvelgė. Pareiškėjų nuomone, tokia NŽT išvada prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, skundžiamas NŽT Sprendimas priimtas neįsigilinus į skundo esmę, neteisingai aiškinti ir taikyti Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 37−41), kuriuo prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 4 dalimi nuo 2012 m. lapkričio 22 d., 21 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5 ir 10 punktais. Nurodė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu M. S. 2000 m. kovo 27 d. prašymu išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo − prašyme išreikštas noras, kad būtų išduota pažyma, patvirtinanti nuosavybės teises į K.

T. žemę, nurodant, kad skirtas žemės sklypas yra Vilniaus mieste. Kitų prašymų dėl valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) M. S. nepateikė. Todėl 2012 m. gegužės 28 d. pareiškėjų prašymas, pateiktas po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino, parengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią pareiškėjai galėtų gauti lygiavertį turėtajam žemės plotą už Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribų − (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajono savivaldybėje − nepagrįstas.

Taip pat nepagrįstas pareiškėjų skundo teiginys, kad Tarnyba neteisingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsnius. Šiuo aspektu pažymėjo, kad M. S. 2000 m. kovo 27 d. prašyme išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo − kad jam būtų skirtas žemės sklypas Vilniaus mieste − išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo tiek pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (grąžinant žemę natūra), tiek pagal 2 punktą (perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypą), tiek pagal 3 punktą (perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai) statybai.

Taip M. S. 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3229 buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują 0,1028 ha žemės sklypą mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai, esantį (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinėje dalyje, Vilniuje. Likusios grąžinti žemės plotas sudaro 0,1012 ha, kuri yra Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Tačiau remiantis esama informacija, M. S. nuosavybės teisių į žemę jo pageidaujamu būdu − grąžinant žemę natūra – pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (grąžinant žemę natūra) negalima atkurti, nes laisvos (natūra grąžintinos) žemės buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nėra.

Kitu pageidaujamu būdu – pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą žemės sklypą) taip pat nėra galimybės, nes, remiantis šiuo punktu, nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu pretendentas nuosavybės teise valdo gyvenamąjį ar kitos paskirties pastatą (statinį). Šiuo atveju M. S. negali nuosavybės teise valdyti pastato ar statinio, kadangi (duomenys neskelbtini) metais mirė. Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisės į M. S. tenkančią 0,1012 ha ploto žemę turi būti atkurtos atlyginant pinigais.

Pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 2 dalies nuostata leido piliečiams pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d. jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, atkūrimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Taigi, ši nuostata leido piliečiams pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nurodant kitą būdą − atlyginant pinigais, tačiau ne kitus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdus, nurodytus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

Pareiškėjai nustatytu terminu šia galimybe nepasinaudojo. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjų H. D. ir A. N. skundas dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (administracinė byla 1-4967-171/2012). Šiame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. T. 1940 m. valdytą nuosavybės teise 6,56 ha žemės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (II t., b. l. 55−60) pareiškėjų Č. S. ir G. S. skundą tenkino iš dalies. Panaikino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2012 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 49SFN (14.49.104)-1789, ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, įformintą 2012 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-2078. Įpareigojo atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjų Č. S. ir G. S. 2012 m. gegužės 28 d. pateiktą pareiškimą dėl būdo, kuriuo prašoma atlyginti už valstybės išperkamą žemę. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis nustatė bylos aplinkybes, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1−3 punktais, 5 straipsnio 5 dalimi ir 16 straipsnio 9 dalies 1−9 punktais.

Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo išvadą, jau po 2003 m. balandžio 1 d. paaiškėjus aplinkybei, kad atkurti M. S. nuosavybės teisių į visą žemę jo, kaip nurodoma paties atsakovo, pasirinktais būdais – grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė – nėra galima dėl to, kad neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo plotas yra 0,1028 ha, o žemė turėtoje vietoje priskirtina valstybės išperkamai, atsakovas, vykdydamas Atkūrimo įstatymo nuostatas, 2011 m. lapkričio 24 d. raštu pagrįstai prašė informuoti apie apsispendimą dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo.

Tuo tarpu ginčijamų sprendimų teiginiai, kad atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą M. S. turėjo pasirinkti iki 2003 m. balandžio 1 d., o to nepadarius, nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais, teismo vertinti kaip nepagrįsti: nuo 2002 m. spalio 25 d. iki 2012 m. sausio 31 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) numato, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, o nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. galiojusios redakcijos 3 dalis (2011 m. lapkričio 10 d.

įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) numatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) numato, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais jau priimtas, piliečio prašymu institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, jį pakeičia administracine tvarka.

Prašymą dėl priimtų sprendimų pakeitimo piliečiai turi pateikti iki 2013 m. liepos 1 d. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) numato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, teismas priėjo išvadą, kad: atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai aiškina, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios terminą, kuriuo turi būti pareikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, taikomos ir valios pareiškimui dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius; minėtos Atkūrimo įstatymo nuostatos nenustatė ir nenustato termino, kuriuo turi būti pareiškiama valia dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius.

Teismas pažymėjo, kad kadangi ginčijami sprendimai prieštarauja Atkūrimo įstatymo nuostatoms, jie yra naikinami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. gegužės 28 d. pateiktą pareiškimą, kuriuo jie išreiškė valią dėl būdo, kuriuo prašoma atlyginti už valstybės išperkamą žemę, t. y. perduoti lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone. Teismas taip pat nurodė, kad skundas šioje dalyje negali būti pilnai tenkinamas, kadangi pareiškimas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, nesiaiškinta, ar yra galimybė perduoti lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, t. y. ar šioje vietovėje yra laisvos valstybinės žemės.

Pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nenagrinėjo, nes įrodymai apie jas nebuvo pateikti.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 67−70), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde, be atsiliepime pateiktų argumentų,:

1) Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 2 dalies nuostata leido piliečiams pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d. jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, atkūrimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Ši nuostata aiškintina, kaip leidusi piliečiams pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nurodant kitą būdą − atlyginant pinigais, tačiau ne kitus nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdus, nurodytus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

2) Atkūrimo įstatymo nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. galiojusios redakcijos 21 straipsnio 3 dalis numatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 4 dalis. Tai leidžia konstatuoti, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. už valstybės išperkamą žemę galima atlyginti tik pinigais. Byloje esanti informacija parodo, kad pareiškėjai apie valstybės išperkamą žemę ir apie apsisprendimą dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę buvo informuoti 2011 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 49SJ-860. Tačiau apie apsisprendimą pareiškėjai informavo tik 2012 m. gegužės 28 d. Akivaizdu, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas pareiškėjams už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginta tik pinigais.

Pareiškėjai Č. S. ir G. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 75−76), kuriuo prašo Vilmiaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) apeliaciniame skunde nepateikta įrodymų, nenurodyta aplinkybių ar įstatymų nuostatų, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą išnarinėjo objektyviai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

2) Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, dėl Atkūrimo įstatymo nuo 2012 m. vasario 1 d. Iki 2011 m. lapkričio 21 d. galiojusios redakcijos 21 straipsnio 3 dalies, prieštarauja tiek byloje esančiai medžiagai, tiek galiojantiems įstatymams. Nei mirusiojo M. S., nei jo turto paveldėtojų valia, dėl žemės gražinimo niekada nesikeitė.

3) Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies l punkte nustatyta, kad vienas iš piliečiams atlyginimo būdų yra lygiaverčio žemės ploto perdavimas, o 4 punkte, kad piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pretendentas (šiuo metu jau miręs) M. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,204 ha buvusios savininkės K. T. žemės, kuri pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą yra Vilniaus miestui iki 1995m. birželio 1d. priskirtoje teritorijoje (t. 1 b.l. 19). Galimybės natūra atkurti nuosavybės teises į žemę M. S. vardu nėra, nes buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemė priskirta valstybės išperkamai, kadangi yra užimta privačiais sodininkų bendrijų sodų sklypais, namų valdų žemės sklypais, patenka į (duomenys neskelbtini) sodų bei (duomenys neskelbtini) sodų gatvių teritoriją bei valstybinės reikšmės miško plotus (t. 1 b.l. 10). Todėl nuosavybės teisės M. S. gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 9 dalyje numatytais atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdais.

Pirminis prašymas, kuriame kaip pretendentas atkurti nuosavybės teises įrašytas M. S. kompetentingai institucijai pateiktas 1991 m. rugpjūčio 8 dieną (t. 2 b.l. 12). Šiame prašyme M. S. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nėra išreiškęs.

Vėlesnis prašymas M. S. vardu paduotas 2000m. kovo 27 dieną, iš kurio turinio galima spręsti, jog pretendentas pageidavo, kad jam už valstybės išperkamą žemę butų skirtas žemės sklypas Vilniaus mieste (t. 2 b.l. 5 antroje pusėje)). M. S. pasirašytas 2005m. gegužės 12 dienos sutikimas Nr. 31/05/22-1484 gauti naują žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos šiaurinėje dalyje (t. 1 b.l. 149) patvirtina, kad pretendento valia buvo gauti žemės sklypą Vilniaus mieste.

Vilniaus apskrities viršininko 2005m. rugsėjo 29d. sprendimu Nr. 2.4-01-3229 M. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1028 ha ploto žemės sklypą (b.l. 7), liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,1012 ha ploto žemės sklypą. Duomenų, jog M. S. būtų pasirinkęs kitokį atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą dėl likusio neatkurto žemės ploto, byloje nėra, nors jo 2006m. balandžio 21 dienos prašymas patvirtina, jog jam buvo žinoma būtinybė pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą (t. 1 b.l. 48 (antra pusė)).

M. S. mirė (duomenys neskelbtini), mirusiojo nuosavybės teises paveldėjo Č. S. ir G. S. (t. 1 b.l. 8).

Pareiškėjai Č. S. ir G. S. 2012m. gegužės 28d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią, jog pageidauja už likusį neatkurtą žemės plotą 0,1012 ha gauti lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje Vilniaus rajone (t. 1 b.l. 14). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl galimybės patenkinti šį pareiškėjų prašymą.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymo 21 straipsnis.

Nuo 2012m. vasario 1 dienos iki 2012m. lapkričio 22 dienos galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija (2011m. lapkričio 10 dienos įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) ir nuo 2012 m. lapkričio 22 dienos iki šio momento galiojanti Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija (2012m. lapkričio 8 dienos įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgiant į šį reglamentavimą bei įvertinus tai, kad M. S. iki savo mirties, o taip pat jo teisių paveldėtojai iki 2012m. gegužės 28d. nepasirinko kito būdo, kuriuo būtų atlyginama už valstybės išperkamą 0,1012 ha ploto žemę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto teritorijoje laisvos žemės nėra, todėl nėra galimybės patenkinti M. S. 2000m. kovo 27 dieną išreikštą valią, yra pagrindas teigti, jog kompetentinga institucija per šį laikotarpį turėjo įstatyminį pagrindą atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

Kartu pažymėtina, kad įstatymo leidėjas 2011m. lapkričio 10 dienos įstatymu Nr. XI-1650 pakeitė ir Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentavo terminus ir tvarką kaip gali būti keičiama valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Būtent šioje normoje, galiojančioje ir šiuo metu, įstatymo leidėjas nustatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Kaip jau minėta, kad M. S. teisių paveldėtojai 2012m. gegužės 28d. išreiškė valią už likusį neatkurtą žemės plotą 0,1012 ha gauti lygiavertį žemės plotą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje Vilniaus rajone.

Vertinant šį pareiškėjų prašymą Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies kontekste konstatuotina, jog jis yra pateiktas Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, tačiau jame išreikštos valios turinys neatitinka įstatymo leidėjo suteiktų galimybių, nes pareiškėjų nurodomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas Įstatyme nėra numatytas kaip galimas. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalis leidžia keisti valią tik į vieną atlyginimo būdą, t.y. atlyginimą pinigais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog tiek Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 49SFN(14.49.104)-1789 „Dėl prašymo nagrinėjimo“, tiek Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-2078 „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų 2012m. gegužės 28d. prašymą yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pagrindo nėra.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 21 straipsnio nuostatas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjų skundą ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmetant. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 88 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjų Č. S. ir G. S. skundas buvo patenkintas iš dalies ir kuria buvo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 49SFN (14.49.104)-1789 bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-2078, taip pat kuria Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius įpareigotas iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išnagrinėti pareiškėjų Č. S. ir G. S. 2012 m. gegužės 28 d. pateiktą pareiškimą, panaikinti ir šioje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė