2018-03-14 Nr. AB-5200-3-64-3-01257-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-225-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01257-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., pažeidžiant kalinimo sąlygas. Kamerose trūko ploto judėti (ypač atsižvelgiant į baldus), baldų pavalgyti, nereguliuojama temperatūra (tai šalta, tai karšta), bloga ventiliacija, trūko deguonies, apšvietimo. Rūkantys asmenys kartais buvo laikomi su nerūkančiaisiais. Kriauklė ir unitazas pasenę, pasmirdę. Pasivaikščiojimai buvo per trumpi. Asmens ir jo daiktų apžiūros vykdomos antisanitarinėmis sąlygomis, nes būdavo šalta, purvina, švarūs daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl itin minimalaus medicininio aptarnavimo į gydytojus pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas buvo sekinamas fiziškai ir dvasiškai, neteko daug svorio, nusilpo rega, buvo gniuždomas ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Kamerose laikomų asmenų skaičius nebūdavo pastovus, todėl pareiškėjui teko nuo 2,1 kv. m iki 20,2 kv. m ploto. Patikrinimų metu nustatyta, kad kamerai Nr. 49 reikalingas paprastasis remontas, kameroje Nr. 67 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, kamerose Nr. 61 ir Nr. 64 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. Antisanitarinių sąlygų priėmimo paskirstymo skyriuje nenustatyta. Kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo T. J. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Nustatyta, kad pareiškėjas 139 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

7. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. birželio 16 d. pažymoje Nr. 62/04-1484 nurodyta, kad nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 16 d. pažymoje Nr. 62/08-417 nurodyta, kad kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo normos) nustatytais reikalavimais. Visose gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), kuris nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga. Asmenys patys privalėjo rūpintis švara kamerose, tam jų prašymu išduodamas atitinkamas inventorius. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadino inventorių. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka.

8. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 49 vietomis luposi dažai, pelėsio nebuvo, reikalingas paprastasis remontas. 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 67 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, vėdinimas per langus galimas, tačiau reikalingas paprastasis remontas; kratos atlikimo patalpoje vonelės vizualiai švarios. 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 64 pelėsio nebuvo, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus. 2014 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 61 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, buvo sienos lopai be dažų, šoninėje sienoje matomas įtrūkimas. 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kratos atlikimo patalpoje vonelės labai nešvarios. 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kratos atlikimo patalpoje vonelės daiktams sudėti nesužymėtos, rekomenduota rūbams ir avalynei sudėti naudoti atskiras voneles ir jas sužymėti. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte nurodoma, jog laikino sulaikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, bet metaliniai paviršiai aprūdiję, kratos patalpoje vonelės išplautos. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte nurodoma, jog rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų, sąlygos 1 valandą pasivaikščioti gryname ore sudaromos. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte nurodoma, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. 2014 m. birželio 17 d. patikrinimo akte nurodoma, jog pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi.

9. Asmens sveikatos istorijoje pažymėta, jo pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, į gydytojus kreipėsi dėl galvos, gerklės skausmų, odos nubrozdinimo, kelis kartus buvo atvykęs pasisverti. Kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė, regėjimu nesiskundė. Pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė esąs rūkantysis. Be to, pareiškėjas 2014 m. birželio 13 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą, nurodydamas, kad buvo rūkantysis, ir pageidaudamas būti laikomu kameroje su rūkančiais asmenimis. Teismui pateikti pasivaikščiojimo kiemelių planai ir nustatyta pasivaikščiojimų tvarka.

10. Teismas akcentavo, kad pagrindinė priežastis pareiškėjo neturtinei žalai atsirasti buvo jam tekęs per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tai nepaneigta bylos medžiaga. Bylos medžiaga iš dalies paneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, nes Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikdamas patikrinimus, nustatė, jog buvo kamerų, kuriose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, pasivaikščiojimai vykdomi, vonelės kratos patalpose švarios, tačiau nustatyta, kad kai kuriose kamerose reikalingas paprastasis remontas, vonelės buvo ir labai nešvarios. Asmens kratos atlikimas buvo trumpalaikis, tad tokie pažeidimai negalėjo sukelti ilgalaikio poveikio. Pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis atmesti, nes jis pats nurodė esąs rūkantysis. Taip pat atmesti argumentai dėl pablogėjusio regėjimo, svorio netekimo, nes pareiškėjas dėl regos pablogėjimo į gydytojus nesikreipė, o, patekęs į Šiaulių TI, svėrė 80 kg, 2014 m. liepos 7 d. – 76,5 kg, 2016 m. kovo 14 d. – 81 kg, 2016 m. balandžio 12 d. – 79 kg. Pareiškėjo teiginiai dėl per trumpų pasivaikščiojimų buvo nepagrįsti, nes, pagal nustatytą tvarką, pasivaikščiojimui skiriama 1 valanda per parą, šios tvarkos pažeidimai nenustatyti.

11. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminusiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi praėjus 14 mėnesiams nuo tada, kai jam paskutinį kartą buvo neužtikrinta teisė į minimalų kameros plotą (2015 m. vasario 19 d.). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose, prastos higienos sąlygos kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Teismas pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Pareiškėjas T. J. apeliaciniu skundu (b. l. 128-129) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėjas teigia dėl valstybės kaltės buvęs ilgą laikotarpį ir pakankamai intensyviai kalinamas neužtikrinant minimalios ploto normos, tai pripažintina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Teismo išvada, jog, kadangi pareiškėjas 14 mėnesių nesikreipė į teismą, jo patirta dvasinė skriauda galbūt nebuvo tokia didelė, yra ne tik klaidinga, bet ir žemino pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą tikslinga įvertinti pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytas orientacines sumas, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdu, kad 7,91 Eur už parą laikymo sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui, nėra pakankama padarytai žalai atlyginti.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (134-136) prašo jį atmesti.

15. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismas išsamiai ir tinkamai įvertino bylos aplinkybes. Be to, pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių apie kalinimą antisanitarinėmis sąlygomis, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimų trukmės, dėl tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimo atsiradusios žalos sveikatai buvo nepagrįsti, tačiau pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.) buvo pažeista 139 dienas (atsižvelgiant į tai, jog kai kuriomis dienomis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų tik pusę paros, patikslintina, kad teisės aktais nustatytas plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas iš viso 123,5 paros), ne visos kameros, kuriose jis laikytas, atitiko higienos normų reikalavimus (kai kuriose kamerose reikalingas paprastasis remontas, trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose paviršiai buvo surūdiję), kratos atlikimo patalpoje vonelės daiktams susidėti ne visada buvo švarios. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

20. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad, visiems kameroje laikomiems asmenims valgant vienu metu, nepakako vietos prie stalo, trūko kėdžių, vienoje kameroje nebuvo stalo. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti. Aprūpinimo normose numatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas, šių baldų matmenys nenurodyti. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. birželio 16 d. pažymoje Nr. 62/08-417 (b. l. 45-46) pažymėta, jog gyvenamosiose kamerose yra: stalas (1 vnt. patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vnt.) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau. Pastebėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose trūko taburečių, nebuvo stalo, ar visos kamerose, kuriose jis laikytas, buvo įrengtos taburetės (ne suolai), kada jam nebuvo sudaryta galimybė valgyti atsisėdus. Kita vertus, atsakovas iš esmės pripažino, jog baldų skaičius Šiaulių TI kamerose ne visada siekė reikalaujamą skaičių, tačiau tai siejo su nedideliu kamerų plotu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas perpildytose kamerose, ir kad nėra duomenų, kad kamerose, kuriose pareiškėjui buvo užtikrinta minimali ploto norma, jam nepakako baldų, nustatyti Šiaulių TI gyvenamųjų kamerų trūkumai vertintini kaip pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą pažeidimo dalis.

21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo kalinimo sąlygos nepažeidė Konvencijos 3 straipsnio. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 123,5 paros teko nuo 2,09 kv. m iki 3,45 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis laikytas su 4-7 asmenimis, pažeidimai trukdavo iki trijų savaičių (iš eilės). Kitu metu pareiškėjui teko iki 23,02 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Kitos sąlygos kamerose nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 22-27) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

23. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atitinkamą laikotarpį buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, tam tikrų higienos normų reikalavimus atitinkančių sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

24. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrašus pareiškėjo sveikatos istorijoje, pagrįstai atmetė jo teiginius apie pablogėjusią regą, sumažėjusį svorį, kitą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo sveikatai galbūt padarytą žalą. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., kreipėsi 2016 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo laikymo sąlygomis, kurias jis prilygino kankinimui, pradžios. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo veiksmus siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 14 mėnesių nuo paskutinio teisės į teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą pažeidimo dienos. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 7 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 100 Eur – nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais ir atsižvelgdama į vyraujančią administracinių teismų praktiką panašiose bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui T. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė