2016-03-03 Nr. AB-5085-3-61-3-03626-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2470-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03626-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 307, 330, 208, 374, 291, 309, 256, 375 buvo laikomas nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K kamerų sąlygos neatitiko higienos normų. Pažymėjo, kad kartais kamerose būdavo laikoma daugiau asmenų, nei yra lovų. Jam dirbtinėje šviesoje tekdavo praleisti visą dieną, o nakties metu būdavo įjungtas naktinis apšvietimas. Kamerose nebuvo ventiliacijos. Langai išdaužyti, todėl susidarydavo skersvėjis. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, dėl to žodžiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, taip pat į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau į jo skundus nebuvo reaguojama. Kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, o pareigūną išsikviesti nebūdavo galimybės. Nors pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, tačiau buvo atsisakyta jį laikyti atskirai nuo kitų kalinamų asmenų, todėl jis nuolat jautė baimę, kad su juo bus „susidorota“. Kiti laikomi asmenys iš jo tyčiojosi, fiziškai smurtavo (stumdė), o pareiškėjo psichologas nekonsultavo. Lukiškių TI-K valstybinė kalba dažnai buvo ignoruojama, prižiūrėtojai vartojo necenzūrinius žodžius, rusicizmus. Apibendrindamas teigė, kad jis buvo laikomas jo orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis, dėl ko buvo sutrikdyta jo sveikata. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nereagavo į jo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų (rūkimo kamerose), pareiškėjas patyrė stresą, negatyvias emocijas, įtampą, žeminantį elgesį, jį kamavo psichologinės problemos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K taip pat prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir nurodė, kokiose, kokio dydžio kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2011 m. liepos 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kalinamiems asmenims būti pasivaikščiojimo kiemelyje, sportuoti, leisti laiką bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti televiziją, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų laisvės atėmimo įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytą minimalią normą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalinamiems asmenims yra suteikiami. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su kenkėjų naikinimo ir prevencijos paslaugas teikiančia įmone. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Jos vėdinamos atidarius langus. Anot Lukiškių TI-K, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, kurie yra bendro pobūdžio. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laikė nepagrįstu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014 m. liepos 28 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas senaties terminą taikė ir ginčą nagrinėjo nuo 2011 m. liepos 28 d.

Vadovaudamasis bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad laikotarpiu, dėl kurio pareikštiems reikalavimams senaties terminas netaikytinas, t. y. nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., 41 dieną pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 2 dienas – vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Byloje esančių faktinių duomenų pagrindu kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, (t. y., kad Lukiškių TI-K kalinimo sąlygos yra antisanitarinės, kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, pagalbos iškvietimo mygtukų, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, laisvės atėmimo įstaigos prižiūrėtojai vartojo necenzūrinius žodžius, ignoravo valstybinę kalbą, pareiškėjas neturėjo galimybės konsultuotis su psichologu) teismas nenustatė. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 1 d. pažymoje Nr. 24-6722 nurodyta, jog pareiškėjas 2010 m. sausio 18 d. atvykęs į Lukiškių TI-K neinformavo, kad 1994 m. dirbo Lukiškių TI-K prižiūrėtoju, jo asmens byloje tokių duomenų taip pat nebuvo, todėl jis buvo paskirtas į kamerą kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esami pareigūnai, o iki 2011 m. rugsėjo 9 d. jis jokių skundų dėl laikymo sąlygų neteikė. Vertindamas, ar nagrinėjamu atveju priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neinformavo Lukiškių TI-K administracijos, jog yra buvęs pareigūnas, o byloje nėra įrodymų, kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė jo sveikatai. Todėl teismas konstatavo, kad nustatyti pažeidimai (2 dienų pareiškėjo kalinimas Lukiškių TI-K per mažo ploto sąlygomis ir laikymas vienoje kameroje kartu su kitais kalinamaisiais) nebuvo sunkaus pobūdžio, dėl to pažeistų teisių konstatavimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 7 246 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tvirtina, kad skundo padavimo dieną, t. y. 2014 m. liepos 31 d., senaties terminas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikti dar nebuvo pasibaigęs. Teigia, kad žodžiu buvo nurodęs Lukiškių TI-K pareigūnams, jog pats yra buvęs pareigūnas, tačiau šią informaciją minėti asmenys ignoravo. Pažymi, kad šioje byloje aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad tam tikri suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pabrėžia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas galbūt netinkamomis kalinimo sąlygomis, todėl patyrė stresą, negatyvias emocijas, įtampą, žeminantį elgesį, jį kamavo psichologinės problemos.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K pateikta 2014 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 24-6722 „Dėl nuteistojo E. K.“ (b. l. 51) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2014 m. liepos 28 d. (b. l. 19). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie jo atžvilgiu galbūt daromus pažeidimus ir priežasčių, dėl ko nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, iš esmės nenurodo. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. liepos 28 d. turėjo pagrindą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kalinimo laiką, jo gyvenamųjų kamerų plotą bei jose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 22-23, 92), pažymi, kad iš šių 43 parų, pareiškėjo praleistų Lukiškių TI-K, 2 paras jis gyveno vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas yra buvęs pareigūnas (b. l. 14-16), tačiau Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais.

Taigi Lukiškių TI-K pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais kalinamais asmenimis, kurie nėra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, o tai yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalimi. Dėl to Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Kita vertus, įvertinus bylos duomenis ir atsižvelgus į detalius ginčijamame sprendime pateiktus teismo motyvus, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K kitais veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 107-116) taip pat nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kitus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo teismui 2015 m. vasario 4 d. išsiųstas paaiškinimas (b. l. 119-120) nevertintinas, kadangi minėtas procesinis dokumentas pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto valstybinės kalbos reikalavimo.

Pabrėžtina, kad sprendžiant, ar šioje byloje pareiškėjui priteistinas neturinės žalos atlyginimas, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad 43 paras Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant reikalavimus, kurie draudžia jį, kaip buvusį pareigūną, kameroje laikyti kartu su asmenimis, kurie nėra buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas turėjo pagrindą abejoti dėl savo saugumo, o tai neabejotinai jam sukėlė papildomus išgyvenimus, stresą, baimę. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas tik 2 paras (1 visą parą ir 2 kartus po pusę paros), o pažeidžiant nustatytus, kaip buvusiam pareigūnui, papildomus saugumo reikalavimus – 43 paras. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi laikyti pareiškėją netinkamomis sąlygomis, sudaryti jam blogesnes kalinimo sąlygas nei kitiems asmenims. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pareiškėjo atžvilgiu. Todėl vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra

130 Eur.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui E. K. (E. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė