2022-11-03 Nr. AB-26726-3-61-3-01930-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-611-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01930-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorės 2021 m. birželio 3 d. sprendimą „Dėl mitingų organizavimo“ Nr. A51-48262/21(3.3.4.4E-AD24) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Administraciją nedelsiant, bet ne vėliau kaip likus trims dienoms iki pranešime nurodytos mitingo datos suderinti planuojamo mitingo organizatorių nurodytą laiką ir vietą, o tai yra nuo 2021 m. birželio 15 d. 7 val. iki 2021 m. birželio 17 d. 19 val. prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų ir 2021 m. birželio 16 d. nuo 7 val. 30 min. iki 18 val. prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastato. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimo motyvai yra deklaratyvūs ir neteisėti. Atsakovas nepagrindė savo teiginių, kad susirinkimas pažeis visuomenės saugumą. Pareiškėjo skaičiavimu į renginį nesusirinks 4 000 žmonių, o atsakovas pateikė skaičiavimus, kad teritorija talpina 4 450 žmonių. Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Nr. 1126 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 15 d.) (toliau – ir Nutarimas) 3 punktu ir 3.5 papunkčiu, kurie nustato, kad visiems asmenims viešose vietose būtina dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Sprendime nesiremiama Nutarimo 4 punktu, 10.3 papunkčiu ir 3 punkto taisyklėmis, kurios nurodo, kada apsaugos priemonių dėvėti nebūtina.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nutarimas nereglamentuoja Susirinkimo įstatymo pagrindu vykstančių susirinkimų. Sprendime minimas 2021 m. gegužės 15 d. mitingas, vykęs Vingio parke, į kurį susirinko daugiau dalyvių nei planuota, tačiau pareiškėjas paaiškino, kad renginį Vingio parke stebėjo policijos pareigūnai. Pareiškėjo nuomone, atsakovo argumentai dėl ankstesnio renginio neturi nieko bendra su Susirinkimų įstatymu ar kitais teisės aktais. Be to, pareiškėjas pateikė įrodymus, kad ankstesnio renginio metu policija pradėjo tik vieną administracinio nusižengimo teiseną.

4. Dėl pasekmių pandemijai pareiškėjas nurodė, kad susirgusių asmenų skaičiai yra drastiškai kritę. Pareiškėjo nuomone, Sprendimo motyvai buvo politiniai, t. y. lėmė aplinkybės, kad mitingas yra nukreiptas prieš Laisvės partiją, kurios pirmininko pavaduotojas yra Vilniaus miesto meras. Pareiškėjas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (B. ir kt. prieš Lenkiją (peticijos Nr. 1543/06)) ir pabrėžė, kad Susirinkimų įstatymas susirinkimų organizavimo teisiniuose santykiuose numato teises ir pareigas viešojo administravimo subjektams. Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, o pagal bendruosius viešosios teisės principus viešojo administravimo subjektui paprastai leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta teisės aktuose. Susirinkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pranešimą apie organizuojamą susirinkimą derina savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo, susirinkimo organizatoriai ir policijos atstovas. Tačiau Susirinkimų įstatymas nenumato atsakovui teisės nurodyti rinktis kitą eitynių ar susirinkimo vietą arba remiantis prielaidomis teigti, kad pareiškėjas neužtikrins arba pažeidinės galiojančius įstatymus, kels pavojų visuomenei ar visuomenės sveikatai ir dėl to neišduoti leidimo, nepateikiant tam jokių įrodymų. Aiškinant priešingai, būtų paneigta pareikštinė susirinkimo laisvės įgyvendinimo tvarka, galiojanti Lietuvoje.

5. Susirinkimų įstatymo 12 straipsnis ir 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jį pavaduojantis asmuo bei policijos pareigūnai negali susirinkimo organizatorių ir dalyvių įpareigoti imtis priemonių, kurioms įgyvendinti reikalingi finansiniai ištekliai. Reikalavimas užtikrinti kaukių dėvėjimą, reikalavimas įmontuoti stacionarų apšvietimą reikalauja didelių lėšų, kurių organizatoriai neturi. Pagal Susirinkimų įstatymą susirinkimo organizatorius, išskyrus kelias Susirinkimų įstatyme likusias išimtis, turi neginčijamą teisę pasirinkti susirinkimo vietą. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT (žr. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Nr. 58050/08). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. sausio 7 d. nutarime, aiškindamas teisės pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą, pateikė dar griežtesnę poziciją – susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir formą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje irgi pripažįstama, kad sprendimas, kuriuo savivaldybės administracijos direktorius vienašališkai nusprendžia leisti organizuoti susirinkimą ne prašyme nurodytoje, bet savivaldybės nustatytoje vietoje, yra neteisėtas (žr. 2012 m. sausio 19 d. nutartį Nr. A63-261-12/2012). EŽTT ir Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja laisvę pasirinkti visus minėtus esminius susirinkimo elementus – susirinkimo laiką, vietą, tikslą ir būdą.

6. Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatas detalizuoja ir įgyvendina Susirinkimų įstatymo 9 straipsnis, kuriame numatyti pagrindai, kuriais remiantis gali būti ribojama teisė, tačiau tai numatyta tik jau vykstančių susirinkimų atžvilgiu, o ne planuojamų. Bet koks susirinkimų laisvės apribojimas pripažįstamas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu jis atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ir Konstitucijoje numatytas sąlygas, priešingu atveju būtų paneigiama pati susirinkimų laisvė. Nors visuomenės ar dalyvių saugumas yra vienas iš Konvencijoje ir Konstitucijoje numatytų teisėtų susirinkimo laisvės apribojimo tikslų, tačiau vien šios aplinkybės buvimas apribojimo nepateisina. Siekiant pateisinti susirinkimų laisvės apribojimą būtinos visos trys kumuliatyvios sąlygos: 1) apribojimas numatytas įstatyme; 2) juo siekiama teisėto tikslo; 3) apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje ir yra proporcingas. Nesant Susirinkimų įstatyme atsakovui suteiktos kompetencijos apriboti susirinkimo laisvę pakeičiant susirinkimo vietą, net jei ir siekiama teisėtų tikslų – dalyvių ar kitos visuomenės saugumo, toks apribojimas pažeidžia teisę į taikių susirinkimų laisvę. Pareiškėjas pabrėžė, kad derinimas iš anksto ir yra skirtas tam, kad būtų užtikrinta, jog valstybė tinkamai įgyvendins savo pozityviąją pareigą užtikrinti susirinkimo dalyvių saugumą.

7. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo bylą nutraukti arba pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo interesas dėl abiejų patikslintame skunde iškeltų reikalavimų tenkinimo laikytinas išnykusiu. Pareiškėjas po Sprendimo priėmimo dar tą pačią dieną pateikė naujus pranešimus dėl identiškų susirinkimų organizavimo, tik su mažesniais dalyvių skaičiais, kurie taip pat nebuvo suderinti. Po to pareiškėjas pateikė ir dar kitus pranešimus apie organizuojamus susirinkimus iki 15 žmonių ir pareiškėjas realiai jau suorganizavo planuotą mitingą prie Lietuvos Respublikos Seimo savo paties pasiūlyta data ir vietoje. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pareiškėjo požiūrį į teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

9. Atsakovas vertino, kad sprendžiamas ginčas dėl faktiškai neaktualaus Sprendimo teisėtumo – po ginčijamo Sprendimo priėmimo buvo priimtas dar vienas Administracijos 2021 m. birželio 8 d. raštas, o galiausiai pareiškėjas vis tiek organizavo mitingą pagal dar kitus pranešimus dėl susirinkimų organizavimo. Taigi, pareiškėjas, toliau palaikydamas nebereikšmingus skundo reikalavimus, piktnaudžiauja teise į teismą ir teisminiu procesu, o Sprendimo panaikinimas nepakeis pareiškėjo teisių ir pareigų apimties, o ginčo nagrinėjimas dėl tokio akto, kurio panaikinimas nebėra reikšmingas, būtų beprasmis. Antrasis pareiškėjo reikalavimas taip pat jau yra nebeaktualus ir nebeįgyvendinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Atsakovas teigė, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, Sprendime nurodyti pagrįsti argumentai dėl ploto, dėl dalyvių skaičiaus, dėl pareiškėjo elgesio: nėra numatęs jokių priemonių ir neketina prisiimti atsakomybės už tinkamą mitingo organizavimą bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

10. Pareiškėjo argumentai patikslintame skunde yra prieštaringi: viena vertus pareiškėjas pripažįsta, jog susirinkimų laisvė nėra absoliuti, kad visuomenės ar dalyvių saugumas yra vienas iš numatytų teisėtų susirinkimo laisvės apribojimo tikslų, kita vertus, teigia, kad net ir siekiant teisėtų tikslų Administracija neturi kompetencijos riboti susirinkimų laisvę. Šiuo atveju Administracija savo kompetencijos neperžengė ir visiškai teisėtai bei pagrįstai nederino pareiškėjo pareiškimų dėl susirinkimų organizavimo. Atsakovas nesutiko, kad Susirinkimų įstatymo 9 straipsnis gali būti taikomas tik jau vykstančių, bet ne planuojamų susirinkimų atžvilgiu, nes teisės akto formuluotė to nepatvirtina.

11. Administracija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytais principais, tarp jų ir atsakomybės už priimtus sprendimus principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas administracinį reglamentavimą ar priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (VAĮ 3 str. 1 p.). Administracija, sprendusi pareiškėjo pareiškimų dėl susirinkimų organizavimo derinimo klausimus, prisiima atsakomybę už tokio derinimo padarinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinė procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje stadijoje iki priimant baigiamąjį administracinį aktą, jei paaiškėja, kad šis baigiamasis aktas bus neteisėtas, nepaisant to, kokio pobūdžio administraciniai aktai buvo priimti iki tol šioje procedūroje (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016). Taigi Administracija, žinodama, kad pareiškėjo organizuojamuose susirinkimuose tikrai nebus užtikrinami teisės aktų reikalavimai dėl žmonių saugumo, turėdama atitinkamą policijos ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) poziciją, priėmė atsakingą sprendimą nederinti pareiškėjo organizuojamų susirinkimų.

12. Administracijos Sprendimą atsisakyti derinti pareiškėjo pareiškimus dėl organizuojamų susirinkimų lėmė aplinkybių visuma. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, sprendžiant dėl susirinkimų organizavimo, Administracija privalo siekti apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę, kitų asmenų teises ir laisves (Konstitucijos 36 str.). Susirinkimų įstatymo nuostatos suponuoja pareigą susirinkimų teisę derinti su valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir teisės aktuose įtvirtintų dorovės principų, kitų asmens teisių ir laisvių apsauga (Susirinkimų įstatymo 1 str. 1 d., 9 str. 1 d.). Nutarimo 3 punktas ir 10 punktas nustato reikalavimus, kurių privalu visiems laikytis. Pareiškėjas kreipėsi su 2021 m. gegužės 13 d. pranešimu apie organizuojamą susirinkimą prie Lietuvos Respublikos Seimo, nurodęs dalyvių skaičių 20 000 – 30 000, vėliau savo poziciją tikslino, nurodė dalyvių skaičių prie Lietuvos Respublikos Seimo 7 000, prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 7 000. Derinimo posėdžių metu pareiškėjas nuolat keitė savo poziciją dėl dalyvių skaičiaus, pavyzdžiui, 2021 m. birželio 3 d. posėdyje pareiškėjas nurodė, kad „dauguma žmonių yra nusprendę, mums nieks neuždraus atvažiuoti pasižiūrėti į Vilniaus bokštus kaip svečiams. Be jokių protestų dalykų ir panašiai. Tai supraskit patys, jeigu mes užkertam tokius leidimų išdavimus ir į Vilnių suvažiuoja 20–30 tūkstančių žmonių pasižvalgyti po Vilnių“ (įrašo laikas nuo 2:25 min.). Tame pačiame posėdyje pareiškėjas nurodė ir tai, kad į numatomą 7 000 dalyvių skaičių nebuvo įskaičiuoti vilniečiai (įrašo laikas nuo 23:50 min.). Turėtina omeny ir tai, kad pareiškėjas organizavo ir mitingą Vingio parke, kuriame pagal suderinimą turėjo dalyvauti 7 000 žmonių, bet, kaip 2021 m. gegužės 24 d. posėdžio metu nurodė pats pareiškėjas, buvo ne mažiau kaip 20 000 dalyvių (įrašo laikas nuo 7:25 min.) – tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas yra linkęs pamažinti realių dalyvių skaičių.

13. Pareiškėjas derinimo metu labai aiškiai pateikė savo neigiamą požiūrį į karantino reikalavimų laikymąsi. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 24 d. posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad „jau atėjo laikas užbaigti šitus visus žaidimus, kadangi penkioliktos dienos duomenimis susirgimų buvo 1213, o šios dienos duomenimis, kai turėjo po savaitės ar po 8 dienų išmirti pusė Lietuvos ir taip toliau, susirgimų yra 269. Tai tiktai noriu statistiką pacituoti ir ponam epidemiologam pasiūlyčiau nepanikuoti, neskleisti erezijos, kadangi 100 proc. buvo įrodyta, kad nei kaukės, nei atstumai įtakoti neturi šitiems susirgimams, tai yra mano nuomonė“ (įrašo laikas nuo 17:50 min ). 2021 m. birželio 3 d. posėdyje pareiškėjas pareiškė, kad „tokie kaip karantino visokie reikalavimai ir pan., taip, jie iš dalies bus prižiūrimi, bus kažkas stengiamasi padaryti, bet jie visumoje nebus įgyvendinti. <...> o su galimybių savo pasais tokiais tai išvis nejuokinkit pasaulio, protesto akcija, eis žmonės su galimybių pasais. <...> tokiais kvailais klausimais kaip sakoma nepykdykit žmonių ir sprendžiam toliau klausimą“ (įrašo laikas nuo 31:20 min.). Išdėstyti paties pareiškėjo teiginiai, pasakyti susirinkimų derinimo posėdžių metu, akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas karantino reikalavimų nesiruošia įgyvendinti ir jų apskritai nelaiko tinkamais.

14. Pareiškėjas nepaisė Administracijos prašymo mitingus organizuoti taip, kad mitingo dalyviai laikytųsi Nutarimu nustatyto saugaus 2 metrų atstumo tarp asmenų (pvz., Nutarimo 13.6, 13.7 p.), vienam asmeniui skiriant bent 4 kv. plotą mitingų teritorijose. Pareiškėjas ignoravo nurodytus saugumo reikalavimus, kad pievoje už Lietuvos Respublikos Seimo rūmų būtų ne daugiau kaip 3 000 žmonių (pareiškėjas nurodė ten būsiant 4 000 žmonių), Nepriklausomybės aikštės dalyje priešais Martyno Mažvydo biblioteką – iki 600 žmonių (pareiškėjas nurodė ten būsiant 1 000 žmonių), o dalyje Vinco Kudirkos aikštės prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – iki 850 dalyvių (pareiškėjas nurodė ten būsiant 4 000 žmonių). Derinimo metu pareiškėjas nurodė, kad nedraus ir neribos kitų žmonių prisijungimo, t. y. dar daugiau žmonių būtų prisijungę prie mitingo dalyvių, pareiškėjas negalėjo nurodyti priemonių, kurių imsis, kad būtų valdomi žmonių srautai, dalyvių skaičius neviršytų nurodyto pranešimuose.

15. Pareiškėjo organizuojamų susirinkimų derinimo metu tokiam mitingui, kuriame dalyvautų neaiškus ir nekontroliuojamas skaičius dalyvių, būtų nepaisoma karantino režimo reikalavimų, nepritarė ir kitų dalyvavusių institucijų atstovai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas 2021 m. gegužės 24 d. posėdyje kėlė tikslaus dalyvių skaičiaus klausimą, ką organizatorius ketina daryti ir ar ketina ką nors daryti, jeigu matys, kad renkasi daugiau žmonių, negu būtų suderinta su savivaldybe (įrašo laikas nuo 11:30 min.). 2021 m. gegužės 27 d. derinimo posėdžio metu policijos atstovas nurodė (įrašo laikas nuo 25:30 min.), kad nepritars ilgalaikiam parkavimui ir eismo ribojimams. NVSC atstovė 2021 m. gegužės 24 d. posėdžio metu nurodė (įrašo laikas nuo 19:50 min.), kad bet kokiam žmonių susibūrimui, ypač tokiam dideliam, kurio skaičiai viršija Nutarime nurodytus skaičius, iš epidemiologinės pusės NVSC nepritaria, nurodė, kad iš teisinės pusės negali nei pritarti, nei nepritarti. 2021 m. birželio 3 d. posėdyje NVSC atstovė (įrašo laikas nuo 29 min.) nurodė, kad toks renginys akivaizdžiai neatitinka nei karantino Nutarimo, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo – 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. V-854 „Dėl renginių organizavimo būtinų sąlygų“ (toliau – ir Operacijų vadovo Sprendimas Nr. V-854).

16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas susirinkimo metu siekė organizuoti ir įvairias pramogas, kurios neaišku kaip yra suderinamos su pareiškėjo organizuojamu mitingu Lietuvoje paskelbto karantino metu. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 24 d. posėdžio metu (įrašo laikas nuo 1:50 min.) nurodė, kad mitingas vyks ne nuo ryto iki vakaro, bet visą parą be perstojimų, be tarpų, kad (įrašo laikas nuo 3:20 min.) dalyvaus pavieniai kapelos, liaudies kolektyvai ir t. t. 2021 m. gegužės 25 d. pateiktuose pranešimų patikslinimuose pareiškėjas nurodė, kad bus išdėstyta įgarsinimo aparatūra, scena, video projektorius, varpas bei stacionarus aukuras, kelios maitinimo įmonės planuoja dalyvius vaišinti arbata, kava, sriuba (tokia pati informacija pateikta ir pareiškėjo 2021 m. gegužės 30 d. tikslinimuose).

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, teises bei pareigas. Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Drauge susirinkimu organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti. Pateikiami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai patvirtina, kad susirinkimų laisvė gali būti įgyvendinama tik nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kad susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, jog susirinkimas nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių (šiuo atveju pareiškėjas tokių priemonių imtis nežadėjo).

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą nurodė, kad objektyvių duomenų, jog 2021 m. birželio 15-17 d. per planuojamą protesto mitingą „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“ gali kilti riaušės, masiniai neramumai, šiurkščiai pažeidžiama viešoji tvarka ar kiti sunkūs padariniai, susiję su visuomenės saugumu, negavo, todėl nuotoliniuose derinimo posėdžiuose nepasisakė prieš renginio suderinimą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo NVSC atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

20. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino metu tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku turi būti organizuojami laikantis Nutarimo 10.1 ir 10.3 papunkčių bei Operacijų vadovo Sprendimo Nr. V-854 1.3.5, 1.3.7 ir 1.7 papunkčiuose nurodytų reikalavimų.

21. Pagal organizatorių susitikimų metu išdėstytas planuojamo susibūrimo aplinkybes nebuvo planuojama vykdyti dalyvių registracijos, kontroliuoti žiūrovų ir (ar) dalyvių patekimą į renginio vietą, užtikrinti, kad dalyviai užimtų tik sėdimas vietas, nebuvo planuojama vykdyti atstumo tarp sėdimų vietų kontrolę viso renginio metu bei užtikrinti, kad renginio vietoje nebūtų vartojamas maistas ir gėrimai. Buvo planuojama pagal galimybes užtikrinti kaukių dėvėjimo kontrolę viso renginio metu. NVSC nuomone, planuojamas susibūrimas viešoje vietoje galėjo vykti, tačiau jis turėjo atitikti aukščiau pateiktus reikalavimus.

II. 22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas panaikino Sprendimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

23. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nebuvo suderintos pareiškėjo planuotų mitingų prie Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pastatų vietos, pagrįstumo ir teisėtumo.

24. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad:

24.1. 2021 m. gegužės 13 d. pareiškėjas Pranešimu apie organizuojamą susirinkimą kreipėsi į Administracijos direktorę, nurodydamas, kad 2021 m. birželio 11 d. nuo 11 val. iki 19 val. prie Lietuvos Respublikos Seimo rengs susirinkimą „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“, kuriame dalyvaus 20 000 – 30 000 dalyvių.

24.2. 2021 m. gegužės 19 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Administracijos direktorę, nurodydamas, kad šis prašymas keičia 2021 m. gegužės 13 d. pateiktą pranešimą. Nurodė, kad nuo 2021 m. birželio 15 d. 7 val. iki 2021 m. birželio 17 d. 19 val. prie Lietuvos Respublikos Seimo rengs susirinkimą „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“, kuriame dalyvaus 7 000 dalyvių.

24.3. 2021 m. gegužės 19 d. pareiškėjas pranešimu apie organizuojamą susirinkimą kreipėsi į Administracijos direktorę, nurodydamas, kad 2021 m. birželio 16 d. nuo 7 val. 30 min. iki 18 val. prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės rengs susirinkimą „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“, kuriame dalyvaus 7 000 dalyvių.

24.4. 2021 m. gegužės 24 d. vyko pranešimų derinimo posėdis.

24.5. 2021 m. gegužės 25 d. elektroniniu laišku, skirtu Administracijai, pateikė susirinkimo aprašymą ir papildomus priedus.

24.6. 2021 m. gegužės 27 d. vyko pranešimų derinimo posėdis.

24.7. 2021 m. gegužės 30 d. elektroniniu laišku, skirtu Administracijai, pateikė paaiškinimus dėl susirinkimo.

24.8. 2021 m. birželio 3 d. vyko pranešimų derinimo posėdis.

24.9. 2021 m. birželio 3 d. Administracijos direktorė priėmė sprendimą „Dėl mitingų organizavimo“ Nr. A51-48262/21(3.3.4.4E-AD24), kuriuo nebuvo suderintos pareiškėjo planuotų mitingų prie Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pastatų vietos.

25. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes teismas konstatavo, kad, Sprendimu atsisakius suderinti planuojamus susirinkimus, susirinkimų laisvė buvo apribota. Sprendime nurodytas apribojimo tikslas – visuomenės saugumas ir žmonių sveikata. Toks apribojimas yra numatytas įstatyme – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje kaip susirinkimų laisvės ribojimo pagrindai numatyti valstybės ir visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė, kitų asmenų teisės ir laisvės (žr. 2013 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013). Taip pat teismas padarė išvadą, kad susirinkimų laisvės apribojimu buvo siekiama teisėtų tikslų (užtikrinti visuomenės saugumą ir žmonių sveikatą).

26. Teismas pažymėjo, kad, remiantis EŽTT praktika, vertinant konkretaus ribojimo proporcingumą, būtina atsižvelgti į pamatinį susirinkimų laisvės vaidmenį demokratinėje visuomenėje. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad demokratija yra Europos viešosios tvarkos pagrindas, kad Konvencija buvo sukurta skatinti ir palaikyti demokratinės visuomenės idealus ir vertybes, o demokratija – vienintelis politinis modelis, numatytas Konvencijoje ir vienintelis, kuris ją atitinka. EŽTT vertinimu, pagal Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies išdėstymą (taip pat Konvencijos 8, 9, 10 str.) vienos iš šiuose straipsniuose įtvirtintų teisių ribojimą gali pateisinti vien tik tokia būtinybė, kuri kyla iš demokratinės visuomenės (žr., pvz., EŽTT sprendimą Krikščionių demokratų žmonių partija prieš Moldovą (Nr. 2) 20 p.).

27. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas nederinti susirinkimų vietos, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir žmonių sveikatą, nagrinėjamoje situacijoje buvo neproporcingas. Pirma, teisės aktų, galiojančių Lietuvos Respublikoje, įskaitant Nutarimo, laikymasis nėra derinimo dalykas. Visų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų laikytis privalu, – tai galioja ir asmenims, naudojantis Susirinkimų įstatyme įtvirtinta susirinkimų laisve su ypatumais, nulemtais šios laisvės reikšmingumo ir specifikos. Taigi, todėl derinimas posėdžiuose yra skirtas ne suderinti, kurių nuostatų bus laikomasi, o valstybės institucijoms išsiaiškinti ir suprasti, kaip reikės įgyvendinti savo negatyvias ir pozityvias pareigas, susijusias su susirinkimų laisvės realizavimu. Antra, Sprendimas yra pagrįstas prielaidomis, kad pareiškėjui bus sudėtinga sukontroliuoti kaukių dėvėjimą, kad pareiškėjas neketina prisiimti atsakomybės už tinkamą mitingo organizavimą bei teisės aktų laikymąsi. Teismas įvertino, kad prielaidos nagrinėjamu atveju nėra įrodytos, nustatyta priešingai – tiek skunde pareiškėjas teigia, kad laikysis Nutarimo reikalavimų, tiek derinimo posėdžių metu tikslino savo poziciją, klausė institucijų nuomonės, buvo linkęs koreguoti savo planus. Atsakovas Sprendimą grindė prognoze, tačiau remiasi tik sau palankiais įrodymais, neatsižvelgdamas į kitus įrodymus, palankius pareiškėjui (ankstesnio mitingo patirtį, Covid-19 viruso atvejų skaičių mažėjimą, pareiškėjo paaiškinimus, duotus derinimo posėdžių metu).

28. Trečia, teismas pažymėjo, kad Sprendime minimas ankstesnis pareiškėjo organizuotas susirinkimas, vykęs Vingio parke, kaip pavyzdys patvirtinantis ir įrodantis Administracijos poziciją. Teismas su šia atsakovo pozicija nesutiko, nes pareiškėjas į bylą pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos raštą „Dėl informacijos pateikimo dėl R. G. paklausimo“, kuriame informuojama, kad 2021 m. gegužės 15 d. vykusio mitingo metu yra pradėta viena administracinė teisena dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Be to, minėtas ankstesnis mitingas vyko sudėtingesniu Covid-19 viruso situacijos metu nei ginčo susirinkimas, kurį buvo atsisakyta derinti. Ketvirta, į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų ribojimo susirinkti proporcingumą kylančiai grėsmei visuomenės sveikatai ir saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Susirinkimų įstatymo (ypač 14 str. 3 d.) nuostatų matyti, kad, įstatymų leidėjo nuomone, netgi faktinės grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui savaime nėra prielaida uždrausti eitynes, šiuo atveju reikalaujama, kad dėl tokių grėsmių valdymo ir jų pašalinimo būtų imtasi papildomų saugumo priemonių visuomenėje (žr. 2013 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013). Nagrinėjamu atveju teismas sutiko, kad grėsmė visuomenės saugumui ir sveikatai kyla, tačiau atsižvelgiant į Covid-19 viruso atvejų dabartinę situaciją, į ankstesnių metų patirtį (vasaros metu fiksuotas ryškus atvejų sumažėjimas), į aplinkybę, kad 2021 m. gegužės 15 d. mitingas buvo leistas, į susirinkimų laisvės reikšmę demokratinei visuomenei, nėra pagrindo ginčo susirinkimo nederinimą laikyti proporcingu.

29. Teismas pažymėjo, kad nors NVSC atstovė derinimo posėdžiuose (pirmajame ir trečiajame) kėlė klausimą dėl renginio atitikimo Nutarimo ir Operacijų vadovo Sprendimo Nr. V-854 nuostatoms, tačiau atsiliepime į skundą NVSC nurodė, kad, NVSC nuomone, planuojamas susibūrimas viešoje vietoje galėjo vykti, tačiau jis turėjo atitikti teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas susirinkimo derinimo posėdžiuose nurodė itin aktualių motyvų (dėl susirinkimo trukmės ir kt.), tačiau šie motyvai nebuvo pagrindas Sprendimui priimti, Sprendime jie nenurodyti, todėl teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsiliepime į skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatas nurodė, kad nuotoliniuose derinimo posėdžiuose nepasisakė prieš renginio suderinimą. Taigi, teismas nurodė, kad derinimo procese dalyvavusios institucijos nenurodė argumentų, kurie pagrįstų atsakovo Sprendimą.

30. Teismas pažymėjo, kad susirinkimo derinimo posėdžiuose Administracijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir NVSC atstovai dėjo pastangas paaiškinti pareiškėjui teisės aktų reikalavimus, atkreipdavo dėmesį susirinkimui organizuoti reikšmingus aspektus (išaiškino, kur yra teismo pastatas, kokie reikalavimas galioja kokiomis valandomis ir t. t.). Pareiškėjas susirinkimo derinimo posėdžiuose tikslino savo poziciją, klausė, ieškojo variantų, kaip spręsti institucijų atstovų jam išaiškintas susirinkimo organizavimo problemas.

Taigi, visi derinimo posėdžio dalyviai aktyviai bendradarbiavo. Teismas, susipažinęs su derinimo posėdžių garso įrašais padarė išvadą, kad jie nepatvirtina atsakovo pozicijos byloje. Priešingai – posėdžių įrašai įrodo, kad posėdžiai buvo konstruktyvūs, pagarbūs, užtikrinantys principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pareiškėjas, išskyrus kelias išimtis, taip pat tikslino savo poziciją, reagavo į pastabas, klausė, teikė papildomus paaiškinimus. Sprendime pateikti skaičiavimai dėl teritorijų, esančių prie Lietuvos Respublikos Seimo pastato, nepriklausomybės aikštės dalyje prie Martyno Mažvydo bibliotekos, Vinco Kudirkos aikštės dalyje, ploto paremti prielaidomis (jie paskaičiuoti tiems atvejams, jeigu asmenys nepriklauso vienam šeimos ūkiui, jeigu nepaskiepyti, jeigu neturi galimybių paso, jeigu nedėvi kaukių ir t. t.).

Toks prielaidomis grįstas motyvas, atsižvelgiant į ribojamos susirinkimų laisvės reikšmę ir svarbą, kaip nurodė teismas, yra neproporcingas. Taip pat teismas pažymėjo, kad EŽTT yra nurodęs, jog susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jų skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams (žr., pvz., 1988 m. birželio 21 d. sprendimą Plattform „Ärzte für das Leben“ prieš Austriją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad susirinkimų laisvės įgyvendinimas savaime gali nulemti tam tikrus nepatogumus tretiesiems asmenims (žr. 2013 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013).

Taigi, teismas įvertino, kad pareiškėjo derinimo posėdžiuose reiškiamos pozicijos, kurioms nepritaria Administracija, kitokia nuomonė, nėra teisėtas pagrindas nederinti susirinkimo. Teismas pažymėjo, kad skunde teismui pareiškėjas dėsto poziciją, jog nekvestionuoja Vyriausybės Nutarimo ir jo laikysis.

31. Teismas atmetė atsakovo prašymą bylą nutraukti, nes nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnyje nustatytų bylos nutraukimo pagrindų. Sprendimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes – nederinus susirinkimo vietos buvo apribota susirinkimų laisvė.

32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad Administracija nepagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pranešimus dėl susirinkimo „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“ rengimo nuo 2021 m. birželio 15 d. 7 val. iki 2021 m. birželio 17 d. 19 val. prie Lietuvos Respublikos Seimo ir 2021 m. birželio 16 d. nuo 7 val. 30 min. iki 18 val. prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tais motyvais, kurie nurodyti Sprendime (kad kyla grėsmė visuomenės saugumui ir sveikatai, nes nebus užtikrintas realus kaukių dėvėjimas, per daug asmenų susirinks per mažame plote ir bus neišlaikyti atstumai), nes toks ribojimas yra neproporcingas. Atitinkamai teismas konstatavo, kad Sprendimas, kuriuo nebuvo suderintos pareiškėjo planuotų mitingų prie Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės pastatų vietos, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

33. Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė teismo įpareigoti Administraciją nedelsiant, bet ne vėliau kaip likus trims dienoms iki pranešime nurodytos mitingo datos suderinti planuojamo mitingo organizatorių nurodytą laiką ir vietą, o tai yra nuo 2021 m. birželio 15 d. 7 val. iki 2021 m. birželio 17 d. 19 val. prie Seimo rūmų ir 2021 m. birželio 16 d. nuo 7 val. 30 min. iki 18 val. prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pastato. Teismas nurodė, kad šis pareiškėjo išvestinis reikalavimas negali būti tenkinamas ir yra atmetamas, nes jo neįmanoma įgyvendinti, planuotų susirinkimų data jau praėjo, o pareiškėjas savo reikalavimo bylos eigoje nepatikslino. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra Sprendimo panaikinimas, tačiau jokie įpareigojimai atsakovui nenustatomi, nes prašymas suderinti praėjusia data susirinkimą nebegali būti tenkinamas.

34. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų dydį ir realumą pagrindžiančių įrodymų, todėl šį prašymą teismas atmetė (ABTĮ 41 str.). Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje pateiktas 2021 m. birželio 9 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Kadangi pareiškėjo pagrindinis reikalavimas tenkinamas, o išvestinis atmestas dėl praėjusios datos, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo žyminį mokestį.

III. 35. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – administracinę bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą atmesti.

36. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pripažino dviejų iš trijų nurodytų sąlygų apriboti susirinkimų laisvę egzistavimą: teismas pripažino, kad ribojimo tikslas – visuomenės saugumas ir žmonių sveikata yra numatytas įstatyme. Teismas taip pat padarė išvadą, kad susirinkimų laisvės ribojimu buvo siekiama teisėtų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą ir žmonių sveikatą. Tačiau teismas sprendė, kad Sprendimas nederinti susirinkimų vietos, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir žmonių sveikatą, nagrinėjamoje situacijoje buvo neproporcingas. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu (t. y. ta dalimi, kad sprendimas nederinti susirinkimų vietos buvo neproporcingas) Administracija nesutinka ir toliau šiame apeliaciniame skunde pasisako dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepagrįstumo. Visų pirma, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo spręsti, ar susirinkimų ribojimas yra proporcingas, kadangi tai net nebuvo ginčo dalyku – pats pareiškėjas skunde neteigė, kad nagrinėjamu atveju susirinkimų ribojimas būtų buvęs neproporcingas. Taigi, keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, suformuotų pareiškėjo skundu, kai ėmėsi vertinti susirinkimo ribojimo proporcingumą, nors pareiškėjas jokių argumentų, kad ginčijamas susirinkimų ribojimas būtų buvęs neproporcingas, nebuvo pateikęs (išskyrus bendro pobūdžio teiginį, kad siekiant pateisinti susirinkimų laisvės apribojimą būtina, be kitų dviejų, yra ir proporcingumo sąlyga). Antra, net jeigu apeliacinės instancijos teismas matytų pagrindą peržengti nagrinėjamos bylos ribas (nors tokio pagrindo Administracija neįžvelgia) ir vertintų susirinkimo ribojimo proporcingumą, turi būti konstatuojama, kad susirinkimo ribojimas šiuo atveju buvo proporcingas, o priešingos pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ribojimo proporcingumo klausimą, ne tik neįvertino eilės reikšmingų teisės aktų nuostatų ir faktinių aplinkybių, tačiau net nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl proporcingumo principo turinio, kas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo išvados nėra pakankamai motyvuotos ir teisingos

37. Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, sprendžiant dėl susirinkimų organizavimo, Administracija privalo siekti apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę, kitų asmenų teises ir laisves (Konstitucijos 36 str.). Susirinkimų įstatymo nuostatos taip pat suponuoja pareigą susirinkimų teisę derinti su valstybės bei visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos ir teisės aktuose įtvirtintų dorovės principų, kitų asmens teisių ir laisvių apsauga (Susirinkimų įstatymo 1 str. 1 d., 9 str. 1 d.).

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas susirinkimų ribojimo proporcingumo klausimą, neįvertinto tokių faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo teisė organizuoti susirinkimą nebuvo ribojama absoliučiu mastu, kadangi buvo siekiama, jog susirinkimas įvyktų, tačiau įvyktų laikantis teisės aktų reikalavimų, būtų užtikrintas žmonių saugumas, sveikata, kiti teisėti interesai. Pareiškėjui buvo pasiūlyti net keli variantai, kaip galėtų įvykti jo organizuojamas susirinkimas, pavyzdžiui, pareiškėjui buvo siūloma kontroliuoti susirinkimų dalyvių skaičių, kad būtų laikomasi saugių atstumų tarp asmenų. Pareiškėjui buvo pasiūlyta susirinkimą organizuoti kitoje, daugiau žmonių talpinančioje vietoje. Pats pareiškėjas nusprendė susirinkimų neorganizuoti saugesniais jam siūlomais būdais. Teismas šioje administracinėje byloje visiškai neatsižvelgė ir į faktinę aplinkybę, kad ribojimai buvo nulemti objektyvių ir tikrai reikšmingų aplinkybių – šalyje tuo metu buvo paskelbta ekstremali situacija, karantinas, plito ir iki šiol plinta koronavirusas, sukeliantis mirtinas ir kitaip sunkias sveikatos pasekmes.

39. Atsakovas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės neatskleidė „proporcingumo“ principo turinio, nevertino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų šiuo klausimu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Matyti, kad, remiantis tokiu proporcingumo principo turiniu, asmens teisės gali būti ribojamos, bet jos gali būti ribojamos tik tokiu mastu, kiek tai būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingai, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Teisės mokslas, vertinantis proporcingumo principo taikymą EŽTT praktikoje, sako, kad vertinant proporcingumą, pasitelkiami kriterijai, atskleidžiantys apribojimo mastą (apribojimo pobūdis, trukmė, mažiau ribojanti alternatyva) bei pasekmes asmeniui („teisės esmės“ doktrina, individualios pareiškėjo situaciją apibūdinančios aplinkybės). Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, pagrindžiančias apribojimo taikymą, nustatoma, ar buvo išlaikyta asmens galimybė naudotis teise apribojimo ir juo siekiamo tikslo pusiausvyra. Taigi, ir teisės mokslas, besiremiantis EŽTT praktika, pripažįsta, kad ribojimai galimi, o jų proporcingumas vertinamas pagal apribojimo mastą bei pasekmes asmeniui, kitas individualias aplinkybes.

40. Teismas, spręsdamas, kad susirinkimo ribojimas buvo neproporcingas, nurodė, kad teisės aktų, galiojančių Lietuvos Respublikoje, įskaitant nutarimų, laikymasis nėra derinimo dalykas, visų Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų privalu laikytis. Teismas padarė išvadą, kad derinimas posėdžiuose yra skirtas ne suderinti, kurių nuostatų bus laikomasi, o valstybės institucijoms išsiaiškinti ir suprasti, kaip reikės įgyvendinti savo negatyvias ir pozityvias pareigas, susijusias su susirinkimų laisvės realizavimu. Atsakovo vertinimu, tokios teismo išvados yra ydingos. Atsakovas nurodė, kad būtina pabrėžti, jog susirinkimo organizatorius turi tam tikras pareigas, visų pirma, savo organizuojamu susirinkimu nepažeisti konstitucinių vertybių. Atitinkamai ir Administracija turi tam tikras pareigas, šiuo atveju kaip viešojo administravimo subjektas, siekti, kad susirinkimo suderinimas atitiktų teisės aktų reikalavimus ir principus, nepažeistų konstitucinių vertybių. Administracija nėra privatus subjektas, bet būtent viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomi imperatyvūs reikalavimai dėl sprendimų teisėtumo, atsakingumo, sprendimai neturėtų pažeisti ir trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų (žr., pvz., VAĮ įtvirtintus viešojo administravimo principus). Atsakovas mano, kad negali būti formuojama tokia teisminė praktika, jog susirinkimo organizatoriui pateikus bet kokį prašymą organizuoti susirinkimą ir deklaruojant, kad žmonių sveikatos, saugumo ir kitų svarbių reikalavimų nebus laikomasi, Administracija vis tiek privalėtų derinti tokį susirinkimą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta derinti konkretų pareiškėjo susirinkimą yra visiškai pagrįstas ir proporcingas, juolab, kad pareiškėjui nebuvo uždrausta organizuoti susirinkimą, tačiau pareiškėjui buvo pasiūlyti variantai, kaip jis tą galėtų padaryti, nepažeisdamas konstitucinių vertybių ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pats pareiškėjas pasirinkęs neatsižvelgti į Administracijos pastabas ir gali būti laikomas atsakingu už tai, kad neįvyko (tiksliau įvyko, tik kita forma) jo paties organizuojamas susirinkimas.

41. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimas yra grindžiamas prielaidomis, priešingai, Sprendimas yra grindžiamas faktais – paties pareiškėjo žodiniais pasisakymais derinimo posėdžių metu, o taip pat ir teisės aktų reikalavimais bei kompetentingo subjekto – NVSC pozicija tiek derinimo metu, tiek šioje administracinėje byloje. Atsakovas mano, kad šiuo atveju nebent pats teismas rėmėsi prielaidomis, jog pareiškėjas susitvarkys su mitingo organizavimu ir jokie teisės aktų reikalavimai nebus pažeisti, nors pats pareiškėjas buvo pareiškęs, kad reikalavimų neįgyvendins. Be to, ir vėliau pareiškėjo faktiškai suorganizuotas mitingas ir jame nustatyti pažeidimai patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų.

42. Atsakovo vertinimu, aplinkybė apie pareiškėjo netinkamai ir ne pagal suderintas sąlygas organizuotą mitingą Vingio parke negali būti laikoma pareiškėjui palankia aplinkybe. Priešingai, pirmasis pareiškėjo organizuotas mitingas patvirtina, kad jis linkęs nurodyti mažesnius dalyvių skaičius (kaip, pavyzdžiui, paaiškėjo derinimo posėdžių metu, pareiškėjas į dalyvių skaičių nepriskaičiuoja vilniečių) ir nelinkęs ieškoti būdų užtikrinti karantino reikalavimų laikymosi (pvz., kontroliuoti dalyvių skaičių, mitingą vykdyti didesnėje teritorijoje ir pan.), nors variantus, kaip pareiškėjas galėtų organizuoti mitingą, Administracija pareiškėjui buvo pateikusi. Pats pareiškėjas pasirinko mitingą organizuoti neužtikrinant žmonių saugumo ir sveikatos, todėl Administracija visiškai pagrįstai nusprendė pareiškėjo organizuoto mitingo nederinti. Pirmosios instancijos teismo nurodoma aplinkybė, kad mitingas Vingio parke vyko „sudėtingesnio“ Covid-19 ligos situacijos metu, nėra reikšminga nagrinėjamam atvejui, kadangi teisės aktų reikalavimų reikia laikytis ir žmonių sveikatą bei gyvybę saugoti nežiūrint viruso situacijos sudėtingumo. Vien tai, kad buvo stebimas statistinis atvejų sumažėjimas savaime negalėjo lemti Administracijos sprendimo nežiūrėti į teisės aktų reikalavimus ir susirinkimą derinti. Be to, teismas nėra kompetentingas subjektas spręsti, kokia viruso situacija yra sudėtinga, kokia nesudėtinga ir kaip tokiu atveju elgtis. Šiuo atveju byloje dalyvauja kompetentingas subjektas – NVSC, kurio pozicija yra labai aiški, kad toks mitingas, kokį organizavo pareiškėjas, negalėjo vykti (apie tai bus pasisakyta ir toliau apeliaciniame skunde).

43. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją, spręsdamas, kad dabartinė Covid-19 situacija jau yra pakankamai gera, kad ankstesniais metais fiksuotas vasarą fiksuotas ryškus atvejų sumažėjimas ir pan. – tokių išvadų, ar iš tiesų pakanka, kad laikinai sumažėtų Covid-19 atvejų, ar kad būtų vasaros sezonas ir pan., tam, jog galėtų būti organizuojamas susirinkimas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų, nežiūrint pamatinių konstitucinių vertybių užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti. Atsakovas pažymi, kad būtent NVSC yra kompetentingas spręsti, kaip Covid-19 atvejų sumažėjimas ir kitos faktinės aplinkybės gali lemti susirinkimų teisių įgyvendinimo reikalavimus. Tačiau bet kokiu atveju galutinius sprendinius dėl karantino, ar ekstremalios situacijos reikalavimų nustato politinė valdžia, tokie reikalavimai yra imperatyvūs ir nežiūrint statistinio situacijos gėrėjimo jų privalu laikytis.

44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad „Sprendime pateikti skaičiavimai dėl teritorijų, esančių prie Lietuvos Respublikos Seimo pastato, nepriklausomybės aikštės dalyje prie Martyno Mažvydo bibliotekos, Vinco Kudirkos aikštės dalyje, ploto paremti prielaidomis (jie paskaičiuoti tiems atvejams, jeigu asmenys nepriklauso vienam šeimos ūkiui, jeigu nepaskiepyti, jeigu neturi galimybių paso, jeigu nedėvi kaukių ir t. t.). Toks prielaidomis grįstas motyvas atsižvelgiant į ribojamos susirinkimų laisvės reikšmę ir svarbą yra neproporcingas“. Atsakovo vertinimu, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nėra jokio pagrindo sutikti, jos yra nelogiškos, prieštaringos, iš esmės pats pirmosios instancijos vadovavosi prielaida, kad mitinge dalyvaus asmenys, priklausantys vienam šeimos ūkiui, bus paskiepyti, turės galimybių pasus, dėvės kaukes ir pan. – tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokių duomenų nei derinimo metu, nei šioje administracinėje byloje pareiškėjas nėra pateikęs.

45. Atsakovui nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas cituoja EŽTT praktiką, kad „susirinkimų laisvė apima teisę rengti taikius susirinkimus, kurie gali erzinti ar įžeisti asmenis, nepritariančius jų skleidžiamoms idėjoms ar reikalavimams (žr., pvz., 1988 m. birželio 21 d. sprendimą Plattform „Ärzte für das Leben“ prieš Austriją)“ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, kad „susirinkimų laisvės įgyvendinimas savaime gali nulemti tam tikrus nepatogumus tretiesiems asmenims (žr. 2013 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2475/2013).

46. Pažymi, kad ABTĮ nustato, jog teismas nutraukia bylą: jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 103 str. 1 p.). Šiuo atveju tam, kad byla pagal pareiškėjo skundą būtų priskirta administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjas turėjo įrodyti savo suinteresuotumą bylos baigtimi, kadangi ne kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, tačiau tik tas, kuris gina realiai egzistuojančią savo teisę ar įstatymų saugomą interesą. Nagrinėjamu atveju, neaišku, kokią teisę pareiškėjas gina, turint omeny aplinkybę, kad Sprendimo panaikinimas pareiškėjo teisių ir pareigų apimties dėl jau aukščiau išdėstytų aplinkybių nepakeis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, prašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo spręsti dėl šios administracinės bylos nutraukimo.

47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas tenkino tik dalį pareiškėjo skundo (iš esmės tenkino tik 50 proc. pagrindinių pareiškėjo reikalavimų), teismas iš Administracijos priteisė pilno dydžio bylinėjimosi išlaidas, jų neperskaičiavęs pagal tenkintų reikalavimų dalį – teismas priteisė pareiškėjui iš Administracijos 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio, nors buvo tenkinta tik 50 proc. pareiškėjo reikalavimų. Akivaizdu, kad tenkinus tik 50 proc. pareiškėjo reikalavimų, atitinkamai turėjo būti mažinamos ir pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Tačiau atmetus pareiškėjo skundą pilną apimtimi, bylinėjimosi išlaidos iš Administracijos apskritai negali būti priteisiamos ir todėl šioje dalyje (dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat yra naikintinas.

48. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

49. Pareiškėjas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, papildomai pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai apie visus įvykius, pareiškėjo ir Administracijos komunikaciją po 2021 m. balandžio 26 d. Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo Nr. A-30-1368/21 „Dėl organizuojamo mitingo“ yra nelogiški, nes tokiu būdu atsakovas siekia sukurti hipotetinę situaciją ir remtis aplinkybėmis, kurios nei vienai iš ginčo šalių nebuvo žinomos įsakymo priėmimo dieną (2021 m. balandžio 26 d.). Dėl šių priežasčių pareiškėjas pažymi, kad būtent dėl skundžiamo įsakymo sukeltų teisinių pasekmių pareiškėjas buvo priverstas teikti skundą.

50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi nuomonės, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas objektyvių duomenų, jog per 2021 m. birželio 15-17 d. planuojamą protesto mitingą „Didysis šeimos gynimo maršas 2021“ gali kilti riaušės, masiniai neramumai, šiurkščiai pažeidžiama viešoji tvarka ar kiti sunkūs padariniai, susiję su turtu ar visuomenės saugumu, negavo, todėl nuotoliniuose komisijos posėdžiuose nepasisakė prieš renginio suderinimą. Taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde daugiausiai nagrinėjami sveikatos ir epidemiologiniai klausimai, kurių policija nėra kompetentinga komentuoti. Be to, Administracija skunde nurodo, kad „<...> policijos pozicija nagrinėjamoje byloje nėra tokia aktuali“.

51. Trečiais suinteresuotas asmuo NVSC atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

52. NVSC nurodo, kad palaiko savo poziciją ir argumentus, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į skundą – pareiškėjo organizuojamas susibūrimas viešoje vietoje galėjo vykti tik pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Nutarimo ir Sprendimo nuostatas, tinkamai laikantis šiuose teisės aktuose imperatyvių reikalavimų šalyje paskelbto karantino dėl Covid-19 ligos metu. NVSC taip pat pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams, grindžiamiems oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl žmonių sveikatos ir gyvybės, kaip konstitucinių vertybių, santykio su susirinkimų laisvės įgyvendinimu bei ribojimu, kai tai susiję su šių vertybių apsauga. Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų ir argumentų, kuriais grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, NVSC nuomonės neteikia, nes tai nėra susiję su NVSC veikla ir kompetencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 53. Šioje byloje kilo ginčas ar savivaldybės administracijos sprendimas, kuriuo nebuvo suderintos pareiškėjo planuotų mitingų vietos dėl visuomenės saugumo ir žmonių sveikatos, buvo proporcingas.

54. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nors Sprendime nurodytas susirinkimų laisvės apribojimo tikslas – visuomenės saugumas ir žmonių sveikata – yra numatytas įstatyme, bet ribojimas buvo neproporcingas. Su šiomis išvadomis apeliantas nesutinka ir teigia, kad susirinkimo ribojimas buvo proporcingas. Teisėjų kolegija, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribose patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu bei padarytomis išvadomis nesutinka ir mano, kad susirinkimų laisvės ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje ir buvo proporcingas.

55. Dėl apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl susirinkimų laisvės svarbos konstitucinei demokratijai. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas). Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika, yra išaiškinęs, kad susirinkimų ribojimą gali pateisinti vien tik tokia būtinybė, kuri kyla iš demokratinės visuomenės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2475-13).

56. Bet, be susirinkimų laisvės egzistuoja ir kitos vertybės, kurių gynimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos vertybės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią) (inter alia 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2022 m. birželio 21 d. nutarimai), o asmens teisė į sveiką aplinką yra būtinoji oraus gyvenimo ir naudojimosi daugeliu kitų konstitucinių teisių sąlyga (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

57. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl šios nutarties 55 ir 56 punktuose nuodytų vertybių darnos, yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas. Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas). Institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas). Teismas pažymi, kad iš šių Konstitucinio Teismo išaiškinimų seka, kad susirinkimų laisvė gali būti įgyvendinama tik nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir kad būtent susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių, o institucijos privalo išsiaiškinti ir įvertinti, ar šių priemonių bus imtasi, ar vieta tinka pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti ir pan.

58. Vertinant faktines aplinkybes aukščiau paminėtų teisės normų kontekste svarbu pažymėti, kad pareiškėjo nurodytas susirinkimas buvo organizuojamas esant išimtinėms aplinkybėms. 2020 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo paskelbtas karantinas dėl Covid-19 ligos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, patvirtintas karantino režimas. Aplinkybė, kad koronavirusas yra lengvai plintantis ir Covid-19 liga nusinešė milijonus gyvybių, yra visuotinai žinoma ir teismo pripažįstama įrodyta. Taip pat visuotinai žinomos aplinkybės, kad šio viruso prevencijai yra taikomos sugriežtintos higienos, asmenų būriavimosi taisyklės, privalomas kaukių dėvėjimas ir kitos asmens apsaugos priemonės, dėl Covid-19 pacientų perpildomos ligoninės, apkraunamas medikų darbas, dėl ko ir kiti pacientai negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų, arba tokie pacientai apskritai pasirenka nesigydyti, bijodami užsikrėsti koronavirusu.

59. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas įvertino būsimo mitingo teritoriją ir būsimų mitingo dalyvių skaičių, apskaičiavo, kiek mitingo dalyvių galėtų saugiai sveikatos apsaugos atžvilgiu dėl Covid-19 ligos tilpti nurodytoje teritorijoje ir padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytose teritorijose, išlaikant saugius atstumus tarp asmenų, netilps planuojamas mitingo dalyvių kiekis. Byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kad savivaldybės administracijos apskaičiavimai klaidingi norminių aktų ar sveikatos apsaugos mokslo atžvilgiu.

60. Taigi, priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas atsižvelgė į tai, kad šalyje buvo paskelbta ekstremali situacija, karantinas, plito koronavirusas, sukeliantis mirtinas ir kitaip sunkias sveikatos pasekmes. Šioje byloje įrodyta, kad atsakovas neribojo pareiškėjo teisės organizuoti susirinkimus absoliučiu mastu, t. y. atsakovas pareiškėjui siūlė kontroliuoti susirinkimų dalyvių skaičių, kad būtų laikomasi saugių atstumų tarp asmenų, siūlė susirinkimą organizuoti kitoje, daugiau žmonių talpinančioje vietoje, bet pats pareiškėjas pasiūlymus nepagrįstai atmetė.

61. Teismo nuomone, šioje byloje susirinkimų laisvė buvo ribojama, siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę nuo realios, o ne įsivaizduojamos grėsmės. Susirinkimų laisvė negali būti suabsoliutinama ir iškeliama aukščiau tokių pamatinių vertybių kaip sveikata ir gyvybė, ir atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai suderino konstitucinių vertybių balansą ir dėl to skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas neproporcingu.

62. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl apeliacinis skundas tenkinamas ir skundžiamas sprendimas pakeičiamas atmetant pareiškėjo skundą.

63. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 9 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti:

pareiškėjo R. G. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius