2018-07-17 Nr. AB-14558-3-61-3-01544-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-509-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01544-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė pakeisti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) viršininko 2016 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 10-TE-212 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. S.“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą ir paskirti pareiškėjui švelnesnę nuobaudą – pastabą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2016 m. vasario 26 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10IS-47 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio A. S. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) parengta neobjektyviai, tendencingai, nevertintos tarnybinio nusižengimo aplinkybės bei neteisingai nustatyta pareiškėjo kaltės dėl tarnybinio nusižengimo forma. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2016 m. sausio 14 d. pagal tarnybos užduotį pėsčiomis patruliavo Gedimino prospekte (pamainos laikas nuo 6.30 iki 15.15 val.). Po instruktažo pareiškėjas pėsčiomis išvyko į Gedimino prospektą, tačiau pastebėjo, kad pamiršo segtuvą su dokumentais, todėl grįžo atgal. Į maršrutą Gedimino prospekte pareiškėjas atvyko 8.25 val., apie atvykimą į maršrutą Operatyvaus valdymo skyriui nepranešė, nes pamiršo, tačiau apie situaciją telefonu informavo savo būrio vadą, klausėsi radijo ryšio, kvietimų negirdėjo. Darbo pabaigoje išsikrovė pareiškėjo radijo stotis, be to, netrukus pareiškėjui telefonu pranešė apie pablogėjusią jo trejų metų vaiko sveikatos būklę, todėl pareiškėjas išvyko į Kelių patrulių rinktinę, persirengė automobilyje, nustatyta tvarka grąžino tarnybinį ginklą bei spec. priemones ir išvyko namo. Būrio vadą telefonu pareiškėjas informavo apie tai, kad darbą baigė anksčiau. Pareiškėjas sutiko, kad padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau jis buvo sąlygotas išsiblaškymo bei susirūpinimo vaiko sveikata, o ne tyčinių veiksmų, todėl pareiškėjo kaltės forma turėtų būti perkvalifikuota į neatsargumą. Pasak pareiškėjo, šios aplinkybės tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinamos, į jas neatsižvelgta. Be to, tarnybinio patikrinimo dokumentuose yra pareiškėjo darbo grafikas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas 2016 m. sausio 15 d. dirbo nuo 6.30 iki 15.15 val., nors tą dieną pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymėjimą šeimos nario slaugai. Taigi prie Išvados pridėti įrodymai neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamu Įsakymu jam yra paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, už dėl neatsargumo padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui turėtų būti paskirta švelniausia nuobauda – pastaba.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas, atvykęs į patruliavimo maršrutą, apie tai, kad pradėjo tarnybą, nepranešė budėtojui, kuriam tarnybos metu jis yra operatyviai pavaldus; 14.41 val. kviečiamas radijo ryšiu pareiškėjas neatsiliepė. Iš vaizdo įrašų nustatyta, kad 14.41.37 val. pareiškėjas nusiginklavęs išvyko namo, nieko apie tai neinformavo, nors darbo laikas pagal grafiką nebuvo pasibaigęs. Pareiškėjas iš patruliavimo maršruto išvyko nepranešęs budėtojui ir negavęs jo leidimo, po tarnybos sugrįžęs į policijos įstaigą neprisistatė instruktavusiam pareigūnui ar atsakingam asmeniui, tarnybą baigė neatlikęs visų privalomų procedūrų.

Išvadoje pateiktas pareiškėjo veiksmų vertinimas yra pagrįstas, pats pareiškėjas pripažįsta Išvadoje nurodytus pažeidimus. Pareiškėjas po instruktažo į tarnybą išvyko pėsčiomis, kadangi jo teigimu, gretimame maršrute dirbantis ekipažas jau buvo išvažiavęs. Šie pareiškėjo teiginiai paneigti vyriausiųjų patrulių P. Š. ir O. G. parodymais, kad pareiškėjas nei prieš instruktažą, nei po jo pavežti iki maršruto neprašė. Akivaizdu, jog pareiškėjas, privalėdamas būti rūpestingas ir atsakingas bei pagal įprastą praktiką turėdamas vykti su gretimo maršruto ekipažu, pasirinko vykimo į maršrutą būdą, kuris leistų kuo mažiau laiko vykdyti tarnybą.

Pareiškėjo vykimas į maršrutą vyko neproporcingai ilgai – 5 km pareiškėjas vyko apie 2 valandas. Taigi pareiškėjas tyčia vengė vykdyti tarnybą, o darbo laiką skyrė buvimui nenustatytoje vietoje, nesusijusioje su patruliavimo maršrutu, vengdamas pavestų funkcijų vykdymo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis apie atvykimą į maršrutą pamiršo pranešti budėtojui, yra nepagrįsti, kadangi ši kiekvieną dieną vykdoma procedūra yra neatsiejama nuo tarnybos vykdymo. Pareiškėjas taip pat savavališkai tyčia pasišalino iš maršruto.

Jeigu pareiškėjas būtų susisiekęs su budėtoju ir paaiškinęs situaciją, budėtojas, atsižvelgdamas į padėtį, galėjo leisti anksčiau baigti tarnybą, tačiau net ir tai žinodamas, pareiškėjas sąmoningai pasirinko savavališką pasišalinimą iš maršruto. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, lengvinančių jo atsakomybę. Tai, kad pareiškėjas telefonu buvo informuotas apie pablogėjusią jo vaiko sveikatos būklę, nėra lengvinančios aplinkybės, kadangi esant poreikiui išvykti anksčiau yra galimybių tai padaryti oficialiai ir teisėtai.

Pažeidimai padaryti tyčia ir demonstruojant visišką atsainumą tarnybos vykdymui, todėl pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia fakto, jog į tarnybą atvyko vėliau ir iš jos išvyko anksčiau nei nustatyta, tačiau nurodo, kad tarnybą anksčiau paliko dėl vaiko ligos, teigia, jog radijo ryšio klausė, tačiau jokio kvietimo negirdėjo, o pranešti apie savo atvykimą į maršrutą pamiršo. Teismo vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, nes net atsižvelgiant į tai, jog į maršrutą pareiškėjas vyko pėsčiomis, jo vykimo laikas yra per ilgas, t. y. nuo Mėnulio gatvės iki Gedimino prospekto jis vyko apie 2 valandas.

Pareiškėjo argumentą, kad į darbo vietą jis vyko pėsčiomis, nes gretimame maršrute dirbantis patrulių ekipažas jau buvo išvykęs, paneigia E. L. ir O. G. tarnybiniai pranešimai, kuriuose nurodyta, kad jie patruliavo šalia pareiškėjo maršruto, tačiau pareiškėjas nei prieš instruktažą, nei po jo neprašė pavežti iki darbo vietos. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginį, kad jis radijo ryšio klausėsi, tačiau iškvietimų negirdėjo, bei kad vėliau radijo ryšys išsikrovė, kadangi šiuos teiginius paneigia byloje esantis N. S. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog visose naudojamose radijo stotyse akumuliatoriai yra pakeisti naujais, visiškai išsikrovusios radijo stoties atvejų nebuvo, pareiškėjo radijo stoties gedimų nenustatyta.

Jokių įrodymų, kad radijo ryšys veikė blogai ar buvo išsikrovęs, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad byloje pateikti nuoseklūs ir neprieštaringi įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš darbo vietos nepranešė, pareiškėjo teiginiai, jog radijo ryšys buvo išsikrovęs yra paneigti. Visais atvejais tarnyba turi būti paliekama apie tai pranešus savo tiesioginiam vadui, tačiau pareiškėjas to nepadarė. Teiginys, jog pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš maršruto nepranešė, nes pamiršo, taip pat negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas šį veiksmą atlieka kiekvieną kartą pradėdamas ir baigdamas patruliavimą, tokie veiksmai yra ne vienkartinio pobūdžio, įprasti. Pareiškėjas, kaip statutinis tarnautojas, privalo atlikti tarnybą sąžiningai ir rūpestingai bei vadovaudamasis jo tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais, todėl išsiblaškymas (taip teigia pareiškėjas) nelaikytinas lengvinančia aplinkybe. Jokių kitų pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė ir pareiškėjo teiginį dėl prie Išvados pridėtų įrodymų neatitikties faktinėms aplinkybėms, kadangi iš teismui pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 15 d. nedirbo.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 34 straipsnyje nustatytu tarnybinę atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo išsiblaškęs, nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bei konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinis pažeidimas pagrįstai kvalifikuotas kaip tyčinis. 2016 m. vasario 26 d. charakteristikoje pareiškėjas yra charakterizuojamas gerai, tačiau nurodyta, kad jam trūksta pareigingumo ir atsakomybės. Atsižvelgdamas į šią charakteristiką bei tai, kad pažeidimas kvalifikuotas kaip tyčinis, teismas darė išvadą, kad griežtas papeikimas laikytinas pagrįsta ir proporcinga nuobauda.

III. 8. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinė, padarė konstatuodamas, jog byloje nenustatyta lengvinančių aplinkybių. Pareiškėjo įsitikinimu, kaltės forma nustato subjekto santykį su jo padarytais veiksmais, tai yra tokio santykio objektyvi išraiška, todėl ji yra vertinama savarankiškai nuo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi pareiškėjo charakteristikos dalimi, prieštaraujančia likusiai jo charakteristikai, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas išmano darbo specifiką, žino teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą, yra pakankamai profesionalus, kvalifikuotai sprendžia dalykinius klausimus, vykdo vadovybės užduotis bei pavedimus, kokybiškai pildo tarnybinę dokumentaciją. Pareiškėjas per visą tarnybos laiką (10 metų) nebuvo baustas tarnybine nuobauda, tačiau buvo skatintas.

10. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d.

12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus AVPK viršininko Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą, tačiau mano, jog Įsakymu jam yra paskirta per griežta tarnybinė nuobauda, prašo šią nuobaudą sušvelninti, skiriant pastabą.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog byloje pateikti nuoseklūs ir neprieštaringi įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas apie savo atvykimą ir išvykimą iš darbo vietos nepranešė, pareiškėjo teiginiai, jog radijo ryšys buvo išsikrovęs yra paneigti, byloje nenustatytos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pažeidimas kvalifikuotas kaip tyčinis, taigi griežtas papeikimas laikytinas pagrįsta ir proporcinga nuobauda.

14. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad ginčijamu Įsakymu jo kaltės forma nepagrįstai buvo kvalifikuota kaip tyčia ir dėl to jam buvo paskirta per griežta nuobauda, kuri turi būti sušvelninta.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (žr., pvz., 2013 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-971/2013). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

17. Vadovaujantis Statutu (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Statuto 33 str. 2 d.). Statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Vidaus tarnybos statuto 34 straipsnyje.

18. Nagrinėjamu atveju iš Išvados turinio matyti, kad joje yra pateiktas tik siūlymas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nekonkretizuojant jos rūšies. Konkreti pareiškėjui skiriamos tarnybinės nuobaudos rūšis – griežtas papeikimas – yra nurodyta tik skundžiamame Įsakyme, tačiau jame nėra jokių argumentų, dėl kurių pareiškėjui siūloma skirti būtent tokią tarnybinę nuobaudą.

19. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktoje A. S. 2016 m. vasario 26 d. charakteristikoje pareiškėjas iki tarnybinio pažeidimo iš esmės yra charakterizuojamas teigiamai, kaip išmanantis darbo specifiką, žinantis policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, pakankamai profesionalus, kvalifikuotai sprendžiantis dalykinius klausimus, savarankiškai sprendžiantis iškilusias problemas, vykdantis užduotis ir pavedimus, kokybiškai pildantis policijos dokumentaciją. Pareiškėjas galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, vieną kartą buvo skatintas.

20. Byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo padarytą nusižengimą ir kitas aplinkybes, reikšmingas tarnybinei nuobaudai paskirti, teismas privalo vertinti laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios ABTĮ redakcijos 57 str.) reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

21. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį bei kad šis pažeidimas realių pasekmių nesukėlė, atsižvelgdama į pareiškėjo tarnybos stažą, į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, buvo skatintas, galiojančių nuobaudų neturėjo, taip pat į tai, kad Įsakyme ir Išvadoje nėra motyvų dėl to, kodėl pareiškėjui paskirtas būtent griežtas papeikimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog Įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda nėra adekvati ir proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui (per griežta), todėl turi būti švelninama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje A552-2748/2012).

22. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas tos pačios pamainos (2016 m. sausio 14 d. nuo 6.30 iki 15.15 val.) metu neproporcingai ilgai vyko į jam skirtą maršrutą, budinčiam pareigūnui, kuriam buvo operatyviai pavaldus, nepranešė nei apie atvykimą į maršrutą, nei apie tai, kad iš maršruto pasišalino anksčiau nustatyto laiko, negavo leidimo pasišalinti iš maršruto, o grįžęs į policijos įstaigą neprisistatė atsakingam asmeniui, t. y. tarnybą baigė neatlikęs visų privalomų procedūrų.

Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, tačiau mano, jog priežastys, dėl kurių nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos reikalavimų (dokumentų palikimas instruktavimo vietoje bei vaiko sveikatos pablogėjimas), turėtų lemti švelniausios Statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos tarnybinės nuobaudos – pastabos – taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, kadangi minėtos pareiškėjo nurodytos priežastys turi būti vertinamos kartu su kitomis pažeidimo aplinkybėmis.

Kaip minėta (tą apeliaciniame skunde akcentuoja ir pats apeliantas), pareiškėjas yra charakterizuojamas kaip išmanantis darbo specifiką bei policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, todėl atvykimo į tarnybos vietą ir tarnybos baigimo tvarka jam turėjo būti gerai žinoma, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo darbo stažą bei tai, kad šiuos veiksmus jis atlieka kiekvienos pamainos metu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (dokumentų palikimas instruktavimo vietoje bei vaiko sveikatos pablogėjimas) buvo ekstraordinarios, t. y. tokios, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybių tinkamai informuoti atsakingus asmenis apie susiklosčiusias asmenines aplinkybes bei nustatyta tvarka pradėti / tęsti / užbaigti tarnybą.

Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teiginiai, kad radijo ryšys buvo išsikrovęs ar sugedęs, yra paneigti byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats pasirinko konkretų elgesio variantą, t. y. vykti į maršrutą pėsčiomis, nepranešti budėtojui apie atvykimą į maršrutą ir išvykimą iš jo, pasišalinti iš maršruto negavus tam leidimo ir baigti tarnybą neatlikus visų būtinų procedūrų. Todėl Statuto 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta tarnybinė nuobauda – pastaba negali būti laikoma adekvati pareiškėjo padarytam tarnybiniam nusižengimui.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti pareiškėjui paskyrus švelnesnę už giežtą papeikimą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

23. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Įsakymu jam skirtos tarnybinės nuobaudos sušvelninimo. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Vilniaus AVPK viršininko Įsakymu pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą švelnesne tarnybine nuobauda – papeikimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 10-TE-212 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui A. S.“ pareiškėjui A. S. paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą pakeisti švelnesne tarnybine nuobauda – papeikimu.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė