2015-11-17 Nr. AB-22433-3-63-3-00760-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1573-858/2015

Teisminio

proceso Nr. 3-63-3-00760-2014-5

Procesinio

sprendimo kategorija 4.5. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2015 m.

lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko

(kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine

tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos

N. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui

Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam

suinteresuotam asmeniui R. K. dėl įsakymo dalies

panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, patikslintu skundu

(b. l. 4-11, 105) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą,

prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

(toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Šilutės skyriaus 2014 m. balandžio

30 d. įsakymo Nr. 17V-(14.17.2.)-742 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties

žemės sklypų pardavimo piliečiui R. K. (duomenys

neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys

neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas)

dalį, kuria nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui parduoti valstybinės

žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),

esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje,

Šilutės rajone, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino,

jog pareiškėja nuo 2003 metų nuomojo 5,77 ha valstybinės žemės ūkio paskirties

žemės sklypą Nr. N-109, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys

neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone. 2010 m. vasario 9 d.

pareiškėja su atsakovu pasirašė ilgalaikę valstybinės žemės nuomos sutartį.

Pareiškėja dar 2009 metais kreipėsi į atsakovą dėl valstybinės žemės sklypo

pirkimo, tačiau žodžiu jai buvo paaiškinta, kad žemės sklypas yra regioninio

parko teritorijoje, todėl nebus parduodamas.

Pareiškėja

2014 m. gegužės 22 d. iš Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės gavo

pranešimą dėl valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo trečiajam

suinteresuotam asmeniui ir taip sužinojo apie skundžiamo akto priėmimą. Pareiškėjos

nuomone, nuo 2009 metų atsakovas žinojo, jog ji siekia įsigyti (pirkti)

nuomojamą valstybinį žemės sklypą, tačiau neatliko jokių veiksmų pareiškėjos

teisei realizuoti. Pareiškėjos nuomone, ji atitinka visas Lietuvos Respublikos

žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir

Laikinasis įstatymas) 2 straipsnyje nurodytas sąlygas teisei į valstybės

paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, t. y. turi profesinius

įgūdžius ir kompetenciją. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos

piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 28 punktą

pareiškėja įgijo pirmenybės teisę į naudojamą žemės sklypą prieš asmenis,

kuriems nuosavybės teisės atkuriamos ne natūra, suteikiant lygiavertį turėtam

žemės sklypą, nežiūrint į tai, kad piliečiai, kurių turėta žemė, miškas,

vandens telkiniai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas)

priskirti valstybės išperkamiems arba kurių turėtas miškas ar vandens telkiniai

neišliko, yra aukštesnėje eilėje negu žemės naudotojai.

Pareiškėja

teigė turinti teisę nustatyta tvarka įsigyti valstybei priklausančios žemės

ūkio paskirties žemę, t. y. nuomojamą 5,77 ha žemės sklypą, esantį Šilininkų

k., Šilutės r. Pabrėžė, jog atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą buvo pažeisti

pareiškėjos teisėti interesai. Manė, jog atsakovas, atsisakęs priimti pareiškėjos

prašymą valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimui, neįvertino pareiškėjos

pirmumo teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą, pažeidė jos teises, todėl

prašo panaikinti skundžiamo įsakymo dalį, kadangi ji prieštarauja teisės

aktams, pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, pareiškėjos

teises ir teisėtus interesus.

Atsakovas

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos

skundą (b. l. 53-56) nesutiko su pateiktu skundu.

Paaiškino,

jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės

reformos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį žemė parduodama asmenims laikantis

įstatyme nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus ar kitus

teritorijų planavimo dokumentus. Pagrindas sudaryti pretendentų įsigyti žemės

eilę yra asmens prašymai. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriuje nėra nei

vieno pareiškėjos rašyto prašymo pirkti valstybinę žemę (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone. Pažymėjo, jog laikantis

teisės aktų reikalavimų buvo pranešta informacija apie pradedamą rengti

žemėtvarkos projektą, terminą, per kurį prašymų nepateikę pretendentai,

pageidaujantys projektuojamoje teritorijoje gauti žemės nuosavybėn

neatlygintinai, jos pirkti arba nuomoti iš valstybės, gauti neatlygintinai

naudotis ar patikėjimo teise valdyti, gali juos pateikti žemėtvarkos skyriui ir

kita informacija. Pareiškėja iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. galėjo teikti

prašymą pirkti naudojamą valstybinį žemės ūkio paskirties žemės sklypą

žemėtvarkos skyriui, tačiau to nepadarė, todėl skundžiamu įsakymu pareiškėjos

interesai nebuvo pažeisti.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į pareiškėjos

skundą (b. l. 73-76) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog

pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkos

skyriui dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo, įstatymų

nustatyta tvarka neskundė atsakovo veiksmų dėl atsisakymo tenkinti prašymą,

todėl neturėjo būti įtraukta į žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėja,

kaip žemės sklypo nuomininkė, atskirai neturėjo būti informuota apie galimybę

nusipirkti žemės sklypą. Pabrėžė, jog skundžiamu įsakymu nuomos teisės nebuvo

panaikintos, jos įregistruotos viešame registre, todėl pareiškėjos teisės

nepažeistos.

II. Klaipėdos

apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l.

142-148) pareiškėjos N. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios

instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės

reformos įstatymas, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje

rengimo metodika (toliau – ir Metodika), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003

m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės

sklypų pardavimo ir nuomos“ ir juo patvirtintos Valstybinės žemės ūkio

paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teismas

rėmėsi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 7

dalimi ir nurodė, jog įgyvendinant Žemės reformos įstatymo 10

straipsnio 7 dalies reikalavimus buvo patvirtinta Metodika, iš kurios nuostatų

matyti, kad žemėtvarkos projekto rengimas ir įgyvendinimas yra tęstinio

pobūdžio procesas, susidedantis iš atitinkamų etapų (darbų stadijų):

parengiamųjų darbų; žemės sklypų projektavimo darbų; žemėtvarkos projekto

svarstymo, derinimo ir patvirtinimo; žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės

sklypų paženklinimo vietovėje; paženklintų žemės sklypų nuosavybės teisėms

atkurti, parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis, suteikti

nuosavybėn neatlygintinai ar patikėjimo teise valdyti kadastro duomenų bylų

parengimo (Metodikos 13 p.). Atitinkamu žemėtvarkos projektu yra

suprojektuojama konkreti teritorija, kurios ribose (apimtyje) asmenims

(pretendentams), atitinkantiems konkretaus žemėtvarkos rengimo sąlygas, gali

atsirasti subjektinė teisė – įsigyti (pirkti) nuosavybėn laisvą valstybinės

žemės sklypą, identifikuotą individualiais požymiais (Metodikos 9, 28-31 p.).

Atitinkamai, teismas sprendė, jog žemėtvarkos projekto rengimas ir

įgyvendinimas yra vientisas procesas, kai asmeniui yra sukuriamos teisinės prielaidos

bei sąlygos įgyvendinti savo subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn (nusipirkti)

laisvą valstybinės žemės sklypą, identifikuotą individualiais požymiais. Pagal

Metodikos nuostatas asmeniui teisinės prielaidos bei sąlygos minėtai jo

subjektinei teisei realizuoti pradedamos įgyvendinti jį įtraukus į atitinkamų

pretendentų sąrašą, kurį tvirtina atitinkamo žemėtvarkos skyriaus vedėjas, o

baigiamos – patvirtinus žemėtvarkos projektą. Šio proceso metu ir yra

individualizuojama asmens subjektinė teisė į konkretų individualiais požymiais

identifikuotą žemės sklypą.

Teismas pažymėjo, jog žemėtvarkos projektai, kuriuose

suprojektuoti žemės sklypai pagal Žemės reformos įstatymo 10 punkte nustatytą

eiliškumą, įgyvendinami Metodikos VII skirsnio nustatyta tvarka. Šiuo etapu

užsibaigia žemėtvarkos projekto įgyvendinimas. Žemėtvarkos projekte

suprojektuotų žemės sklypų pirkimas yra atskiras etapas subjektinei asmens

teisei – įsigyti (pirkti) nuosavybėn laisvą valstybinės žemės sklypą, realizuoti,

kurį reglamentuoja Taisyklės. Asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą turi

pateikti Taisyklių 9 punkte išvardintus dokumentus (Taisyklių 10 p.), tarp

kurių nurodytas ir prašymas pirkti žemės sklypą (9.3 p.).

Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas

lemia, kad, siekiant įgyvendinti asmens subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn

valstybinį žemės sklypą – būtina atitikti tam tikras aukščiau nurodytas

sąlygas, inter alia pateikti prašymą atitinkamam žemėtvarkos skyriui

(Žemės reformos įstatymo 10 str. 4 d., 17 str.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors

pareiškėja ginčija atsakovo įsakymą, kuriuo nuspręsta trečiajam suinteresuotam

asmeniui parduoti žemės sklypą, tačiau iš pareiškėjos skundo argumentų ir

paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog pareiškėja iš esmės kelia ginčą

dėl jos subjektinės teisės pirkti valstybinį žemės sklypą.

Bylos rašytiniai įrodymai ir pareiškėjos paaiškinimai

patvirtino, jog pareiškėja nuo 2003 metų nuomojo valstybinį žemės sklypą,

kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Šilutės r., kasmet mokėjo valstybinės žemės nuomos

mokestį. 2009 m. spalio 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr.

4-6113-(1.3) pareiškėjai 5 metų laikotarpiui, be teisės subnuomoti, išnuomotas

žemės ūkio paskirčiai skirtas žemės sklypas – 5,77 ha, (duomenys

neskelbtini) k., Šilutės r. Minėto įsakymo 1 punktu Šilutės rajono

žemėtvarkos skyriaus vedėjas įpareigotas teikti duomenis apie žemės sklypus,

esančius Šilutės rajone, valstybės įmonės Registro centro Klaipėdos filialo

Šilutės skyriui šių žemės sklypų įregistravimui Klaipėdos apskrities viršininko

administracijos vardu. 2010 m. vasario 9 d. tarp pareiškėjos ir atsakovo

sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 88-2010-14, pagal kurią

išnuomotas 5,77 ha valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini)

k., Šilutės r. Minėtas juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto

registre ir byloje pateiktas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių

teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre patvirtino, jog su

pareiškėja nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 9 d. sudaryta

žemės sklypo nuomos sutartis. Prie specialių naudojimo sąlygų nenurodyta, jog

žemės sklypas yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje. Ištrauka iš

Nemuno deltos regioninio parko ir jo zonos ribų plano (Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimas Nr. 1312) patvirtino, jog

žemės sklypas, Šilininkų kaime (pažymėtas raudona spalva), nepatenka į

regioninio parko teritoriją.

Teismas nurodė, jog Klaipėdos apskrities viršininkas

2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-1654-(1.3) patvirtino (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti

teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos

pateko ginčo sklypas, Šilininkų kaime, Šilutės r. 2009 m. rugsėjo 28 d.

Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) patvirtintas

suvestinis asmenų, kurie pateikė prašymus pirkti valstybinę žemės ūkio

paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Šilutės rajone

sąrašas, kuriame nenurodyta nei pareiškėja, nei trečiasis suinteresuotas asmuo.

2013 m. liepos 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės

skyriaus vedėjas įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1598(116-120) patvirtino

pretendentų, kurie pateikė prašymus įteisinti asmeninio ūkio žemės naudojimą,

atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius

žemės (miško) sklypus, pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, taip pat

suformuoti žemės sklypus nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą, pagal kurį 79 punktu

nurodytas trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip esantis 15 eiliškumo grupėje, ir

2011 m. birželio 22 d. pateikęs prašymą įsigyti 50 ha ploto žemės sklypą.

2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriaus vedėjas

įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-2544 patvirtino pretendentų, kurie pasirinko

laisvos žemės fondo žemei priskirtus anksčiau patvirtintame (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte,

suprojektuotus žemės sklypus sąrašą, pagal kurio 6 punktą trečiasis

suinteresuotas asmuo R. K., būdamas 15 eiliškumo grupėje,

pasirinko 5,95 ha žemės sklypą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini),

ir pareiškėja nebuvo įtraukta į minėtus sąrašus.

Įgyvendinant trečiojo suinteresuotojo asmens 2011 m.

birželio 22 d. prašymą įsigyti valstybinę žemę priimtas ginčijamas sprendimas,

kuriuo nuspręsta parduoti R. K. du žemės ūkio paskirties

sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės

rajone, pagal pirkimo–pardavimo sutarčių projektus. Atitinkamai, teismas

sprendė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui ginčo žemę nuspręsta parduoti

pagal jo pateiktą prašymą pirkti valstybinės žemės sklypą, o duomenų, jog

pareiškėja buvo pateikusi tokį prašymą, byloje nėra. Be to, teismas pažymėjo,

jog šioje byloje neginčijamas kadastro (duomenys neskelbtini) vietovės

žemėtvarkos plano rengimo, patvirtinimo procesas ar susiję administraciniai

aktai.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, pirmiau

nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog pradinis žingsnis tolimesniems

veiksmams valstybinės žemės įsigijimui privačion nuosavybėn yra asmens

prašymas. Teismo nuomone, nors pareiškėja argumentuoja, jog ji nuo 2003 metų

nuomojusi žemės sklypą, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais pirkti ginčo

žemės sklypą ir atsakovas tokių prašymų nepriėmė, tačiau tokie pareiškėjos

teiginiai nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais įrodymais. Teismo vertinimu,

pareiškėja, ne kartą susidūrusi su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, žinojo

tvarką prašymo pateikimui. Pareiškėja pati teigia kasmet važiuodavusi į Šilutės

žemėtvarkos skyrių ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje esantį

žemėtvarkininką) dėl žemės sklypo nuomos pratęsimo. Teismo posėdžio metu

pareiškėja paaiškinusi, jog būdama ūkininke, gretimai esančioje (duomenys

neskelbtini) seniūnijoje, teikė prašymą įsigyti 27 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje, dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovės žemėtvarkos projekto svarstyme, minėtą žemės sklypą nusipirko. Akivaizdu,

jog pareiškėjai buvo žinoma prašymo įsigyti žemės sklypą pateikimo tvarka.

Teismo vertinimu, pareiškėjos prašymu liudytojais apklausti V.

B. ir K. K. nepaaiškino teismui naujų aplinkybių dėl

prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui. Tačiau, net ir darant prielaidą, jog (duomenys

neskelbtini) seniūnijos darbuotojai galėjo pareiškėją suklaidinti dėl žemės

sklypo priskyrimo regioninio parko teritorijai ir tuo pagrindu atsisakyti

registruoti prašymą pirkti žemės sklypą, pareiškėja turėjo teisę paštu siųsti

tokį prašymą atsakovui, į kurį įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti atsakyta.

Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka skundė

atsakovo veiksmus dėl atsisakymo priimti (registruoti) prašymą. Teismo

vertinimu, pareiškėja nuo 2003 metų kasmet pratęsdama žemės sklypo sutartis ir

nuo 2009 metų sudariusi ilgalaikę žemės nuomos sutartį, kuri įregistruota

viešajame registre, galėjo žinoti, jog žemės sklypas nėra Nemuno deltos

regioninio parko teritorijoje.

Teismas pažymėjo, jog, neginčijamai nustačius, kad

pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo įsigyti žemės sklypą, (duomenys

neskelbtini) k., Šilutės r., akivaizdu, jog nei žemėtvarkos projekto

autorius, nei Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyrius neturėjo pagrindo

savo iniciatyva nuspręsti už pareiškėją, kokį žemės sklypą ir kokiu būdu ji

nori valdyti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi

Metodikos 21, 22 punktais ir nurodė, jog įvardintas teisinis reguliavimas

numato, kad žemėtvarkos skyrius parengia apskrities viršininko įsakymo projektą

dėl teritorijos žemėtvarkos projektui rengti patvirtinimo ir jame nurodoma

vietos spaudoje, apskrities viršininko administracijos interneto tinklalapyje

bei seniūnijos, kurioje numatytas žemėtvarkos projekto rengimas, skelbimų

lentoje ne vėliau kaip per 5 dienas nuo įsakymo išleidimo dienos paskelbti

šios Metodikos 22 ir 23.1 punktuose nurodytą informaciją ir kadastro vietovės

laisvos valstybinės žemės planą. Minėtose informacijos pateikimo vietose turėjo

būti pateikta informacija apie teritorijos, parinktos žemėtvarkos projektui

rengti, plotą ir ribas; laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio

plotą; valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių

planų kopijose naujai pažymėtų ar patikslintų valstybės išperkamos žemės, miško

ar vandens telkinių sąrašą su jame nurodytais jų plotais; žemėtvarkos projekto

rengimo pradžios datą; žemėtvarkos projekto parengimo terminą; apie terminą, ne

trumpesnį kaip 10 dienų nuo Metodikos 23.2.1 punkte nustatytos informacijos

paskelbimo, per kurį prašymų nepateikę pretendentai, pageidaujantys

projektuojamoje teritorijoje gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai, jos pirkti

arba nuomoti iš valstybės, neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise, gali

juos pateikti žemėtvarkos skyriui, taip pat nurodoma informacija apie

žemėtvarkos projektą rengiančio projekto autoriaus pavadinimą, adresą ir

telefoną. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog minėta informacija

rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projektą

buvo paskelbta vietiniame laikraštyje.

Teismo vertinimu, Metodikos 27 punktas aiškiai

įvardijo asmenis, kuriuos privalo informuoti žemėtvarkos skyrius, t. y.:

1) tuos pretendentus, kurie yra pateikę tik išvadas dėl žemės, miško, vandens

telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, bet nepateikę prašymų, kuriuose

būtų nurodyta konkreti kadastro vietovė (kaimo vietovė), kurioje pageidaujama,

kad būtų suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško

sklypas ar vandens telkinys, apie prašymo pateikimo būtinumą, taip pat ir tuos

pretendentus, kurių prašymuose nurodyta ne visa informacija, reikalinga žemės

sklypo projektavimo eiliškumui nustatyti; 2) valstybinės žemės ūkio paskirties

žemės pageidaujančius pirkti asmenis apie jų prašymų netenkinimą ne vėliau kaip

per 10 darbo dienų nuo projektų autorių parengtos informacijos pagal

Metodikos 20.10 punkte nustatytą tvarką gavimo, jog tos seniūnijos, kurios

teritorijoje pradedamas rengti žemės reformos žemėtvarkos projektas, bent

vienoje kadastro vietovėje nelieka laisvos valstybinės žemės. Teismas sprendė,

jog pareiškėja pagal šį teisinį reguliavimą nepateko į asmenų, kuriems būtina

raštiškai pranešti informaciją, ratą. Be to, ji nebuvo pateikusi prašymo

įsigyti žemės sklypą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip

nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad ji turėjo pirmenybės teisę prieš trečiąjį

suinteresuotą asmenį įsigyti žemės sklypą.

Pabrėžė, jog pagrįstas trečiojo suinteresuotojo asmens

atstovo advokato S. T. argumentas, kad pareiškėja

nepateikdama prašymo įsigyti valstybinės žemės sklypą, net ir nuginčijus

skundžiamą aktą, neįgytų teisės į ginčo žemės sklypą. Teismo nuomone,

pareiškėja neveikimu – prašymo nepateikimu – pati užkirto kelią įsigyti žemės

sklypą. Ginčijamu sprendimu nuspręsta valstybinės žemės sklypą parduoti

trečiajam suinteresuotam asmeniui pagal parengtą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo

sutarties projektą. Pareiškėja neginčijo nei sutarties projekto turinio ar

skundžiamu įsakymu patvirtintos žemės sklypo vertės, todėl teismas dėl įsakymo

teisėtumo ir pagrįstumo šia apimtimi nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo

įsakymo teisėtumą, pripažino, jog jis buvo priimtas atsakovo kompetencijos

ribose, minėto akto forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo (toliai – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, akto turinys

pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio

pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog trečiojo suinteresuoto asmens

atstovo argumentas papildomai spręsti dėl pareiškėjos skundo pateikimo teismui

termino atmetamas kaip nepagrįstas, nes teismas 2014 m. liepos 15 d.

nutartimi klausimą dėl termino skundui paduoti išsprendė ir terminą atnaujino.

Teismas taip pat pažymėjo, jog, netenkinus pareiškėjos pateikto skundo, nėra

pagrindo jai priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog,

įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, panaikinamos 2014 m. spalio 15 d.

teismo nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III. Pareiškėja N. V. apeliaciniu skundu (b. l. 150-152) prašo

panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d.

sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos

prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 30

d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo

piliečiui R. K. (duomenys neskelbtini), (duomenys

neskelbtini)kaimuose, (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, Šilutės

rajone” Nr. 17V-(14.17.2.)-742 dalį dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės

sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šilutės r., bei

priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pateikia argumentus,

nurodytus jos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos nuomone,

pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino faktines aplinkybes atsakovo veiksmų

atžvilgiu, t. y. žodinį atsakovo atsisakymą priimti pareiškėjos 2009 m.

prašymą pirkti nuomojamą žemės sklypą, sąmoningai suklaidinant pareiškėją, kad

šis sklypas niekam negali būti parduodamas, kadangi yra regioninio parko

teritorijoje, pasiūlant pareiškėjai 2010 m. vasario 9 d. sudaryti ginčo sklypo

nuomos sutartį, o vėliau be pareiškėjos informavimo atliekant administracines

procedūras bei priimant skundžiamą įsakymą, kuriuo nuspręsta pareiškėjos

nuomojamą žemės sklypą parduoti R. K.. Dėl tokių

atsakovo veiksmų buvo pažeistas gero administravimo principas, pareiškėjos, atitinkančios

Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas bei nuo 2003 metų

teisėtai naudojančios (nuomojančios) žemės sklypą ir teisės aktų nustatyta

tvarka turinčios pirmenybės teisę įsigyti (pirkti) nuomojamą žemės sklypą,

teisės ir teisėti interesai.

Pareiškėja

pabrėžia, jog liudytojais apklausti V. B. ir

K. K. patvirtino jos nurodytas aplinkybės, t. y.

nurodė, kad jie, kaip ir pareiškėja, atsakovo buvo klaidinami, jog žemės

sklypas yra regioninio parko teritorijoje, todėl negali būti niekam parduodas.

Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, logiški ir nėra pagrindo jais netikėti.

Taigi bylos aplinkybės liudija, kad pareiškėja savo teisės įsigyti ginčo sklypą

neįgyvendino tik dėl atsakovo, kaip atsakingos valdžios institucijos,

neveiklumo, netinkamo jo kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo ir tokiais

jis pažeidė pareiškėjos teisės ir teisėtus interesus. Tuo tarpu bylą nagrinėjęs

pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino visas reikšmingas bylai

aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neteisingai prioritetinėmis laikė tik

atsakovo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjos

parodymus. Įrodymai teismo buvo vertinami šališkai, neobjektyviai,

nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei

pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos

teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl negali būti naikinamas ar

keičiamas (b. l. 167-168).

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos

teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Pareiškėja nenurodė konkrečiai, koks

atsakovo tarnautojas ją klaidino, pareiškėja taip pat patvirtino, kad ji

niekada nesikreipė su prašymu pirkti naudojamą žemės sklypą. Pareiškėjos

sudaryta nuomos sutartis, žemės sklypų ribų ženklinimo aktas, registruojant jos

sudarytą nuomos sutartį, liudija, kad žemės sklypas niekada nebuvo regioninio

parko teritorijoje. Pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo leidžiama paduoti

prašymo pirkti žemės sklypą, yra neargumentuotas, be to, kiti asmenys teikė

tokius prašymus, jie buvo registruojami. Pirmosios instancijos teismo apklaustų

liudytojų parodymai šių aplinkybių iš esmės nepaneigė, nebent tai, kad jie manė

šią teritoriją priklausant regioniniam parkui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į pareiškėjos

apeliacinį skundą (b. l. 163-164) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti

ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą

palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos

teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo

pažymi, jog, pareiškėjai neišreiškus savo valios, atsakovui

nebuvo teisinio pagrindo įtraukti ją į pretendentų, kurie pateikė prašymus

pirkti žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės

vedėjo 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 17VĮ-( 14.17.2)-1598 (116-120), o tai reiškia, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės

pirkti valstybinės žemės ginčo sklypą, kuri turėjo

būti realizuota minėtame žemėtvarkos projekte. Nurodo, jog Klaipėdos apskrities

viršininkas 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-165-(1.3) patvirtino (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti

teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos

pateko ir ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Šilutės

rajone. 2009 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities

viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) patvirtintas suvestinis asmenų, kurie

pateikė prašymus

pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovėje, Šilutės rajone, sąrašas. Visa informacija apie (duomenys

neskelbtini)kadastro vietovės žemėtvarkos projektą buvo skelbiama

vietiniame laikraštyje, buvo rengiami susitikimai su

pretendentais. Atitinkamai, pareiškėja per visą (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovės žemėtvarkos projekto rengimo laikotarpį iki 2013 m. liepos 15 d.,

kai buvo patvirtintas pretendentų, kurie pateikė prašymus pirkti žemės

ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės

rajone, sąrašas, ir po to turėjo galimybę ginti savo

tariamą subjektinę teisę, tačiau pati elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, pasirinko pasyvų

elgesio būdą, t. y. neginčijo administracinių aktų (pretendentų sąrašo

patvirtinimo bei (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto patvirtinimo), o dėl

savo tariamai pažeistos subjektinės teisės kreipėsi tik tuomet, kai minėtas žemėtvarkos

projektas buvo baigiamas realizuoti.

Pažymi, jog teismui nebuvo pateikti

duomenys, patvirtinantys atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, teismas teisingai nurodė, kad pareiškėja žinojo

prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę teikimo tvarką ir, atsakovui

atsisakius priimti prašymą, ji turėjo galimybę jį pateikti paštu. Pabrėžia,

jog, pareiškėjai nepateikus pirminio įsigyti valstybinės

žemės ūkio paskirties sklypą, ji nepateko į Metodikos 27 punkte išvardintų

asmenų, kuriuos privalo informuoti žemėtvarkos skyrius apie prašymų pateikimą,

ratą, todėl pareiškėjos teiginys, jog atsakovas tokiu neveikimu

ar netinkamu

savo kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimu pažeidė pareiškėjos

teises ir teisėtus interesus, laikytinas nepagrįstu. Be to, pareiškėja pagal

Žemės reformos įstatymo nuostatas neginčijo tariamo atsakovo neveikimo, kokio

kito aktualaus administracinio akto, neginčijo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo

Nr. l7V(-(14.17.2.)-2544, kuriuo buvo patvirtintas žemėtvarkos projektas. Šiuo

atveju pareiškėjos skundžiamas 2014 m. balandžio 30 d. įsakymas yra patvirtinto,

teisėto ir galiojančio žemės reformos žemėtvarkos projekto įgyvendinimo

veiksmas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje

administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės

ūkio ministerijos Šilutės skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr.

17V-(14.17.2.)-742 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų

pardavimo piliečiui R. K. (duomenys neskelbtini), (duomenys

neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, Šilutės

rajone“ dalies, kuria nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės

sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės

rajone, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja N. V. ginčijo nurodytą

įsakymą, teigdama, kad jo priėmimu buvo pažeista jos subjektinė teisė įsigyti ginčo valstybinės žemės ūkio

paskirties žemės sklypą žemės reformos metu.

Pirmosios

instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundo

netenkino ir nenaikino nurodyto administracinio akto dalies, iš esmės nustatęs,

jog pareiškėja nepateikdama prašymo įsigyti norimą valstybinės žemės sklypą,

net ir nuginčijus skundžiamą aktą, neįgytų teisės į ginčo žemės sklypą. Teismo

nuomone, pareiškėja neveikimu – tokio prašymo nepateikimu – pati užkirto kelią

įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo akto dalį.

Pareiškėja

apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija

nesutinka, pabrėždama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino

faktines administracinės bylos aplinkybes, t. y. žodinį atsakovo atsisakymą

priimti pareiškėjos 2009 metų prašymą pirkti nuomojamą žemės sklypą,

sąmoningai suklaidinant pareiškėją, jog šis sklypas niekam negali būti

parduodamas, kadangi yra regioninio parko teritorijoje, be to, teismas neteisingai

prioritetinėmis laikė tik atsakovo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai kritiškai

vertino pareiškėjos parodymus.

Teisėjų

kolegija, įvertinusi ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, administracinėje

byloje pateiktus įrodymus, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėja skundžia

įsakymą, kuriuo nutarta R. K. parduoti valstybinės

žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),

esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje,

Šilutės rajone, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir

Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatytą penkioliktąją eilę,

numatančią, jog pagal šią eilę parduodami žemės ūkio

paskirties žemės sklypai fiziniams asmenims, Lietuvos

Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) nustatyta

tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį, neatitinkantiems šios dalies 12, 13 ir

14 punktuose nustatytų reikalavimų ir naudojusiems ne mažesnį kaip 1 ha žemės

sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja

kelia ginčą dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo, pirmiausiai aptartinas

ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas ir įvertintina, ar skundžiamos įsakymo dalies priėmimu buvo pažeistos pareiškėjos

teisės įsigyti ginčo žemės sklypą.

Ginčui spręsti aktuali Žemės reformos įstatymo 8

straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir

vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio

įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos

projektus, kitus žemės valdos projektus ar teritorijų planavimo dokumentus.

Valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai gali įsigyti

valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Lietuvos Respublikos žemės ūkio

paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Žemės ūkio

paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymas) nustatyta tvarka. To paties

įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato eilės tvarką, pagal kurią vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims

formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos

projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose šia eilės tvarka. Žemės

reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, be kita ko, numato, jog, kai

nėra asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalies 12–15 punktuose, prašymų pirkti

žemės ūkio paskirties žemės sklypą, šis žemės sklypas parduodamas atviro

aukciono būdu.

Iš esmės

analogišką, tik detalesnį reguliavimą numato ir Valstybinės

žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 (toliau – ir

Taisyklės), pagal kurias Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys ir užsienio subjektai pagal Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį

įstatymą gali įsigyti nuosavybėn kaimo gyvenamosiose vietovėse esančius

valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, suformuotus pagal žemės valdos

projektus ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka

įregistruotus Nekilnojamojo turto registre, išskyrus mėgėjų sodo teritorijoje

esančius žemės sklypus. Pastebėtina, jog šis Vyriausybės nutarimas yra norminis aktas, kuriuo reglamentuojami valstybinės žemės

sklypų pardavimo sąlygos ir tvarka, t. y. nustatomos teisinės prielaidos,

kurioms esant gali būti paduodami valstybinės žemės sklypai, ir imperatyvūs

reikalavimai, kurių privalo laikytis žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis

sudarydamos šalys.

Taisyklių 3 punktas numato, jog žemės reformos metu

parduodami žemės sklypai projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10

straipsnyje nustatytą eilę. Pirmumo teisė pirkti žemės sklypą nustatyta Žemės

ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnyje

(Taisyklių 4 p.). Prielaida tokių veiksmų atlikimui yra Taisyklių 9 punktas, numatantis,

jog žemės sklypų pardavimo organizatoriai vykdo žemės sklypo pardavimą,

turėdami, be kita ko, žemės valdos projektą, kurio priede nurodytas projekte

suformuoto parduoti žemės sklypo numeris, plotas, jį pageidavusio pirkti

fizinio asmens vardas ir pavardė, gyvenamosios vietovės adresas, asmens kodas

(9.1 p.), prašymą parduoti žemės sklypą. Jeigu žemės sklypą pageidauja pirkti

du ar daugiau asmenų bendrosios (dalinės, jungtinės) nuosavybės teise, jie

pateikia prašymą, pasirašytą visų pirkėjų (arba vieno iš jų, turinčio notaro

patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems pirkėjams). Prašyme turi būti

nurodyta: 9.3.1 atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemės sklypą būdas – iš

karto ar išsimokėtinai; 9.3.2 ar asmuo pageidauja, kad jam pagal Žemės ūkio paskirties

žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą būtų taikoma valstybės parama įsigyjant žemę

– žemės sklypo rinkos kainą mažinantis koeficientas (0,6 koeficientas, jeigu

žemės sklypą perka jaunasis ūkininkas iki 40 metų, įregistravęs ūkininko ūkį Ūkininko

ūkio įstatymo nustatyta tvarka ir už jį pageidauja sumokėti iš karto, ir 0,75

koeficientas, jeigu žemės sklypą perka jaunasis ūkininkas ir už jį pageidauja

sumokėti išsimokėtinai). Be to, Taisyklių 9 punktas išsamiai numato kokie turi

būti pateikiami dokumentai, pagrindžiantys asmens teisę atitinkama tvarka

pirkti žemės sklypą.

Taisyklių 10

punktas numato, jog Taisyklių 9.2–9.21 punktuose nurodytus dokumentus pateikia

asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą, išskyrus perkančius įstatymų

nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus asmeniniam ūkiui žemės sklypus

asmenis, kurie nepageidauja savo lėšomis apmokėti už žemės sklypo plano rengimo

ir šio žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo darbus. Šie asmenys žemės sklypų

pardavimo organizatoriui pateikia Taisyklių 9.3–9.21 punktuose nurodytus

dokumentus. Kai parduodamas įstatymų nustatyta tvarka suteiktas ir naudojamas

asmeniniam ūkiui žemės sklypas, žemės sklypo plano rengimo ir šio žemės sklypo

kadastro duomenų nustatymo darbus organizuoja žemės sklypų pardavimo

organizatorius.

Taisyklių 11

punktas įtvirtina, jog žemės sklypų pardavimo organizatorius, gavęs Taisyklių 9

punkte nurodytus dokumentus, per 20 darbo dienų, be kita ko, sutikrina asmens

pateiktus duomenis, pridėdamas išrašus prie asmens pateiktų prašymo ir kitų

dokumentų, nurodytų Taisyklių 9 punkte, patikrina, ar asmeniui įsigijus žemės

sklypą nebus viršytas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame

įstatyme įtvirtintas maksimalus žemės ūkio paskirties žemės plotas, kurį

įsigyjant gali būti taikoma valstybės parama; įregistruoja žemės sklypą

Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo ir Nacionalinės žemės tarnybos arba

Valstybės turto fondo patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimas

Nekilnojamojo turto registre apmokami pirkėjo lėšomis, parengia valstybinės

žemės pirkimo–pardavimo sutarties (Taisyklių 1 priedas) projektą.

Aiškinant

nurodytą teisinį reguliavimą sistemiškai matyti, jog Taisyklėse yra nustatyta

nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti

nuosavybėn valstybinės žemės sklypus. Pagal šiuo nutarimu patvirtintą tvarką žemėtvarkos skyrius, gavęs Taisyklių 9 punkte

išvardytus dokumentus (prašymą parduoti žemę ir t.t.), turi atlikti tam tikrus

veiksmus: patikrinti, ar neviršijamas leistinas pirkti žemės plotas, žemės

sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir parengti valstybinės žemės

pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Parengus

projektą, žemėtvarkos skyrius derina jį su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad

sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis

sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis, vėliau sprendimą

parduoti žemės sklypą priimantis asmuo, nurodytas Taisyklių 8 punkte, per

10 darbo dienų nuo minėtų dokumentų pateikimo priima sprendimą parduoti žemės

sklypą arba prašymo netenkinti. Nutartus žemės sklypą parduoti ir pirkėjui

sumokėjus nurodytą sumą (arba jos dalį, jeigu žemės

sklypas perkamas išsimokėtinai), sudaroma sutartis. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo, pagrįstumo

reikia nustatyti, ar pareiškėja atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms

ir pareigoms sukurti, o, kaip matyti, siekiant įgyvendinti asmens subjektinę

teisę – įsigyti nuosavybėn valstybinį žemės sklypą – pirmiausiai būtina atlikti

tam tikrus veiksmus, inter alia pateikti prašymą dėl tokio žemės sklypo

įsigijimo atitinkamam žemėtvarkos skyriui (Žemės reformos įstatymo 10 str. 4

d., 17 str.). Taigi asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą turi pateikti

Taisyklių 9 punkte išvardintus dokumentus (Taisyklių 10 p.), tarp kurių

nurodytas ir prašymas pirkti žemės sklypą (Taisyklių 9.3 p.).

Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčui

aktualios Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo

metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio

23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 21 punktas numato, kad

žemėtvarkos skyrius parengia apskrities viršininko įsakymo projektą dėl

teritorijos žemėtvarkos projektui rengti patvirtinimo ir kartu su parinktos

teritorijos planu pateikia apskrities viršininkui. Apskrities viršininko

įsakyme, be kita ko, nurodomas terminas, ne trumpesnis kaip 10 dienų nuo Metodikos

23.2.1 punkte nustatytos informacijos paskelbimo, per kurį prašymų nepateikę

pretendentai, pageidaujantys projektuojamoje teritorijoje gauti žemės

nuosavybėn neatlygintinai, jos pirkti arba nuomoti iš valstybės, neatlygintinai

naudotis ar patikėjimo teise, gali juos pateikti žemėtvarkos skyriui (Metodikos

22 p.). Metodikos 27 punktas įtvirtina, kad žemėtvarkos skyrius registruotu

laišku arba asmeniškai (pasirašytinai) informuoja: tuos pretendentus, kurie yra

pateikę tik išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai

nuosavybėn, bet nepateikę prašymų, kuriuose būtų nurodyta konkreti kadastro vietovė

(kaimo vietovė), kurioje pageidaujama, kad būtų suprojektuotas perduodamas

neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypas ar vandens telkinys, apie

prašymo pateikimo būtinumą, taip pat ir tuos pretendentus, kurių prašymuose

nurodyta ne visa informacija, reikalinga žemės sklypo projektavimo eiliškumui

nustatyti; valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pageidaujančius pirkti

asmenis apie jų prašymų netenkinimą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo

projektų autorių parengtos informacijos pagal Metodikos 20.10 punkte nustatytą

tvarką gavimo, jog tos seniūnijos, kurios teritorijoje pradedamas rengti žemės

reformos žemėtvarkos projektas, bent vienoje kadastro vietovėje nelieka laisvos

valstybinės žemės.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš

administracinės bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2009

m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-1654-(1.3) „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovės žemės reformos projekto rengimo Šilutės rajone“ patvirtino (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti

teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos

pateko ginčo sklypas, (duomenys neskelbtini) kaime, Šilutės rajone (b.

l. 60-66). Vykdant Metodikos 21 punktą apie projekto rengimo pradžią buvo

viešai skelbiama pakabinant informacinį pranešimą (duomenys neskelbtini) seniūnijos

skelbimų lentoje bei skelbiant vietinėje spaudoje „Šilutės naujienos“ (b. l.

67-68). Skelbime buvo nurodyta, kad asmenys, kurie nepateikė prašymų pirkti

valstybinę žemę gali juos pateikti per 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo

dienos. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas

pagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepateko į subjektų ratą, kurie turėjo būti

raštu informuojami apie atliekamus veiksmus pagal Metodikos 27 punktą. Šiuo

atveju ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėja rašytinio prašymo įsigyti ginčo

žemės sklypą pagal Metodikos, Taisyklių nuostatas nepateikė, todėl ji

atitinkamai nebuvo įtraukta į 2009 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities

viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) (b. l. 54-61) patvirtintą suvestinį asmenų,

kurie pateikė prašymus pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą bei į vėlesnį

2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-2544

patvirtintą pretendentų, kurie pasirinko laisvos žemės fondo žemei priskirtus

anksčiau patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės

reformos žemėtvarkos projekte, suprojektuotus žemės sklypus sąrašą

(b. l. 106-107, 112).

Kiek tai susiję su pareiškėjos

argumentais, kad ji vis dėlto pagal 2009 metų prašymą turėjo būti įtraukta į

rengiamą projektą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėja savo teisių

pažeidimą sieja su tuo, kad jos prašymas 2009 metais nepagrįstai buvo

atsisakytas žodžiu priimti, kartu pareiškėja pripažįsta, kad jokių vėlesnių

prašymų dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo nebuvo teikiama (b. l. 4-11). Atsižvelgus

į tai, šiuo atveju vertintinos tik pareiškėjos aplinkybės dėl jos prašymo

teikimo 2009 metais. Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus teisėjų

kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija)

įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (žr. Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d.

nutarimus). Vienas iš gero

administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos

tarnauja žmonėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m.

gegužės 30 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-10-655/2005, 2012 m. kovo

1 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-502-1605/2012). Tačiau administracinės bylos faktinės

aplinkybės nepatvirtina, kad viešojo administravimo subjektas netinkamai įvykdė

teisės aktais nustatytas pareigas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad

informacija apie pradedamą rengti kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos

projektą paskelbta skelbiama pakabinant informacinį pranešimą (duomenys

neskelbtini) seniūnijos skelbimų lentoje bei skelbiant vietinėje spaudoje

„Šilutės naujienos“. Skelbime buvo nurodyta, kad asmenys, kurie nepateikė

prašymų pirkti valstybinę žemę gali juos pateikti per 10 dienų nuo šio

pranešimo paskelbimo dienos (b. l. 67-68). Administracinėje byloje nėra

duomenų, jog pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka būtų išreiškusi valią

pirkti ginčo žemę ir pateikusi reikalingus dokumentus kaip pagrindą būti

įrašytai pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje

nustatytą eilę iki tol, kol šis žemės sklypas nepažeidžiant teisės aktų

nustatytų reikalavimų buvo suprojektuotas kitam asmeniui. Byloje esantys

įrodymai nepatvirtina, kad po to, kai buvo paskelbta spaudoje apie pradėtą

rengti anksčiau nurodytos vietovės žemėtvarkos projektą, pareiškėja būtų

aktyviais veiksmais siekusi pirmumo teise pirkti valstybinės žemės ūkio

paskirties žemės sklypą. Pareiškėja tokio rašytinio prašymo nepateikė, nenurodė siekiamo įsigyti žemės sklypo ir

nepateikė, nepridėjo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos teisę nustatyta

tvarka tam tikra Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nustatyta eile pirkti

ginčo žemės sklypą, kas iš esmės būtų prielaida pagal pirmiau aptartą

reguliavimą spręsti dėl ginčo žemės sklypo jai pardavimo.

Priešingai nurodytos situacijos neleidžia

ir vertinti ir pareiškėjos nurodyti teiginiai, kad ji, nuo 2003 metų nuomojusi

žemės sklypą, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais pirkti ginčo žemės

sklypą ir atsakovas tokių prašymų nepriėmė, nes tokie pareiškėjos teiginiai

nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais įrodymais (b. l. 4-11). Pareiškėja, visų

pirma, nenurodė konkrečiai, koks atsakovo tarnautojas ją klaidino, nepriėmė jos

teikiamų prašymų ir jų neregistravo (b. l. 4-11). Atitinkamai, teisėjų kolegija

sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja, ne kartą

susidūrusi su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, žinojo tvarką prašymo

pateikimui. Pareiškėja pati teigia kasmet važiuodavusi į Šilutės žemėtvarkos

skyrių ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje esantį žemėtvarkininką) dėl

žemės sklypo nuomos pratęsimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu

pareiškėja paaiškino, jog būdama ūkininke, gretimai esančioje (duomenys

neskelbtini)seniūnijoje, teikė prašymą įsigyti 27 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini) kadastro vietovėje, dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) kadastro

vietovės žemėtvarkos projekto svarstyme, minėtą žemės sklypą nusipirko. Nurodytos

aplinkybės liudija, kad pareiškėjai buvo žinoma prašymo įsigyti žemės sklypą

pateikimo tvarka (b. l 138-140). Be to, administracinėje byloje nėra pateikta

įrodymų, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka skundė atsakovo veiksmus dėl

atsisakymo priimti (registruoti) prašymą. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiškėjos

prašymu liudytojais apklausti V. B. ir K.

K. nepaaiškino teismui naujų aplinkybių dėl būtent pareiškėjos prašymo

pateikimo žemėtvarkos skyriui aplinkybių, t. y. nenurodė, ar iš tiesų toks

prašymas buvo teikiamas, be to, kaip buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo

posėdžio metu, jie nedalyvavo galimai teikiant nurodytą prašymą. Liudytoja K. K. iš esmės nurodė aplinkybes, susijusias su jos siekiu

nusipirkti kitą žemės sklypą ir jai galimai klaidingos informacijos suteikimu

(b. l. 138-140). Taigi nurodytų liudytojų parodymai pareiškėjos aplinkybių dėl

prašymo teikimo 2009 metais savaime nepatvirtina. Teisėjų kolegija pastebi,

jog, net ir darant prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijos

darbuotojai galėjo pareiškėją suklaidinti dėl žemės sklypo priskyrimo

regioninio parko teritorijai ir tuo pagrindu atsisakyti registruoti prašymą

pirkti žemės sklypą, pareiškėja turėjo teisę paštu siųsti tokį prašymą

atsakovui, į kurį įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti atsakyta. Teisėjų

kolegijos vertinimu, šiame kontekste svarbu yra tai, kad pareiškėja nuo 2003

metų kasmet pratęsdama žemės sklypo sutartis ir nuo 2010 m. vasario

9 d. sudariusi 5 metų žemės nuomos sutartį Nr. N88/2010-14, kuri

įregistruota viešajame registre, galėjo žinoti, jog žemės sklypas nėra Nemuno

deltos regioninio parko teritorijoje ir kad atsakovo atstovų galimai nurodomas

atsisakymo paimti prašymą pagrindas yra nepagrįstas (b. l. 27-27, 32-34, 36-37).

Šiuo atveju pareiškėjos sudaryta nuomos sutartis, žemės sklypo planas, žemės sklypų

ribų ženklinimo aktas, registruojant jos sudarytą nuomos sutartį, liudija, kad

ginčo žemės sklypas niekada nebuvo regioninio parko teritorijoje (b. l. 26-28,

36-37), taigi atsižvelgusi į tai pareiškėja galėjo suprasti, kad ji gali siekti

įsigyti ginčo žemės sklypą ir dar išreikšti savo tokią valią.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste

teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė,

jog, nesant pareiškėjos valios įsigyti parduodamą ginčo sklypą, nebuvo pagrindo

atsakovui savo iniciatyva nuspręsti už pareiškėją, kokį žemės sklypą ir kokiu

būdu ji nori valdyti. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo argumentais, kad

pareiškėja ne vieną kartą yra dalyvavusi žemės reformos žemėtvarkos projektų

procedūrose, todėl turi žinių šioje srityje. Atitinkamai, šioje administracinėje

byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo darbuotojai neveikė pagal gero viešo

administravimo principo reikalavimus ir taip pažeidė pareiškėjos interesus.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog, administracinėje byloje nustačius, kad

pareiškėja prašymo pirkti ginčo žemės sklypo neteikė, nėra tikslinga iš esmės

pasisakyti dėl pareiškėjos skundo (b. l. 4-11, 105), apeliacinio skundo (b. l.

150-152) argumentų, kad ji atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus siekiant

įsigyti ginčo žemės sklypą ir vertinti tai pagrindžiančius teiginius.

Pareiškėja

apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog įrodymai pirmosios instancijos teismo

buvo vertinami šališkai, neobjektyviai, nesivadovaujant protingumo, teisingumo

ir sąžiningumo principais bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (b. l.

150-152). Vertindama šį pareiškėjos nurodytą aspektą teisėjų kolegija pabrėžia,

kad nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų

reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant

nuomonę dėl įrodymų galios kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2

dalyje, 57 straipsnio 4 dalyje, vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam,

kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti

įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį,

laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą

įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu

ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr.

4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra

ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta

įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A-143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis

Nr. 22, p. 213‒241). Įvertinusi administracinės bylos medžiagą

teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo

sutikti su pareiškėja, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai vertinti

pirmosios instancijos teismo, juolab, kad pareiškėjos pateikti

paaiškinimai nėra išsamūs, konkretūs (nenurodytos konkrečios aplinkybės, asmuo,

suteikęs jai klaidingą informaciją ir nepriėmęs jos prašymo), nėra rašytinių įrodymų

(nei skundų, nei prašymų atsakovui) dėl pareiškėjos teikto prašymo ir jo galimo

nepriėmimo, liudytojų parodymai būtent nurodyto aspekto ir pareiškėjos

atžvilgiu galimai padaryto teisių pažeidimo taip pat nepatvirtina (b. l.

138-140). Taigi byloje įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad

pareiškėjos teisės buvo pažeistos jos nurodytu aspektu. Nurodytų aplinkybių

kontekste papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad vien tik ta aplinkybė, kad teismas

administracinėje byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį,

savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai

vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Taigi vien

tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu,

savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas

pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo

išnagrinėta šališkai, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje,

ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama

inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas

teismas.

Pareiškėja

apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi

išlaidas (b. l. 150-152), tačiau šis pateiktas prašymas netenkintinas.

Pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę

gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis

įtvirtina, kokios bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos pareiškėjui, kai

sprendimas yra priimamas pareiškėjo naudai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos

apeliacinis skundas yra atmestinas ir administracinėje byloje galutinis

procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjos

naudai, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą,

administracinės bylos baigtį, pareiškėjos interesų netenkinimą, konstatuoja,

kad pareiškėjos prašymas priteisti

bylinėjimosi išlaidas yra netenkintinas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Dėl pirmiau

nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos

teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas

administracinės bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei

pagrįstą sprendimą. Dėl šių

priežasčių pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinti pagrindo nėra, todėl

apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo

sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas

Jarukaitis

Romanas

Klišauskas

Skirgailė

Žalimienė