2019-03-27 Nr. AB-7505-3-61-3-01732-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-531-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01732-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ir ministro) 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas).

2. Pareiškėjas teigė, kad nuobaudos skyrimo metu jis dirbo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiuoju specialistu. Tarnybinė nuobauda – papeikimas – jam skirta už tai, kad jis, vykdydamas ribotos apimties veiklos vidaus auditą Vaikų išlaikymo fondo administracijoje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) ir 2017 m. sausio 18–19 d. bei vasario 1 d. susirašinėdamas darbiniu elektroniniu paštu su Fondo administracijos atstovėmis, savo, kaip valstybės tarnautojo, veikloje nesilaikė teisės aktuose nustatytų ir valstybės tarnautojams privalomų veiklos etikos principų – pagarbos žmogui ir valstybei, padorumo, nešališkumo ir atsakomybės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad ministro patarėja 2017 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir tarnybinis pranešimas) ministrui pranešė, jog pareiškėjas, atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja, galimai veikė neobjektyviai ir šališkai. Pareiškėjo teigimu, ministro patarėja nėra subjektas, kuris galėtų rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus, taip pat rinkti duomenis ar kitokią informaciją apie asmenis, vykdančius valstybės tarnybos funkcijas. Tarnybiniame pranešime išdėstyta informacija yra bendro pobūdžio. Jame nėra nurodyta, kokie Fondo administracijos darbuotojai kreipėsi į ministro patarėją su informacija apie galimus teisės aktų pažeidimus. Tarnybinio nusižengimo metu nebuvo vertinama atlikto audito ataskaita, nors pabrėžiama, jog atliekamo audito metu pareiškėjas buvo šališkas.

4. Pareiškėjas teigė, kad ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudaryta komisija (toliau – Komisija) nesiūlė ministrui pripažinti jį pažeidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 2 ir 3 punktus, tačiau ginčijamu įsakymu pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė šias teisės aktų nuostatas. 2017 m. kovo 16 d. pranešime apie tarnybinį pažeidimą Nr. DS-74 pareiškėjui buvo suformuluoti visai kiti įtarimai, nei buvo gauta informacija apie galimus teisės aktų pažeidimus, t. y. pareiškėjas jau nebuvo įtariamas galimai pažeidęs Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, o buvo įtariamas nesilaikęs valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų.

5. Tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją iš audituoto subjekto darbuotojų, o ne ministro iniciatyva. Išvados Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) data yra 2017 m. balandžio 7 d., o D5 registre registruoto dokumento Nr. D5-102 data – 2017 m. balandžio 11 d. Taigi Išvada galėjo būti parengta praėjus daugiau nei 21 darbo dienai nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, o registro įrašas galimai suklastotas. Nei ginčijamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus pareiškėjas pažeidė, todėl, jo manymu, tai nebuvo vertinama, tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai. Taip pat nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu. Pareiškėjo manymu, atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo, tinkamai neįvertino tyrimo medžiagos, nenustatęs teisiškai reikšmingų aplinkybių, neteisėtai ir nepagrįstai pripažino jį padarius tarnybinį nusižengimą.

6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nesutiko, kad ministro patarėja nėra subjektas, galintis rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus. Tokios savo nuomonės apie ministro patarėjos funkcijas pareiškėjas nepagrindė nei konkrečiais faktais, nei teisės normų analize. Informacijos gavimas (pasyvus elgesys) nėra tapatus jos rinkimui (aktyvus elgesys). Ministro patarėjas yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, jo tarnybinis pranešimas yra oficiali ministrui pateikta informacija. Ministro patarėja nerinko jokios informacijos, o gavusi duomenų apie galimą teisės aktų pažeidimą, apie tai informavo įstaigos vadovą, t. y. ministrą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl tarnybiniame pranešime išdėstytos informacijos neaiškumo yra deklaratyvaus pobūdžio. Tarnybinio tyrimo pradžioje tiksli informacija negali būti pateikta, nes ji renkama ir vertinama per visą tyrimą. Tirtas galimas tarnybinis nusižengimas nebuvo susijęs su konkrečių asmenų teisių pažeidimu. Pareiškėjui nebuvo atskleista darbuotojų, pranešusių apie galimą jo neteisėtą veiklą, tapatybė, nes ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos tyrimui. Komisijai kilo įtarimų, pagrįstų susirašinėjimo turiniu, apie galimą pareiškėjo palankumą audituoto subjekto atstovėms. Ministro patarėja, iš audituoto subjekto darbuotojų sužinojusi apie galimai neteisėtą pareiškėjo elgesį, įvykdė savo, kaip valstybės tarnautojos ir pilietės, pareigą informuoti apie tai ministrą. Audito ataskaitoje nėra su Komisijos tirtais pareiškėjo veiksmais susijusios informacijos, ataskaita nebuvo tyrimo objektas, todėl jos tirti nebuvo poreikio. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jo pareigybės aprašymas nebuvo tirtas, nes vertintas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas. Nagrinėjamu atveju buvo tirta situacija, kai įtarimų sukėlė ne konkrečiai atliekamas pareiškėjo darbas ar siekiamas rezultatas (funkcija), o jo elgesio atitiktis etikos normoms (pareigos).

9. Komisija savo sprendimą priėmė, t. y. motyvuotą Išvadą pasirašė, 2017 m. balandžio 7 d., penktadienį. Kitą darbo dieną, t. y. pirmadienį, 2017 m. balandžio 11 d., Išvada buvo įkelta į dokumentų valdymo sistemą „Sodas“. Komisija tarnybinį nusižengimą galėjo tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo jos sudarymo. Komisija buvo sudaryta 2017 m. kovo 13 d. įsakymu, taigi tyrimas, prasidėjęs 2017 m. kovo 14 d., turėjo baigtis ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 11 d.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad ministro patarėja 2017 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ pranešė ministrui, jog pareiškėjas, atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja, galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Ministras inicijavo tarnybinį tyrimą ir 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudarė komisiją galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti. Ministerija 2017 m. kovo 16 d. pateikė pareiškėjui pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. D5-74, ir pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. jį pateikė. Ministerija 2017 m. kovo 29 d. pateikė pareiškėjui prašymą pateikti papildomą paaiškinimą Nr. D5-84, ir pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. jį pateikė. Ministerija 2017 m. balandžio 7 d. parengė išvadą Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“, kuria pasiūlė pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Ministras 2017 m. balandžio 26 d. priėmė įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

12. Teismas nurodė, kad ministro patarėjos pateiktas tarnybinis pranešimas laikytinas oficialia informacija. Ministro patarėja informacijos savo iniciatyva nerinko, o gavo ją iš Fondo administracijos. Teismo vertinimu, tarnybinio pranešimo metu, kol iš esmės tarnybinis tyrimas dar nevyksta, nėra galimybės pateikti tikslios informacijos, informacija renkama jau atliekant tarnybinį tyrimą. Iš tarnybinio pranešimo turinio teismas nustatė, kad jame nurodyta, jog „galima išvada, kad M. B. <...> padarė tarnybinį nusižengimą“, o ne konstatuota, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog tarnybinis tyrimas buvo atliekamas galimai siekiant daryti įtaką jo profesinei karjerai, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmetė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne atlikto audito ataskaita, o pareiškėjo elgesys atliekamo audito metu, todėl pareiškėjo teiginius dėl audito ataskaitos atmetė.

13. Teismas įvertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad be jokio teisinio pagrindo paaiškinimai iš jo jau buvo pradėti rinkti iki įteikiant jam 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, nes būtent šiuo pranešimu pareiškėjo buvo prašoma pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir nurodyti visas aplinkybes. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad minėtą pranešimą gavo jo surašymo dieną.

14. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Komisija siekė gauti tarnybiniam nusižengimui tirti reikalingą išsamią informaciją, turinčią reikšmės tarnybinės atsakomybės taikymui, nes pareiškėjo paaiškinime reikalinga informacija nebuvo pateikta. Teisės aktai nenumato draudimo pakartotinai kreiptis į įtariamą valstybės tarnautoją su klausimais ir prašyti jo papildomų paaiškinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad savo paaiškinimus Komisijai jis pagrindė. Pareiškėjas į Komisijos klausimus atsakinėjo deklaratyviai ir abstrakčiai.

15. Teismas pažymėjo, kad Išvados 11 lape yra nurodyta, jog Komisija siūlo pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarybinį nusižengimą, t. y. nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Išvados 10 lape nurodyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2 punktą ir 2.2 bei 2.3 papunkčius, 5 punktą ir 5.1 papunktį, 6 punktą ir 6.1, 6.3 ir 6.4 papunkčius bei 7 punktą ir 7.3 papunktį, taip pat Centralizuoto vidaus audito skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 3 punktą bei Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 2 punktą. Taigi Išvadoje nurodyti visi pareiškėjo padaryti teisės aktų pažeidimai.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo veiksmai niekam žalos nesukėlė, yra nepagrįsti, nes Išvados 10 lape yra nurodyta, kad padaryto tarnybinio nusižengimo pasekmės yra sumenkintas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnautojais, vidaus auditoriais ir valstybės institucijomis, viešos abejonės dėl šališkai ir neobjektyviai atlikto audito, būtinybė pirkti išorinio audito paslaugas ir tam skirti papildomus valstybės biudžeto išteklius.

17. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo pareigybės aprašymas pagrįstai nebuvo vertintas, nes nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimą atsakovas susiejo su valstybės tarnautojo pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nei Išvadoje, nei ginčijame įsakyme nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu, yra nepagrįsti.

18. Teismas nustatė, kad Komisija galėjo tirti tarnybinį nusižengimą 20 darbo dienų nuo jos sudarymo. Komisija sudaryta 2017 m. kovo 13 d., Išvada parengta 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. įkelta į bendrą dokumentų registrą D5 (teisingas numeris yra D5-104, o ne D5-102, kaip nurodė pareiškėjas), todėl tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų 2 ir 3 punktuose įtvirtintos teisės normos nėra blanketinės, jos yra detalizuojančios įstatymo normas, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

20. Teismas nurodė, jog Išvados 5.3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo (neatsargumo) ir nenumatė, jog dėl jo tokio veikimo gali kilti tam tikrų padarinių, nors pagal veiklos aplinkybes ir savo dalykines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi pareiškėjo kaltės forma yra neatsargumas, ir ji yra nustatyta Išvadoje. Išvados 5.4 punkte nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo priežastys – valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti reikalingų žinių ir įgūdžių neturėjimas, nemokėjimas palaikyti oficialius, objektyvius ir nešališkus dalykinius ryšius su audituojamojo subjekto atstovais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisingas ir formalus, teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl teismo posėdyje apklaustos liudytojos, Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėjos parodymų apie tai, jog jis jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nepažeidė.

24. Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo įsitikinimu, Išvada buvo parengta būtent 2017 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 20 darbo dienų nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios.

25. Nagrinėjant bylą teisme atlikto audito ataskaita nebuvo paneigta, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas auditą, buvo šališkas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad audito ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pats pripažįsta, kad audito ataskaita nebuvo tyrimo objektas, tačiau nurodo, jog informacija paplito viešai, būtent dėl informacijos apie galimai neteisėtus veiksmus ministras suabejojo minimos ataskaitos objektyvumu, audito išvados tapo nepatikimos. Tačiau tyrimo medžiagoje nėra surinkta duomenų apie iškilusias abejones, tai tėra prielaidos dėl pareiškėjo galimai sukeltų padarinių.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo konstatavimu, kad paaiškinimai iš jo nebuvo pradėti rinkti prieš jam įteikiant 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą. Ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja 2017 m. kovo 10 d. pareikalavimu „Dėl vidaus auditoriaus nešališkumo“ reikalavo pateikti paaiškinimą dėl kilusių abejonių jo galimu nešališkumu, taip pat 2017 m. kovo 14 d. pareikalavimu „Dėl vidaus auditoriaus neetiškų veiksmų vidaus audito metu“ prašė paaiškinti susirašinėjimo el. paštu su Fondo administracijos tarnautoja aplinkybes. Į minėtus raštus pareiškėjas pateikė du paaiškinimus (2017 m. kovo 10 ir 14 d.) dėl vidaus audito atlikimo. Komisija privalėjo visapusiškai ir išsamiai ištirti aplinkybes dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir prijungti visą medžiagą, t. y. ir prieš tai paminėtus jo paaiškinimus, bei apklausti Fondo administracijos atitinkamus tarnautojus, tačiau tai nebuvo atlikta.

27. Pareiškėjas teigia, kad neatsisakė teikti paaiškinimų, buvo nuoseklus, tokiu būdu padėjo atskleisti tarnybinį nusižengimą. Teisės aktai nenumato galimybės pakartotinai kreiptis į valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, ir reikalauti pateikti papildomą paaiškinimą.

28. Pareiškėjas pažymi, kad nei ginčijamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus jis pažeidė. Įsakyme ir Išvadoje nurodyti galimai pažeisti teisės aktai yra bendro pobūdžio, todėl negalėjo būti pagrindu pripažinti jį padarius tarnybinį nusižengimą. Tuo tarpu Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų 2 ir 3 punktuose įtvirtintos teisės normos, nustatančios atitinkamą funkciją, yra blanketinės normos, nukreipiančios į lokaliniais teisės aktais nustatytas konkrečias pareigas, dėl kurių tariamai netinkamo vykdymo jis ir turėjo būti vertinamas. Šiuo atveju joks teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu, nei Išvadoje, nei įsakyme nenurodytas.

29. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

31. Atsakovas pažymi pateikęs teismui portalo delfi.lt informaciją: „Gal galima per šitą punktą ką nors sugalvoti, nes šiaip jau klausimas yra labai „slidus“? – klausia ministerijos darbuotojas Vaikų išlaikymo fondo darbuotojos“. Tai reiškia, kad pareiškėjas viešai pasirodžiusią informaciją apie savo netinkamą elgesį žinojo, suprato, kad cituojamas būtent jo susirašinėjimas su audituoto subjekto atstove, t. y., savo paaiškinimuose Komisijai turėjo omenyje būtent šią, jam žinomą informaciją apie save.

32. Ministerijos nuomone, pareiškėjo nurodyta liudytoja nėra tas asmuo, kuris gali vertinti pareiškėjo elgesio teisėtumą. Ji savo parodymuose nepateikė jokių su byla susijusių faktų. Jos parodymai yra nepatikimi, nes, be kita ko, ji reiškia palankumą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 33. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar pagrįstai ir teisėtai valstybės tarnautojui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl tarnybinio nusižengimo fakto. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

36. Teismas, susipažinęs su šiame ginče nagrinėjimo susirašinėjimo turiniu (b. l. 38–40), vertina, kad jis iš šalies žvelgiančiam asmeniui leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, atlikdamas vidaus auditą, veikė šališkai, neobjektyviai, neprofesionaliai, nesivadovaudamas teisės aktais. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė savo pareigas, numatytas Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.3 punkte (privaloma tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų), 5.1 punkte (privaloma elgtis nepriekaištingai), 6.1 punkte (privaloma būti objektyviam ir neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo, priimant sprendimus), 6.3 punkte (privaloma elgtis teisėtai ir savo įgaliojimus naudoti nešališkai priimant sprendimus), 6.4 punkte (privaloma nesinaudoti kitų žmonių klaidomis ar nežinojimu), 7.3 punkte (privaloma atsakyti už naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą).

37. Pažeidimo padarymo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės, o to paties įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Taigi, apeliantas pagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

38. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, t. y. ne dėl kiekvieno procedūrinio pažeidimo yra panaikinamas aktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, nuosekliai laikosi pozicijos, kad nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012).

39. Apeliantas nurodo, jo nuomone, padarytus procedūrinius pažeidimus, kaip antai, iš jo antrą kartą buvo prašoma pateikti papildomus paaiškinimus, išvada parengta praėjus daugiau nei 20 darbo dienų nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios ir pan., bet byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad dėl tariamų pažeidimų būtų neužtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas.

40. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad data, kada buvo parengta išvada, yra nurodyta šiame dokumente – 2017 m. balandžio 7 d. (b. l. 69). Pareiškėjo pateikti samprotavimai apie dokumentų registraciją šio įrodymo nepaneigia. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti, yra pagrįstos.

41. Galutinė audito medžiaga ir ataskaita yra nesusijusios su šia byla, kadangi apeliantas buvo patrauktas atsakomybėn už etikos taisyklių pažeidimus jos rengimo metu. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne atlikto audito ataskaita, o pareiškėjo elgesys atliekamo audito metu, todėl teiginiai dėl audito ataskaitos neįvertinimo atmestini.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas, o ne pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų atlikimas, todėl pareigybės aprašymas pagrįstai nebuvo vertintas.

43. Teismas atmeta apelianto teiginius, kad susirašinėdamas el. paštu jis nesukėlė žalos ir nekilo pasekmių – jo etikos taisyklių pažeidimas neabejotinai tapo žinomas tretiesiems asmenims, pažeidimo pasekoje buvo sumenkintas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnautojais.

44. Teismas pritaria atsakovo teiginiams, kad pareiškėjo minimi pasiaiškinimai, kuriuos iš jo, atlikdama savo tarnybines funkcijas, paprašė pateikti ministerijos centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja, nebuvo susiję su tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra.

45. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie atsakovo turėtą išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo padaryto tarnybinio nusižengimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl šie teiginiai atmetami kaip neįrodyti.

46. Apeliantas teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo ištirtas jo susirašinėjimas su audituoto subjekto tarnautojomis, todėl į teismo posėdį jis pakvietė vieną jų, o skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl teismo posėdyje apklaustos liudytojos parodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ką ir kaip pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti liudytojos parodymuose, kurie liudytojos teiginiai ir jos pateikti faktai įrodo jo elgesio teisėtumą, kokie jos paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas teisės aktų nepažeidė. Deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad liudytojos parodymai patvirtina, jog jis nepadarė jokių pažeidimų, neįrodytas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą nereiškia pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl su byla nesusijusių liudytojos parodymų, nepažeidžia apelianto teisių.

47. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas teisėtai, tarnybinis nusižengimas konstatuotas pagrįstai ir kvalifikuotas tinkamai, byloje nenustatyta jokių esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą, pareiškėjui skirta nuobauda yra proporcinga, atitinkanti pažeidimo pobūdį, todėl ją naikinti nėra pagrindo.

48. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan Vaida Urmonaitė-Maculevičienė