2019-09-11 Nr. AB-17170-3-62-3-02125-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1237-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02125-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Kauno TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. buvo laikomas Kauno TI kamerose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad ankštose 18 kv. m. kamerose buvo laikoma po 3–6 asmenis, kamerų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų užimamas plotas, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas tvirtino, kad patalpose garsiai ūžė vėdinimo sistema, nebuvo galimybės atidaryti langų. Patalpose buvo šalta, kaupėsi drėgmė, nepakako apšvietimo. Rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, tai žemino orumą. Pareiškėjas nurodė, kad kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo verčiamas šaltoje patalpoje nusirengti ir daiktus susidėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad pareigūnai savo veiksmais sudarė konfliktines situacijas, provokavo. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Pareiškėjas teigė, jog dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

3. Atsakovas Kauno TI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 4 d. iki 2015 m. gegužės 12 d. kamerose Nr. 166, Nr. 222, Nr. 235, Nr. 154, Nr. 170. Atsakovas tvirtino, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu buvo pažeista neilgą laikotarpį – 27,5 dienas. Be to, kamerose pareiškėjui teko nuo 3,50 iki 13,99 kv. m. ploto ir šis pažeidimas nebuvo tęstinis, todėl laikytinas mažareikšmiu. Atsakovas nurodė, kad kamerose, kuriose langai neatsidaro, yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, tačiau pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose su neatidaromais langais. Atsakovas akcentavo, kad atsižvelgiant į nuteistųjų prašymus, kamerose įjungiamas papildomas dirbtinis apšvietimas. Atsakovas nurodė, kad neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs. Pareiškėjas taip pat nesikreipė su prašymu dėl jo perkėlimo į kitą kamerą su nerūkančiais asmenimis. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno TI priėmimo-paskirstymo skyriuje atliekant kratas daiktai dedami ant stalų, patalpos šildomos ir reguliariai valomos. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas tik deklaratyviai teigė, kad buvo kankinamas, tačiau nepateikia įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala buvo padaryta. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas teismui teikė melagingą informaciją apie kalinimo sąlygas ir piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Atsakovas prašė daliai pareiškėjo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą ir prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 260 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno TI netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2015 m. gegužės 4 d., o atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos (toliau – CK). Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

8. Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir sprendė, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl kalinimo sąlygų į Kauno TI administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. rugsėjo 29 d. (b. l. 15), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, sveikatos pablogėjimą ir pan. Tačiau, teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Teismas akcentavo, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymas tenkino, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 28 d. taikė trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimą už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas nurodė, kad atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertinamos.

9. Teismas nustatė, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. gegužės 4 d.

10. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

11. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir pabrėžė, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

13. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose 18 kv. m. ploto Kauno TI kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Kauno TI kamerose: nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. (duomenų nepateikta), nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2015 m. sausio 26 d. – kameroje Nr. 154, kurios plotas 13,99 kv. m., ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų, nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. – kameroje Nr. 170, kurios plotas 15,10 kv. m., buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų (b. l. 41-46). Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, nurodė, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismas nurodė, kad 2017 m. spalio 10 d. nutartimi įpareigojo Kauno TI pateikti teismui išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visus su ginčo dalyku susijusius dokumentus. Tačiau konkrečių duomenų apie pareiškėjo kalinimą Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. (7 paros) į bylą nebuvo pateikta. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas rėmėsi pareiškėjo skundo argumentais ir konstatavo, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. jis buvo laikomas 18 kv. m. kameroje, kurioje buvo laikoma iki 6 asmenų.

15. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. (7 paros) pareiškėjui kameroje teko 3 kv. m. ploto (18 kv. m. / 6 ), nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. (7 paros), nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. sausio 5 d. (6 paros), nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (8 paros), 2015 m. sausio 26 (1 para) pareiškėjui kameroje teko 3,49 kv. m. (13,99 kv. m. / 4) ploto (b. l. 5-6, 41-46). Teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista iš viso 29 paras.

16. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad didelę dalį kamerų ploto užėmė baldai. Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m. – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų užimamas plotas. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nurodė, jog minėtos skundo aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013). Teismas sprendė, jog pripažinus, kad nagrinėjamu atveju kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, bei atsakovo argumentą, kad jis neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013) ir atsižvelgęs į tai, kad, bylos duomenimis, pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis į Kauno TI administraciją nesikreipė, darė išvadą, jog atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje skundo dalyje nenustatyta.

18. Teismas dėl pareiškėjo argumento, kad Kauno TI kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, vertino byloje esančias kratų patalpos nuotraukas (b. l. 25–29), iš kurių sprendė, kad patalpos pakankamai tvarkingos, švarios, uždaros. Teismas nurodė, jog nors nei pareiškėjas, nei atsakovas į bylą nepateikė įrodymų apie kratų patalpos oro temperatūrą, tačiau atsižvelgęs į tai, kad minėtos patalpos nėra gyvenamosios patalpos, o kratos procedūros trunka neilgai, darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo esant kratų patalpos žemai temperatūrai yra deklaratyvūs ir atmestini.

19. Teismas dėl pareiškėjo argumentų dėl nepakankamo vėdinimo, galimybės atidaryti lango kamerose nebuvimo, mechaninės vėdinimo sistemos garsaus veikimo, nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Kauno TI kamerų vėdinimo sistema atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose langai neatsidaro, yra įrengta mechaninė ventiliacija. Kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus. Teismas atsižvelgė, kad atsakovas akcentavo, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose su atidaromais langais. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis Kauno TI administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langą, ar, kad būtų reiškęs pretenzijas dėl netinkamai (per garsiai) veikiančios mechaninės vėdinimo sistemos. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo kamerų vėdinimo, garsiai veikiančios mechaninės ventiliacijos atmetė kaip deklaratyvius.

20. Teismas dėl pareiškėjo argumento dėl žemos oro temperatūros ir nepakankamo apšvietimo, nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, kamerų natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 proc., mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx. Kamerų temperatūra šiltuoju metų laiku turi būti 18 – 28 oC, šaltuoju – 18–22 oC (HN 76:2010 26 p.). Atsižvelgęs į tai, kad natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), teismas sprendė, jog šiuo atveju negalima konstatuoti Kauno TI neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, jog oro temperatūra ir apšvietimas gyvenamosiose patalpose atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus, akcentavo, kad atsižvelgiant į suimtųjų prašymus, kamerose papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas, o Kauno TI neturi duomenų, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių (netinkama oro temperatūra, apšvietimas) būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją. Byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Kauno TI administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl regėjimo pablogėjimo. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardinti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai.

Teismas vertino, kad pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Kauno TI, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

21. Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokavo, kėlė konfliktines situacijas), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetė kaip nepagrįstus.

22. Kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau teismas dėl jų nepasisakė ir neanalizavo.

23. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas padarė išvadą, kad Kauno TI iš viso 29 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas nurodė, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

24. Teismas analizavo pareiškėjo argumentus, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sveikatos sutrikimus ir pan. Teismas vertino, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini) (b. l. 74, 78, 82, 83), taigi pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio. Jokių kitų duomenų, apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

25. Teismas nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į pažeidimo mastą bei trukmę (22 paras gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 0,11 kv. m., 7 paras – 0,60 kv. m.), įvertinęs tai, kad šį plotą dar labiau mažino kameros baldų užimamas plotas, darė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

26. Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, ar, kad dėl to būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sveikatos pablogėjimas, ar sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis turi būti mažinamas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 260 Eur šią sumą priteisiant iš atsakovo.

III. 27. Atsakovas Kauno TI apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis netinkamas, bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį arba sprendimu pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą kaip pakankamą atlyginimą už patirtą neturtinę žalą. Atsakovas taip pat prašo nustačius aplinkybes, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas negali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir priimti naujo sprendimo arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies (dėl 7 pažeidimo dienų patikslinimo) ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

28. Atsakovas teigia, kad neginčijo fakto, jog pareiškėjo suėmimo vykdymo metu 22 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameroje tenkantis plotas – 3,6 kv. m., tačiau teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad teismas įvertino faktą, kad atsakovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d., viso 7 dienas ir konstatavo, kad Kauno TI nenurodžius duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas minėtu laikotarpiu, pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepaneigti.

29. Atsakovas teigia, jog nepateikė duomenų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d., nes netinkamai įvertino senaties skaičiavimo pradžios taisykles. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad sutinka su teismo vertinimu dėl nepaneigtų pareiškėjo teiginiu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d., tačiau nesutinka su teismo pažeidimo nustatymo faktu ir pažeidimo nustatymo metodo pasirinkimu, dėl kurio galimai netinkamai padidinta pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

30. Atsakovas teigia, jog teismas galimai be pagrindo konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjas kameroje buvo su dar 5 asmenimis, viso – 6 asmenys. Atsakovas teigia, jog toks teismo vertinimas kelia pagrįstų abejonių, nes pareiškėjas savo skunde nurodė, ir pats teismas savo sprendime pripažino, kad pareiškėjas Kauno TI laikymo metu buvo kalinamas 18 kv. m. kameroje, kurioje buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų vienu metu. Atsakovas mano, kad teismas netinkamai pasirinkdamas pažeidimo nustatymo metodą, konstatavo pažeidimą vertindamas didžiausią pareiškėjo nurodytą asmenų kameroje skaičių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nenurodė tokio pasirinkimo priežasties ir neargumentavo, kodėl nevertino pareiškėjo teiginio, jog kameroje galėjo būti ir 3 asmenys.

31. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 56 straipsnio 4 ir 6 dalimi ir teigia, kad teismas turėjo galimybę pasiūlyti atsakovui pateikti duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d., siekdamas priimti abejonių dėl kameroje buvusių asmenų skaičiaus nekeliantį sprendimą. Atsakovo vertinimu, teismui nustačius, jog Kauno TI netinkamai vertino senaties skaičiavimo pradžią, bei neturint objektyvių galimybių nustatyti pažeidimo mastą iš pareiškėjo teiginių, tikslinga ir efektyvu būtų pasiūlyti Kauno TI pateikti papildomą informaciją, kuri padėtų tiksliai nustatyti pažeidimo faktą ir mastą.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir pažymi, kad 22 pažeidimo nustatymo dienas, su kuriomis atsakovas sutinka, minimalus asmeniui kameroje tenkančio ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai, t. y. trūko 0,11 kv. m. atsakovas nurodo, kad už kiekvieną pažeidimo dieną pareiškėjui buvo priteista po beveik 9 eurus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime pateikta praktika nėra analogiška nustatytų pažeidimų trukmės, masto ir intensyvumo prasme, nes nagrinėjamu atveju padaryto pažeidimo vertinimo kriterijai mažareikšmiai, o pateiktose teismų praktikos pavyzdžiuose pažeidimai didelio masto, ilgos trukmės ir nepalyginamai didesnio intensyvumo. Atsakovui abejonių kelia ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas, nes nagrinėjamu atveju dėl užfiksuoto nežymaus pažeidimo sukeltos neturtinės žalos atlyginimo suma didesnė, nei teismų praktikoje užfiksuotų didelio masto pažeidimų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo suma. Atsakovas mano, kad tokį žalos atlyginimo sumų neatitikimą galėtų lemti pasikeitusios ekonominės sąlygos – atsakovo turtinė padėtis, tačiau nėra pagrindo teigti, kad ekonominė situacija pagerėjo dvigubai ar itin žymiai, todėl dvigubinti priteisiamų sumų dydį nėra pagrindo.

33. Atsakovas teigia, jog nesutinka su teismo sprendime nustatytų 22 (laikytina rašymo apsirikimu 7) pažeidimo dienų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d., kadangi teismas nepagrįstai nustatė maksimalų pareiškėjo nurodytą asmenų skaičių kameroje. Atsižvelgus į tai, kad maksimalus pareiškėjo nurodytų asmenų skaičius pasirinktas nepagrįstai, atsakovo vertinimu, neturtinė žala už šį laikotarpį neturėtų būti priteisiama.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Kauno TI veiksmų, laikant pareiškėją netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 iki 2015 m. gegužės 4 d.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Kauno TI 29 paras nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. minimali gyvenamojo kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, todėl pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam 260 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, jog jis nesutinka su teismo pažeidimo nustatymo faktu ir pažeidimo nustatymo metodo pasirinkimu bei su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pažeidimo nustatymo faktu ir metodu, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Kauno TI 22 paras buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida, kurią užtikrinti privalo atsakovas, siekdamas, jog asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Pasisakydama dėl atsakovo argumento, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

39. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi būtent Kauno TI turi pareigą užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie pareiškėjo kalinimo sąlygas (nurodytas konkretus drauge su pareiškėju laikytų asmenų skaičius konkrečią dieną / laikotarpį), o tokios informacijos nepateikus, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 5 d. pareiškėjui galimai nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. plotas bei buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas iš viso 29 paras buvo laikomas galimai neužtikrinant nustatytų minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl priežasčių, kodėl reikalinga informacija nebuvo pirmosios instancijos teismui pateikta (nes neteisingai Kauno TI skaičiavo senaties terminą), bei pažeidimo nustatymo metodo pasirinkimo laikytini nereikšmingais.

40. Atsakovas taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (liet. be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

41. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

42. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

43. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2803-624/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

44. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (29 paras neužtikrintas minimalus gyvenamas plotas), dėl kurių pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą EŽTT bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (260 Eur) jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra adekvati.

45. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 3 d. spendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė