2020-09-08 Nr. AB-15971-3-61-3-01234-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2442-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01234-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.4; 13.7.2; 13.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo ir patikrinimo ataskaitos panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lytagra“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1A-105 (toliau – ir Sprendimas) ir Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320057M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) arba panaikinti Sprendimą ir Patikrinimo ataskaitą bei pavesti Kauno TM atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam negali būti taikomi antidempingo muitai ir susiję mokesčiai, kadangi 2009 m. sausio 26 d. Tarybos reglamentas Nr. 91/2009, kuriuo tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – ir Kinija) kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms nustatomas galutinis antidempingo muitas (toliau – ir Reglamentas Nr. 91/2009) buvo pripažintas negaliojančiu. Be to, Muitinės departamentas pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000, 221 straipsnio 3 dalį bei 221 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai netaikė senaties termino pagal dvi importuotų prekių – tvirtinimo elementų (toliau – ir Prekės) – deklaracijas, t. y. 2011 m. sausio 26 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM008CE4. Pareiškėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų, Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties taikymas yra neteisėtas ir pažeidžia teisinio saugumo principą, ši išimtis negali būti aiškinama plečiamai. Pažymėjo, kad Tailando Karalystės (toliau – ir Tailandas) užsienio prekybos departamentas 2017 m. lapkričio 29 d. rašte atsakovui patvirtino, jog visi A formos kilmės sertifikatai, kurie buvo išduoti importuotoms Prekėms, yra autentiški ir tikri. Lengvatinio tarifo taikymo klausimu Muitinės departamentas nepatvirtino Prekių Tailando kilmės, kadangi eksportuotojas per nustatytą laiką nepatvirtino prekių lengvatinės kilmės. Tačiau Tailando institucijos nėra nustačiusios, kad sertifikatai būtų išduoti dėl eksportuotojo pateiktų klaidingų duomenų ar dokumentų.

3. Bendrovė pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, atsakovas nepašalino Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) ataskaitos trūkumų ir nesurinko įrodymų nustatyti pareiškėjo atsakomybei už antidempingo muitus. OLAF ataskaita bei su ja pateikiami duomenys nėra išsamūs ir neprieštaringi – nurodyti skirtingi laivo, kuriuo buvo gabentos Prekės į Lietuvą, pavadinimai, taip pat nesutampa sąskaitų data. OLAF išvados dėl bendrovės „Samakkee Salukpan Co., Ltd“ (toliau – ir Eksportuotojas) veiklos nuo 2009 m. yra paremtos šešių 2013 m. siuntų patikrinimu, iš kurių į Lietuvą – viena siunta.

4. AB „Lytagra“ atkreipė dėmesį, kad nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių Prekių Kinijos kilmę, o Tailando lengvatinės kilmės nepripažinimas ginčo prekėms pagal A formos kilmės sertifikatus neleidžia savaime ginčo prekėms nustatyti Kinijos kilmę. Tailando Karalystės 2017 m. lapkričio 29 d. raštą pareiškėjas vertino kaip nepakankamą pagrindą nustatyti ginčo Prekių Kinijos kilmę. Pažymėjo, kad OLAF ataskaitoje ir jos prieduose nėra įrodymų, jog OLAF būtų atlikusi patikrinimą dėl konkrečių pareiškėjo importuotų Prekių pagal ginčo deklaracijas. Minėtoje ataskaitoje nėra įrodymų, kad Bendrovės importuotos Prekės yra būtent tos prekės, kurias Eksportuotojas importavo iš Kinijos, t. y. tarp jų nėra nustatytas tiesioginis ryšys. Be to, nebuvo nustatyta, kad Tailande Prekėms buvo taikomos muitinės sandėliavimo procedūros, o jeigu jos ir galėjo būti taikomos, nebuvo nustatyta, kokioms konkrečiai Prekėms 2011–2012 m.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam taikyti antidempingo muitai už importuotas Prekes buvo apskaičiuoti pagal kiekvieną deklaraciją atskirai (tuo atveju, jeigu deklaracija apėmė kelias siuntas – konkrečias siuntas), ir teigė, jog atsakovas turėjo pareigą įvertinti byloje pateiktas aplinkybes bei įrodymus, kurie patvirtino mokesčių administratoriaus daromų išvadų nepagrįstumą ir / ar duomenų trūkumus, pagal atskiras deklaracijas ir pagal atskiras siuntas nustatyti, ar yra surinkti tinkami ir objektyvūs įrodymai, pašalinti prieštaravimai dėl kiekvienos deklaracijos ir ja įformintų prekių kilmės antidempingo muitų taikymo prasme.

6. AB „Lytagra“ nurodė, kad atsakovas ginčijamame Sprendime neįgyvendino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016, pateikto išaiškinimo aiškiai nurodyti, kokiais reikšmingas faktines aplinkybes patvirtinančiais duomenimis, t. y. nurodant konkrečius faktus, o ne abstrakčius svarstymus, remiantis daroma išvada dėl tikrosios Prekių kilmės. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1671-575/2016 pateiktais vertinimais, nes nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šio ginčo faktinių aplinkybių.

7. Pareiškėjo teigimu, Muitinės departamento Sprendime liko neįvertinti jo skunde atsakovui nurodyti motyvai dėl Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinto ribojimo dėl paskesnio skolos muitinei įtraukimo į apskaitą taikymo. Nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymas nėra ribojamas galutinio antidempingo muitų atveju, o šio kodekso 217 straipsnio 1 dalies antros pastraipos sąlygos yra skirtos laikiniesiems ir kompensaciniams muitams, bet ne galutiniam antidempingo muitui. Be to, atsakovui pateiktuose Tailando Karalystės atsakymuose nėra konstatuota, jog A formos kilmės sertifikatai neteisingi dėl Eksportuotojo pateiktų neteisingų faktų, todėl nėra paneigta muitinės klaida Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo prasme.

8. 2019 m. sausio 14 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl preliminaraus sprendimo, kuriame nurodė, kad Reglamentas Nr. 91/2009 buvo priimtas galbūt pažeidžiant 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Bendrijos narėmis nesančių valstybių (toliau – ir Reglamentas Nr. 384/96). Bendrovės nuomone, Europos Komisija, priimdama Reglamentą Nr. 91/2009, pažeidė gero administravimo principą, kiek tai susiję su Komisijos tinkamu pareigos neįvykdymu laiku nurodyti šalims, kokia informacija reikalinga, norint užtikrinti teisingą palyginimą ir pranešti šalims apie kainoms lyginti naudojamus pagrindus, įskaitant produktus ar produktų grupes. Europos Komisija atsisakė koreguoti skirtumus tarp normalios vertės ir eksporto kainos, neišnagrinėjusi santykio tarp kiekvieno sąnaudų elemento, kuriam buvo prašoma taikyti koregavimą, ir kaštų, kurie eksporto šalyje buvo iškraipyti, nenustatė, kad normalioji vertė būtų pakoreguota išlaidomis, kurios buvo iškraipytos. AB „Lytagra“ pažymėjo, kad Europos Komisija pažeidė Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, neatlikusi objektyvaus tyrimo dėl vietinės pramonės apibrėžties. Pareiškėjas kėlė prielaidą dėl Reglamento Nr. 91/2009 negaliojimo, kaip pažeidžiančio Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalį, kiek tai susiję su importo dempingo kainos apimties nustatymu, nes tyrimo aplinkybės atskleidžia, kad žala galėjo būti įvertinta remiantis duomenimis su trūkumais. Pareiškėjas, abejodamas Reglamento Nr. 91/2009 teisingumu bei teisėtumu, nurodė, kad jis buvo keistas, o vėliau – panaikintas. Taigi, Bendrovė prašė teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo.

9. Teismo posėdyje pareiškėjo AB „Lytagra“ atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti, remiantis skunde bei rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyta pozicija.

10. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas paaiškino, kad Bendrijos muitinės kodekse įtvirtinta išimtis dėl senaties nėra tik formali nuostata: minėta norma siekiama taip pat apginti ir teisėtus muitinės interesus tuo atveju, kai deklarantas ar su juo susiję asmenys elgiasi nusikalstamai, įrašydami klaidingus duomenis, kuriuos būtina nurodyti įforminant atitinkamą muitinės procedūrą, arba veikia nusikalstamai, siekdami išvengti teisiškai privalomų mokesčių sumokėjimo. Pažymėjo, kad Muitinės kriminalinė tarnyba 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. (7.34/22) 16T-767 informavo, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 dėl pareiškėjo importuotų tvirtinimo detalių, tarp kurių yra prekės, įformintos muitinės deklaracijomis Nr. 11LTLUB000IM002809 (2011 m. sausio 26 d.), Nr. 11LTLUB000IM008CE4 (2011 m. kovo 24 d.), Nr. 11LTLUB000IM0199D1 (2011 m. rugsėjo 8 d.), Nr. 11LTLUB000IM023816 (2011 m. gruodžio 20 d.), Nr. 12LTLUB000IM001921 (2012 m. sausio 18 d.), Nr. 12LTLUB000IM007209 (2012 m. kovo 13 d.) ir Nr. 12LTLUB000IM011A10 (2012 m. liepos 11 d.). Siekdamas pašalinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime išdėstytus trūkumus, atsakovas su 2018 m. sausio 8 d. raštu Nr. (4.14)3B-175 kreipėsi į Muitinės kriminalinę tarnybą ir prašė pranešti, ar yra užbaigtas ikiteisminis tyrimas, pateikti duomenis apie įtariamus asmenis, jiems inkriminuojamas veikas, taip pat atsiųsti minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Muitinės kriminalinė tarnyba 2018 m. sausio 22 d. rašte Nr. (7.32/6)16T-80 nurodė, kad: Kauno teritoriniame skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 pagal požymius nusikalstamų veikų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje; ikiteisminio tyrimo metu asmuo ar asmenys, padarę tiriamą nusikalstamą veiką, nebuvo nustatyti; 2016 m. liepos 28 d. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras D. S., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 31 straipsniu, priėmė nutarimą sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą. Taigi, Muitinės departamentas nurodė, kad surinko pakankamai informacijos Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos taikymui.

12. Atsakovas nesutiko su AB „Lytagra“ pozicija, kad ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų, todėl nėra jokio pagrindo susieti pareiškėjo veiksmų ir skolos atsiradimo pagrindo su BK 199 straipsnio 1 dalimi bei 182 straipsnio 2 dalimi. Šiuos savo argumentus Muitinės departamentas grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktu aiškinimu, kad nėra būtinybės, jog baudžiamasis tyrimas būtų faktiškai prasidėjęs ir, tuo labiau, būtų buvęs priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nuteisti kalti asmenys.

13. Atsakovas nesutiko ir su Bendrovės argumentu, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas. Pažymėjo, kad šis principas yra skirtas užtikrinti situacijų ir teisinių santykių numatomumą, taip pat tai, kad apmokestinamojo asmens situacija, atsižvelgiant į jo teises ir pareigas mokesčių administratoriaus arba muitinės atžvilgiu, negali būti nuginčyta neribotą laiką, negali būti taikoma be išlygų tais atvejais, kai pats apmokestinamasis asmuo elgiasi neteisėtai ar nusikalstamai. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas, pateikęs melagingus duomenis apie prekių kilmę, kurių teisingumo patikrinimas buvo įmanomas tik bendradarbiaujant su trečiosios šalies, t. y. Tailando Karalystės, institucijomis, apsunkino mokestinį patikrinimą, todėl ir Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymas buvo visiškai pagrįstas bei teisėtas.

14. Dėl OLAF atlikto patikrinimo Tailando Karalystės muitinėje atsakovas nurodė, kad Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamentas 2014 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 0303/1162 persiuntė iš Tailando Karalystės muitinės gautus duomenis, susijusius su plieninių tvirtinimo elementų importo–eksporto operacijomis į Europos Sąjungą, atliktomis 18 Tailando kompanijų atžvilgiu, tarp kurių buvo ir informacija dėl Eksportuotojo eksportuotų ir pareiškėjo importuotų Prekių. Tailando Karalystės muitinės sudarytame dokumente buvo susietos konkrečios Prekių siuntos, t. y. išvardijamos Kinijos eksportuotojo išrašytos sąskaitos, importo į Tailando Karalystę muitinės deklaracijos, Eksportuotojo išrašytos sąskaitos, eksporto iš Tailando į Lietuvos Respubliką deklaracijos, importo į Lietuvos Respubliką muitinės deklaracijos, kilmės sertifikatai, taip pat nurodomos minėtų dokumentų datos bei numeriai, nurodyta informacija ir apie importuotų Prekių kiekį, vertę bei būklę. Atkreipė dėmesį, kad sąskaitų, išrašytų Kinijos eksportuotojo, ir sąskaitų, išrašytų Eksportuotojo, numeriai sutampa.

15. Muitinės departamento nuomone, kompetentingų Tailando muitinės pareigūnų, dirbančių padalinyje, kuriame ir buvo įforminama muitinio sandėliavimo procedūra ginčo Prekėms, taip pat patikrinimo misijoje dalyvavusių ir su atitinkamais dokumentais susipažinti galimybę turėjusių OLAF pareigūnų patvirtinimas yra pakankami įrodymai, kad minėtos Prekės neįgijo ir negalėjo įgyti Tailando prekių kilmės. Be to, buvo aiškiai patvirtinta ir kita ginčui reikšminga aplinkybė, kad Prekės Tailande niekaip nebuvo apdirbamos ar apdorojamos, o valstybė, iš kurios jos buvo įvežtos į Tailandą, yra Kinija.

16. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1671-575/2016 bei 2018 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-694-575/2018, kuriose teismas konstatavo, jog OLAF ataskaitos 2.5 punkte nurodyta išvada, jog bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlio, jo valdytojo ir Tailando Karalystės muitinės pateikta informacija patvirtina, kad visos tvirtinimo detalės, kurias importavo ir eksportavo bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ per bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlį, yra Kinijos kilmės, prekės sandėlyje nebuvo perdirbamos. Pareiškėjo nurodytus OLAF ataskaitoje esančius neatitikimus atsakovas vertino kaip technines klaidas, kurios nepaneigia griežtų ir vienareikšmiškų Tailando Karalystės institucijų bei OLAF išvadų dėl kilmės dokumentų, prekių sandėliavimo ir jų kilmės šalies.

17. Muitinės departamentas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime konstatavo, jog atsižvelgus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 97t straipsnio 1 dalimi, kompetentinga muitinės įstaiga, kuriai, be kita ko, kyla abejonių dėl A formos kilmės sertifikate nurodytų prekių kilmės, turi kreiptis į šiuos sertifikatus išdavusios valstybės kompetentingas institucijas.

Atitinkamai, atsisakyti suteikti teisę taikyti lengvatinius muitų tarifus nacionalinės muitinės įstaigos galėtų remdamosi aplinkybe, jog atsakymas minėtais terminais nebuvo pateiktas arba iš pateikto atsakymo negalima nustatyti prekių kilmės (nėra pašalinamos valstybės narės muitinės įstaigos kilusios abejonės). Vykdydamas minėtą apeliacinės instancijos teismo nustatytą įpareigojimą, atsakovas 2016 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (20.5/15)3B-13021 kreipėsi į Tailando Karalystės muitinę, kuri 2017 m. birželio 13 d. rašte Nr. 0518/8569 nurodė, jog kilmės dokumentus išdavusi institucija yra Tailando Užsienio prekybos departamentas, kuriam ir buvo persiųsta Lietuvos Respublikos muitinės užklausa. 2017 m. gruodžio 19 d. atsakovas gavo Tailando Užsienio prekybos departamento raštą Nr. 0307.07/1284, kuriame išdėstyti A formos kilmės sertifikatų, tarp kurių buvo ir nagrinėjamam ginčui aktualių dokumentų Nr. 0031594 (2010 m. gruodžio 14 d.), Nr. 0002782 (2011 m. vasario 9 d.) bei Nr. IA2011-0141234 (2011 m. rugpjūčio 3 d.) patikrinimo rezultatai.

Šiame rašte buvo patvirtinta, kad kilmės dokumentai yra autentiški bei išduoti Užsienio prekybos departamento, tačiau nurodyta, kad nustatytu laikotarpiu Eksportuotojui nepagrindus preferencinės prekių Tailando kilmės, Užsienio prekybos departamentas negali pripažinti minėtuose A formos sertifikatuose nurodomos prekių kilmės. Pažymėjo, kad analogiškas atsakymas buvo pateiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. 0303.03/2308 dėl A formos kilmės sertifikatų Nr. IA2011-0207929 (2011 m. lapkričio 11 d.), Nr. IA2011-0220599 (2011 m. gruodžio 2 d.), Nr. IA2012-0024126 (2012 m. vasario 8 d.) ir Nr. IA2012-0095496 (2012 m. gegužės 24 d.), nurodžius, kad patikrinimą atlikusi institucija neturėjo galimybės pripažinti, ar minėtuose A formos sertifikatuose išvardintos prekės turi teisę į deklaruojamą kilmę.

18. Muitinės departamentas pažymėjo, kad kitos valstybės muitinė bei OLAF be Tailando Karalystės muitinės bei Užsienio prekybos departamento pagalbos nebūtų galėjusios tokių dokumentų objektyviai įvertinti, jų susieti bei apibendrinti. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti Tailando Karalystės muitinės atlikto patikrinimo rezultatais bei pateiktų duomenų teisingumu. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad vienodą įrodomąją reikšmę turi tiek popieriuje išdėstyti, tiek ir informacinėse laikmenose surinkti bei apibendrinti duomenys ir informacija, jeigu jų teisingumas buvo patvirtintas kompetentingos užsienio valstybės institucijos. Akcentavo, kad pareiškėjas, neigdamas į Tailando Karalystę importuotų Prekių Kinijos kilmę, jokių alternatyvių dokumentų nepateikė, be pagrindo tvirtindamas, jog nėra įrodymų dėl į Tailando Karalystę importuotų ir iš jos eksportuotų Prekių tapatumo. Mokestinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad Bendrovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama paneigti mokesčių administratoriaus išvadas bei nustatyti ginčo Prekių, importuotų į Tailando Karalystę, kilmę. Atkreipė dėmesį, kad pats Eksportuotojas, importuodamas ginčo Prekes į Tailando Karalystę, nurodydavo kilmę – Kinija.

19. Muitinės departamentas nesutiko su AB „Lytagra“ argumentu, jog turėjo būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos, ir pabrėžė, kad viena iš išimčių, susijusių su paskesnio įtraukimo į apskaitą netaikymu, kaip nustato Bendrijos muitinės kodekso 217 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos a punktas, yra laikinojo antidempingo arba kompensacinio muito įvedimas. Atitinkamai nagrinėjamas ginčas vyksta būtent dėl antidempingo muito skaičiavimo pagrįstumo, o šios aplinkybės egzistavimas užkerta kelią Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymui.

20. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, kaip deklarantas, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą, prisiėmė atsakomybę dėl importuotų Prekių teisingo aprašymo bei už kitos muitinei teikiamos informacijos, taip pat ir Prekių kilmės šalies, teisingumą. Teigė, kad AB „Lytagra“, o ne muitinei tenka rizika, susijusi su nesąžiningu verslo partnerių elgesiu, pateikiant atitinkamus duomenis dėl parduodamų Prekių kilmės. Pažymėjo, kad apgaulingi ir nesąžiningi Prekių pardavėjo veiksmai negalėjo sukelti jokių teisėtų lūkesčių pareiškėjui.

21. Muitinės departamentas laikėsi pozicijos, kad Bendrovės argumentai, susiję su antidempingo muito dydžiu, pritaikytu importuotoms Prekėms, yra nepagrįsti. Nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog konkretus AB „Lytagra“ importuotų Prekių gamintojas Kinijoje nebuvo nustatytas, Kauno TM teisingai pritaikė 85 proc. muito normą.

22. Atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo atsakovas nurodė, kad šis Bendrovės prašymas yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje Nr. C-592/17, pateikdamas argumentus dėl Reglamento Nr. 91/2009 keitimo bei panaikinimo, pabrėžė, jog atsižvelgiant į įgyvendinimo reglamentus, priimtus po ginčijamo reglamento, Sąjunga uždraudė grąžinti pagal ginčijamą reglamentą sumokėtus antidempingo muitus, ji visiškai neketino įgyvendinti prisiimto konkretaus įsipareigojimo Pasaulio Prekybos Organizacijai (toliau – ir PPO). Muitinės departamento nuomone, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas minėtame sprendime jau pateikė argumentus dėl klausimų, kurie ir yra pareiškėjo prašymo dalykas.

23. Teismo posėdyje atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas palaikė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą išdėstytus argumentus bei prašė Bendrovės skundą atmesti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Kauno TM savo poziciją grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas. Atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo Kauno TM nurodė, kad šis prašymas nėra pagrįstas.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

26. Teismas nustatė, kad Kauno TM 2014 m. balandžio 30 d. pavedimu Nr. 32 pakartotinai patikrino pareiškėjo komercinę ir ūkinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. Prekių, deklaruotų 7318 Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) pozicijoje, kai deklaruota Tailando kilmė, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūra. Patikrinimo rezultatai buvo įforminti Kauno TM 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM320057M. Pakartotinis patikrinimas buvo atliktas paaiškėjus aplinkybėms, kurios išdėstytos OLAF muitinei atsiųstoje misijos Tailande 2014 m. balandžio 1 d. ataskaitoje Nr. THOR(2014)8947 pateiktoje tyrimo medžiagoje apie sukčiavimo mechanizmą dėl prekių kilmės klastojimo, siekiant išvengti galutinio antidempingo muito 7318 KN pozicijoje klasifikuojamoms Kinijos kilmės prekėms. Įvertinusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Kauno TM Bendrovei taikė 85 proc. galutinio antidempingo muito tarifą bei papildomai apskaičiavo ir įregistravo muitinėje pareiškėjo mokestinę prievolę: 45 879 Lt importo muito (A00), 1 053 953 Lt antidempingo muito (A30), 230 962 Lt importo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) (B00), 67 051 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), 133 079 Lt baudos (894). Muitinės departamentas 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 1A-554 patvirtino Kauno TM Patikrinimo ataskaitą ir nurodė, kad muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjo importuotų Prekių kilmę, pritaikė antidempingo muitą, įregistravo skolą muitinei ir apskaičiavo mokestinę nepriemoką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikino Muitinės departamento 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 1A-554 ir įpareigojo atsakovą mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

27. Atsakovas su 2016 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (20.5/15)3B-13021 kreipėsi į Tailando Karalystės muitinę ir 2017 m. gruodžio 19 d. gavo Tailando Užsienio prekybos departamento raštą Nr. 0307.07/1284. Muitinės departamentas su 2018 m. sausio 8 d. raštu Nr. (4.14)3B-175 kreipėsi į Muitinės kriminalinę tarnybą ir prašė informuoti, ar yra užbaigtas ikiteisminis tyrimas, pateikti duomenis apie įtariamus asmenis, jiems inkriminuojamas veikas, taip pat atsiųsti minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Į minėtą atsakovo raštą Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius atsakė 2018 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.32/6) 16T-80. Įvertinęs surinką medžiagą, atsakovas 2018 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą Nr. 1A-105, kuriuo Patikrinimo ataskaitą patvirtino.

28. Teismas nustatė, kad Muitinės departamentas, atlikdamas pakartotinį pareiškėjo skundo nagrinėjimą dėl Patikrinimo ataskaitos, su prašymu kreipėsi į Tailando kompetentingą instituciją ir prašė pateikti informaciją apie ginčo Prekių kilmę bei patikrinti pateiktų kilmės sertifikatų, išduotų Samutprakano Prekybos rūmų, autentiškumą. 2017 m. gruodžio 19 d. buvo gautas Tailando Karalystės kompetentingos institucijos 2017 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 0307.07/1284, kuriame nurodyta, kad ginčo Prekių kilmės sertifikatai yra išduoti Tailando Karalystės kompetentingos institucijos, tačiau nurodyta, kad Eksportuotojas per nustatytą laikotarpį neįrodė, jog sankcionuotos siuntos buvo kilusios iš Tailando pagal lengvatinio muitų režimo taikymo sąlygas, todėl Tailando Karalystės muitinės tarnyba negali pripažinti, kad Prekės, išvardytos nurodytuose A formos kilmės sertifikatuose, gali būti laikomos turinčiomis kilmę.

29. Teismas pažymėjo, kad OLAF misijos Tailande 2014 m. balandžio 1 d. ataskaitos Nr. THOR(2014)8967 turinys patvirtina, jog buvo analizuojami iš Tailando karališkosios muitinės ir Užsienio prekybos departamento gauti duomenys apie tvirtinimo detales iš Kinijos į Tailandą importavusias 14 įmonių. Buvo lyginami importo ir eksporto duomenys (datos, kiekiai ir / arba grynasis svoris). Ištraukti atskiri kiekvienos iš jų importo / eksporto sąrašai, kurių kiekviename OLAF pridėjo papildomą stulpelį „sąsaja su importu iš Kinijos“. OLAF palygino Tailando eksporto sąrašus su OLAF pagrindinėje duomenų bazėje saugomais šalių narių pateiktais duomenimis. Iš ataskaitos matyti, kad bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ naudojo bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlius. OLAF pareigūnai 2013 m. rugpjūčio 8 d. apsilankė šiame sandėlyje ir nustatė, kad bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į sandėlį nuo 2009 m. vasario mėn. importavo iš Kinijos kilusias tvirtinimo detales. Po trumpo saugojimo sandėlyje, siuntos buvo pereksportuotos daugiausiai į Europos Sąjungą, eksporto metu neteisingai nurodant, kad jos kilusios iš Tailando. OLAF ataskaitoje nurodyta, kad visos tvirtinimo detalės, kurias importavo ir pereksportavo bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ per bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlį, yra kilusios iš Kinijos ir jos sandėlyje nebuvo apdirbtos.

30. Teismui nekilo abejonių dėl minėtoje ataskaitoje pateiktų duomenų patikimumo, nes OLAF pareigūnai buvo nuvykę į bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlį, kurio valdytojas elektroniniu formatu saugojo duomenis apie visus importus / eksportus, išvados dėl prekių Kinijos kilmės buvo padarytos atsižvelgiant į sandėlių, jų valdytojų ir muitinės inspektorių, Tailando muitinės pateiktą informaciją (tai, kad Tailando Karalystės kompetentinga institucija nepripažino, jog ginčo Prekės, išvardintos nurodytuose A formos kilmės sertifikatuose, gali būti laikomos turinčiomis kilmę). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių priešingų duomenų, t. y., jog bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ neimportavo tvirtinimo detalių iš Kinijos, ar importavo detales iš kitų valstybių, taip pat duomenų, kad iš Kinijos importuotos prekės šiame sandėlyje buvo perdirbamos, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su šios ataskaitos ir Tailando muitinės duomenų nepatikimumu. Dėl Bendrovės argumentų dėl tam tikrų neatitikimų, t. y. nesutampanti sąskaitos data, laivo pavadinimas ir kt., teismas pažymėjo, jog tokie neatitikimai turi būti įvertinti visos rašytinės bylos medžiagos kontekste. Šiuo aspektu Kauno TM ir atsakovas teigė, kad minėti neatitikimai yra tiesiog techninės klaidos, ir teismas su šiais argumentais sutiko bei pažymėjo, jog visi kiti duomenys – prekių kiekis ir svoris, eksporto ir importo deklaracijų, sąskaitų numeriai, datos ir kt. sutampa. OLAF ataskaitoje yra nurodyti atliekant tyrimą dalyvavę asmenys, patikrinimo priežastys ir tikslai, nustatytos aplinkybės, pateiktos išvados ir rekomendacijos, ataskaita yra pasirašyta. Iš OLAF ataskaitos priedo matyti, kad joje nurodytų deklaracijų importo iš Kinijos į Tailandą, eksporto iš Tailando į Lietuvą ir importo į Lietuvą duomenys sutampa. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, atlikdamas pakartotinį tyrimą, išreikalavęs papildomą medžiagą iš kompetentingos Tailando institucijos, pagrįstai sprendė, jog Patikrinimo ataskaitoje pareiškėjo importuotų Prekių kilmė iš Tailando į Kinijos buvo pakeista pagrįstai.

31. Teismas pritarė Muitinės departamento pozicijai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-694-575/2018, kurioje buvo vertinama minėta OLAF ataskaita ir tas pats Eksportuotojas, konstatuota, jog OLAF ataskaitos 2.5 punkte nurodyta, kad bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlio, jo valdytojo ir Tailando Karalystės muitinės pateikta informacija patvirtina, jog visos tvirtinimo detalės, kurias importavo ir eksportavo bendrovė „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ per bendrovės „Best Bonded Warehouse Co., Ltd“ sandėlį, yra Kinijos kilmės, prekės sandėlyje nebuvo perdirbamos.

32. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, su 2018 m. sausio 8 d. raštu Nr. (4.14)3B-175 kreipėsi į Muitinės kriminalinę tarnybą ir prašė pranešti, ar yra užbaigtas ikiteisminis tyrimas, pateikti duomenis apie įtariamus asmenis, jiems inkriminuojamas veikas, taip pat atsiųsti minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Muitinės kriminalinė tarnyba 2018 m. sausio 22 d. rašte Nr. (7.32/6) 16T-80 nurodė, kad: Kauno teritoriniame skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 pagal požymius nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje; ikiteisminio tyrimo metu asmuo ar asmenys, padarę tiriamą nusikalstamą veiką, nebuvo nustatyti; 2016 m. liepos 28 d.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras D. S., vadovaudamasis BPK 31 straipsniu, priėmė nutarimą sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą. Atsakovas Sprendime vertino Muitinės kriminalinės tarnybos 2014 m. gegužės 30 d. pateiktą informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-I-00267-13 dėl pareiškėjo importuotų tvirtinimo detalių pagal deklaracijas Nr. 11LTLUB000IM002809, Nr. 11LTLUB000IM008CE4, Nr. 11LTLUB000IM0199D1, Nr. 11LTLUB000IM023816, Nr. 12LTLUB000IM001921, Nr. 12LTLUB000IM007209 ir Nr. 12LTLUB000IM011A10, bei 2018 m. sausio 22 d. rašte pateiktą informaciją, kad priimtas nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kad įtariamiesiems buvo inkriminuojami nusikaltimai kontrabanda bei sukčiavimu, kad pastarojo nusikaltimo dispozicija nustato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, ir sprendė, kad pranešimas dėl skolos įregistravimo pagrįstai buvo išsiųstas suėjus Bendrijos muitinės kodekse nustatytam 3 metų laikotarpiui.

Atsakovas taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad nėra būtinybės, jog baudžiamasis tyrimas būtų faktiškai prasidėjęs ir, tuo labiau, būtų buvęs priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nuteisti kalti asmenys. Teismas pritarė išdėstytai atsakovo pozicijai ir papildomai pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 pagal požymius nusikalstamų veikų, nustatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje, Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2016 m. liepos 28 d. nutarimu buvo sustabdytas, bet nenutrauktas.

Teismo nuomone, atsakovas tinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.

33. Aptaręs Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 217 straipsnio nuostatas, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl antidempingo muito skaičiavimo pagrįstumo, todėl atsakovas pagrįstai nurodė, jog šios aplinkybės egzistavimas užkerta kelią Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto taikymui.

34. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalis nustato, jog pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tačiau Eksportuotojui nepateikus atitinkamų įrodymų dėl deklaruojamos ginčo Prekių kilmės, Tailando Karalystės institucija negalėjo pripažinti A formos sertifikatuose išvardintų Prekių teisės į deklaruojamą kilmę. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje Nr. C-438/11, pareiga įrodyti, jog kilmės sertifikatas buvo išduotas pagal teisingus eksportuotojo pateiktus faktus, tenka apmokestinamam asmeniui. Dėl to, kad apmokestinamam asmeniui nustatoma tokia įrodinėjimo pareiga, šis asmuo gali patirti žalos, be kita ko, tada, kai jis iš valstybės, kuriai taikomos tarifų lengvatos, sąžiningai importavo prekes, kurių kilmė per vėlesnį patikrinimą buvo užginčyta dėl tariamai neteisingų eksportuotojo deklaracijų, tačiau informuotas ir su teisine padėtimi susipažinęs ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo tyrinėjamoje rinkoje esančią riziką ir ją priimti, kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai.

35. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime byloje Nr. C-592/17, pateikdamas argumentus dėl Reglamento Nr. 91/2009 keitimo bei panaikinimo (71 punktas), pabrėžė, jog atsižvelgus į įgyvendinimo reglamentus, priimtus po ginčijamo reglamento, Sąjunga uždraudė grąžinti pagal ginčijamą reglamentą sumokėtus antidempingo muitus, ji visiškai neketino įgyvendinti prisiimto konkretaus įsipareigojimo Pasaulio Prekybos Organizacijai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad antidempingo susitarimu, kaip jį aiškina Pasaulio Prekybos Organizacijos Ginčų sprendimo taryba (toliau – ir GST), neturėtų būti remiamasi, siekiant ginčyti minėto reglamento teisėtumą (74 punktas).

36. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad nors 2016 m. vasario 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2016/278, kuriuo buvo panaikintas galutinis antidempingo muitas, kuris buvo nustatytas tam tikroms importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms ir kurio taikymas buvo išplėstas tam tikroms iš Malaizijos siunčiamoms importuojamoms geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms, deklaruojamoms arba nedeklaruojamoms kaip Malaizijos kilmės (toliau – ir Reglamentas Nr. 2016/278), buvo nuspręsta panaikinti galutinius antidempingo muitus, o su šiuo importu susijusį tyrimą nutraukti, tačiau iš esmės klausimas buvo išspręstas ir dėl iki minėtos datos taikyto Reglamento Nr. 91/2009 bei juo nustatytų antidempingo muitų. Reglamento Nr. 2016/278 2 straipsnis nustato, kad 1 straipsnyje nurodytas antidempingo muitų panaikinimas įsigalioja nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos, kaip nustatyta 3 straipsnyje, ir negali būti pagrindu grąžinti iki tos datos surinktus muitus.

37. Teismo nuomone, tiek Reglamento Nr. 91/2009 taikymas, tiek aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl šio reglamento aiškinimo ir taikymo yra pakankamai aiški, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į nurodytą Europos Sąjungos teisminę instituciją bei prašyti priimti prejudicinį sprendimą dėl pareiškėjo nurodytų klausimų. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas netenkino AB „Lytagra“ prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

38. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad skundžiami Kauno TM 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaita Nr. 4KM320057M ir ją patvirtinęs Muitinės departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 1A-105 yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra pagrindo pavesti Kauno TM atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, nebuvo tenkintas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 39. Pareiškėjas AB „Lytagra“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą, Muitinės departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1A-105 ir Kauno TM 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320057M.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo pagrindus bei nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime suformuotų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, teismas neatliko muitinės veiksmų kontrolės ir nepateikė savarankiško aplinkybių įvertinimo bei motyvų dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies taikymo. Bendrovė pažymi, kad jos veiksmuose nebuvo kontrabandą ar sukčiavimą kvalifikuojančių požymių ir muitinė nenustatė objektyvių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalis. Sprendime Muitinės departamentas konstatavo, kad AB „Lytagra“ neatliko neteisėtų veiksmų ir skolos atsiradimo pagrindu nurodė Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalies a punktą, t. y. bendrą muitinės skolos atsiradimo atvejį, kuris skirtingai nei Bendrijos muitinės kodekso 202–205 straipsniai, skolos muitinei atsiradimo savaime nesieja su atitinkamais neteisėtais asmens (importuotojo) veiksmais. Tačiau įrodinėdamas senaties termino taikymo išimtį, atsakovas tuos pačius veiksmus laikė neteisėtais ir kvalifikavo pagal BK sukčiavimo ir kontrabandos sudėtį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar sukčiavimo veika, remiantis objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstu vertinimu, galėjo būti priskiriama konkrečiai Bendrovei, taip pat atskleisti priežastinį ryšį su muitinės skola. Teismui šio vertinimo neatlikus, laikoma, jog sprendimas yra nepagrįstas.

41. AB „Lytagra“ nurodo, kad skolos atsiradimo pagrindą atsakovas aiškino per dokumentų klastojimą, tačiau Sprendime pareiškėjo veiksmai nebuvo kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnį. Priešingai, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Bendrovė teikė muitinei autentiškus, nesuklastotus dokumentus, kuriuos pareiškėjui buvo pateikęs Eksportuotojas.

42. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai aiškino aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo sustabdymas sudaro pagrindą netaikyti senaties termino pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį. Muitinės departamentas išimtį iš skolos išieškojimo senaties susiejo būtent su deklaranto veiksmais, pateikiant muitinės deklaraciją ir joje nurodant ginčo Prekių kilmės šalį. Pažymi, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims nebuvo pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime. Ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas 2016 m. liepos 28 d. nutarimu, nenustačius asmenų, kurie galėtų būti įtariami dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo. Bendrovės nuomone, aplinkybė dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo, vadovaujantis BPK 31 straipsniu, patvirtina, kad AB „Lytagra“ veiksmuose nebuvo nusikalstamos sudėties ir jo veiksmams negalima taikyti Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties.

43. Bendrovė taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą užtikrinti muitinės veiksmų objektyvumą ir vienodoje situacijoje esančių mokesčių mokėtojų nediskriminavimą (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 6, 7, 8 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-694-575/2018, kurioje pareiškėjas buvo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB „Anjesė“), tačiau visiškai nepasisakė dėl minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ryšio vertinant 3 metų senaties termino taikymo klausimą. Bendrovė pažymi, kad muitinė jam atsisakė taikyti senaties terminą 2 deklaracijoms, tačiau kitai įmonei (UAB „Anjesė“), kuriai skola buvo nustatyta tuo pačiu pagrindu ir tomis pačiomis aplinkybėmis (kitas importuotojas iš to paties Tailando eksportuotojo), teritorinė muitinė taikė skolos senaties terminą ir nuo dalies skolos atleido.

44. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų dėl Reglamento Nr. 91/2009 negaliojimo ir nepagrįstai atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl minėto reglamento negaliojimo klausimo išsprendimo. Teigia, kad nepateikdamas argumentų dėl Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo ir atmesdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teismas apribojo AB „Lytagra“ teisę į teisminę gynybą. Atkreipia dėmesį, kad Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo klausimas turi tiesioginį ryšį bei įtaką šios bylos nagrinėjimui. Nurodo, kad pripažinus, jog byloje taikomas reglamentas yra negaliojantis, Bendrovė šiuo negaliojimu galėtų remtis byloje ginčydama papildomai priskaičiuotą muitinės skolą ir muitinės priimtus sprendimus. AB „Lytagra“ nuomone, byloje pateiktos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog Reglamentas Nr. 91/2009 buvo priimtas pažeidžiant Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, todėl nustačius, jog šioje byloje Reglamentas Nr. 91/2009 yra taikomas, ir esant įrodymų dėl tikėtino jo negaliojimo, teismas turėjo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

45. Bendrovės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Reglamentą Nr. 2016/278 ir jo įtaką pareiškėjui ginčijant Reglamento Nr. 91/2009 galiojimą. Teismas neįvertino, kad antidempingo priemonių panaikinimas Reglamentu Nr. 2016/278 ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisė priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento Nr. 91/2009 negaliojimo yra skirtingos teisinės priemonės ir sukelia skirtingas pasekmes. Pažymi, kad Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo klausimo sprendimas nėra susijęs su Reglamentu Nr. 2016/278 ir šis reglamentas negali apriboti ar paneigti teisės akto galiojimo klausimo įvertinimo būtinybės. Dėl padaryto klaidingo reglamento aiškinimo buvo užkirstas kelias pareiškėjui gintis nuo nepagrįsto muitinės sprendimo bei liko nevertinti Reglamento Nr. 91/2009 negaliojimo pagrindai.

46. AB „Lytagra“ nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo byloje Nr. C-592/17 įtaką pareiškėjo prašymui dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimai iš sprendimo byloje Nr. C-592/17 nėra teisiškai susiję su šiuo ginču ir pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas įrodinėja Reglamento Nr. 91/2009 prieštaravimą Pasaulio Prekybos Organizacijos antidempingo sutarčiai, tačiau jis įrodinėjo Reglamento Nr. 91/2009 prieštaravimą Reglamentui Nr. 384/96, nustatančiam antidempingo tyrimo procedūrą. Dėl šios argumentų vertinimo klaidos teismas tendencingai vertino tik atsakovo nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką ir nusprendė, jog ji dėl reglamento yra aiški ir nereikalauja prejudicinio sprendimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo ir nepateikė argumentų dėl bylos nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios patvirtina pagrindą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teismas nevertino pateiktų papildomų įrodymų, kurie patvirtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir po sprendimo byloje Nr. C-592/17 priėmimo vis dar laiko aktualiu klausimą dėl Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo. Teigia, kad teismas neatliko Bendrovės argumentų dėl būtinybės kreiptis dėl prejudicinio sprendimo analizės, o apsiribojo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose pateiktų motyvų perrašymu bei nemotyvuota išvada dėl Reglamento Nr. 91/2009 tikėtino galiojimo.

47. Bendrovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš administracinėje byloje Nr. I-3447-426/2016 esančio dokumento – Kauno TM 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320082M. Teigia, kad šiame dokumente nurodyti duomenys patvirtina, jog teritorinė muitinė tokių pat aplinkybių atveju skirtingai taikė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalis, t. y. kito ginčo prekių importuotojo UAB „Anjesė“ atveju taikė senaties terminą daliai importuotojo deklaracijų. AB „Lytagra“ pažymi, kad pateikiami duomenys nėra nauji ir jais nėra įrodinėjamos naujos aplinkybės, kurios nebuvo pateiktos ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas įvardijo aplinkybes, susijusias su Kauno TM atliktu UAB „Anjesė“ patikrinimu, šios įmonės patikrinimo ataskaitoje padarytomis išvadomis dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies netaikymo ir pateikė nuorodą į Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-3447-426/2016 dokumentus. Kadangi teismas šių Bendrovės argumentų neįvertino, siekiant Bendrovei pagrįsti apeliacinio skundo argumentus, yra teikiamas išrašas iš UAB „Anjesė“ 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320082M.

48. Pareiškėjas AB „Lytagra“ taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 2 880,31 Eur bylinėjimosi išlaidų ir dokumentus, kuriais grindžia šias išlaidas.

49. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.

50. Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepimuose į Bendrovės skundą ir patikslintą skundą. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą, jog muitinė tinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad vietos mokesčių administratorius analogiškoje mokestinėje byloje dėl UAB „Anjesė“ nusprendė taikyti 3 metų senatį, Muitinės departamentas pažymi, jog nurodytu atveju vietos mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, nebuvo laiku informuotas apie ikiteisminį tyrimą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, atsisakydamas įregistruoti atitinkamus importo mokesčius. Be to, akcentuoja, kad šiuo atveju teismas, kaip ir centrinis mokesčių administratorius, nagrinėjo konkretų mokestinį ginčą, o ne vertino vietos mokesčių administratoriaus veiksmų teisingumą kitose mokestinėse bylose.

51. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Bendrovė iš esmės neigia teismo teisę pritarti jo argumentams. Tai, kad bylą nagrinėjantis teismas sutinka su skundžiamame sprendime pateikiamu faktinių bei teisinių aplinkybių aiškinimu, nėra pagrindas teigti, jog teismas neatliko savarankiško minėtų aplinkybių tyrimo. Be to, teismas, kaip ir Muitinės departamentas, neprivalo aiškinti AB „Lytagra“ nurodytų teisės aktų bei teismų praktikos, kuri visiškai nėra susijusi su nagrinėjamu mokestiniu ginču. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs analogiškus mokestinius ginčus (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-694-575/2018; 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1671-575/2016; 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2195-143/2016) jau yra pateikęs argumentus dėl visų šiam ginčui aktualių aplinkybių.

52. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių motyvų dėl ginčo Prekių kilmės, atsakovas tik patvirtino ir pritarė skundžiamame teismo sprendime išdėstytai nuostatai, jog muitinės sprendimas pripažinti ginčo Prekėms Kinijos kilmę buvo pagrįstas. Muitinės departamentas laikosi pozicijos, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisingas ir buvo priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.

54. Kauno TM nurodo, kad palaiko savo ir atsakovo atsiliepimuose bei ginčijamuose sprendimuose išdėstytus argumentus. Pažymi, kad ginčijamas Muitinės departamento Sprendimas buvo priimtas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016, kuriuo centrinis mokesčių administratorius buvo įpareigotas mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo. Kauno TM nuomone, Sprendimas, priimtas įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus argumentus ir pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjo skundą, yra pagrįstas.

55. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kurie jau kartą buvo vertinami tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas įrodymų visuma bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, o sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakoma į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

56. Kauno TM pažymi, kad teismų praktika patvirtina, jog aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, o nusikalstamą veiką padarę asmenys nebuvo nustatyti, nėra priežastis atsisakyti taikyti Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį.

57. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat atkreipia dėmesį, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog jis atliko ginčui aktualių reglamentų analizę bei rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl reikalingumo bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų įvertinti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktų klausimų svarbą. Toks teismo sprendimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Be to, tik pats bylą nagrinėjantis teismas ir tik bylos nagrinėjimo metu gali nuspręsti, ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas konkrečiu atveju yra svarbus bylai. Šiuo aspektu pabrėžia, kad šiuo atveju ginčas jau buvo nagrinėtas visose teisminėse instancijose, tačiau byla nagrinėjusiems teismams savo iniciatyva nekilo jokio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, be kita ko, tokio pagrindo ir poreikio neįžvelgė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016.

58. Kauno TM teigimu, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateikti nauji įrodymai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, neturėtų būti priimami ir tiriami, kadangi nebuvo pateikti tirti pirmosios instancijos teismui. Be to, pati AB „Lytagra“ pripažino, jog teismas nevertino aplinkybių, susijusių su kitu mokestiniu ginču, kartu pripažindama ir tai, kad tokioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas turėjo galimybę pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, Bendrovės teikiamas administracinis aktas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 59. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2014 m. birželio 9 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320057M, kuria buvo nuspręsta pakeisti atitinkamose septyniose pareiškėjo 2011 m. sausio 26 d.–2012 m. liepos 11 d. deklaracijose nurodytą ginčo Prekių kilmę iš Tailando Karalystės į Kinijos Liaudies Respublikos, nepripažinti šių Prekių A formos kilmės sertifikatų, taikyti trečiųjų šalių (3,7 proc.) ir galutinio antidempingo muito (85 proc.) tarifus, apskaičiuoti 45 879 Lt importo muitą, 1 053 953 Lt antidempingo muitą, 230 962 Lt importo PVM, 67 051 Lt importo PVM delspinigių bei skirti 133 079 Lt (10 proc.) dydžio baudą, ir Muitinės departamento 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 1A-105 „Dėl AB „Lytagra“ skundo“, kuriuo buvo patvirtinta minėta Patikrinimo ataskaita, teisėtumo ir pagrįstumo.

60. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu, konstatavęs, kad minėti Kauno TM Patikrinimo ataskaita ir Muitinės departamento Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė.

61. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia argumentais dėl, jo manymu, nepagrįstai netaikyto Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto senaties termino pareiškėjo pagal dvi deklaracijas, t. y. 2011 m. sausio 26 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM008CE4, importuotų ginčo Prekių atžvilgiu, taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

62. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

63. Visų pirma, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl senaties termino taikymo pagal dvi deklaracijas, t. y. 2011 m. sausio 26 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM008CE4, importuotų ginčo Prekių atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrijos muitinės kodekso, iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000, 221 straipsnio 3 dalis nustatė, jog pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Tačiau pagal to paties straipsnio 4 dalį, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų.

64. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas nurodytas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas dėl senaties termino, yra pažymėjęs, kad apie muito sumą gali būti pranešama skolininkui pasibaigus trejų metų laikotarpiui ir tais atvejais, kai skolininkas nėra asmuo, kuris padarė šią veiką, t. y. ši nuostata pranešimą apie mokėtinus muitus leidžia siųsti ne tik skolininkui, padariusiam veiką, dėl kurios gali būti iškelta baudžiamoji byla (šiuo klausimu žr. ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimo sujungtose bylose Snauwaert ir kt., C-124/08 ir C‑125/08, EU:C:2009:469, 30 ir 31 punktus).

Minėta formuluotė „veiksmas [veika], dėl kurio [kurios] galėjo būti iškelta baudžiamoji byla“ reiškia veikas, kurios valstybės narės, kurios kompetentingos valdžios institucijos vykdo vėlesnį išieškojimą, teisės sistemoje gali būti kvalifikuojamos kaip nacionalinės baudžiamosios teisės pažeidimai. Be to, muitinės institucijoms kvalifikavus veiką kaip „veiksmą [veiką], dėl kurio [kurios] gali būti iškelta baudžiamoji byla“, nereiškia, jog baudžiamieji įstatymai buvo iš tikrųjų pažeisti. Minėtas kvalifikavimas atliekamas tik administracinėje procedūroje ir tik siekiant jos tikslų suteikti galimybę ištaisyti situaciją, susidariusią dėl neteisingai ar nepakankamai surinktų importo bei eksporto muitų (žr., pvz., ESTT sprendimo Snauwaert ir kt. 25 ir 26 punktus).

Į Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalį įtraukus tik frazę „laikantis galiojančių nuostatų“, nurodomos skolos muitinei, kurią lėmė veika, dėl kurios jos padarymo metu galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, senaties terminą reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos. Todėl, kadangi Sąjungos teisėje nėra bendrų šios srities taisyklių, kiekviena valstybė narė turi apibrėžti skolų muitinei, kurių nebuvo galima nustatyti dėl veikos, dėl kurios galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, senaties terminą reglamentuojančias nuostatas (žr., pvz., ESTT 2010 m. birželio 17 d. sprendimo byloje Agra Srl prieš Agenzia Dogane – Ufficio delle Dogane di Alessandria, C‑75/09, EU:C:2010:352, 34–35 punktus ir juose nurodytą praktiką).

Atitinkamai ginčui aktualiu metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 401 straipsnis (2014 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-803 redakcija) nustatė, kad tuo atveju, jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.

65. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016, kurį vykdydamas Muitinės departamentas iš naujo išnagrinėjo mokestinį ginčą ir priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo ataskaitą, įrodyti (pagrįsti) Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų (prielaidų) buvimą tenka mokesčių administratoriui (muitinės įstaigoms). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis negali būti aiškinama plečiamai, o šią išimtį siekiantis taikyti mokesčių administratorius turėtų pateikti aiškų atitinkamos veikos (veiksmų) kvalifikavimą. Mokesčių administratorius turi pateikti teisės normomis ir objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą (motyvuotą) vertinimą (nuomonę), nurodant veikas (veiksmus), atskleidžiant priežastinį ryšį su muitinės skola (jos atsiradimu) bei įvardinant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, numatančias aptariamą atsakomybę už atitinkamas veikas (veiksmus) (MAĮ 67 str. 1 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

66. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius šią pareigą įvykdė tinkamai. Pabrėžtina, kad iš naujo nagrinėdamas mokestinį ginčą, centrinis mokesčių administratorius 2016 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (20.5/15)3B-13021 kreipėsi į Tailando Karalystės muitinę ir 2017 m. gruodžio 19 d. gavo Tailando Užsienio prekybos departamento 2017 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 0307.07/1284, kuriame išvardinti A formos kilmės sertifikatai, tarp kurių nurodyti ir aktualūs nagrinėjamam ginčui, patvirtinant, kad šie kilmės dokumentai išduoti Tailando Užsienio prekybos departamento, tačiau atkreipiant dėmesį, jog Eksportuotojas per nustatytą laikotarpį neįrodė, kad minėtos siuntos buvo kilusios iš Tailando pagal lengvatinio muitų režimo taikymo sąlygas, todėl Užsienio prekybos departamentas negali pripažinti šiuose A formos sertifikatuose nurodytos prekių kilmės.

67. Be to, atsakovas 2018 m. sausio 8 d. raštu Nr. (4.14)3B-175 kreipėsi į Muitinės kriminalinę tarnybą, prašydamas pranešti, ar yra užbaigtas ikiteisminis tyrimas, kuris atliekamas dėl AB „Lytagra“ importuotų tvirtinimo detalių, deklaruotų inter alia (be kita ko) pagal ginčo deklaracijas, pateikti duomenis apie įtariamus asmenis, jiems inkriminuojamas veikas, taip pat atsiųsti minėtas aplinkybes patvirtinančius dokumentus. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2018 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.32/6)16T-80 pranešė, kad: Kauno teritoriniame skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00267-13 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje; ikiteisminio tyrimo metu asmuo ar asmenys, padarę tiriamą nusikalstamą veiką nebuvo nustatyti; 2016 m. liepos 28 d. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras D. S., vadovaudamasis BPK 31 straipsniu, priėmė nutarimą sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą.

68. Atitinkamai atsakovas, remdamasis šiais papildomai surinktais ir kitais byloje esančiais duomenimis, konstatavo, kad minėtas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, be kita ko, dėl sukčiavimo, kuris pasireiškė muitinei teikiamų duomenų apie ginčo Prekių kilmę klastojimu. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamam ginčui aktuali OLAF misijos Tailande 2014 m. balandžio 1 d. ataskaita Nr. THOR(2014)8947 buvo parengta atlikus tyrimą būtent dėl galimo sukčiavimo mechanizmo dėl prekių kilmės klastojimo, siekiant išvengti galutinio antidempingo muito 7318 KN pozicijoje klasifikuojamoms Kinijos kilmės prekėms.

69. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, konstatavo, jog atsakovas, atlikdamas pakartotinį tyrimą, išreikalavęs papildomą medžiagą iš kompetentingos Tailando institucijos, pagrįstai sprendė, jog Kauno TM Patikrinimo ataskaitoje pareiškėjo importuotų Prekių kilmė buvo pagrįstai pakeista iš Tailando į Kinijos. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados neginčija ir nenurodo jokių nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi motyvų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylos medžiagą, taip pat neturi pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, kurią patvirtina byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo išsamiai bei visapusiškai ištirti įrodymai. Pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie nurodytą išvadą galėtų paneigti.

70. Taigi, remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir šios nutarties 64 punkte paminėta ginčui aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl senaties taikymo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtimi, pranešimas apie mokėtinus muitus pareiškėjui dėl pagal 2011 m. sausio 26 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM002809 ir 2011 m. kovo 24 d. deklaraciją Nr. 11LTLUB000IM008CE4 importuotų Prekių buvo pagrįstai siunčiamas pasibaigus Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje nustatytam trejų metų laikotarpiui. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Bendrovės veiksmuose nebuvo kontrabandą ar sukčiavimą kvalifikuojančių požymių ir pareiškėjui nebuvo pareikšti įtarimai ikiteisminiame tyrime, tai nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir minėtos išvados nepaneigia. Kaip minėta, Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies nuostata pranešimą apie teisiškai privalomą sumokėti muitų sumą leidžia siųsti pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos ir tais atvejais, kai skolininkas nėra asmuo, kuris padarė „veiksmą [veiką], dėl kurio [kurios] gali būti iškelta baudžiamoji byla“.

71. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog muitinė tokių pat aplinkybių atveju skirtingai taikė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalis, t. y. kito analogiškų prekių importuotojo UAB „Anjesė“ atveju taikė senaties terminą daliai importuotojo deklaracijų, ir kartu su apeliaciniu skundu pateikė išrašą iš administracinėje byloje Nr. I-3447-426/2016 esančio dokumento – Kauno TM 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320082M dėl UAB „Anjesė“ patikrinimo.

72. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pateikiami duomenys nėra nauji ir jais nėra įrodinėjamos naujos aplinkybės, kurios nebuvo pateiktos ginčo nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, tačiau nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių minėtas išrašas iš Kauno TM 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320082M negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo tik vėliau.

73. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo akcentuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-694-575/2018, kurioje pareiškėjas buvo UAB „Anjesė“, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo pagrįstumo, t. y. šiuo klausimu minėtoje byloje nepasisakyta. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad nurodytoje byloje muitinė galbūt skirtingai taikė minėtas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, nereiškia, kad šioje byloje jos buvo taikytos netinkamai. Juolab kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, jog nurodytu atveju vietos mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, nebuvo laiku informuotas apie ikiteisminį tyrimą. Kita vertus, mokesčių administratoriaus sprendimų dėl UAB „Anjesė“ teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

74. Taigi, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neprijungia prie bylos pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikto išrašo iš Kauno TM 2014 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320082M ir šio dokumento nevertina.

75. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėjo manymu, Reglamentas Nr. 91/2009 priimtas pažeidžiant Reglamentu Nr. 384/96 nustatytas antidempingo priemonių tyrimo ir nustatymo procedūras, konkrečiai – Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 10 dalies, 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad dempingo skirtumas buvo apskaičiuotas pažeidžiant teisingo palyginimo reikalavimą, be to, tvirtina, jog buvo padaryti pažeidimai dėl Bendrijos (vietinės) pramonės ir žalos apibrėžties.

76. Atsakydama į nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo klausimu, be kita ko, reikšmingi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendime byloje Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën pateikti išaiškinimai. Nurodytoje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas inter alia pažymėjo, jog „šalis, pagal [Reglamento Nr. 384/96] 2 straipsnio 10 dalį prašanti koregavimo, kad būtų galima palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainą ir nustatyti dempingo skirtumą, turi pateikti įrodymų, kad jos prašymas yra pagrįstas“ (žr., pvz., ESTT 2020 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën, C-104/19, EU:C:2020:539, 60 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 1987 m. gegužės 7 d. sprendimo byloje Nachi Fujikoshi prieš Tarybą, 255/84, EU:C:1987:203, 33 punktą ir 2012 m. vasario 16 d. sprendimo sujungtose bylose Taryba ir Komisija prieš Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP, C‑191/09 P ir C‑200/09 P, EU:C:2012:78, 58 punktą).

77. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, pagal kokį konkrečios šalies prašymą, jo manymu, Komisija atsisakė pakoreguoti skirtumus tarp normaliosios vertės ir eksporto kainos, o „nesant jokio prašymo atlikti koregavimą <...> ir nesant jokių įrodymų, patvirtinančių tokių koregavimų pagrįstumą, Sąjungos institucijoms negalima priekaištauti dėl to, kad [Reglamente Nr. 91/2009] jos neatliko tokių koregavimų (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 64 punktą). Be to, iš Reglamento Nr. 91/2009 101–104 konstatuojamųjų dalių matyti, kad siekdamos teisingai palyginti normaliąją vertę ir eksporto kainas Sąjungos institucijos atliko atitinkamus koregavimus, tokią išvadą padarė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prieš tai minėtoje byloje (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 61 punktą).

78. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl to, jog Komisija nenurodė, kokia informacija būtina teisingam palyginimui, ir tik labai vėlyvame tyrimo etape aiškiai nurodė, kokios produkto rūšys buvo naudojamos kainoms lyginti, todėl Kinijos gamintojai negalėjo pasinaudoti savo teisėmis pagal Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 10 dalį, pabrėžtina, kad šiuo aspektu pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl Kinijos eksportuojančių gamintojų, pasinaudojusių savo procesinėmis teisėmis per tyrimą, po kurio buvo priimtas Reglamentas Nr. 91/2009, teisės į gynybą pažeidimo. Tačiau iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad bendrovė, kuri nedalyvavo atliekant dempingo tyrimo procedūrą ir nėra susijusi su jokiu šalies, dėl kurios atliekamas tyrimas, eksportuojančiu gamintoju, negali pati reikalauti teisės į gynybą per procedūrą, kurioje ji nedalyvavo (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 68 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Fliesen-Zentrum Deutschland, C‑687/13, EU:C:2015:573, 73 punktą). Tas pats turi būti taikoma a fortiori (juo labiau), kai tokia bendrovė ketina remtis šalies eksportuojančių gamintojų, su kuriais ji visiškai nesusijusi, teisės į gynybą pažeidimu (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 69 punktą). Atitinkamai šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo tiekėjai dalyvavo tyrimo procedūroje, po kurios buvo priimtas Reglamentas Nr. 91/2009, ar kad pareiškėjas būtų susijęs su šioje procedūroje dalyvavusiais Kinijos eksportuojančiais gamintojais. Todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo šiuo klausimu formuojama praktika (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 71 punktą), pareiškėjas negali remtis tariamu tų gamintojų teisės į gynybą pažeidimu.

79. Pareiškėjas taip pat kelia abejones dėl galimo Reglamento Nr. 91/2009 negaliojimo dėl Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su šio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi, nuostatų pažeidimo, t. y. dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai apibrėžtos Bendrijos (vietinės) pramonės ir dėl to sąlygoto klaidingo žalos nustatymo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalį žala Bendrijos pramonei nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: pirma, importo dempingo kaina kiekį ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje ir, antra, tokio importo nulemtą poveikį Bendrijos pramonei. Remiantis Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalimi, pagal šį reglamentą sąvoka „Bendrijos pramonė“ suprantama kaip panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį Bendrijos produkcijos, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje. Reglamento Nr. 384/96 5 straipsnio 4 dalis nustatė, kad tyrimas pagal šio straipsnio 1 dalį pradedamas tik tuo atveju, jeigu išnagrinėjus, kokiu mastu panašaus produkto gamintojai Bendrijoje pritaria ar nepritaria pateiktam skundui, nustatoma, kad skundas yra paduotas Bendrijos pramonės vardu; skundas laikomas paduotas Bendrijos pramonės vardu, jeigu jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties; tačiau tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties.

80. Aiškindamas nurodytas nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalį, „Bendrijos pramonės“ sąvoka turėtų būti suprantama kaip „panašius produktus gaminančių Bendrijos gamintojų visuma arba tie iš jų, kurių bendra tokių produktų produkcija sudaro didžiąją dalį Bendrijos produkcijos, kaip numatyta 5 straipsnio 4 dalyje“. Pastarojoje nuostatoje nurodyta, be kita ko, kad tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad 25 % riba susijusi su „bendra panašaus produkto, pagaminto Bendrijos pramonėje, gamyba“ ir su procentine šios bendros gamybos dalimi, kurią sudaro skundui pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos dalis. Todėl tik ši 25 % riba yra reikšminga nustatant tai, ar minėti gamintojai sudaro „didžiąją dalį“ bendros panašaus produkto Bendrijos pramonėje dalies, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo byloje Philips Lighting Poland ir Philips Lighting prieš Tarybą, C‑511/13 P, EU:C:2015:553, 68 punktą).

Nuoroda į minėtą ribą Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalyje tik patikslinama, kad bendra Bendrijos gamintojų, pritariančių skundui, gamyba, nesudaranti 25 % bendros panašaus produkto Bendrijos gamybos, negali bet kuriuo atveju būti laikoma kaip pakankamai atstovaujanti Bendrijos gamybai. Tuo atveju, kai minėtų Bendrijos gamintojų bendra gamyba viršija minėtas ribas, antidempingo muitai gali būti nustatyti ar palikti, jei atitinkamos Sąjungos institucijos, atsižvelgdamos į visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodo, kad žala, atsiradusi dėl produkto, kuris yra dempingo objektas, importo, paveikia didžiąją bendros Bendrijos panašių produktų gamybos dalį (žr., pvz., ESTT sprendimo Philips Lighting Poland ir Philips Lighting prieš Tarybą 69 ir 70 punktus).

Iš to darytina išvada, kad Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalyje pateikta Bendrijos pramonės apibrėžtis gali būti taikoma tik Bendrijos gamintojams, pritariantiems skundui, susijusiam su antidempingo tyrimu (žr., pvz., ESTT 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S, C-592/17, EU:C:2018:913, 78–81 punktus).

81. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendime Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S, pasisakydamas dėl iškeltų abejonių, kurias šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje kelia ir pareiškėjas, dėl antidempingo tyrimo objektyvumo stokos, nes Komisija atsižvelgė tik į Bendrijos gamintojų, pritarusių skundui ir visiškai bendradarbiavusių per tyrimą ir todėl suinteresuotų dėl atitinkamo antidempingo muito nustatymo, pateiktą informaciją, nurodė, jog šiam kaltinimui nereikėtų pritarti. Iš tiesų, kadangi Bendrijos pramonės apibrėžtis gali būti taikoma tik Bendrijos gamintojams, pritariusiems skundui, susijusiam su antidempingo tyrimu, vien šios aplinkybės nepakanka pripažinti metodą, kurio buvo laikomasi priimant Reglamentą Nr. 91/2009, negaliojančiu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalį (žr., pvz., ESTT sprendimo Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S 83 punktą). Bendrijos pramonės apibrėžtį taikant vien Bendrijos gamintojams, kurie pritarė skundui, susijusiam su antidempingo tyrimu, nesant jokių kitų aplinkybių, galinčių paneigti šių gamintojų atstovaujamą dalį, savaime neleidžia manyti, kad Reglamente Nr. 91/2009 nustatyta žala Bendrijos pramonei nebuvo pagrįsta patvirtinamaisiais įrodymais ir kad nebuvo atlikta objektyvaus tyrimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 384/96 3 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., ESTT sprendimo Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S 84 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2016 m. vasario 4 d. sprendimo sujungtose bylose C & J Clark International Ltd prieš The Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs ir Puma SE prieš Hauptzollamt Nürnberg, C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 157 punktą).

82. Atitinkamai šiuo atveju neginčijama, kad Sąjungos gamintojų produkcija, kuria rėmėsi Komisija, pradėdama antidempingo tyrimą, sudarė 27 % aptariamos prekės produkcijos ir dėl to viršijo Reglamento Nr. 384/96 4 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su šio reglamento 5 straipsnio 4 dalimi, nustatytą 25 % ribą (žr. Reglamento Nr. 91/2009 114 konstatuojamąją dalį). Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Reglamento Nr. 91/2009 galiojimo, todėl tam, kad ši byla būtų tinkamai išnagrinėta ir joje būtų priimtas teisingas sprendimas, nėra būtinybės stabdyti administracinę bylą bei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

83. Šiame kontekste teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 91/2009 yra neteisėtas motyvuojant tuo, kad, kaip matyti iš skirtingų GST ataskaitų, Taryba ir Komisija rėmėsi metodu, pagal kurį Sąjungos pramonės apibrėžtis buvo susieta su Sąjungos gamintojų noru būti imties dalimi ir būti patikrintiems, o tai lemia savęs atrinkimo procesą pramonėje, kuris kelia didelį tyrimo ir rezultato iškraipymo pavojų, ką šioje administracinėje byloje akcentuoja ir pareiškėjas, pažymėjo, jog atsižvelgiant į įgyvendinimo reglamentus, priimtus po ginčijamo reglamento, t. y.

į 2012 m. spalio 4 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 924/2012 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 924/2012), kuriuo iš dalies buvo pakeistas Reglamentas Nr. 91/2009, ir 2016 m. vasario 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 2016/278, kuriuo buvo panaikinti Reglamentu Nr. 91/2009 nustatyti antidempingo muitai, Sąjunga uždraudė grąžinti pagal Reglamentą Nr. 91/2009 sumokėtus antidempingo muitus, todėl ji visiškai neketino įgyvendinti prisiimto konkretaus įsipareigojimo PPO. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, atsižvelgęs į tai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad antidempingo susitarimu, kaip jį aiškina GST, neturėtų būti remiamasi siekiant ginčyti Reglamento Nr. 91/2009 teisėtumą (žr., pvz., ESTT sprendimo Skatteministeriet prieš Baby Dan A/S 71 ir 75 punktus).

Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prieš tai minėtoje byloje Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën taip pat pažymėjo, jog nei Įgyvendinimo reglamento Nr. 924/2012, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Reglamentas Nr. 91/2009, priėmimas, nei jo dalinis panaikinimas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu sujungtose bylose Changshu City Standard Parts Factory ir Ningbo Jinding Fastener prieš Tarybą, C‑376/15 P ir C‑377/15 P, EU:C:2017:269, negali turėti įtakos Reglamento Nr. 91/2009 galiojimui, nes šios dvi aplinkybės susiklostė po šio reglamento priėmimo (žr., pvz., ESTT sprendimo Donex Shipping and Forwarding BV prieš Staatssecretaris van Finaciën 44 punktą).

Todėl šiuo atveju pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl vėlesnio Reglamento Nr. 91/2009 pakeitimo ir juo nustatytų antidempingo muitų panaikinimo bei PPO GST ataskaitų, kuriose konstatuoti antidempingo susitarimo pažeidimai, savaime nesudaro pagrindo abejoti Reglamento Nr. 91/2009 teisėtumu ir dėl to kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

84. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

85. Šioje byloje pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas