2019-12-11 Nr. AB-23991-3-62-3-00852-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3029-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00852-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 2 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK. 2009 m. kovo 5 d. buvo apgyvendintas 6 būryje. 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėją sumušė kitas nuteistasis. Po šio įvykio pareiškėjas buvo perkeltas gyventi į 11 būrį, bet 2011 m. balandžio 1 d. ten taip pat buvo stipriai sumuštas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų. Abu kartus pareiškėjas smurtą patyrė gyvendamas Pravieniškių PN-AK, kur nebuvo užtikrintas pareiškėjo saugumas. Teigė, jog patirtų sumušimų pasekmės ėmė ryškėti tik pastaruoju metu. Atsirado regeneraciniai stuburo pakitimai, galvos skausmai, reikalinga ištraukti sveikus dantis. Dėl padidėjusios kairės pusės sėklidės pareiškėjas pirmą kartą į gydytojus kreipėsi 2011 m. balandžio 20 d., o nuo 2012 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 20 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. 2015 m. lapkričio 9 d. konsultuotas Kauno medicinos universiteto ligoninės Kauno klinikų chirurgų, 2016 m. gruodžio 15 d. konsultuotas urologo. 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. bausmės atlikimo vietoje patirtas smurtas sukėlė pareiškėjui didelį fizinį skausmą, pažeminimą, ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ir sveikatos sutrikdymą, kurio pasekmės pasireiškia ir išryškėja iki šiol.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad už jo patirtus išgyvenimus atsakinga bausmės atlikimo įstaiga (Pravieniškių PN-AK), kadangi nesugebėjo užtikrinti tinkamų įkalinimo sąlygų, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo nacionalinės ir tarptautinės teisės aktai ir dėl to pareiškėjui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės – fizinis skausmas, pažeminimas, dvasiniai išgyvenimai, sveikatos sutrikdymas. Per kalinimo laikotarpį smurtą pareiškėjas patyrė net du kartus, taigi atsakovas po pirmojo incidento nesiėmė reikiamų priemonių, kad daugiau smurtas nebūtų patiriamas. Tai rodo tam tikrą neteisėtų veiksmų tęstinumą ir sistemiškumą. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, kodėl jis nesikreipė į teismą įstatymo nustatytu terminu, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Manė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo, kad gali kreiptis į teismą, yra neatitinkantys tikrovės, kadangi pareiškėjas ne kartą yra kreipęsis į teismą dėl įvairių nusiskundimų.

6. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 1-175-548/2009 dėl 2009 m. gegužės 31 d. sumušimo pareiškėjas susitaikė su kaltinamuoju, taip pat prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti, nurodė, jog niekam pretenzijų neturi ir jų niekam ateityje nereikš. Žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl atsakovo atstovo, o dėl nuteistųjų, kurie sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreipėsi į Pravieniškių PN-AK dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų. Atsakovo atstovas informacijos apie galimus pareiškėją sumušusių nuteistųjų neteisėtus veiksmus informacijos neturėjo, įstaigos darbas buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei iki įvykusių sumušimų nebuvo kreipęsis, todėl pataisos namams nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų (jį sumušusių) nuteistųjų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nurodyta, jog būtent dėl skunde nurodytų sumušimų yra kilęs pareiškėjo sveikatos pablogėjimas, daromos tik prielaidos. Pareiškėjas skundėsi įvairiais sveikatos sutrikimais, buvo konsultuotas ir gydytas vidaus ligų gydytojo, gydytojo (duomenys neskelbtini) bei gydytojo odontologo, siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teigė, jog įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo saugumo, kuomet jis 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. buvo sumuštas.

9. Teismas, vertindamas ieškinio senaties taikymo klausimą, nustatė, kad pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. (pareiškėjo sužalojimo dienos), o trejų metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą prašant priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl 2009 m. gegužės 31 d. patirto sužalojimo baigėsi 2012 m. gegužės 31 d., dėl 2011 m. balandžio 1 d. patirto sužalojimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. gegužės 4 d., todėl žymiai praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą priežastis, sprendė, kad jo nurodytos aplinkybės apie tai, jog jam esant įkalinimo įstaigoje buvo suvaržytos jo teisės laiku gauti reikalingą informaciją, konsultacijas, jis nėra išsilavinęs, po įvykio buvo sukrėstas, todėl nežinojo kur kreiptis, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti pareiškėjo procesinę padėtį kitaip ir suteikti jam daugiau teisių bei privilegijų vien dėl to, kad jis atlieka laisvės atėmimo bausmę. Be to, pareiškėjas nenurodė, taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kad jam būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos. Teismas padarė išvadą, kad dėl 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjo sužalojimo senaties terminas praleistas beveik 6 metais, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. sužalojimo – 4 metais, o pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

10. Teismas, neatnaujinęs ieškinio senaties termino, pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 11. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti arba panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas teigia, jog teismas formaliai ir nepagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino, o atsakovo atstovas pasinaudojo jo neįgalumu ir lengva protine negalia. Be to, pareiškėjas nuolat buvo skriaudžiamas, apgaunamas ir bauginamas; atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui saugumo pataisos namuose.

13. Pareiškėjas nurodo, jog teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nors jo patirtos kančios buvo tęstinio pobūdžio ir teismas turėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

14. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime iš esmės pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo ištirti visi apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, o pareiškėjas nenurodė, kad teismas būtų pažeidęs kokias nors proceso ir materialiosios teisės normas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui saugumo, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, t. y. jį atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad dėl 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjo sužalojimo senaties terminas praleistas beveik 6 metais, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. sužalojimo – 4 metais, o pareiškėjo nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimo prašo priteisti jam iš atsakovo 2 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su pritaikytu ieškinio senaties terminu, teigdamas, jog teismas formaliai ir nepagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino, o atsakovo atstovas pasinaudojo jo neįgalumu ir lengva protine negalia; be to, pareiškėjo patirtos kančios buvo tęstinio pobūdžio ir teismas turėjo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Taip pat akcentuotina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

23. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

24. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1495-502/2019).

25. Atsižvelgusi į nurodytą teismų praktiką ir konkrečias šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1495-502/2019 ir kt.).

27. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

28. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

29. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui teisė į neturtinės žalos atlyginimą atsirado 2009 m. gegužės 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. (t. y. pareiškėjo sužalojimo datos), o trejų metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl 2009 m. gegužės 31 d. patirto sužalojimo baigėsi 2012 m. gegužės 31 d., atitinkamai dėl 2011 m. balandžio 1 d. patirto sužalojimo ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą 2018 m. gegužės 4 d.

30. Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi itin žymiai praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, o jo nurodytos termino praleidimo aplinkybės (t. y. kad jam esant įkalinimo įstaigoje buvo suvaržytos jo teisės laiku gauti reikalingą informaciją ir konsultacijas, jis nėra išsilavinęs, po įvykio buvo sukrėstas, todėl nežinojo kur kreiptis) nesudaro objektyvaus pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatos būklė neleido jam pačiam arba pasitelkiant kitus asmenis kreiptis į teismą laiku.

31. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 4 d. ir nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą kreiptis į teismą, į atsakovo atstovo prašymą skundo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai pritaikyta ieškinio senatis, o pareiškėjo argumentai dėl jo teisės kreiptis į teismą ir teisės į teisingą teismą atmestini.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą visiškai pagrįstai taikė ieškinio senatį.

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiai bylai aktualiomis proceso teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė