2013-09-05 Nr. AB-4661-3-61-3-02953-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1409/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-029537-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 150 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė tuo, kad 2012 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K parduotuvėje užsisakė maisto prekių, kurių sąraše buvo įrašyti apelsinai, bet apelsinų jam neatnešė. Nurodė, kad kitam kameroje atliekančiam bausmę nuteistajam 2012 m. liepos 31 d. atnešė užsakytų apelsinų. Teigė, kad dėl to patyrė kančias, patyčias bei nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–15).

Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje numatyta nuteistųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 buvo patvirtintos tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentų ir kainų kontrolės taisyklės, kuriose yra nurodytas privalomas maisto produktų asortimentas. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 31 d. negavo apelsinų, o kartu su juo buvęs R. L. gavo 2 kilogramus apelsinų. Teigė, kad dėl pareiškėjo nusiskundimo buvo informuotas atsakingas už šios parduotuvės veiklą UAB „Smulkus urmas“ vadybininkas ir pažadėta, kad šios problemos bus pašalintos. Mano, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. liepos 30 d. Lukiškių TI-K parduotuvei pateikė prašymą maisto produktų įsigijimui, kuriame be kitų maisto produktų buvo užsakytas 1 kg apelsinų. UAB „Smulkus urmas“ 2012 m. liepos 31 d produktų įsigijimo kvite apelsinai neįrašyti. Iš tos pačios dienos UAB „Smulkus urmas“ kito produktų įsigijimo kvito matyti, kad buvo parduoti 2 kg. apelsinų, kuriuos 2012 m. liepos 31 d buvo užsakęs (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 1 d. su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jam neatnešė vaisių, t. y. apelsinų. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2012 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 22-2097 atsakė pareiškėjui, kad dėl skundo buvo informuotas UAB „Smilkus urmas“ vadybininkas ir pažadėta, kad šios problemos bus pašalintos ir visų prekių, esančių Lukiškių TI-K parduotuvėje tiekimas bus užtikrintas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjui nurodytą dieną nebuvo pristatyti apelsinai, byloje neginčijama. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir pasisakymo teismo posėdžio metu matyti, kad tokie faktai daugiau nepasikartojo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog tai, kad pareiškėjui vieną kartą nebuvo pateikti užsakyti apelsinai, yra vienkartinis, trumpalaikis nepatogumas, trumpalaikis neigiamas poveikis, nesudaręs kliūčių nesudėtingai jį įveikti, t. y. pakartoti užsakymą. Be to, pareiškėjas nei su skundu, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių jo patirtą neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų (medicininių dokumentų apie pablogėjusią sveikatą, emocinę būseną ar pan.), o tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, todėl ir ši aplinkybė įrodo jo reikalavimo dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nepagrįstumą. Nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog padaryto pažeidimo sukelti išgyvenimai truko visą savaitę, nes tik po tiek laiko pareiškėjas galėjo pakartoti užsakymą. Atkreipia dėmesį, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę gali tik kartą per savaitę raštu kreiptis į Lukiškių TI-K direktorių dėl prekių iš sąrašo užsakymo, negali pakeisti trūkstamų prekių kitomis ar pasirinkti iš kitos parduotuvės. Mano, kad jo teismui pateikti įrodymai (kvitų kopijos) patvirtina, kad kalėjimo administracijos darbuotojai tyčia neatnešė jam apelsinų, nes jo sąskaitoje buvo mažiau pinigų, nei R. L. sąskaitoje. Be to, pažymi, kad teismas į posėdį neiškvietė liudytojo R. L., kuris teismui galėtų paliudyti, kaip pareiškėjas jautėsi visą savaitę negavęs savo užsakytų apelsinų ir negalėdamas jų paprašyti iš R. L., nes tai draudžia BVK 110 straipsnio 4 dalis. Dėl minėtų išgyvenimų pareiškėjas kreipėsi į psichologinę tarnybą ir pateikė tai patvirtinančius Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento raštus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70–71) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir sutinka su teismo padarytomis išvadomis. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi šioje byloje nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad ginčas kilo dėl to, jog pareiškėjo užsakymas, pateiktas viena diena (2013 m. liepos 30 d.) prieš prekių išdavimą (2012 m. liepos 31 d.), kuriame buvo nurodytas pageidavimas įsigyti 1 kilogramą apelsinų, nebuvo patenkintas ir dėl šios priežasties pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo turinį pabrėžia, jog byloje kyla valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taigi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso inter alia 6.271 straipsnio taikymo klausimas. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249straipsnis), tačiau valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

Šioje byloje pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri kilo dėl neįvykdyto jo užsakymo – jam nepristatytų 1 kilogramo apelsinų – dėl ko, 2 kilogramus gavus ir vartojus jo kameros draugui bei negalint paprašyti iš jo, jis patyrė moralinius išgyvenimus, depresiją.

Kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliuojamą sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis, o tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę, 5310/71). Praktikoje nurodoma ir tai, kad asmens kalinimo sąlygos turi būti suderinamos su pagarba žmogaus orumui, kad sulaikymo priemonių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų kalinamajam tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, bei, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, kalinčiojo sveikata ir gerovė būtų tinkamai apsaugotos (žr. 2013 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Toma Barbu prieš Rumuniją, 19730/10; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad vien tik atitinkamos neturtinės teisės pažeidimas nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, todėl neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos atitinkamu atveju įstatymo reikalaujamos civilinės atsakomybės sąlygos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio mėn. 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Remdamasi išdėstyta teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prekių tiekimo sutrikimas (prekių tiekėjui pritrūko apelsinų produkcijos iš sandėlio) negalėjo lemti reikšmingų ir didelių išgyvenimų, viršijančių EŽTT suformuoto minimalaus žiaurumo lygio standarto bei viršyti kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, nes truko neilgai (savaitę) ir yra ištaisytinas (galima pakartoti užsakymą kitą savaitę). Dėl šių priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariamais veiksmais asmeniui nėra padarytas net menkiausio laipsnio neigiamas poveikis. Neturinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas taip pat nėra įrodytas.

Nenustačius Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo personalo neteisėtų veiksmų bei neturtinės žalos atsiradimo CK 6.271 straipsnio prasme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl žalos atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų ir nepagrįstų, nepasisako ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir objektyviai nustatė bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė