2020-07-08 Nr. AB-13368-3-62-3-00664-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2794-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00664-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, buvo apribota jo religinė laisvė, suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą, jis, būdamas katalikas, negalėjo pasimelsti atlikdamas religines apeigas, nebuvo vedamas į gyvenamojoje zonoje esančią koplyčią, negalėjo susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu, negalėjo įsigyti religinės atributikos. Uždaroje zonoje nebuvo įrengta koplyčia, įrengta tik jos imitacija (kabinete). Neatvykdavo kunigas atlikti religinių apeigų. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelį dvasinį bei psichologinį sukrėtimą, socialinę nelygybę, diskomfortą, negalėjo išsivaduoti iš dvasinių kančių, pagerinti emocinės būsenos, todėl buvo priverstas periodiškai vartoti psichiką slopinančius medikamentus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė jo elgesys ir jo paties valia, kadangi jis, žinodamas pataisos namų vidaus tvarkos taisykles, nesielgė tinkamai. Pravieniškių PN-AK administracija nebuvo gavusi tikinčiųjų nuteistųjų grupinio pageidavimo dėl dvasininkų atvykimo į pataisos namus, todėl nebuvo derinamas jų atvykimo laikas. Pareiškėjas turėjo galimybę atlikti religines apeigas kitose patalpose, pavyzdžiui, kamerų tipo patalpoje. Kiekvieną dieną į kamerų tipo patalpas pataisos pareigūnai atneša laikraščių (dienraščių bei kitos spaudos), kuriuos nuteistieji gali skaityti, o nuteistajam išreiškus prašymą pataisos pareigūnui, galima gauti iš bibliotekos religinės literatūros. Pareiškėjui tokia galimybė buvo sudaryta, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs norą gauti jo nurodomos literatūros. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamo streso, dvasinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti negalėjimas išpažinti religijos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisė atlikti religines apeigas), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose dėl jam skirtų nuobaudų ginčo laikotarpiu kalėjo 2018 m. rugsėjo 6–7 d., 2018 m. rugsėjo 7–20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. – spalio 1 d., 2018 m. spalio 1–2 d., 2018 m. spalio 2–3 d., 2018 m. spalio 3–8 d., 2018 m. spalio 16–22 d., 2018 m. spalio 22 d. – 2019 m. kovo 22 d.

6. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK turėjo pareigą ir galimybę užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis kamerų tipo patalpose, teisę atlikti religines apeigas, tačiau to nepadarė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, galimybė lankytis Pravieniškių PN-AK koplyčioje ir joje atlikti religines apeigas nebuvo sudaryta, be to, byloje nėra jokių duomenų apie sudarytą galimybę nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, atlikti religines apeigas šiose patalpose (įrengtą atskirą patalpą, dvasininkų apsilankymą uždarosios zonos patalpose ir pan.).

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl to, jog jis negauna religinės literatūros. Pravieniškių PN-AK pareiškėjui nurodė pateikti prašymą konkrečiai įvardijant, kokios religinės literatūros jis pageidauja, kadangi 2019 m. vasario 13 d. pateikus pareiškėjui religinės literatūros, jis ją imti atsisakė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė pataisos įstaigos administracijai pakartotinį sukonkretintą prašymą dėl religinės literatūros išdavimo, taip pat, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą leisti jam įsigyti religinės atributikos, skunde pareiškėjas taip pat konkrečiai ir aiškiai nenurodė, ar jis teikė tokį prašymą. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo susitikti su kunigu, nustatęs, jog iš Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 4 d. rašto Nr. 7-2675 matyti, kad uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančius nuteistuosius jų pageidavimu lanko Kalėjimų kapelionų asociacijos kapelionas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas galėjo pabendrauti su kapelionu, kuris rūpinasi nuteistųjų globa taip pat, kaip ir kunigas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pabendrauti su dvasininkais.

8. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją kreipėsi tik vieną kartą, nesant duomenų, kad dėl negalėjimo tinkamai atlikti religinių apeigų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, įvertinęs aplinkybę, kad buvimą kamerų tipo patalpose lėmė paties pareiškėjo valiniai veiksmai – bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl apsiribojo jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo priteisti jam iš atsakovo 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas patyrė didelį dvasinį nuosmukį, sielvartą, dvasinius išgyvenimus, ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisių pažeidimas tęsėsi nuolat. Pareiškėjas niekada negavo religinės literatūros, Pravieniškių PN-AK ji buvo uždrausta, kapelionas niekada nebuvo apsilankęs, nors pareiškėjas ne kartą žodžiu išreiškė tokį prašymą.

10. Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentą, pavadintą apeliacinio skundo papildymu, kuriame prašo priteisti jam 7 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-584-520/2020 priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais tokio pat pobūdžio byloje. Pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir sunkumą, turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nepakanka tik pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas pakartoja jo skunde nurodytus nusiskundimus, papildomai nurodydamas, kad įžvelgia diskriminaciją dėl jo tautybės

11. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinis skundas abstraktus ir nemotyvuotas, pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors pareiškėjo skunde keliamų klausimų ar kad teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymą Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. kovo 21 d. pažeidžiant jo religinę laisvę: suvaržant teisę gauti religinės literatūros, nesudarant galimybių pasimelsti, apsilankyti koplyčioje, susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu, įsigyti religinės atributikos.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas, kadangi pareiškėją laikant drausmės grupės sąlygomis kamerų tipo patalpose (2018 m. rugsėjo 6–7 d., 2018 m. rugsėjo 7–20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. – spalio 1 d., 2018 m. spalio 1–2 d., 2018 m. spalio 2–3 d., 2018 m. spalio 3–8 d., 2018 m. spalio 16–22 d., 2018 m. spalio 22 d. – 2019 m. kovo 22 d.) jam nebuvo sudarytos sąlygos lankytis koplyčioje. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė.

14. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, akcentuoja jo patirtus dvasinius išgyvenimus, teigia, kad jis niekada negavo religinės literatūros, Pravieniškių PN-AK ji buvo uždrausta, kapelionas niekada nebuvo apsilankęs, nors pareiškėjas ne kartą žodžiu išreiškė tokį prašymą.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

16. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad Pravieniškių PN-AK buvo uždrausta religinė literatūra ir jis jos niekada negavo, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: Pravieniškių PN-AK 2019 m. vasario 14 d. raštas Nr. 7-764 patvirtina, kad pareiškėjui 2019 m. vasario 13 d. buvo pateikta religinė literatūra, tačiau pareiškėjas ją imti atsisakė. Atsakovo atstovas minėtame rašte pasiūlė pareiškėjui konkrečiai nurodyti, kokios religinės literatūros jis pageidauja. Taigi byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstu deklaratyvų pareiškėjo teiginį, kad Pravieniškių PN-AK buvo draudžiama religinė literatūra. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė įstaigos administracijai pakartotinį sukonkretintą prašymą dėl religinės literatūros išdavimo. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neteigė, kad jis teikė sukonkretintą prašymą, kokios religinės literatūros jis pageidauja gauti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl religinės literatūros nesuteikimo pareiškėjui.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kapelionas niekada nebuvo pas jį apsilankęs, nors pareiškėjas tokį prašymą ne kartą išreiškė žodžiu. Byloje esantis Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 4 d. raštas Nr. 7-2675 patvirtinta, jog pareiškėjas buvo informuotas apie kapeliono apsilankymus pataisos įstaigoje ir kad uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančius nuteistuosius kapelionas lanko pagal nuteistųjų pageidavimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tokį pageidavimą išreiškė raštu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šį pageidavimą jis išreiškė žodžiu, jis nedetalizuoja, nei kada, nei kam žodžiu tokį prašymą teikė. Taigi pareiškėjo teiginys, kad jis žodžiu ne kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl kapeliono apsilankymo, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami, yra neįrodytas. Todėl nėra pagrindo pagrįstais pripažinti pareiškėjo argumentus dėl kapeliono apsilankymo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tam tikrais periodais pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas buvo pažeista. Tačiau negali sutikti su vertinimu, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei atlikti religines apeigas apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Pažymėtina, kad ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokio pobūdžio teisės pažeidimu padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama priteisiant piniginę kompensaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-442/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-584-520/2020).

19. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 250 str. 1 d.). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

20. Įvertinusi nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės atlikti religines apeigas pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje 2018 m. rugsėjo 6 d. – spalio 8 d. ir 2018 m. spalio 16 d. – 2019 m. kovo 22 d., t. y. viso 191 paras), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas spręsti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas vieną kartą ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl vedimo į koplyčią ir jam buvo atsakyta, kad nuobaudą kamerų tipo patalpose atliekantys nuteistieji į koplyčią nevedami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, susijusių su aptariamu jo teisių pažeidimu, būtų kreipęsis dėl psichologo pagalbos. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

21. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, nurodydama, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, priteistina 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. L. (A. L.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė