2019-11-27 Nr. AB-22512-3-61-3-02747-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1796-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02747-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas apytiksliai nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. liepos 25 d. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, lokalinio sektoriaus teritorijoje, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairius renginius ir pan. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti į tai, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, tokiose patalpose pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langą, yra drėgna ir tamsu, švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, todėl sulaikytiesiems yra ribojamas minimalaus švaraus oro kiekis. Pareiškėjas pabrėžė, kad langą uždengia keturių eilių grotos, todėl stipriai ribojami tiek vėjo, tiek šviežio oro srautai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, metalinės lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose, kurios randasi pusrūsyje vidutinis drėgnumas viršija 70 proc. Pareiškėjo įsitikinimu, vėdinimo, oro kondicionavimo ir šildymo oru būdas, taip pat sistemų konstrukcijos turi būti parinktos pagal pastato paskirtį ir eksploatacijos ypatumus, taip, kad garantuotų norminį patalpų mikroklimatą ir oro švarumą normaliomis eksploatacijos ir lauko oro sąlygomis.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Lukiškių TI-K nurodė, kad visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį kamerų plotas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

6. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Kamerų langų angose yra sumontuotos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskiriamas ne žemesne negu 1,5 m aukščio sienele, be to, asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, todėl reguliariai kameras vėdinantiems asmenims neiškyla problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo Ž. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 720 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 900 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.

9. Teismas nustatė, kad bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. liepos 27 d.

10. Teismas nurodė, kad ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

11. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenys apie pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, konstatavo, kad pareiškėjas 80 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinį mazgą), t. y. neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto.

12. Pasisakydamas dėl kamerų ventiliacijos, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras šio pažeidimo nėra nustatęs, be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas pats patvirtino, kad galimybė kamerą išsivėdinti per langą buvo. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl prastos ventiliacijos kamerose atmetė.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl teismas juos atmetė.

14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (80 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 720 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu, nurodo, kad negali daryti įtakos į įstaigą atvykstančių suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti.

17. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareiškėjui Ž. S. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. liepos 27 d.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 80 parų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pažeidimo laikotarpį, taip pat į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 720 Eur suma, ir šią sumą priteisė pareiškėjui. Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis nebuvo pripažinti pagrįstais ir įrodytais.

19. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovo atstovas Lukiškių TI-K. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų, todėl nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Lukiškių TI-K taip pat pažymi, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Be to, Lukiškių TI-K nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis asmens teisių gynimo būdas, pagal EŽTT praktiką teisės pažeidimo pripažinimas taip pat gali būti pakankama satisfakcija.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Nagrinėdama Lukiškių TI-K argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 21 d. iki 2016 m. liepos 27 d. pareiškėjas 80 dienų buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (atėmus sanitarinio mazgo plotą).

22. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

23. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

24. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, taip pat anksčiau nurodytą teismų praktiką ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K 80 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 11–12), nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 121 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 336 (plotas – 7,63 kv. m), Nr. 299A (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 333 (plotas – 7,72 kv. m), Nr. 270 (plotas – 7,79 kv. m), Nr. 281 (plotas – 7,87 kv. m), Nr. 262 (plotas – 7,86 kv. m). Pareiškėjas nurodytose kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomas vienas arba kartu su kitu nuteistuoju (t. y. 2 asmenys kameroje). Atsižvelgdama į nurodytus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko mažiausiai 3,69 kv. m ploto, t. y. Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta nuostata nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šios nutarties 24 punkte nurodyta teismų praktika, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiavo pareiškėjui tenkantį plotą atėmęs iš kameros ploto sanitarinio mazgo plotą.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 26 punkte išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimu, nebuvo pažeista. Byloje nenustatyta, kad dėl kamerose įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjui buvo sutrikdyta judėjimo laisvė. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kitų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų, t. y. nėra visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgyja teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Ž. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė