9e8800bf-1ceb-4a67-8eb8-c23d63c0bc0b · Vilniaus apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-711-468/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-58696-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.3; 2.4.6.1. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. lapkričio 30 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio, sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, dalyvaujant prokurorei Ievai Rondomanskaitei, nuteistajam T.

V., jo gynėjui advokatui Sergejui Milovui, nukentėjusiojo I. V. įgaliotam atstovui advokatui Vidmantui Baumilai bei įgaliotai atstovei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Vidai Malunavičienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. Sergejaus Milovo apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rÅ«mų 2018-09-14 nuosprendžio, kuriuo T.

V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. V. paskirta galutinė bausmė – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, 722 straipsniu, T. V. skirta baudžiamojo poveikio priemonė, įpareigojant jį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminÄ .

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės 1. T. V. sukėlė fizinį skausmÄ mažamečiui savo Å¡eimos nariui, o bÅ«tent: 2017 metais rugpjūčio mėnesį, tikslesnė data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 12.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia diržu sudavė vienÄ kartÄ mažamečiui savo sÅ«nui I. V., gim. 2011-11-14, į nugarÄ , tokiu bÅ«du sukėlė nukentėjusiajam I. V. fizinį skausmÄ .

Å ie T. V. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Nuteistasis T. V. ir jo gynėjo adv. S.Milovas praÅ¡o Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rÅ«mų 2018-09-14 nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – atleisti T. V. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamÄ jÄ bylÄ , kaltininkui susitaikius su nukentėjusiojo įstatyminiu – valstybės institucijos atstovu, nutraukti. 2.1. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, todėl turi bÅ«ti panaikintas.

Mano, kad teismo iÅ¡vados dėl BK 38 straipsnyje nurodytų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygų nebuvimo yra nepagrįstos, prieÅ¡taringos ir neatitinka paties teismo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. 2.2. Dėl prisipažinimo padarius nusikalstamÄ veikÄ (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog T. V. prisipažinimas nebuvo savanoriÅ¡kas, o nulemtas byloje surinktų įrodymų, nepagrįsta. Teismas darydamas iÅ¡vadÄ , kad T.

V. prisipažinimas nėra nuoÅ¡irdus, rėmėsi T. V. sutuoktinės I. V. vienais iÅ¡ ikiteisminio tyrimo metu duotasi parodymais, kuriuose ji teigia, kad kaltinamasis savo vaikus diržu auklėjo ne tik byloje nagrinėjamo įvykio metu, bet ir ankščiau. Teigia, jog aptartas iÅ¡vadas dėl BK 38 straipsnio 1 dalies sÄ lygos nebuvimo teismas padarė, remdamasis ne byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma, bet selektyviai atrinkęs atskirus, pakankamai prieÅ¡taringus įrodymus. Teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl jis remiasi bÅ«tent Å¡iais, o ne kitais įrodymais, neaptarė ir nepaÅ¡alino akivaizdžių prieÅ¡taravimų. 2.3.

Pažymi, kad T. V. sutuoktinė I. V. šioje byloje buvo apklausta net 4 kartus. Apklausų turinys bei kitos byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad pirminius parodymus liudytoja davė tuo metu, kai tarp sutuoktinių nusistovėjo priešiški, labai įtemti santykiai, lydimi nuolatinių nesutarimų bei konfliktų. Tiek vieno, tiek kito sutuoktinio atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Mano, jog vykstantis nesklandus skyrybų procesas, kurio metu T. V. itin aktyviai siekė, jog nepilnamečiai vaikai po skyrybų gyventų su juo, leidžia pagrįstai manyti, kad liudytoja buvo suinteresuota hiperbolizuoti įvykius, susijusius su smurtu prieš vaikus, ir visais įmanomais būdais siekti sutuoktinio pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Nurodo, jog be I. V. parodymų jokie kiti bylos duomenys šių aplinkybių nepatvirtina, o ir pati liudytoja, sutuoktiniams susitaikius, 2018-03-05 apklausos metu davė iš esmės kitokius parodymus. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs I. V. nurodytas aplinkybes nustatytomis ir grįsdamas jomis savo išvadas, grubiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas. 2.4.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 2017-11-08 Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raÅ¡to Nr. VT2-1160 Dėl Indrės ir T. V. Å¡eimos, kuriame nurodyta, kad Å¡eimoje vyksta ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir tėvų bendravimo su vaikais. Vaikų motina parašė pareiÅ¡kimÄ Trakų rajono policijos komisariatui dėl tėvo smurto prieÅ¡ sÅ«nų IgnÄ . Vaikų tėvas Trakų r. policijos komisariatui parašė pareiÅ¡kimÄ dėl motinos galimo psichologinio smurto prieÅ¡ vaikus.

Vaikai buvo perduoti motinai, kuri iÅ¡vyko raÅ¡te nurodytu adresu. Pirmosios instancijos teismas Å¡io raÅ¡to įrodomosios reikÅ¡mės BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui neįvertino. 2.5. Nurodo, kad kaltinamojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu nulėmė objektyvios ir visiÅ¡kai logiÅ¡kos tiek emocine, tiek teisine prasme priežastys. Å ioms priežastims iÅ¡nykus - sutuoktiniams susitaikius, iÅ¡saugojus Å¡eimÄ ir pradėjus gyventi kartu - kaltinamasis pakeitė savo parodymus ir prisipažino dėl padaryto nusikaltimo.

Pažymi, kad T. V. niekada nemanė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimÄ nusikaltimo padaryme ir kaltę jį padarius. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi baudžiamojo proceso kodekso numatytų tyrimo veiksmų, tam kad bÅ«tų nustatyta, ar I. V. policijai pateiktuose nuotraukose tikrai pavaizduotas nukentėjusysis, kada Å¡ios nuotraukos buvo padarytos, ar nuotraukoje užfiksuotas sužalojimas galėjo bÅ«ti padarytas diržu ir t.t. 2.6. Nurodo, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu, prokurorui paskelbus kaltinimÄ , T.

V. nurodė, kad supranta kuo yra kaltinamas, visiÅ¡kai prisipažino dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo ir tuoj pat davė iÅ¡samius parodymus apie 2017 m. rugpjūčio mėn. įvykį. Po kaltinamojo apklausos teismas priėmė sprendimÄ Ä¯rodymus tirti sutrumpintai. Be to, teismas skirdamas bausmę T. V., vadovavosi BK 641 straipsniu. Todėl apeliantai pirmosios instancijos teismo pozicijÄ dėl kaltinimo prisipažinimo fakto ir apimties, vertina kaip nenuosekliÄ ir prieÅ¡taraujančiÄ nuosprendžio rezoliucinėje dalyje priimtiems sprendimams. 2.7.

Dėl susitaikymo su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymi, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu T. V. prisipažinus dėl jam pareikšto kaltinimo ir davus parodymus, kaltinamojo gynėjas paprašė teismo padaryti pertraukų tam, kad su nukentėjusiojo nepilnamečio atstovais aptartų susitaikymo klausimus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei išaiškinus BK 38 straipsnio nuostatas, ji nedvejodama pareiškė, kad nagrinėjamoje situacijoje susitaikymas, kaltinamojo atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos nutraukimas labiausiai atitiks tiek nepilnamečio, tiek visos šeimos interesus.

AnalogiÅ¡kos nuomonės buvo ir nukentėjusiojo įgaliotas atstovas - advokatas V.Baumila, pareiÅ¡kęs, kad toks bylos iÅ¡sprendimas - geriausia iÅ¡eitis susidariusioje situacijoje. Patvirtindamas savo pozicijų aptariamu klausimu, V.Baumila, nepaisant to, kad gynėjo parengtame susitaikymo protokolo projekte nepilnamečio įgalioto atstovo paraÅ¡as nebuvo numatytas, savo iniciatyva jį pasirašė. Tačiau, grįžus į teismo posėdžio salę, savo baigiamojoje kalboje nukentėjusiojo įgaliotas atstovas iÅ¡sakė prieÅ¡ingÄ nuomonę, jog nagrinėjamu atveju nėra visų sÄ lygų susitaikymui, plačiau tokio staigaus savo nuomonės pasikeitimo nemotyvuodamas. 2.8.

Mano, kad aiškiai nenuosekli ir prieštaringa nepilnamečio nukentėjusiojo įgalioto atstovo pozicija, kuris šiame procese atstovauja jame nedalyvaujantį ir jo rezultatų niekaip negalintį įtakoti mažametį, kelia pagrįstų abejonių dėl tokio atstovavimo kokybės ir tinkamumo, juolab kad advokatas V.Baumila neatstovavo nukentėjusiojo - ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos instancijos teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino, priemonių pašalinti prieštaravimus nepilnamečio įgaliotojo atstovo pozicijoje nesiėmė, tačiau vis vien ja vadovavosi, konstatuodamas, kad kaltinamasis su nukentėjusiuoju nesusitaikė.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neatsižvelgė į nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymÄ - Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės, praÅ¡iusios bylų BK 38 straipsnio pagrindu nutraukti, nuomonę ir priimtame nuosprendyje niekaip jos neaptarė. 2.9. Teigia, jog atsižvelgiant į nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintÄ vaiko teisių apsaugos prioritetÄ , toks pirmos instancijos teismo procesinis pasyvumas vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso normų pažeidimas, sukliudęs teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas adv. V.Baumila prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. S.Milovo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nuteistojo T. V. kaltės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 38 straipsnio nuostatų T. V. atžvilgiu taikymo tikslingumo.

5. BK 38 straipsnyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra Å¡io straipsnio 1–4 punktuose nurodytos sÄ lygos. Taigi, baudžiamajame įstatyme įtvirtinta nuostata, kad ir tais atvejais, kai yra iÅ¡vardintos sÄ lygos, teismas gali, bet neprivalo kaltininkÄ atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiÅ¡kia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju (ad hoc) sprendžia, ar pagal bylos aplinkybes yra tikslinga nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kartu – ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog T. V. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo.

6. Vadovaujantis BK 38 straipsniu, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1) jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir 2) savu noru atlygino ar paÅ¡alino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ arba susitarė dėl Å¡ios žalos atlyginimo ar paÅ¡alinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

7. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl T. V. prisipažinimo vertinimo nesavanoriÅ¡ku, akcentuoja susiklosčiusiÄ tuometinę konfliktinę situacijÄ Å¡eimoje, baimę, jog įvykus skyryboms dėl smurto, panaudoto sÅ«naus atžvilgiu, vaikų gyvenamoji vieta bus nustatyta su motina bei objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti T. V. nusikalstamus veiksmus, trÅ«kumÄ .

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog T. V. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, nes buvo įsitikinęs, jog nėra surinkta pakankamai įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis sukėlė fizinį skausmÄ mažamečiui savo Å¡eimos nariui, ir tik sutuoktiniams susitaikius, iÅ¡saugojus Å¡eimÄ ir pradėjus gyventi kartu - kaltinamasis pakeitė savo parodymus ir prisipažino dėl padaryto nusikaltimo. Nors kolegija, pripažįsta, kad kaltinamasis proceso metu gali rinktis įvairias gynybos taktikas: prisipažinti ar neprisipažinti kaltu, ar iÅ¡ viso neduoti parodymų, vienok, tokie T. V. aiÅ¡kinimai dėl savo gynybinės pozicijos ir jos keitimo, kolegijos nuomone rodo, akivaizdų T. V. derinimÄ si prie byloje besiklostančios situacijos ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo toks prisipažinimas nelaikytas nei laisvanoriÅ¡ku nei nuoÅ¡irdžiu.

9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, bylÄ iÅ¡nagrinėjęs sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka bei T. V. paskirdamas bausmę, vadovaujantis BK 641 straipsniu, faktiÅ¡kai laikė, kad nuteistasis kaltę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pripažino. Kaip jau minėta, asmens, padariusio nusikalstamÄ veikÄ atžvilgiu, BK 38 straipsnis gali bÅ«ti taikomas ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės gali bÅ«ti atleidžiamas tik tuo atveju, kai yra nustatomos visos 1–4 punktuose numatytos sÄ lygos, tarp jų ir susitaikymas su nukentėjusiuoju.

10. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2018-09-04 tarp nuteistojo T. V., nukentėjusįjį atstovaujančių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės V.Malunavičienės buvo pasiraÅ¡ytas Susitaikymo protokolas (t. 2, b. l. 173). Kitas mažamečio vaiko atstovas - adv. V.Baumila, kaip nurodė bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, tik patvirtino patį tokio protokolo pasiraÅ¡ymo faktÄ . Institucijos atstovė V.Malunavičienė sprendimÄ pasiraÅ¡yti Susitaikymo protokolÄ motyvavo tuo, kad T.

V. gailisi dėl savo veiksmų, tačiau, įvertinusi nuteistojo gebėjimÄ suvaldyti emocijas ir nusikaltimo pobÅ«dį, rekomendavo jam skirti tėvystės ugdymo kursus (t. 2, b. l. 177). Atkreiptinas dėmesys, jog dėl T. V. nusikalstamų veiksmų nukentėjo mažametis. SmurtÄ I. V. atžvilgiu panaudojo vienas iÅ¡ artimiausių jo Å¡eimos narių – tėvas. Akivaizdu, kad fizinė jėga, panaudota mažamečio atžvilgiu, nesant tam jokio teisėto pagrindo ir negalint apsiginti, I. V. sukėlė ne tik fizinį skausmÄ , bet ir įtakojo jo emocinę bÅ«senÄ .

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ I. V. patvirtino, kad jis dėl tėvo panaudoto smurto jautė skausmÄ , jautėsi blogai (t. 2, b. l. 50-52). IÅ¡ liudytojos I. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų analizės matyti, kad T. V. mažamečio sÅ«naus atžvilgiu panaudotas smurtas, pastarajam vienÄ kartÄ diržu suduodant smÅ«gį į nugarÄ , galimai nebuvo vienkartis atvejis. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog minėtas dokumentas tarp Å¡alių buvo pasiraÅ¡ytas tik formaliai ir neužtikrina tinkamos nukentėjusiojo mažamečio vaiko interesų apsaugos.

Be to, tai, kad nėra visų bÅ«tinų sÄ lygų susitaikymui tarp Å¡alių, teismo posėdžio metu patvirtino ir vienas iÅ¡ nukentėjusiojo I. V. atstovų adv. V.Baumila (t. 2, b. l. 176). Kyla klausimas ir dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės V.Malunavičienės įgalinimų atstovaujant vaiko interesus pasiraÅ¡yti minėtÄ Susitaikymo protokolÄ . Tokie įgalinimai V.Malunavičienei institucijos vadovo iÅ¡duotame įgaliojime nėra nurodyti.

IÅ¡ V.Malunavičienės paaiÅ¡kinimų matyti, jog susitaikymo protokolo pasiraÅ¡ymo sprendimÄ ji priėmė savarankiÅ¡kai. Byloje nėra duomenų, jog Å¡ioje byloje susitaikymo perspektyva bÅ«tų aptarta institucijoje, be to, kaip matyti iÅ¡ atstovės paaiÅ¡kinimų ji pati su bylos medžiaga susipažinusi nebuvo ir bylos situacija jai žinoma pavirÅ¡utiniÅ¡kai, institucija po pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio (iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio praėjo 2,5 mėnesiai) nei vaiko gyvenamÄ ja aplinka nei situacija Å¡eimoje nesidomėjo.

Tai, kad, kaip nurodo advokatas, kad jis buvo nunešęs susitaikymo protokolÄ institucijai ir net palikęs jo kopijÄ , kolegijos nuomone, neįrodo, kad susitaikymo perspektyva buvo visapusiÅ¡kai institucijoje apsvarstyta, tokio procesinio sprendimo priėmimui buvo pritarta ir institucijos atstovui bÅ«tų suteikti įgalinimai.

11. Nors nagrinėjamu atveju civilinis ieÅ¡kinys nebuvo pareikÅ¡tas, tačiau svarbu pažymėti tai, kad nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui. Teisėjų kolegija teigiamai vertina aplinkybę, kad T. V. supranta padaryto nusikaltimo pasekmes, gailisi, siekia normalizuoti santykius Å¡eimoje, tačiau pastangos užtikrinti saugias sÄ lygas augti savo mažamečiams vaikams, neabejotinai yra kiekvieno tėvo pareiga, nereiÅ¡kianti imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimÄ padariusį asmenį.

Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai nevertino 2017-11-08 Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašto Nr. VT2-1160 (t. 1, b. l. 30), tačiau raštas, kuriame konstatuojama konfliktinė situacija šeimoje ir mažamečių vaikų atžvilgiu galimai vartojamas smurtas, gali būti vertinamas, sprendžiant dėl kaltininko kaltės, tačiau reikšmės BK 38 straipsnio taikymo tikslingumui neturi.

12. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų visumÄ , todėl pagrįstai konstatavo, kad T. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra pagrindo. Toks sprendimas neprieÅ¡tarauja BK 38 straipsnyje įtvirtintai teismo diskrecijai pasirinkti, ar atleisti kaltininkÄ nuo baudžiamosios atsakomybės.

13. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam T. V., atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir pavojingumÄ , įvertino nuteistojo asmenybę, tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, todėl pagrįstai už nusikaltimo padarymÄ jam paskyrė Å¡velniausiÄ Ä¯statymo sankcijoje numatytÄ bausmės rūšį – baudÄ , kurios dydį nustatė mažesnį, nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytas baudos vidurkis.

Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. V., vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtÄ bausmę sumažino viena trečiÄ ja dalimi. Taigi nuteistajam paskirta bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta ir yra tinkama įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę T. V., baudžiamojo kodekso nuostatų nepažeidė ir, įvertinęs padaryto nusikaltimo pobÅ«dį, pagrįstai konstatavo, jog tikslinga nuteistÄ jį įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r ė: nuteistojo T. V. ir jo gynėjo adv. Sergejaus Milovo apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Daiva Kazlauskienė Stasys Lemežis Ugnius Trumpulis