2020-11-04 Nr. AB-20584-3-62-3-02899-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1726-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02899-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 33 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas Alytaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis sveikatos ir higienos normų reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Atsakovas neužtikrino vienam asmeniui turinčio tekti ploto. Patalpose buvo drėgna, dėl ant langų esančių grotų nepatekdavo dienos šviesa, lango stiklas buvo išdaužtas, nebuvo tinkama ventiliacija, kaupėsi pelėsis, buvo tarakonų, blakių. Karantino kameroje buvo vienas stalas ir du suoliukai, todėl valgant karštą maistą reikėjo laikyti rankose, nebuvo sudarytos sąlygos valgyti prie stalo. Pabrėžė, jog karantino kameroje tualetas neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo tupimas, nuolat bėgo vanduo, buvo jaučiamas blogas kvapas. Laikino sulaikymo kameroje buvo priverstas miegoti ant žemės patiesto čiužinio. Atsakovas po etapavimų neužtikrino teisės nusiprausti po šiltu dušu. Akcentavo, jog nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, t. y. nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetėliai. Argumentavo, jog keletą kartų buvo laikomas užrakintas kameroje 23 val. be galimybės pasigaminti valgyti, taip pat laikino sulaikymo kameroje buvo laikomas po parą ir daugiau, kurioje neįrengtas tualetas, kriauklė, taip pat nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus lauke. Paaiškino, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Akcentavo, jog tam tikrą laikotarpį buvo laikomas su ŽIV infekuotu asmeniu. Pareiškėjas taip pat skundėsi netinkama maisto kokybe. Dėl netinkamų laikymo Alytaus PN sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo, bendrabučio tipo patalpose, užtikrinant teisės aktuose numatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Atsakovo atstovas akcentavo, jog 2016 m. gruodžio 9 d., 2016 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir nenustatė higienos normos reikalavimų pažeidimų. Pabrėžė, jog ginčo laikotarpiu buvo užtrinta teisės aktais nustatyta patalpų temperatūra, buvo tinkama santykinė oro drėgmė, kameros ventiliuojamos atidarius langus. Kadangi patalpas valo patys nuteistieji, prašė atmesti teiginius dėl pelėsių buvimo.

Pabrėžė, jog gyvenamosios patalpos aprūpintos teisės aktuose nustatytu inventoriumi. Paaiškino, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos būti gryname ore, kaip numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje. Akcentavo, jog gyvenamosios patalpos buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimais.

Atsakovo atstovas prašė atmesti pareiškėjo teiginius dėl parazitų buvimo patalpose, kadangi nuolat pagal poreikį yra atliekami dezinfekcijos, desinsekcijos ir deratizacijos darbai pagal sutartinius įsipareigojimus. Pabrėžė, jog užtikrinama galimybė kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas pastebėjo, kad asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra, pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose asbestas nebuvo naudojamas. Akcentavo, jog teisinis reguliavimas nedraudžia laikyti nuteistuosius kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, todėl nėra neteisėtų veiksmų.

Pabrėžė, jog Alytaus PN maisto kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, taip pat jis gaudavo pervedimus į asmeninę sąskaitą, todėl turėjo galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių, pažymint tai, jog pats pareiškėjas neteikė rašytinių prašymų išduoti higienos priemones, kaip buvo numatyta įstaigos vadovo 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24 5 punkte.

Atsakovas atstovas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė konkretaus patirtos žalos dydžio, neįrodė, jog patirta žala kilo būtent dėl Alytaus PN pareigūnų veiksmų.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN. Kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN kamerų tipo, bendrabučio tipo patalpose sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d., atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Alytaus PN bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose sąlygų, pažeidžiant vienam asmeniui turintį tekti plotą, netinkamo inventoriaus patalpose, higienos normų pažeidimo: netinkamos ventiliacijos, šviesos, pelėsių, tarakonų, blakių buvimo, netinkamai įrengto tualeto, blogo kvapo, dėl nesuteiktų galimybių nusiprausti šiltu dušu po etapavimų, higienos reikmenų neišdavimo, pasivaikščiojimo lauke neužtikrinimo, laikymo kartu su ŽIV infekuotu asmeniu, asbesto konstrukcijos statinyje, nekokybiško maisto ir kitų sąlygų.

6. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (bendrabučių tipo patalpose), o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų patvirtina, jog pareiškėjas Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio14 d., kai etapu buvo išvežtas į Kauno tardymo izoliatorių, ir buvo laikomas bendrabučio tipo arba kameros tipo patalpose. Nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 28, 26,43 kv. m ploto, įrengtos 7 miegamosios vietos; nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. vasario 1 d. bei nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. vasario 21 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 11, 12,14 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos; nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 1 d. bei nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 23 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 42, kuri yra 13,03 kv. m ploto, įrengtos 3 miegamosios vietos; nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2018 m. kovo 1 d. bei nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2018 m. kovo 23 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 44, 15,82 kv. m ploto, įrengtos 4 miegamosios vietos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. sausio 18 d. buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 3 mėnesiams, 2018 m. sausio 22 d. – perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui, 2018 m. vasario 20 d. – perkeltas į kamerų tipo patalpas 1 mėnesiui, o 2018 m. kovo 20 d. – perkeltas į kamerų tipo patalpas 2 mėnesiams. Teismas padarė išvadą, jog vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėją laikant kamerų tipo patalpose svyravo nuo 3,77 kv. m iki 4,34 kv. m ploto, o bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 3,69 kv. m iki 3,94 kv. m.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (2 paras) buvo laikomas karantine, uždarosios zonos kameroje Nr. 26, kuri yra 29,91 kv. m ploto, ir jame įrengtos 8 miegamosios vietos, bei kameroje Nr. 27, kuri yra 29,49 kv. m ploto, 8 miegamosios vietos. Atsakovo atstovo duomenimis, nėra vykdoma registracija, kurioje konkrečioje kameroje laikomas nuteistasis karantine. Pagal atsakovo atstovo duomenis pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų) buvo laikinai izoliuotas ir laikomas 20 būrio 1 kameroje, 29,53 kv. m ploto, įrengtos 8 miegamosios vietos.

Pats pareiškėjas tiek skunde, tiek atsikirtime į skundą nurodė, jog karantine jis buvo laikomas su 12 asmenų, o laikino sulaikymo kameroje jis buvo laikomas kartu su 10–12 asmenų, nurodant ir konkrečias suimtųjų pavardes. Teismas vertino, jog atsakovo atstovo ir pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės dėl laikymo karantine ir laikino sulaikymo kameroje skiriasi, nagrinėjamoje situacijoje atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo aplinkybių, jog konkrečiu laikotarpiu, pareiškėją laikinai izoliuojant ir laikant karantine, buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodė atsakovo atstovas.

Teismas pažymėjo, jog į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pateikta bendro pobūdžio informacija einamuoju laikotarpiu, bet ne ginčo laikotarpiu. Todėl teismas atsižvelgdamas į karantino patalpos plotą (kameros Nr. 26, Nr.

27) sprendė, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo 2,45 kv. m arba 2,49 kv. m bei 20 būrio 1 kameros plotas, kai pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas ir jo teigimu laikomas su 10–12 asmenų (jam tenkantis plotas buvo 2,46 kv. m arba 2,95 kv. m), kas neatitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kuriose patalpose (išskyrus karantino ir izoliavimo patalpas) ir kiek tiksliai asmenų drauge su juo gyveno visu ginčo laikotarpiu, šių aplinkybių nedetalizavo, todėl neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose (kamerų tipo patalpose ir bendrabučio tipo patalpose), todėl šiais duomenimis rėmėsi.

Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, išskyrus laikotarpį, kai buvo laikomas karantine ir laikinai izoliuotas, bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, o kameros tipo patalpose – 3,6 kv. m ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti. Teismas pažymėjo, kad pakankamai trumpas laikas – 14 parų, kada pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti laikomas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, susikaupusio pelėsio, netinkamos oro temperatūros, apšvietos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl juos atmetė. Teismas nurodė, kad Alytaus PN, įrengdami grotas ant langų (baudos izoliatorių patalpose), vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai skunde nurodė, kad karantino kameroje buvo išdaužtas langas. Byloje nėra duomenų, jog dėl šio įvykio pareiškėjas su skundu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją.

10. Teismas nenustatė atsakovo atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumo dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kameroje tvyrojusiu nemaloniu kvapu, tualeto ir kriauklės nebuvimu laikino sulaikymo kameroje, tupimu tualeto karantino kameroje.

11. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų ir blakių buvimo gyvenamosiose patalpose yra nepagrįsti, todėl juos atmetė.

12. Teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjo argumentus dėl asbesto buvimo pastato konstrukcijose atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl pareiškėjo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog ŽIV infekuoto asmens elgesys buvo nesaugus, neatsargus ir todėl jam galėjo kilti pagrįsta baimė būti užkrėstam. Be to, jis taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Alytaus PN administraciją prašydamas perkelti jį į kamerą, kurioje nebūtų ŽIV infekuotų asmenų.

14. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo aprūpinimo kietuoju inventoriumi, blogos maisto kokybės, kad maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų, dėl pasinaudojimo dušu, kratos sąlygų, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų.

15. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl būtinų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio) neišdavimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos) ir nurodė, kad pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punkto nuostatas suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, jog pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Teismas sprendė, kad sprendė, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus – neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų, todėl dėl minėtų pažeidimų yra pagrindas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (73 paras) konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu nesikreipė į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių – dantų šepetėlių ir dantų pastos – suteikimo, taip kaip nustatyta Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, 4 ir 5 punktuose, be to buvo mokus, todėl nenustatė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų minėtu laikotarpiu.

17. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pretenzijų, jog jam ne visada buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą, kai jis buvo laikinai izoliuotas, vadovavosi BVK 70 straipsniu, 103 straipsnio 1 dalimi, 145 straipsnio 1 dalimi. Teismas pažymėjo, kad pagal Nuteistųjų, atliekančių bausmę, kamerų tipo patalpose, dienotvarkę, patvirtintą Alytaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1-109, nuteistiesiems pasivaikščiojimui laikas nustatytas – nuo 8.30 val. iki 12.30 val. Teismas iš Laikino izoliavimo nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnalo (b. l. 34-44) nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikinai izoliuotas 4 lokalinio sektoriaus 1 ar 2 kameroje minėtais laikotarpiais: nuo 2018 m. sausio 11 d. 18.10 val. iki 2018 m. sausio 12 d. 18.00 val.; nuo 2018 m. sausio 12 d. 19.05 val. iki 2018 m. sausio 13 d. 18.00 val.; nuo 2018 m. sausio 13 d. 20.10 val. iki 2018 m. sausio 14 d. 20.10 val.; nuo 2018 m. sausio 14 d. 21.15 val. iki 2018 m. sausio 15 d. 21.15 val.; nuo 2018 m. sausio 15 d. 21.40 val. iki 2018 m. sausio 16 d. 21.40 val.; nuo 2018 m. sausio 16 d. 22.45 val. iki 2018 m. sausio 17 d. 22.45 val.; nuo 2018 m. sausio 18 d. 23.50 val. iki 2018 m. sausio 18 d. 23.50 val.; nuo 2018 m. sausio 19 d. 0.55 val. iki 2018 m. sausio 20 d. 0.55 val.; nuo 2018 m. sausio 21 d. 2.15 val. iki 2018 m. sausio 21 d. 2.15 val.; nuo 2018 m. sausio 22 d. 03.15 val. iki 2018 m. sausio 23 d. 03.15 val. Teismas vertino, kad atsakovo atstovo veiksmai, kai pasibaigus laikinam izoliavimui 0.55 val., 2.15 val., 3.15 val. ir pan., ir pareiškėjui valandą laiko laukiant prie KPP3 pastato (kaip nurodo pats atsakovo atstovas, lauke, gryname ore) iki kol bus nutarimu vėl laikinai izoliuojamas, negali būti laikomi teisėtais. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų) neužtikrino pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore dienos metu.

18. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidimo trukmę (14 parų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, 12 parų netinkamai buvo užtikrinta jo teisė į pasivaikščiojimus ir 73 paras nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis), sprendė, jog atsakovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjui sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus), o pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

19. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur, todėl pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 20. Atsakovo atstovas Alytaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

22. Atsakovo atstovo teigimu, teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (2 paras) buvo laikomas karantine, uždarosios zonos kameroje Nr. 26, kuri yra 29,91 kv. m ploto, ir jam tenkantis plotas buvo 2,45 kv. m arba 2,49 kv. m, nes, pareiškėjo teigimu, buvo laikomas su 10–12 asmenų, kas neatitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų. Ginčo laikotarpiu karantine esantys nuteistieji buvo laikomi uždarosios zonos kameroje Nr. 26, kuri yra 29.91 kv. m ploto, joje įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,73 kv. m, taip pat buvo laikomi ir kameroje Nr. 27, kuri yra 29.49 kv. m ploto, joje įrengta taip pat 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 kv. m. Nors Alytaus PN registracija, kurioje būtent kameroje laikomas nuteistasis esantis karantine, nevykdoma, tačiau teismui buvo pateikti duomenys gauti iš kompiuterinės sistemos ĮSKAITA, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje su ne daugiau kaip 7 asmenimis.

23. Atsakovo atstovas nurodė, kad teismas neįvertino, jog ginčo laikotarpiu 4 lokalinio sektoriaus 2 kameros laikinai izoliuoti nuteistieji buvo išvedami pasivaikščioti „Nuteistųjų, atliekančių bausmę kamerų tipo patalpose, dienotvarkėje“ numatytu laiku, būtent nuo 8.30 iki 12.30 val., todėl konstatavimas, jog atsakovas nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų) neužtikrino pareiškėjui teisės pasivaikščioti ore, yra neteisingas. Laikinai izoliuoti nuteistieji Alytaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomi tiek 4 lokalinio sektoriaus, tiek uždarojoje zonoje esančiose gyvenamosiose patalpose (kamerose) įrengtose vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte nustatytais kamerų įrengimo reikalavimais. Laikinai izoliuotiems nuteistiesiems taikoma ta pati Alytaus PN direktoriaus 2016 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtinta dienotvarkė, kadangi jie yra laikinai perkelti į kamerų tipo patalpas.

24. Atsakovo atstovo teigimu, teismas neįvertino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu įstaigoje nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą iš kitų asmenų, taip pat buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, todėl akivaizdu, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkt būtiniausių higienos priemonių, tokių kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai. Piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų nuteistiesiems skiriamos remiantis BVK 173 straipsnio 7 dalimi.

25. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmenų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN kamerų tipo patalpose 14 parų pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (2 paras), kai buvo laikomas karantine, ir nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. (12 parų), kai buvo laikinai izoliuotas, taip pat nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. 12 parų laikino izoliavimo metu neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore ir 73 paras nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

28. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė atsakovas. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės ginčija teismo sprendimą tuo aspektu, kad buvo nustatytas gyvenamojo ploto normos pažeidimas, kai pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d. (2 paras) buvo laikomas karantine, taip pat nesutiko su teismo išvadomis, kad buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore ir nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis. Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti.

29. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.).

30. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ploto normos pažeidimą nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d., kai pareiškėjas buvo laikomas karantine, uždarosios zonos kameroje Nr. 26, kuri yra 29,91 kv. m ploto, ir jame įrengtos 8 miegamosios vietos, bei kameroje Nr. 27, kuri yra 29,49 kv. m ploto, 8 miegamosios vietos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kad jis karantine buvo laikomas su 12 asmenų, atsakovo atstovo duomenis, tai, kad nėra vykdoma registracija, kurioje konkrečioje kameroje laikomas nuteistasis karantine, taip pat, jog į bylą atsakovo pateiktuose rašytiniuose įrodymuose pateikta bendro pobūdžio informacija einamuoju laikotarpiu, bet ne ginčo laikotarpiu, apie kamerų plotą ir miegamąsias vietas, konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo aplinkybių, jog pareiškėją laikant karantine buvo laikoma daugiau asmenų, nei nurodė atsakovo atstovas.

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog ginčo laikotarpiu kamerose, kai buvo laikomas karantine, buvo laikomas su 12 nuteistųjų, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, kuriais nebuvo paneigtos pareiškėjo pretenzijos, pagrįstai padarė išvadą, kad nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. spalio 21 d., kai buvo laikomas karantine, pareiškėjui tenkantis plotas buvo 2,45 kv. m arba 2,49 kv. m, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

33. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore dienos metu nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. sausio 23 d. jo laikino izoliavimo metu. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jo teisė pasivaikščioti dieną gryname ore buvo pažeista. Šiuo atveju, Alytaus PN nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl teisės pasivaikščioti neužtikrinimo, t. y. nepateikus duomenų apie galimybės pareiškėjui kasdien pasivaikščioti gryname ore dienos metu sudarymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos teiginius vertino pareiškėjo naudai, t. y. laikė nustatytais.

34. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, o atsakovas paaiškino, kad šių higienos priemonių išdavimas pareiškėjui (nuteistajam) galiojusiuose teisės aktuose nebuvo numatytas (nuo 2017 m. sausio 1 d. šių higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems jau numatytas). Atsižvelgęs į tai, kad tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas suimtiesiems numatė minėtų higienos priemonių išdavimą, t. y. suimtiesiems ir nuteistiesiems galiojo skirtingas reguliavimas, teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimą.

35. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje teismas, remdamasis EŽTT suformuota praktika, Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų aiškinimu, išaiškino, jog esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu.

36. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jo skunde nurodytos higienos priemonės nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduotos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad toje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendime byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05), be kita ko, pažymėta, kad nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. kreipėsi į pataisos įstaigą su prašymu išduoti jam higienos priemones (dantų šepetėlį, dantų pastą), o įstaigos administracija tokio prašymo netenkino, todėl negalima konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų ir nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvų dėl higienos priemonių neišdavimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. sausio 1 d. negalima laikyti pagrįstais.

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

40. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

41. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (14 parų pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, 12 parų netinkamai buvo užtikrinta jo teisė pasivaikščioti gryname ore), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ginamos vertybės pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, vertina, kad šiuo atveju yra pagrindas mažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju 100 Eur suma yra adekvati ir atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.

42. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė