2020-05-20 Nr. AB-10219-3-62-3-00979-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-906-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00979-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas O. K. (O. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Marijampolės PN nuo 2013 m. iki 2016 m. kovo mėn. buvo kalinamas nežmoniškomis, kankinančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Marijampolės PN 10 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje buvo 12 nuteistųjų, patalpos gyvenamasis plotas buvo 25 kv. m, todėl vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei priklausė pagal teisės aktus. Gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvę baldai. Marijampolės PN 10 būrio gyvenamosios patalpos ventiliacija, apšvietimas buvo nepakankami, sienos ir lubos aptrupėję, grindys nelygios, nebuvo galima jų išvalyti, todėl kaupėsi purvas, pelėsis. Patalpose veisėsi tarakonai, parazitai. Žiemos metu gyvenamosiose patalpose būdavo šalta. Nebuvo įrengtos virtuvėlės. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių. Pasivaikščiojimo kiemelis per mažas.

2.2. Pareiškėjas nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. atliko bausmę kamerų tipo patalpose, kuriose kalinimo sąlygos taip pat buvo antisanitarinės, pažeidžiančios teisės aktuose reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, nebuvo kriauklės.

2.3. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur, ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2013 m. kovo 19 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-114 pareiškėjas 2013 m. kovo 27 d. buvo paskirtas į 221 brigadą (22 būrys); įsakymu Nr. 7/07-151 pareiškėjas 2013 m. balandžio 23 d. perkeltas iš 221 brigados (22 būrys) į 111 brigadą (11 būrys); įsakymu Nr. 7/07-362 pareiškėjas 2013 m. spalio 7 d. perkeltas iš 111 brigados (11 būrys) į 101 brigadą (10 būrys); įsakymu Nr. 7/07-140 pareiškėjas 2015 m. balandžio 16 d. perkeltas iš 101 brigados (10 būrys) į 51 brigadą (5 būrys); įsakymu Nr. 7/07-212 pareiškėjas 2015 m. birželio 2 d. perkeltas iš 51 brigados (5 būrys) į 72 brigadą (7 būrys); įsakymu Nr. 7/07-442 pareiškėjas 2015 m. spalio 26 d. perkeltas iš 72 brigados (7 būrio) į 131 brigadą (13 būrį). Pareiškėjas 2016 m. vasario 18 d. etapu išvyko į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir į Marijampolės PN negrįžo.

3.2. Marijampolės PN nuteistieji į kameras keliami vadovaujantis kamerose esančių įrengtų gyvenamų vietų skaičiumi. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato pareigos kaupti duomenis apie nuteistųjų skaičių kamerose ar būriuose. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, nenurodydamas, asmenų, su kuriais jis atliko bausmę kamerų tipo patalpose. Kamerose esantys sanitariniai mazgai yra atskirti atskira patalpa, esančia kameroje. Marijampolės PN kameros Nr. 13 sanitariniame mazge yra įrengta kriauklė, kamera Nr. 9 yra vienutė ir ji neturi atskiros sanitarinio mazgo patalpos. Pareiškėjas kameroje Nr. 9 buvo vienas, niekas jo negalėjo matyti, todėl sanitarinio mazgo sienelės aukštis šiuo atveju neturi esminės reikšmės svarstant dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo.

3.3. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas Marijampolės PN administracijai nėra teikęs skundų, dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė ir į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti pataisos įstaigos direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Šiuo atveju nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės PN.

5. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2015 m. gegužės 15 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją, kreiptis dėl pažeistų teisių į teismą. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie skunde nurodytus pažeidimus, taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (teismas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat atsižvelgęs į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN laikotarpius, teismas analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. gegužė 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

6. Teismas pažymėjo, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

7. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN 10-ame būryje bausmę atliko nuo 2013 m. spalio 7 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. Kadangi ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. gegužė 16 d. iki 2016 m. vasario 18 d., pareiškėjas 10-ame būryje bausmės neatliko, teismas atmetė skundo argumentus dėl kalinimo sąlygų 10-tame būryje neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

8. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. kovo mėn. jis atliko bausmę kamerų tipo patalpose antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo baustas perkeliant jį į baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpas Nr. 9, Nr. 13, Nr. 18, Nr. 21. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas padarė išvadą, kad nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d. baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 4,04 kv. m iki 4,31 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, jame nurodytų duomenų neginčijo, o teismas nagrinėdamas bylą taip pat neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

9. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų kamerų fotonuotraukų nustatė, kad Marijampolės PN kamerose sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose nuo kameros erdvės ir turi duris. Taip pat iš pateiktų nuotraukų matyti, jog kameros Nr. 13 sanitariniame mazge yra įrengtas praustuvas įrengta. Kadangi atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog neturi kitų kamerų fotonuotraukų, kuriose būtų matomi praustuvai, teismas vertino, kad lieka nepaneigti pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerų Nr. 9, Nr. 18, Nr. 21 sanitariniame mazge nebuvo įrengti praustuvai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kameroje Nr. 9 buvo vienas, todėl niekas jo negalėjo matyti. Teismas vertino, kad sienelės aukštis neturi esminės reikšmės svarstant dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo.

10. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos būdo teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo (kamerose Nr. 9, Nr. 18, Nr. 21 neįrengto praustuvo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.

11. Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas būtų kreipęsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, nesant duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo netaikyti pareiškėjo reikalavimams ieškinio senaties termino ir skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daliai skundo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą, nors pripažino, jog pareiškėjo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik bausmę atlikdamas Alytaus PN, todėl į teismą kreipėsi tik 2018 m. Be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui nėra nustatytas senaties terminas.

12.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl atsakovo atstovo teismui pateiktų duomenų teisingumo.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atsakovas atsiliepime nurodo, kad yra pateikęs atsiliepimą ir detaliai atsakęs į visus pareiškėjo argumentus, taip pat yra pateikęs teismui visus reikalingus įrodymus, todėl mano, jog nėra tikslinga teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą papildančius duomenis.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamentas visiškai sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, todėl plačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių nepasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo priteisimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų, kad kamerų Nr. 9, Nr. 18, Nr. 21 sanitariniame mazge neįrengti praustuvai. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. iki 2015 m. gegužės 15 d., atlyginimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (20 000 Eur) ir netaikyti ieškinio senaties termino.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2578-662/2018).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

21. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

22. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. iki 2016 m. kovo mėn., tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2018 m. gegužės 16 d. (b. l. 6), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

23. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

24. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo bausmę atlikdamas Alytaus PN, todėl į teismą kreipėsi tik 2018 m., nepripažinta svarbia ir sudarančia pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą jo nurodytą laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais, ir neįrodyta, kad pareiškėjas būtų teikęs žodinius prašymus suteikti informaciją, kuriuos Marijampolės PN administracija būtų atsisakiusi tenkinti. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas abejones dėl atsakovo atstovo teismui pateiktų duomenų teisingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerose kartu su juo buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotą pripažinti kaip nepagrįstus ar neteisėtus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Teismui nesukėlė abejonių atsakovo atstovo pateikti oficialūs duomenys apie baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo perkeltas pareiškėjas, dydžius ir jose buvusių nuteistųjų skaičius. Pareiškėjas taip pat byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad atsakovo atstovas atliko tyčinius veiksmus, dėl kurių buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų.

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pan., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų, jog kamerų Nr. 9, Nr. 18, Nr. 21 sanitariniame mazge nebuvo įrengti praustuvai, o kiti pareiškėjo nusiskundimai yra nepagrįsti.

29. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

30. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

32. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

33. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pažeidimo mastas ir trukmė, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas skundais ar prašymais kreipėsi į atsakovo atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo skriauda buvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais.

34. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė