2025-08-20 Nr. AB-12843-3-61-3-08234-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-409-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08234-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus transimeksa“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus transimeksa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą (rašto numeris: RAA-2100) (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas); 2) atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. elektroninį prekių gabenimo dokumentą (dokumento numeris: 19LT0000A1A1035V15489) (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentas) vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo (sprendimo numeris: 18KP-18-9) (toliau – ir 2021 m. sausio 8 d. sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo 1 370,35 Eur dydžio patirtas procesines išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šias pagrindines aplinkybes bei argumentus:

2.1. 2019 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus teritorinė muitinė suformavo pareiškėjo eksportuojamų alkoholinių gėrimų (toliau – ir akcizais apmokestinamos prekės) eksporto deklaraciją (deklaracijos numeris: MRN19LTVC0100EK2D6EE3) (toliau – ir 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaracija). 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus teritorinei muitinei prašymą patvirtinti minėtų prekių išvežimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos faktą (toliau – ir 2019 m. gruodžio 13 d. prašymas). Išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo prašymą, 2021 m. sausio 8 d. Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą patvirtinti akcizais apmokestinamų prekių išvežimo iš Europos Sąjungos muitų teritorijos faktą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimu, padavė Muitinės departamentui skundą. 2022 m. kovo 14 d. Muitinės departamentas priėmė sprendimą sustabdyti ginčo pagal pareiškėjo skundą nagrinėjimo procedūrą ir kreipėsi į akcizais apmokestinamų prekių eksporto paskirties vietos valstybės, t. y. Turkijos Respublikos, kompetentingas institucijas su prašymu pateikti skundo nagrinėjimui reikalingą informaciją.

2.2. 2023 m. birželio 14 d. atsakovas įteikė pareiškėjui raštą (rašto numeris: RAA-1657) (toliau – ir 2023 m. birželio 14 d. raštas). Atsakovas 2023 m. birželio 14 d. raštu nurodė pareiškėjui, kad atsakovas atliko pareiškėjui priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio (duomenys neskelbtini) veiklos bei mokestinių įsipareigojimų vykdymo stebėseną. Atlikdamas minėtą stebėseną, atsakovas, atsižvelgdamas į Akcizų informacinės sistemos (toliau – ir AIS) duomenimis, nustatė, kad iš jam priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio pareiškėjas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą eksportavo akcizais apmokestinamas prekes, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas 2023 m. birželio 14 d. raštu įpareigojo pareiškėją iki 2023 m. liepos 17 d. užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus.

2.3. 2023 m. liepos 4 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo (toliau – ir 2023 m. liepos 4 d. prašymas).

2.4. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas įteikė pareiškėjui skundžiamą raštą. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu įpareigojo pareiškėją iki 2024 m. rugsėjo 17 d. užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodė, kad nagrinėjamai situacijai nėra taikomos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 ir 156 straipsnių nuostatos.

2.5. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepagrįstai nurodė pareiškėjui deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, nes akcizais apmokestinamos prekės yra tinkamai eksportuotos į eksporto paskirties vietą, t. y. Turkijos Respubliką. Akcizais apmokestinamų prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos į eksporto paskirties vietą ir eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūrų pabaigą patvirtina pareiškėjo pateikti paaiškinimai, transporto važtaraščiai, sąskaitos už akcizais apmokestinamas prekes ir Turkijos Respublikos kompetentingų institucijų suformuota akcizais apmokestinamų prekių importo deklaracija (deklaracijos numeris:19343100AN0221826).

2.6. Ginčo pagal pareiškėjo skundą, pateiktą Muitinės departamentui, nagrinėjimo procedūra šiuo metu dar yra sustabdyta. Muitinės departamentas dar negavo iš eksporto paskirties vietos valstybės, t. y. Turkijos Respublikos, kompetentingų institucijų atsakymo į pateiktus paklausimus. Tik gavęs atsakymą iš Turkijos Respublikos, kompetentingų institucijų, Muitinės departamentas galės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo ir priimti sprendimą dėl akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų pabaigos fakto patvirtinimo.

2.7. Mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymas turi būti atidėtas atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisės aktai nereglamentuoja mokestinių prievolių vykdymo tvarkos, kai administracinė procedūra pagal skundą, pateiktą Muitinės departamentui, dar nėra baigta. Todėl, pagal analogiją, nagrinėjamu atveju turi būti taikomos MAĮ 110 straipsnio 1 dalies ir 156 straipsnio 1 dalies nuostatos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi pagrindo užbaigti eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūrų iki teisiškai reikšmingų faktų paaiškėjimo momento, taip pat negali deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotų akcizų, nes akcizais apmokestinamos prekės buvo tinkamai eksportuotos į Turkijos Respubliką.

2.8. Atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir AĮ) 15 straipsnio 9 dalies nuostatose įtvirtintą akcizų deklaravimo ir mokėjimo tvarką. Atsisakydamas atidėti pareiškėjo mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą ir įpareigodamas pareiškėją užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, atsakovas sukels pareiškėjui neatitaisomą turtinę žalą. Jeigu pareiškėjas, vykdydamas atsakovo įpareigojimą, deklaruotų ir sumokėtų akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, tai, Muitinės departamentui išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas neturėtų galimybės susigražinti nepagrįstai sumokėtų akcizo mokesčių. Iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas išgabeno akcizais apmokestinamas prekes dar 2019 m. Pareiškėjas negali būti įpareigotas deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus vien dėl to, kad Muitinės departamentas sustabdė ginčo pagal pareiškėjo skundą nagrinėjimo procedūrą, ir kad minėta procedūra tęsiasi ilgesnį, nei įtvirtina AĮ 15 straipsnio 9 dalies nuostatos, laikotarpį. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūrų pabaigos faktą, aktyviai gynė savo teises. Be to, atsakovas įpareigojo pareiškėją užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus praėjus daugiau nei 3 (trejiems) metams po akcizais apmokestinamų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos dienos, t. y. akivaizdžiai praleido AĮ 15 straipsnio 9 dalies nuostatose įtvirtintą terminą.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šias pagrindines aplinkybes bei argumentus:

4.1. Pareiškėjo skunde įvardyta pozicija, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas yra individualus administracinis aktas ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, yra nepagrįsta. Pareiškėjas yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkas. Pareiškėjui, kaip akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininkui, yra taikytini aukšti patikimumo reikalavimai, nes akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko veikla yra susijusi su akcizų deklaravimo bei mokėjimo atidėjimo režimu, ir dėl tokios veiklos atsiranda mokestinių prievolių vėlesnio neįvykdymo rizika. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu tik informavo pareiškėją apie tai, kad, remiantis AIS duomenimis, iš nuosavo akcizais apmokestinamų prekių sandėlio pareiškėjas eksportavo akcizais apmokestinamas prekes pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą. Dėl šių priežasčių atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu priminė pareiškėjui apie pareigą pateikti akcizais apmokestinamų prekių deklaraciją ir įstatymų nustatyta tvarka sumokėti apskaičiuotus akcizus. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu paprašė (ne įpareigojo) pareiškėjo įvykdyti teisės aktuose numatytas prievoles, t. y. iki 2023 m. rugsėjo 17 d. užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba savanoriškai deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Minėtu raštu atsakovas įgyvendino mokesčių administratoriaus pareigą bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju ir padėti mokesčių mokėtojui tinkamai naudotis suteiktomis teisėmis bei vykdyti priskirtas pareigas. Pareiškėjas, paduodamas skundą, nenurodė jokių konkrečių teisinių pasekmių, kylančių pareiškėjui dėl atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto. Minėtas raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir negali būti skundžiamas administraciniam teismui teisės aktų nustatyta tvarka.

4.2. Pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, privalo mokėti įstatymais nustatytus mokesčius laikydamasis teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunamos lėšos visos visuomenės poreikiams tenkinti. Mokesčių mokėtojai, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantys prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai prieš visuomenę ir pažeidžia viešąjį interesą. Taip yra pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo bei mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių mokėtojai, nemokantys įstatymų nustatytų mokesčių, konkurencine prasme nepagrįstai atsiduria geresnėje padėtyje nei mokesčių mokėtojai, mokantys įstatymų nustatytus mokesčius.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepateikė atsiliepimo į skundą.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą, įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:

7.1. 2019 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus teritorinė muitinė suformavo pareiškėjo eksportuojamų alkoholinių gėrimų, t. y. akcizais apmokestinamų prekių, eksporto deklaraciją (deklaracijos numeris: MRN19LTVC0100EK2D6EE3)

7.2. 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas padavė Vilniaus teritorinei muitinei prašymą patvirtinti akcizais apmokestinamų prekių išvežimo pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą faktą. Pareiškėjas nurodė, kad akcizais apmokestinamos prekės yra skirtos gavėjui, esančiam Turkijos Respublikoje. Minėtos prekės buvo išgabentos į Italijos Respublikos uostą. Dėl susidariusių ilgų eilių akcizais apmokestinamos prekės pirma buvo išgabentos į Kroatijos Respublikos pasienį ir vėliau laivu išgabentos į Turkijos Respubliką. Pareiškėjas, paduodamas Vilniaus teritorinei muitinei minėtą prašymą, taip pat pateikė 2019 m. spalio 16 d. Turkijos Respublikos akcizais apmokestinamų prekių importo deklaracijos (deklaracijos numeris: 19343100AN021826 kopiją ir kitus dokumentus.

7.3. 2021 m. sausio 8 d. Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 18KP-18-9) pripažinti 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaraciją negaliojančia ir atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 13 d. prašymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu, padavė Muitinės departamentui skundą. 2021 m. balandžio 27 d. Muitinės departamentas priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 1A-56) sustabdyti pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo nagrinėjimą iki tol, kol Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos pateiks ginčo sprendimui reikšmingą informaciją.

7.4. 2023 m. birželio 14 d. atsakovas priėmė skundžiamą raštą (rašto numeris: RAA-1657). Atsakovas 2023 m. birželio 14 d. raštu nurodė, kad jis atliko pareiškėjui priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio (duomenys neskelbtini) veiklos bei mokestinių įsipareigojimų vykdymo stebėseną. Atlikdamas minėtą stebėseną, atsakovas, remdamasis AIS duomenimis, nustatė, kad iš jam priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio pareiškėjas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą eksportavo akcizais apmokestinamas prekes į Turkijos Respubliką, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas 2023 m. birželio 14 d. raštu paprašė pareiškėjo iki 2023 m. liepos 17 d. užbaigti įvardytų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus.

7.5. 2023 m. liepos 4 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo. Pareiškėjas, paduodamas minėtą prašymą, paaiškino, kad, remiantis 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumento duomenimis, pareiškėjui yra apskaičiuotas 2,85 Eur dydžio akcizo mokestis, ir minėtas mokestis bus sumokėtas iki teisės aktų nustatyto termino pabaigos. 2019 m. rugsėjo 19 d.

Vilniaus teritorinė muitinė suformavo pareiškėjo gabenamų akcizais apmokestinamų prekių eksporto deklaraciją (deklaracijos numeris: MRN19LTVC0100EK2D6EE3). Atlikdama pareiškėjo vykdomų eksporto procedūrų patikrą, Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaraciją procedūros nebuvo baigtos. 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas, siekdamas užbaigti minėtas eksporto procedūras, pateikė Vilniaus teritorinei muitinei prašymą patvirtinti eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūrų pabaigos faktą.

Taip pat pareiškėjas pateikė Vilniaus teritorinei muitinei paaiškinimus, akcizais apmokestinamų prekių transporto važtaraščius, sąskaitas už prekes ir Turkijos Respublikos akcizais apmokestinamų prekių importo deklaraciją (deklaracijos numeris: 19343100AN0221826). Išnagrinėjusi pareiškėjo 2019 m. gruodžio 13 d. prašymą, 2021 m. sausio 8 d. Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą pripažinti 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaraciją negaliojančia ir atsisakyti tenkinti minėtą pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimu, padavė Muitinės departamentui skundą. 2021 m. balandžio 27 d.

Muitinės departamentas priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 1A-56) sustabdyti pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo nagrinėjimą iki tol, kol Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos pateiks Muitinės departamentui ginčo sprendimui reikšmingą informaciją. 2022 m. kovo 14 d. Muitinės departamentas raštu (rašto numeris: (20.4/10)3B-1668) pakartotinai kreipėsi į Turkijos Respublikos kompetentingas institucijas su prašymu pateikti ginčo sprendimui reikšmingą informaciją. Tik gavęs atsakymą iš Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos, Muitinės departamentas galės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo ir priimti sprendimą dėl akcizais apmokestinamų prekių eksporto fakto patvirtinimo.

7.6. Išnagrinėjęs pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą, 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą raštą (rašto numeris: RAA-2100). Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodė, kad iš jam priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio pareiškėjas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą eksportavo akcizais apmokestinamas prekes į Turkijos Respubliką, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu paprašė pareiškėjo iki 2023 m. rugsėjo 17 d. užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto formalumus arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus ir nurodė, kad MAĮ 110 ir 156 straipsnių nuostatos gali būti taikomos tik mokestinių ginčų atvejais.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas 2023 m. liepos 4 d. prašymą, prašė atidėti mokestine prievolę deklaruoti ir sumokėti apskaičiuotus akcizus į valstybės biudžetą, nes Muitinės departamentas nagrinėja pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, ir Muitinės departamentas sustabdė minėto ginčo nagrinėjimą iki tol, kol Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos pateiktus Muitinės departamentui ginčo sprendimui reikšmingą informaciją. Išnagrinėjęs pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą, atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu tik nurodė, kad pareiškėjas iki 2023 m. rugsėjo 17 d. turi užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti apskaičiuotus akcizus. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu įvardijo, kad MAĮ 110 ir 156 straipsnių nuostatos gali būti taikomos tik mokestinio ginčo atveju, ir pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo nesprendė.

9. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu sprendė (turėjo išspręsti) pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą, ir tai tiesiogiai daro įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kylančioms iš AĮ nuostatų.

10. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad, priimdamas sprendimus, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis ir viešojo administravimo principais. VAĮ nuostatos įtvirtina tiek administracinio sprendimo formos, tiek turinio reikalavimus. Vadovaujantis VAĮ nuostatomis, atsakovas administraciniu sprendimu turi nurodyti tiek administracinio sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, tiek administracinio sprendimo priėmimui įtaką darančias aplinkybes, tiek administracinio sprendimo motyvus.

11. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas neatitinka VAĮ reikalavimų. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu neatsakė į pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašyme nurodytus argumentus ir į paties prašymo esmę. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie galinčias kilti teisines pasekmes, jeigu iki minėtame rašte nurodytos datos pareiškėjas neužbaigs akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų arba nedeklaruos ir nesumokės akcizų deklaracijoje apskaičiuotų akcizų. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie atsakovo atliekamas procedūras turint informaciją apie tai, kad Muitinės departamentas nagrinėja ginčą tarp pareiškėjo ir Vilniaus teritorinės muitinės dėl akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų pabaigos fakto nustatymo. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodė pareiškėjui užbaigti eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcijų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, tačiau neatsakė į pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo argumentus, susijusius su aplinkybėmis, kad pareiškėjas negali deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus dėl Muitinės departamento nagrinėjamo ginčo. Atsakovas nenurodė administracinio sprendimo faktinio bei teisinio pagrindų ir išsamių motyvų, pagrindžiančių sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą.

12. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad VAĮ antrojo ir trečiojo skyrių nuostatos yra taikomos viešojo administravimo subjektams, atliekantiems priskirtas funkcijas pagal įstatymuose nustatytą tvarką, tiek, kiek viešojo administravimo subjektų veiklos priimant administracinius sprendimus, teikiant administracines paslaugas, priimant ir nagrinėjant prašymus ar skundus nereguliuoja kiti įstatymai. MAĮ, kaip specialaus teisės akto, nuostatose nesant įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio administracinės procedūros stabdymo pagrindus, atsakovas turi atsižvelgti į VAĮ, kaip bendrojo teisės akto, nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį administracinės procedūros stabdymo pagrindus.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atidėti prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Teismas neturi pagrindo perimti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtų funkcijų, nes teismas įprastai neatlieka viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.

14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, pareiškėjas įgijo teisę į dalies patirtų procesinių išlaidų atlyginimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo (įsakymo numeris: 1R-85) „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomos priteisti procesinės išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti patirtų procesinių išlaidų dydžio. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 696,42 Eur dydžio patirtų procesinių išlaidų atlyginimą.

III. 15. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 25 d. sprendimą ir nutraukti administracinės bylos nagrinėjimą arba priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes bei argumentus ir papildomai nurodo šias aplinkybes bei argumentus:

16.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, ir nepagrįstai nenutraukė administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės. Minėtas atsakovo raštas nėra nei individualus, nei norminis administracinis aktas. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nenustatė pareiškėjui jokių imperatyvių elgesio taisyklių, taip pat nepakeitė pareiškėjo teisių ir pareigų apimties ir netaikė pareiškėjui jokių teisinių priemonių. Atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas yra tarpinis (procedūrinis) informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, ir todėl negali būti skundžiamas administraciniams teismams. Tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, nedeklaruos ir nesumokės akcizų deklaracijoje apskaičiuotų akcizų, atsakovas įgis teisę atlikti MAĮ 115 straipsnio nuostatose nustatytus mokesčių mokėjimo kontrolės ir išieškojimo veiksmus, galinčius sukelti pareiškėjui teisines pasekmes. Tik tada pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo veiksmais, galės kreiptis į teismą, o atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas taps sudėtine atsakovo atliktų mokesčių mokėjimo kontrolės ir išieškojimo veiksmų dalimi. Atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto panaikinimas savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, nes mokestinės prievolės pagrindas išlieka.

16.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašte aiškiai išdėstė minėto administracinio sprendimo faktinį pagrindą (t. y. atsakovo nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą eksportavo akcizais apmokestinamas prekių eksportą iš pareiškėjui priklausančio akcizais apmokestinamo sandėlio į Turkijos Respubliką, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą) ir teisinį pagrindą (AĮ nuostatas). Atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu pagrįstai informavo pareiškėją apie tai, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 110 ir 156 straipsnių nuostatos negali būti taikomos, o pareiškėjo nurodytos AĮ 15 straipsnio 9 dalies nuostatos nenumato jokių aplinkybių ar išimčių, sudarančių galimybę atidėti prievolės deklaruoti ir sumokėti akcizus vykdymą pasibaigus minėtose AĮ 15 straipsnio 9 dalies nuostatose įtvirtintam laikotarpiui. Aplinkybė, kad atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie tolimesnes atsakovo vykdytinas procedūras, pareiškėjui neįvykdžius atsakovo pasiūlymo užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, savaime nereiškia esminio VAĮ nuostatų pažeidimo, ir nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą nepagrįstu ir neteisėtu.

16.3. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu pagrįstai paprašė pareiškėjo užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcijų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Atsakovas, vykdydamas teisės aktais priskirtas funkcijas, vadovaujasi MAĮ ir kitų mokesčių teisės aktų nuostatomis. MAĮ 110 ir 156 straipsnių nuostatose yra įtvirtinti imperatyvūs atvejai, kada mokesčių administratorius turi teisę stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą arba skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą. Pareiškėjo prašymas atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, nepatenka į MAĮ 110 ir 156 nuostatų taikymo sritį, o AĮ 15 straipsnio 9 dalies, kaip specialiosios teisės normos, nuostatos nenumato jokių aplinkybių ar išimčių, sudarančių galimybę sustabdyti ir (ar) atidėti mokestinės prievolės deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus vykdymą.

16.4. 2024 m. vasario 13 d., išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės Muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, Muitinės departamentas, remdamasis Turkijos Respublikos kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis, priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą (toliau – ir 2024 m. vasario 13 d. sprendimas). Tai reiškia, kad, įsiteisėjus Muitinės departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimui, pareiškėjo pareiga deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus išliko, o pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo sprendimo klausimas tapo neaktualus.

16.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo patirtų procesinių išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į nagrinėjamos administracinės bylos nesudėtingą pobūdį, ir į tai, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškina, kad 2024 m. sausio 24 d. Muitinės departamentas gavo Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos raštą (rašto numeris: 29980007/724.01.03/LT/89825363) (toliau – ir 2024 m. sausio 24 d. raštas). Turkijos Respublikos kompetentinga institucija 2024 m. sausio 24 d. raštu paaiškino, kad pareiškėjo duomenys, pateikti Muitinės departamentui, ir Turkijos Respublikos kompetentingų institucijų turimi duomenys nesutampa, t. y. Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos nepatvirtino pareiškėjo pateiktų duomenų apie akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų pabaigą. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, Muitinės departamentas 2024 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo.

18. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus transimeksa“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą ir palikti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 25 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas procesines išlaidas.

19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja skunde nurodytas aplinkybes bei argumentus ir papildomai nurodo šias aplinkybes bei argumentus:

19.1. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas nėra individualus administracinis aktas ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, yra nepagrįsti. Administracinis sprendimas – tai teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu sprendė pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Minėto prašymo sprendimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo pareiga tinkamai deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas nustatė pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį, t. y. atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą atidėti pareiškėjo mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą. Be to, atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašte nurodė minėto rašto apskundimo teismui tvarką.

19.2. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, yra nepagrįsti. Viešojo administravimo subjektas turi aiškiai ir argumentuotai atsakyti į prašymą ar skundą, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtaką turėjusias aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašte turėjo pareigą nurodyti minėto administracinio sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą ar kitas minėtam administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybes ir minėto administracinio sprendimo motyvus. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu citavo AĮ nuostatas, tačiau nepateikė jokių paaiškinamojo pobūdžio motyvų, pagrindžiančių atsakovo sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Atsakovas nesusiejo pareiškėjo individualios situacijos faktinių aplinkybių su taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu neįvertino MAĮ 110 ir 156 straipsnio nuostatų taikymo pagal analogiją galimybės, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad minėtos MAĮ nuostatos taikomos tik mokestinių ginčų atvejais. Atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, siūlymas pareiškėjui užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus yra neatsiejama administracinio sprendimo, įspėjančio apie tokio siūlymo neįgyvendinimo teisines pasekmes, dalis. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nenurodė minėto siūlymo neįgyvendinimo pasekmių, ir taip pažeidė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto nuostatose įtvirtintus administracinių sprendimų išsamumo ir aiškumo reikalavimus.

19.3. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto panaikinimas nesukeltų pareiškėjo siekiamų teisinių pasekmių, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu vertino atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto atitiktį teisės aktų, reglamentuojančių viešojo administravimo subjektų veiklą, reikalavimams atsižvelgdamas į pareiškėjo individualią situaciją, egzistavusią atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto priėmimo metu. Tai reiškia, kad pasikeitusios faktinės aplinkybės nedaro reikšmės atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto pagrįstumo bei teisėtumo vertinimui ir nesudaro pagrindo abejoti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas aiškinimas reikštų tai, kad viešojo administravimo subjektai įgytų galimybę nesivadovauti VAĮ nustatytais reikalavimais ir išvengti kylančios atsakomybės vien dėl to, jog individualaus administracinio akto priėmimo metu egzistavusios aplinkybės vėliau pasikeitė. Be to, pareiškėjas apskundė Muitinės departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir minėtas Muitinės departamento sprendimas nėra įsigaliojęs.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto (rašto numeris: RAA-2100) pagrįstumo ir teisėtumo.

21. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, prašė: 1) panaikinti atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą; 2) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą iš naujo; 3) atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti jam iš atsakovo patirtų procesinių išlaidų atlyginimą.

22. Įvertinęs administracinės bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies – panaikino atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą, įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą iš naujo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 696,42 Eur dydžio patirtų procesinių išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu neatsakė į pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašyme nurodytus argumentus ir į paties prašymo esmę. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie galinčias kilti teisines pasekmes, jeigu pareiškėjas iki minėtame rašte nurodytos datos neužbaigs akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų arba nedeklaruos ir nesumokės akcizų deklaracijoje apskaičiuotų akcizų. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie procedūrą, kurią atliks atsakovas, turėdamas informaciją apie tai, kad Muitinės departamentas nagrinėja ginčą tarp pareiškėjo ir Vilniaus teritorinės muitinės dėl akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūrų pabaigos fakto nustatymo.

16.6. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų. Atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu pagrįstai informavo pareiškėją apie tai, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 110 ir 156 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, o AĮ 15 straipsnio 9 dalies nuostatos nenumato jokių aplinkybių ar išimčių, sudarančių galimybę atidėti prievolės deklaruoti ir sumokėti akcizus vykdymą pasibaigus minėtose AĮ nuostatose įtvirtintam laikotarpiui. Aplinkybė, kad atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nepaaiškino pareiškėjui apie tolimesnes atsakovo vykdytinas procedūras, pareiškėjui neįvykdžius atsakovo pasiūlymo užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto procedūras arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą nepagrįstu ir neteisėtu. Atsakovas papildomai nurodo, kad 2024 m. vasario 13 d., išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, Muitinės departamentas, remdamasis Turkijos Respublikos kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis, priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, ir tolimesnis pareiškėjo prašymo nagrinėjimas tapo nebeaktualus. Taip pat atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo patirtų procesinių išlaidų atlyginimą, nepagrįstai neatsižvelgė į nagrinėjamos administracinės bylos nesudėtingą pobūdį ir aplinkybę, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra keliami nauji teisiniai klausimai.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, ir nėra nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėja administracinę bylą ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad administracinės bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka yra ne pakartotinis administracinės bylos nagrinėjimas, o yra priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas. Apeliacinis procesas nėra administracinės bylos, išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimo pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali nagrinėti administracinę bylą tik ta apimtimi, kuria minėta byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022; kt.).

26. Remdamasi administracinės bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad 2023 m. liepos 4 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą iki tol, kol Muitinės departamentas išnagrinės pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo (sprendimo numeris: 18KP-18-9). Pareiškėjas, paduodamas minėtą prašymą, paaiškino, kad, remiantis 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumento duomenimis, pareiškėjui yra apskaičiuotas 2,85 Eur dydžio akcizo mokestis, ir minėtas mokestis bus sumokėtas iki teisės aktų nustatyto termino pabaigos. 2019 m. rugsėjo 19 d.

Vilniaus teritorinė muitinė suformavo pareiškėjo eksportuojamų akcizais apmokestinamų prekių eksporto deklaraciją (deklaracijos numeris: MRN19LTVC0100EK2D6EE3). Atlikdama pareiškėjo eksporto procedūrų patikrą, Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaraciją procedūros nebuvo baigtos. 2019 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas, siekdamas užbaigti minėtas eksporto procedūras, pateikė Vilniaus teritorinei muitinei prašymą patvirtinti eksporto pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą procedūrų pabaigos faktą.

Taip pat pareiškėjas pateikė Vilniaus teritorinei muitinei paaiškinimus, transporto važtaraščius, sąskaitas už prekes ir Turkijos Respublikos akcizais apmokestinamų prekių importo deklaraciją (deklaracijos numeris: 19343100AN0221826). 2021 m. sausio 8 d. Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą pripažinti 2019 m. rugsėjo 19 d. deklaraciją negaliojančia ir atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 13 d. prašymą. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu, padavė Muitinės departamentui skundą. 2021 m. balandžio 27 d.

Muitinės departamentas priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 1A-56) sustabdyti pareiškėjo skundo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo nagrinėjimą iki tol, kol Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos pateiks Muitinės departamentui reikšmingą informaciją. 2022 m. kovo 14 d. Muitinės departamentas pakartotinai raštu (rašto numeris: (20.4/10)3B-1668) kreipėsi į Turkijos Respublikos kompetentingas institucijas su prašymu patvirtinti akcizais apmokestinamų prekių importo faktą. Tik gavęs atsakymą iš Turkijos Respublikos kompetentingos institucijos, Muitinės departamentas galės išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo ir priimti sprendimą dėl akcizais apmokestinamų prekių eksporto fakto patvirtinimo.

27. Išnagrinėjęs pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą, 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą raštą (rašto numeris: RAA-2100). Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodė, kad pareiškėjas pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą eksportavo akcizais apmokestinamas prekes iš jam priklausančio akcizais apmokestinamų prekių sandėlio į Turkijos Respubliką, tačiau nepateikė jokių pranešimų apie minėtų eksporto procedūrų pabaigą. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu prašė pareiškėjo iki 2023 m. rugsėjo 17 d. užbaigti akcizais apmokestinamų prekių eksporto formalumus arba deklaruoti ir sumokėti akcizų deklaracijoje apskaičiuotus akcizus. Taip pat atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu pacitavo VAĮ 1 straipsnio 2 dalies ir AĮ 15 straipsnio 8 bei 9 dalių nuostatas ir nurodė, kad MAĮ 110 straipsnio ir 156 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik mokestinių ginčų atvejais.

28. Įvertinusi administracinės bylos duomenis, proceso šalių argumentus ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas administracinės bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamai situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas ir priėjo prie teisiškai pagrįstų išvadų. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra išsamūs ir tinkamai pagrįsti. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nekartoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir toliau atskirai pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas yra individualus administracinis aktas ir sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, ir nepagrįstai nenutraukė administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės.

30. VAĮ 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. VAĮ 2 straipsnio 10 dalis įtvirtina, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

31. VAĮ 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas taisykles.

32. Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 45 punktas nustato, kad į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.

33. VAĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmeniui, pateikusiam prašymą, ar asmeniui, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, taip pat asmenims, kuriems administracinis sprendimas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinio sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinį sprendimą pateikiant to sprendimo kopiją, o kai reikia apsaugoti atitinkamų kategorijų duomenis, – nuasmenintą priimto administracinio sprendimo nuorašą.

34. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas nėra individualus administracinis aktas ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. 2023 m. liepos 4 d. pareiškėjas padavė atsakovui prašymą atidėti mokestinių prievolių pagal 2019 m. rugsėjo 19 d. gabenimo dokumentą vykdymą, t. y. prašymą priimti administracinį sprendimą. Išnagrinėjęs minėtą prašymą, 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą raštą. Tai reiškia, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas yra individualus administracinis aktas, tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisių ir pareigų apimties nustatymu, ir išreiškiantis atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, valią dėl pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pagal atsakovo nurodytus argumentus nėra pagrindo spręsti administracinės bylos nutraukimo klausimą.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų.

36. VAĮ 3 straipsnio 5 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi išsamumo principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį.

37. Vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualaus administracinio akto nuostatose turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, pateikiamos taikomos teisės aktų nuostatos, argumentai bei įrodymai, sudarantys pagrindą viešojo administravimo subjektui priimti individualų administracinį aktą. Individualus administracinis aktas taip pat turi atitikti motyvuotumo reikalavimą – individualaus administracinio akto motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, individualus ir pakankamas. Individualaus administracinio akto priėmimo faktinį pagrindą ir individualią argumentaciją turi žinoti ne tik viešojo administravimo subjektas, priimantis minėtą aktą, tačiau ir asmuo, dėl kurio minėtas aktas yra priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-105-822/2025; kt.).

39. Teisėjų kolegija nurodo, kad administraciniams sprendimams keliami reikalavimai, įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatose, yra skirti tam, jog administracinio sprendimo adresatas žinotų (galėtų žinoti) administracinio sprendimo priėmimo faktinį ir teisinį pagrindus, taip pat minėto sprendimo motyvus. Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas dėl administracinio sprendimo atitikties keliamiems reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti administracinio sprendimo turinio (faktinio ir teisinio pagrindų, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sudarantys kliūtis administracinio sprendimo adresatui suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, minėto pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti administracinio sprendimo pagrindu suteiktas teises bei (ar) įvykdyti nustatytas pareigas ir įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šį vertinimą teismas atlieka atsižvelgdamas į administracinio sprendimo adresato, t. y. asmens, turinčio teisę žinoti ir suprasti administracinio sprendimo priėmimo priežastis ir pagrindus, individualią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; kt.).

40. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštas atitinka administraciniams sprendimams keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatose. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu tik pacitavo AĮ, MAĮ ir VAĮ nuostatas. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo esmės. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu nenurodė jokių individualaus pobūdžio motyvų, atskleidžiančių pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašyme nurodytų aplinkybių bei argumentų vertinimą ir pagrindžiančių atsakovo sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Tai, kad atsakovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštu bendrai pacitavo AĮ, MAĮ ir VAĮ nuostatas, negali būti pripažįstama kaip aplinkybė, jog atsakovas tinkamai ir motyvuotai sprendė pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymą. Atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto motyvacijos trūkumai yra esminiai ir sudaro pagrindą panaikinti atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. raštą.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2024 m. vasario 13 d., išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, Muitinės departamentas, remdamasis Turkijos Respublikos kompetentingų institucijų pateiktais duomenimis, priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, ir teigia, jog tolimesnis pareiškėjo 2023 m. liepos 4 d. prašymo nagrinėjimas tapo nebeaktualus.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas paprastai vertina administracinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą atsižvelgdamas į minėtų sprendimų priėmimo metu egzistavusias reikšmingas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2341-415/2023; kt.).

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra vertinamas atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto pagrįstumas ir teisėtumas. Atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto priėmimo metu Muitinės departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimas nebuvo priimtas, ir minėto sprendimo priėmimas nedaro reikšmės atsakovo 2023 m. rugpjūčio 10 d. rašto pagrįstumo ir teisėtumo vertinimui. Todėl aplinkybė, kad Muitinės departamentas 2024 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. sausio 8 d. sprendimo, nekeičia susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad teismo sprendimas, panaikinantis viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį sprendimą dėl to, kad minėto akto priėmimo motyvai nėra aiškūs, nereiškia to, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą. Viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį administracinį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau minėtame sprendime turi aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2801-602/2021; kt.).

45. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo patirtų procesinių išlaidų atlyginimą, nepagrįstai neatsižvelgė į nagrinėjamos administracinės bylos nesudėtingą pobūdį ir aplinkybę, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje keliami teisiniai klausimai nėra nauji.

46. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas procesinių išlaidų atlyginimą, neatsižvelgė į administracinės bylos sudėtingumą ir sprendžiamų teisinių klausimų pobūdį. Remdamasis Rekomendacijų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, reikšmingas procesinių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimui išspręsti, ir pareiškėjui priteistas procesinių išlaidų atlyginimas atitinka protingumo, proporcingumo ir Rekomendacijų nuostatose įtvirtintus kriterijus.

47. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip teisiškai vertinti susiklosčiusią situaciją.

48. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinį skundą ir palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

49. Pareiškėjas, paduodamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo priteisti iš atsakovo administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtų procesinių išlaidų atlyginimą.

50. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas nėra tenkinamas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įgijo teisę į patirtų procesinių išlaidų atlyginimą.

51. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtas procesines išlaidas. Todėl, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo priteisti jam iš atsakovo administracinės bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtų procesinių išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė