2019-09-11 Nr. AB-17140-3-61-3-03589-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1899-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03589-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Trakų skyriui dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl I. S. (I. S.) iki nacionalizacijos turėto ir valdyto 19 ha žemės ploto Seimėnų k., Trakų sen., Trakų r.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Trakų rajono Trakų agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į tėvo M. J. (M. J.) nuosavybės teise valdytą žemę. Prašyme nurodė, kad žemę tėvas turėjo Mikniškių ir Seimėnų kaimuose. Vėliau paaiškėjo, kad tėvas turėjo žemės tik Mikniškių kaime, o Seimėnų kaime esančios žemės savininkė buvo S. S. (senelė). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu atnaujino terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. nuosavybės teisėmis valdytą 5,50 ha žemės plotą Seimėnų kaime, Trakų rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininke patvirtinantiems dokumentams pateikti.

3. Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. liepos mėnesį jo sūnus informavo, kad lankydamasis Lietuvos centriniame valstybės archyve pamatė, jog S. S. vyras I. S., t. y. pareiškėjo senelis, Seimėnų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą. Anksčiau teikdamas prašymus atkurti nuosavybės teises pareiškėjas šios informacijos nežinojo.

4. Pareiškėjas manė, kad laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o aplinkybė, jog nežinojo, kad ne tik tėvas, senelė, bet ir senelis I. S. Seimėnų kaime turėjo žemės, priklausė ne nuo jo, nes nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkanti institucija turėjo galimybę laiku išsiaiškinti faktinę situaciją ir apie tai jį informuoti, t. y. kad 1991 m. gruodžio 12 d. prašymas turi trūkumų – neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Pareiškėjo teigimu, informacijos neturėjimas buvo esminė aplinkybė, objektyviai sukliudžiusi pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

5. Tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) ir NŽT Trakų skyrius atsiliepime su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjas su 2017 m. liepos 19 d. prašymu kreipėsi į NŽT Trakų skyrių atkurti nuosavybės teises į senelio I. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 19,0 ha žemę Seimėnų kaime, Trakų rajono savivaldybėje. NŽT Trakų skyrius 2017 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 46SD-3093-(14.46.104.) „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėją informavo, kad jis 2005 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę Seimėnų kaime, tačiau nėra duomenų, kad būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į I. S. nuosavybės teise priklausiusią žemę, mišką, vandens telkinius, buvusius Seimėnų kaime, Trakų rajono savivaldybėje, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepradėtas ir nuosavybės teisės neatkurtos. Rašte taip pat nurodė, kad nėra duomenų, jog buvo pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai.

7. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad institucija turėjo jį informuoti, kad jo 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Pažymėjo, kad tokiu atveju netektų galios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnis, kuriame nustatyti prašymų ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai.

8. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad pats domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo senelio turima nuosavybe, kad ši informacija jam buvo neprieinama.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1991 m. gruodžio 12 d. Trakų rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. J. turėtą žemę Seimėnų ir Mikniškių kaimuose. Vėliau pareiškėjas išsiaiškino, kad tėvas turėjo žemės tik Mikniškių kaime, o 5,50 ha žemės, esančios Seimėnų kaime, savininkė pagal archyvinius dokumentus buvo S. S. – jo senelė iš motinos pusės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1888-13/05 atnaujino pareiškėjui terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės S. S. nuosavybės teise valdytą 5,50 ha žemės plotą Seimėnų kaime, Trakų rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjui po senelės S. S. mirties Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17162 buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos iki nacionalizacijos valdytą žemę.

11. 2017 m. liepos mėnesį pareiškėjas sužinojo, kad jo senelis I. S. Seimėnų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą, į kurį nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, todėl 2017 m. liepos 19 d. kreipėsi į NŽT Trakų skyrių su prašymu informuoti dėl galimybės grąžinti likusią neatkurtą dalį. NŽT Trakų skyrius 2017 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 46SD-3095(14.46.104) nurodė, kad nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinius, valdytus I. S. Seimėnų kaime, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepradėtas ir nuosavybės teisės neatkurtos. Taip pat nurodė, kad nėra duomenų, kad buvo pateikti giminystės ryšį ir nuosavybės teises įrodantys dokumentai. Informavo, kad turint nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, kuriame būtų patvirtinta, kad I. S. iki nacionalizacijos Seimėnų kaime valdė žemę, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, ir teismui atnaujinus terminą prašymui bei nuosavybės teisės ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti, galės būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

12. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 punkto 1 dalimi, nurodė, kad terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalį, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d., kurį teismas taip pat gali atnaujinti.

13. Teismas pažymėjo, jog pagal administracinių teismų praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ar kitus jo veiksmus gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas inicijavo nuosavybės teisių atkūrimą į tėvo turėtą žemę jau 1991 m. gruodžio 12 d., o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 26 d. sprendimu jam atnaujino terminą prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti į senelės S. S. nuosavybės teise valdytą žemę Seimėnų kaime. Prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime pareiškėjas pateikė tik 2017 m. liepos 19 d. – po beveik 16 metų nuo Atkūrimo įstatyme nustatyto termino tokiems prašymams pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad iki 2017 m. liepos 19 d. prašymo NŽT Trakų skyriui pateikimo būtų siekęs kaip nors sužinoti apie senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime ar kitaip realizuoti savo teises. Teismas pažymėjo, kad tokios priežastys kaip nežinojimas yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamos svarbiomis ar pateisinamomis Atkūrimo įstatymo prasme.

15. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad tai, jog 1991 m. gruodžio 12 d. prašyme nurodė pageidavimą atkurti nuosavybės teises Mikniškių ir Seimėnų kaimuose, jis realizavo savo teises atkurti nuosavybės teises į giminaičių turėtą žemę, o institucija turėjo informuoti, kad minėtas prašymas turi trūkumų – neįrašyti visi duomenys apie turtą ir jį turėjusius asmenis. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo tvarkos 9 punktu, nurodė, kad prašyme atkurti nuosavybės teises būtina nurodyti ne tik išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą, tačiau ir jo savininko vardą bei pavardę. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, kad būtų išvengta kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams.

16. Teismas darė išvadą, kad nors pareiškėjas apie senelio I. S. valdytą žemę Seimėnų kaime sužinojo tik 2017 m., tačiau byloje nenustatyta objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam realizuoti teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Taip pat byloje nebuvo duomenų, kad iki atsitiktinio informacijos apie senelio valdytą žemę radimo jis tikslingai būtų tuo domėjęsis, juolab kad pareiškėjas buvo aktyvus nuosavybės teisių atkūrimo procese tiek į tėvo, tiek į senelės valdytą žemę, todėl šie teisiniai santykiai jam buvo žinomi. Todėl teismas pareiškėjo prašymą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti jo prašymą. Taip pat pateikė prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

18. Pareiškėjas teigia, kad iki tol, kol 2017 m. liepos mėnesį jo sūnus Lietuvos centriniame valstybės archyve netikėtai pamatė, kad jo senelės S. S. vyras I. S., t. y. jo senelis, Seimenų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą, pareiškėjas aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu tiek į tėvo, tiek į senelės valdytą žemę, taip pat tikslingai domėjosi visa informacija apie giminaičių valdytą žemę. Tačiau neturėdamas informacijos apie jo senelio Seimenų kaime iki nacionalizacijos valdytą 19 ha žemės sklypą pareiškėjas negalėjo pasinaudoti Atkūrimo tvarkos 9 punktu ir teikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

19. Pareiškėjas mano, kad šioje byloje teismas privalėjo atsižvelgti į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendime nustatytas aplinkybes ir išvadas, nes teisinė situacija ta pati, skiriasi tik tai, kad 2017 m. liepos mėnesį pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad senelis I. S. Seimenų kaime iki nacionalizacijos valdė 19 ha žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėjas terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad apie jo senelio valdytą žemės sklypą nežinojo iki 2017 m., kai jo sūnus netikėtai pamatė duomenis apie tai Lietuvos centriniame valstybės archyve.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).

24. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

25. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2019). Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016).

26. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

27. Pareiškėjas tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pagrindine termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo žinių apie senelio valdytą žemės sklypą neturėjimą, iki kol jo sūnus atsitiktinai apie tai sužinojo 2017 metais.

28. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas jau anksčiau (1991 m. ir 2005 m.) buvo kreipęsis su prašymais atkurti nuosavybės teises į jo tėvo ir senelės valdytas žemes, taigi, nėra pagrindo laikyti, jog šiuo atveju egzistavo objektyvios aplinkybės trukdžiusios kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir į jo senelio I. S. valdytą žemę. Nors pareiškėjas teigia, kad apie jo senelio valdytą žemę iki 2017 m. nežinojo, tačiau nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir apie tai sužinoti. Kaip minėta, pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai siekdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad NŽT turėjo jį informuoti apie visą turtą ir jį turėjusius asmenis. Pareiga būti aktyviam ir operatyviai surinkti visus duomenis, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, teko pačiam pareiškėjui, kuris šios pareigos neįvykdė.

29. Taigi pareiškėjo nurodytos termino pateikti prašymą praleidimo priežastys yra nulemtos paties pareiškėjo pasirinkto pasyvaus elgesio modelio. Tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinti.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis procesinis sprendimas nėra pareiškėjo naudai, tai ir antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui išlaidos valstybės naudai iš atsakovo nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė