2025-03-12 Nr. AB-4502-3-61-3-05470-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1482-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05470-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 24S208995 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. sausio 4 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą laikinai gyventi, ir taip pat užpildė Departamento klausimyną. Tačiau dokumentų priėmimo metu Departamento darbuotojai, nepateikė pastabų dėl duomenų neaiškumo ir neprašė patikslinti užpildyto Departamento klausimyno. Departamentas 2024 m. vasario 16 d., t. y. po 43 dienų nuo prašymo pateikimo per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikaciją, pareiškėjo paprašė iki 2024 m. vasario 20 d. pateikti papildomą paaiškinimą apie darbovietes nuo 1983 m. iki 1987 m. bei Departamento klausimyne nurodytos darbovietės pavadinimą (be trumpinimų), statusą ir darbo knygelę.

Pareiškėjas 2024 m. vasario 19 d. per MIGRIS komunikaciją pateikė papildomą informaciją ir pridėjo 2024 m. vasario 16 d. rusų kalba parašytą pažymą, kurioje pateikiami duomenys iš Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių apie darbinę veiklą. Pareiškėjo nuomone, minėtas išrašas iš oficialaus šaltinio patikslino duomenis dėl darbų vietų, tačiau jis nepagalvojo, kad turėjo paaiškinti, jog neturi darbo knygutės. Departamentui 2024 m. kovo 27 d. priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei, pareiškėjui išnyko pagrindas pačiam pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2024 m. kovo 30 d., pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, pareiškėjas buvo priverstas išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl neturėjo teisinio pagrindo likti Lietuvos Respublikoje bei toliau komunikuoti su atsakovu.

Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 26 d. sprendimu panaikino Departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjo sutuoktinės prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Departamentas 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo sutuoktinei išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, jo nuomone, iki 2024 m. rugsėjo 20 d. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo pareiškėjo atžvilgiu, nes nebuvo duomenų, ar yra pagrindas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, kadangi nuo 2024 m. kovo 30 d. iki 2024 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo sutuoktinės buvimas Lietuvos Respublikoje neturėjo teisinio pagrindo.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimo priėmimui neturi įtakos tai, kad, turėdamas leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis nedirbo, nes leidimai buvo išduoti ne darbo pagrindu. Nurodė, jog nesupranta, kokį ryšį Sprendimui turi sūnaus teisinė padėtis, nes nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo sūnus yra Rusijos Federacijos pilietis, gyvenantis Maskvoje. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad negali daryti įtakos suaugusiojo sūnaus apsisprendimui dėl gyvenamosios vietos, kadangi sūnus turi šeimą ir turtą Rusijos Federacijoje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jo sutuoktinė į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m., nes turėjo prižiūrėti sunkiai sergančią motiną, ir nuo tada nebuvo išvykusi. Pareiškėjas nusprendė atvykti į Lietuvos Respubliką gyventi nuolat, kai sutuoktinė nusprendė negrįžti į Rusijos Federaciją. Būdamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas dėjo visas pastangas integruotis į Lietuvos Respublikos visuomenę, t. y. išlaikė valstybinės kalbos egzaminą, kuris suteikė jam teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, sudarė galimybę sutuoktinei dirbti ir padėjo prižiūrėti sunkiai sergančią jos motiną, kuriai buvo būtina nuolatinė priežiūra.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Departamento klausimyne netinkamai nurodė darbovietės pavadinimą, t. y. pažymėjo darbovietės pavadinimą po įmonės reorganizacijos. Paaiškino, jog po įmonės likvidavimo negalėjo gauti dokumentų apie pareigų pavadinimą ir pateikti jų atsakovui, tačiau informacija apie pareiškėjo darbovietę yra viešai prieinama atviruose šaltiniuose. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl karo padėties Rusijos Federacijos žvalgybos institucijos griežtai kontroliuoja piliečių susirašinėjimą su kitų šalių valstybinėmis institucijomis, todėl, būdamas Rusijos Federacijos teritorijoje ir teikdamas bet kokią informaciją Departamentui, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už valstybės išdavystę.

6. Pareiškėjas akcentavo, jog negali prisiimti atsakomybės už tai, kad būnant Lietuvos Respublikoje Departamentas neprašė patikslinti informacijos apie darbovietės pavadinimą ir įmonės likimą. Pareiškėjas nesutiko su išvadomis, jog su Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerija jį siejo ilgalaikiai darbo santykiai ir kad, pagal savo darbo pobūdį, jis turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai bei palaikyti jos valdžią. Teigė, kad sutuoktinei, kuri iki atvykimo į Lietuvos Respubliką dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos unitarinėje įmonėje „Okhrana“, buvo nuspręsta pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, tai leidžia daryti išvadą, jog kompetentinga institucija, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD), neįžvelgė grėsmės dėl darbo minėtoje įmonėje.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad Departamento Sprendimas, ribojantis jo teisę į šeimos sujungimą, gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, teisę į privatų gyvenimą, pagrįstas vien pateiktų duomenų formaliu netikslumu, neišsiaiškinus pareigų pobūdžio, išėjimo iš darbo ir kitų aplinkybių, t. y. neišsiaiškinus pareiškėjo situacijos ir spręsti, kad nepateikus papildomos informacijos, jis sąmoningai pasirinko nebendradarbiauti su kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija, yra neproporcingas ir neteisingas, todėl Departamento Sprendimas turi būti panaikintas kaip nemotyvuotas bei neproporcingas.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas paaiškino, kad vertindamas, ar nėra pagrindų atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, kaip numatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, bei vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 76 punkto nuostatomis, 2024 m. vasario 19 d. išsiuntė VSD paklausimą. VSD 2024 m. gegužės 9 d. paprašė patikslinti Departamento klausimyno klausimą apie darbovietes, t. y. pateikti tikslius oficialius darboviečių pavadinimus ir tai patvirtinančius dokumentus (visos darbo knygelės kopiją). Departamentas tą pačią dieną per MIGRIS komunikaciją išsiuntė pareiškėjui pranešimą, kuriame nurodė iki 2024 m. gegužės 13 d. pateikti tikslius oficialius visų darboviečių pavadinimus rusų kalba ir tai patvirtinančius dokumentus, t. y. visos darbo knygelės kopiją arba ją atitinkančius dokumentus. Pareiškėjas Departamento pranešimą perskaitė 2024 m. gegužės 10 d., tačiau į jį neatsakė, nepateikė prašomų dokumentų, nesusiekė su Departamentu ir nenurodė, kada galėtų tai padaryti.

10. Atsakovas pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jo sutuoktinė, Rusijos Federacijos pilietė, turėjo tris leidimus laikinai gyventi, galiojusius nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2024 m. kovo 30 d., išduotus tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Departamentas 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pakeitė pareiškėjo sutuoktinei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento duomenimis, pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) gimusį sūnų, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie sūnui išduotą dokumentą, suteikiantį ar patvirtinantį teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog nepateikė ir nepranešė, kodėl negalėjo pateikti darbo knygelės, taip pat neneigė, jog netinkamai nurodė darbovietės pavadinimą. Kadangi pareiškėjas sąmoningai nereagavo į Departamento 2024 m. gegužės 9 d. prašymą pateikti papildomus duomenis ir dokumentus, Departamentas tai įvertino kaip atsisakymą bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos institucija. Vadovaudamasis Aprašo 80.2 papunkčiu, Departamentas pažymėjo, jog toks atsisakymas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat akcentavo, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta, rimto pagrindo manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, sąlyga yra siejama ir su Aprašo 80.2 papunktyje nurodytais veiksmais, įskaitant užsieniečio atsisakymą pateikti prašomą informaciją.

12. Atsakovo nuomone, pareiškėjas sąmoningai teikė nenuoseklią bei prieštaringą informaciją apie savo darbinę veiklą, siekdamas nuslėpti pakankamai aukštas pareigas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje.

13. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Tvirtino, kad Sprendimas pagrįstas Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą su juo nesutiko.

15. VSD nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja jį atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas, pildydamas Departamento klausimyną, nurodė, kad nuo 1987 m. iki 2017 m. dirbo Maskvoje, „FGUP“ apsaugos organizacijoje (toliau – ir FGUP). Viešųjų šaltinių duomenimis nuo 2004 m. dalis FGUP yra pavaldi Rusijos Federacijos nacionalinei gvardijai, o dalis – Rusijos Federacijos pramonės ir prekybos ministerijai. VSD paaiškino, jog nusprendė grąžinti klausimyną, kad pareiškėjas patikslintų antrą klausimą apie darbovietes ir pateiktų patvirtinančius dokumentus, t. y. darbo knygelę. Akcentavo, kad, nors Departamento prašyme buvo aiškiai nurodyta pateikti darbo knygelę, tačiau pareiškėjas jos nepateikė, todėl nepateikė ir paaiškinimų. Kadangi pareiškėjas nepateikė prašomų duomenų, VSD tvirtino, jog neturi galimybės atlikti pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, todėl negali būti įgyvendinama Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies sąlyga, pagal kurią Departamentas, spręsdamas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, privalo gauti VSD išvadą.

16. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad liuteronų bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus ir su šeima nori gyventi Lietuvos Respublikoje, be to, Lietuvos Respublikoje lankė nemokamus lietuvių kalbos kursus ir 2023 m. išlaikė lietuvių kalbos egzaminą. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), mirė sutuoktinės motina, todėl Šventojoje sutuoktinė liko gyventi viena, jaučiasi blogai, nes nėra kas jai padėtų. Nors Klaipėdoje gyvena sutuoktinės brolis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis negali pareiškėjo sutuoktinei padėti, nes pastarojo sutuoktinė serga (duomenys neskelbtini).

Kadangi Rusijos Federacijoje darbo knygelės yra tik elektroninės, pareiškėjas Departamentui elektroniniu paštu išsiuntė savo elektroninę darbo knygelę. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1987 m. iki 1995 m. dirbo Federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga, skyriaus vadovu, nuo 1995 m. iki 2005 m. toje pačioje įmonėje užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas, nuo 2000 m. iki 2005 m. mokėsi Maskvos teisės institute, o baigęs mokslus buvo paskirtas minėtos įmonės direktoriumi.

Teigė, kad socialinės rūpybos fondo Departamentui pateiktame išraše iš darbo knygelės nurodyta, jog nuo 2005 m. iki 2017 m. jis dirbo Federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad oficialiai dirbo nuo 2005 m. iki 2017 m., o nuo 1983 m. iki 2000 m. dirbo neoficialiai, t. y. nuo 1983 m. iki 1987 m. jis niekur nedirbo, o nuo 1987 m. iki 2005 m. dirbo neoficialiai pagal civilinę sutartį, nes tuo metu pagal Rusijos Federacijos darbo kodekso 11 straipsnio nuostatas buvo leidžiama įsidarbinti be įrašų darbo knygutėje.

Pareiškėjas darbo užmokestį gaudavo „vokelyje“, nes taip buvo naudingiau, t. y. buvo sudėtingi laikai, sunku rasti darbą, be to, dirbo kitus papildomus darbus. Kai sutuoktinei nebuvo išduotas naujas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas turėjo grįžti į Rusijos Federaciją, kurioje būdamas gavo Departamento paklausimą dėl duomenų patikslinimo. Kadangi Rusijos Federacijoje Lietuvos Respublika laikoma nedraugiška valstybe, pareiškėjas negalėjo susirašinėti su Lietuvos Respublikos institucijomis, nes visi susirašinėjimai yra sekami, o dėl bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos institucijomis jam grėstų baudžiamasis persekiojimas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Federalinė valstybinė unitarinė įmonė Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga buvo reorganizuota, vėliau likviduota. Pagrindinė įmonės veikla buvo civilinės paskirties objektų (bankų, bažnyčių, muziejų) apsauga. Minėta įmonė buvo komercinė, valstybės nefinansuojama ir nepavaldi valstybinei institucijai. Dirbdamas įmonėje, pareiškėjas atliko tokias funkcijas kaip sutarčių sudarymas, darbas su užsakovų pretenzijomis, kreditoriniais įsiskolinimais ir ikiteisminiu ginčų išsprendimu.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje taip pat teigė, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, netinkamai atliko procedūras. Atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad grėsmės saugumui vertinimas nebuvo atliktas ne dėl pateiktų duomenų netikrumo, bet dėl jų ne išsamumo. Tvirtino, jog Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi galėjo būti priimtas tik vienu pagrindu, kadangi pareiškėjo sutuoktinei panaikinus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, išnyko teisinis pagrindas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

17. Teismo posėdyje atsakovo atstovas papildomai pažymėjo, jog Departamentas du kartus prašė pareiškėjo paaiškinti aplinkybes, susijusias su darbo santykiais, tačiau informacijos, kurią nurodė teismo posėdyje, Departamentui jis nepateikė. Tvirtino, jog Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o dėl pareiškėjo Departamento klausimyne pateiktų duomenų tikrumo, todėl kyla nelegalios migracijos grėsmė. Atsakydamas į klausimus, susijusius su pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminu, Departamento atstovas paaiškino, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas buvo sustabdytas maksimaliam dviejų mėnesių terminui, po kurio prašymo nagrinėjimas buvo tęsiamas.

II. 18. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad:

19.1. Pareiškėjas, kuris yra Rusijos Federacijos pilietis, 2024 m. sausio 4 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pildydamas Departamento klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad FGUP dirbo nuo 1987 m. iki 1995 m. skyriaus vedėju, nuo 1995 m. iki 2005 m. direktoriaus pavaduotoju, nuo 2005 m. iki 2017 m. direktoriumi, o nuo 2017 m. yra bedarbis, prižiūri sutuoktinės motiną, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra.

19.2. Atsakydamas į Departamento 2024 m. vasario 16 d. paklausimą, pareiškėjas pažymėjo, jog 2024 m. vasario 19 d. informavo Departamentą, kad nuo 1987 m. iki 2000 m. oficialiai nedirbo, o nuo 2005 m. iki 2017 m. dirbo FGUP, turinčioje valstybinės civilinės apsaugos organizacijos statusą, ir ten atliko sutarčių organizavimo ir sudarymo funkcijas. Pareiškėjas iš Rusijos Federacijos Pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių sistemų pateikė išrašą (toliau – ir Išrašas), kuriame nurodyta, kad nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. jis dirbo Federalinėje valstybinėje unitarinėje įmonėje Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga.

19.3. Per MIGRIS komunikaciją 2024 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 5 dalimi, 2024 m. kovo 8 d. sustabdytas jo prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimas, kuris bus atnaujintas, gavus visus Lietuvos Respublikos valstybės institucijų atsakymus, kurie būtini sprendimui priimti, tačiau ne vėliau kaip 2024 m. gegužės 8 d. Pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. buvo informuotas, jog nėra gauti visi Lietuvos Respublikos valstybės institucijų atsakymai, kurie būtini sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, priimti, ir prašymo nagrinėjimo terminas bus atnaujintas, kai bus gauti visi būtini atsakymai. Taip pat pareiškėjas 2024 m. gegužės 9 d. buvo informuotas, jog viena iš institucijų nepateikė atsakymo, būtino sprendimui priimti, nurodydama, kad yra reikalingi tikslūs oficialūs darboviečių pavadinimai rusų kalba ir tai patvirtinantys dokumentai, t. y. visos darbo knygelės kopija arba ją atitinkantys dokumentai, kuriuos prašoma pateikti iki 2024 m. gegužės 13 d.

19.4. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>) ir 12 punktu (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė), priėmė ginčijamą Sprendimą.

19.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, teigdamas, kad Sprendimas priimtas neteisingu pagrindu ir netinkamai įvertinus pareiškėjo individualią situaciją.

20. Teismas, įvertinęs Įstatymo ir Aprašo nuostatas, darė išvadą, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtinta rimto pagrindo manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, sąlyga, yra siejama ir su Aprašo 80.2–80.3 papunkčiuose nurodytais veiksmais, įskaitant užsieniečio atsisakymą pateikti Departamento nurodytus dokumentus (informaciją) ir užsieniečio nurodytais duomenimis (informacija), teikta kartu su ankstesniais prašymais (leidimui, vizai gauti) Departamentui.

21. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas 2024 m. pildydamas Departamento klausimyną ir nurodydamas darbovietę, nurodė jos sutrumpinimą, nenurodydamas pilno pavadinimo. Departamentas, kaip nustatyta Aprašo 80.3 papunktyje, tikrindamas pareiškėjo anksčiau nurodytą informaciją 2015 m. rugsėjo 7 d. prašyme dėl Šengeno vizos išdavimo, nustatė neatitikimus nurodytos darbovietės pavadinime, t. y. ankstesniame prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje FGUP „Okhrana“.

22. Teismas nurodė, jog Departamentas, vadovaudamasis Aprašo 76 punkto ir 80.1 papunkčio nuostatomis, išsiuntė VSD paklausimą dėl to, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tačiau VSD neatliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, nes nebuvo gauti dokumentai ir informacija, susiję su jo darbu Rusijos Federacijoje.

23. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Departamentas 2024 m. vasario 16 d. ir 2024 m. gegužės 9 d. paklausimais kreipėsi į pareiškėją, prašydamas nurodyti tikslų įmonės, kurioje dirbo, pavadinimą bei pateikti darbo knygelę. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Departamentui pateikė Išrašą, tačiau jame nėra duomenų apie nurodytu laikotarpiu pareiškėjo darbo funkcijas (pareigas, profesiją, specialybę, kvalifikaciją, konkrečią pavedamo darbo rūšį), struktūrinį padalinį, atleidimo iš darbo priežastis, nors iš Išraše esančios lentelės aprašymo matyti, kad tokie duomenys apie pareiškėją turėtų būti įrašyti. Be kita ko, teismas kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus apie nelegalų darbą, gautą darbo užmokestį „vokelyje“, darbo pobūdį ir eitas pareigas, nes į bylą nebuvo pateikta duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų tokį pareiškėjo pasakojimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė Departamentui, neatitinka tikrovės, todėl Sprendime pagrįstai nurodytas atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

24. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog būdamas Rusijos Federacijos teritorijoje ir teikdamas informaciją Departamentui, jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už išdavystę, sprendė, jog pareiškėjo baimė dėl baudžiamosios atsakomybės už išdavystę yra niekuo nepagrįsta. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kilmės valstybės įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas nekeičia Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintų imperatyvių reikalavimų leidimui laikinai gauti (pakeisti). Teismas akcentavo, jog pareiškėjui galbūt kylančios grėsmės baimės pagrįstumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, nors pareiškėjas nurodė, kad neturi kitų dokumentų, taip pat ir darbo knygelės, todėl papildomai Departamentui nieko nepateikė, tačiau jis nepaaiškino, kaip tokio pobūdžio informacija, jeigu būtų pateikta Departamentui, Rusijos Federacijoje galėtų būti siejama su baudžiamąja atsakomybe už išdavystę. Kadangi pareiškėjas nepateikė informacijos, kaip nustatyta Aprašo 80.2 papunktyje, teismas vertino, kad Sprendime pagrįstai nurodyta, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, todėl atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.

25. Teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su Departamento prašymais pateikti papildomus dokumentus ir informaciją, vertino kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjo pozicija patvirtina jo siekį sukliudyti Departamentui išsiaiškinti sprendimui dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galbūt keliama grėsme Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Todėl teismas pareiškėjo teiginius neva Departamentas neturėjo pagrindo prašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus ir informaciją, vertino kaip gynybinę poziciją ir atmetė kaip nepagrįstus.

26. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimas yra pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio rezultatas, jam savo veiksmais atsisakius vykdyti teisės aktų reikalavimus bei bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis. Teismas pritarė Departamento pozicijai, jog pareiškėjo 2024 m. sausio 4 d. pildyto klausimyno antraštinėje dalyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodyta, kad prašoma išsamiai ir sąžiningai lietuvių, anglų arba rusų kalba nenaudojant trumpinių atsakyti į pateiktus klausimus, o pateikus netikslią, neišsamią ir tikrovės neatitinkančią informaciją gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie šį valstybės saugumo apsaugos požiūriu reikšmingą reikalavimą, kurį būtina įvykdyti siekiant gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasirinkęs nurodyti darbovietės – įmonės, kurioje dirbo, trumpinį ir neteikti Departamentui papildomų dokumentų (informacijos), pareiškėjas savo veiksmais sukūrė teisines prielaidas atsakovui priimti tokį sprendimą, koks šiuo atveju ginčijamas nagrinėjamoje byloje.

27. Teismas nurodė, jog Departamentas, prieš priimdamas sprendimą, privalo įvertinti individualią pareiškėjo situaciją, todėl būtina įvertinti šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei kitas reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai Sprendime buvo aptartos nustatytos individualios, su pareiškėju susijusios aplinkybės, t. y. šeimyniniai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad nėra aišku, kaip Sprendimo priėmimui daro įtaką aplinkybės, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo, ir kad jo pilnametis sūnus gyvena Maskvoje. Teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad Rusijos Federacijoje kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų gyventi savo kilmės šalyje. Tai, kad pareiškėjas deklaruoja norintis gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl Departamentui pateiktų duomenų tikrumo ir nelegalios migracijos grėsmės.

28. Teismas vertino, jog byloje nenustatytas pagrindas abejoti atsakovo atsisakymo pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ginčijamo Sprendimo pagrįstumu bei teisėtumu. Nustatęs, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nebendradarbiauja, t. y. neteikia Departamentui prašomų dokumentų (informacijos), teismas sprendė, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais priimti Sprendimą, kuris buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

29. Nors pareiškėjas tvirtino, jog Sprendimas priimtas netinkamu pagrindu, t. y. nesant išduoto leidimo laikinai gyventi pareiškėjo sutuoktinei, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui, teismas akcentavo, kad Sprendime buvo aptartos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo sutuoktinei išduotu leidimu laikinai gyventi, t. y. nurodyta, jog pareiškėjo sutuoktinės prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjamas iš naujo, tačiau sprendimas dar nėra priimtas. Teismas pažymėjo, kad atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pakanka nustatyti vieną iš Įstatymo 35 straipsnyje nustatytų pagrindų. Kadangi Sprendimas buvo pagrįstai priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog Sprendimo priėmimo metu dar nebuvo išspręsta dėl pareiškėjo sutuoktinei leidimo laikinai gyventi (ne)išdavimo, neturi teisinės reikšmės.

30. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), dėl to Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat vertino, jog pareiškėjo reikalavimas iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, yra išvestinis, todėl netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. (apeliaciniame skunde nurodyta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 2024 m. gruodžio 6 d. data laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

32. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, be motyvų. Pirmosios instancijos teismo sprendime iš esmės cituojamas Departamento Sprendimo motyvas, kuris buvo ginčijamas teisme, tačiau rimtų ir teisinių argumentų dėl Sprendimo teisėtumo nepateikta. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kurios turėjo užtikrinti administracinės procedūros teisėtumą bei Sprendimo pagrįstumą.

33. Pareiškėjo teigimu, įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra tai, ar pareiškėjas užkirto kelią Departamentui užbaigti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ar pareiškėjo pateiktos informacijos pakako išvadai dėl grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Nurodo, jog skundą dėl Departamento Sprendimo teisėtumo grindė tuo, kad buvo pažeista leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūra bei jo ir sutuoktinės teisė į šeimos sujungimą ir privatų gyvenimą. Pareiškėjas pažymi ginčui aktualias Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas), Įstatymo ir Aprašo nuostatas.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo argumentais, kad pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti su Departamentu ir dėl to turi prisiimti atsisakymo pasekmes, taip pat, jog nepateikė visos būtinos informacijos, reikalingos Departamentui, kad jis įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pabaigtų administracinę procedūrą. Pareiškėjo teigimu, atsisakymo pagrindas iš esmės buvo Departamento negalėjimas įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o ne pateiktų duomenų neatitikimas tikrovei, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kaip nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas tvirtina, jog Departamentas negalėjo pabaigti administracinės procedūros dėl aplinkybių, už kurias atsakingos valstybės institucijos, ir kad pateiktos informacijos pakako išvadai pateikti.

35. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata, galiojusia leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, akcentuoja, kad Departamentas, gavęs institucijų išvadą, galėjo priimti vieną iš sprendimo rūšių: suteikti arba atsisakyti suteikti leidimą laikinai gyventi. Byloje nėra ginčo, jog Rusijos Federacija nuo 2014 m. pradėjo karinę invaziją į Ukrainos Respubliką, okupavo Krymą ir Donbasą. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra jokių abejonių, kad spręsdamos klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Rusijos Federacijos piliečiui, įgaliotos valstybės institucijos turėjo kruopščiai ir nuodugniai patikrinti pareiškėją ir jo ryšius su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2021 m. rugsėjo mėn., jo vertinimu, valstybės institucijos, išnagrinėjusios visus rizikos veiksnius, nenustatė grėsmės valstybės saugumui dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje, taip pat nenustatė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintų pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas. Be to, nebuvo nustatyta duomenų, kad pareiškėjas gali sukelti nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjas pažymi, jog paduodant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jis nurodė, kad yra nedirbantis asmuo ir turi du pilnamečius vaikus, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai. Tačiau valstybės institucija nekėlė sąlygos, kad gavęs leidimą laikinai gyventi pareiškėjas įsidarbintų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, jis privalėjo turėti sveikatos draudimo polisą ir įrodymus, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje.

36. Pareiškėjas nurodo, kad 2022 m. kovo 30 d. jam dviejų metų laikotarpiui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentas pakartotinai turėjo atlikti teisės aktuose įtvirtintas procedūras. Pareiškėjo teigimu, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakeistas po to, kai Rusijos Federacija pradėjo karą Ukrainos Respublikoje ir okupavo dalį teritorijos, todėl, jo nuomone, įgaliotos valstybės institucijos prieš priimdamos sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, privalėjo ir, neabejotinai, atliko kruopštų patikrinimą bei įsitikino, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia jokios grėsmės. Pareiškėjas akcentuoja, kad nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl negalėjo atsirasti jokių naujų aplinkybių, kurios galėjo daryti įtaką jo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumui. Todėl pareiškėjo vertinimu, nebuvo jokių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą teigti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje po 2024 m. kovo 30 d. galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegaliai migracijai.

37. Pareiškėjo teigimu, nors Departamento Sprendime nurodyta, kad remiantis Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas) ir įvertinus visas faktines aplinkybes, pareiškėjo atveju buvo nustatytas kriterijus, sudarantis rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, nes pareiškėjas Departamentui teikė prieštaringus ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbinę veiklą (Kriterijų aprašo 6.2 p.), tačiau, vadovaudamasis Kriterijų aprašo 9 punktu, pareiškėjas tvirtina, jog net jeigu jis ir sutiktų, kad pateikė ne visą informaciją arba pateikė netikslią informaciją, Departamentas privalėjo nustatyti dar vieną kriterijų, kurio pagrindu būtų teisiškai pagrįsta teigti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo nuomone, nebuvo nustatytos aplinkybės, įtvirtintos Kriterijų aprašo 6 ir 9 punktuose, o Departamentas atsisakymą pratęsti leidimą laikinai gyventi siejo ne su Kriterijų apraše nurodytais kriterijais, o su negalėjimu vertinti, ar pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl Departamento išvados dalis, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, yra visiškai nepagrįsta bei deklaratyvi.

38. Pareiškėjas, vadovaudamasis Aprašo nuostatomis, nurodo, kad prašymą pateikė per įstatymo numatytą terminą, t. y. 2024 m. sausio 4 d. ir turėjo teisėtų lūkesčių, jog prašymas bus išnagrinėtas per įstatyme nustatytą terminą. Byloje nėra duomenų, kad Departamento įgaliotas asmuo netinkamai įvykdė savo pareigą, neatliko pareiškėjo apklausos, neįsitikino, kad jis pateiktų pilną informaciją, kuri yra būtina jo vertinimui. Kadangi Departamentas, gavęs pareiškėjo patikslintą atsakymą, išsiuntė paklausimą VSD dėl išvados pateikimo, pareiškėjo įsitikinimu, Departamentui pakako jo patikslintos informacijos. Pareiškėjas abejoja, jog Departamento pareigūnai visiškai nesusipažino su jo pateikta informacija ir atliko išimtinai mechaninį veiksmą – dokumento persiuntimą. Pareiškėjo nuomone, Departamentas, būdamas Sprendimo priėmimo subjektu, privalėjo savarankiškai atlikti jo individualų vertinimą.

39. Vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, pareiškėjas tvirtina, kad VSD privalėjo ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 18 d. pateikti išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau byloje nėra duomenų, kodėl VSD delsė pateikti išvadą. Pareiškėjo vertinimu, įstatymo leidėjas įsakmiai nustatė terminą, per kurį Departamentas turėjo priimti sprendimą, o trijų mėnesių terminas, per kurį Departamentas turėjo užbaigti patikrinimo procedūrą ir priimti galutinį sprendimą, yra naikinamasis.

40. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė sprendimą sustabdyti leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūrą, nes VSD delsimas pateikti išvadą nepatenka į Įstatymo 33 straipsnio 5 dalies reguliavimo sritį, o pirmosios instancijos teismas, tokios aplinkybės neanalizavo. Pareiškėjo nuomone, Departamentas iki 2024 m. balandžio 4 d. turėjo priimti vieną iš Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų.

41. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam taip pat kilo klausimas, ar Departamentas galėjo priimti pareiškėjui palankų sprendimą ir kada turėjo užbaigti administracinę procedūrą. Pareiškėjo vertinimu, nuo 2024 m. balandžio 1 d. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, o turėjo pradėti procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo vertinama, ar nurodytos procedūros identiškos, ar turi tam tikrą specifiką. Pareiškėjas, remdamasis Departamento interneto puslapyje pateikta informacija, nurodo, kad užsienietis užpildo arba prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, arba prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Todėl pareiškėjo įsitikinimu, 2024 m. kovo 27 d. išnyko pagrindas Departamentui nagrinėti jo prašymą, ir turėjo būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, arba pagal Įstatymo 33 straipsnio 5 dalį Departamentas galėjo sustabdyti sprendimo priėmimo procedūrą, kol neįsiteisės Departamento sprendimas, priimtas pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu.

42. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatyme nustatytas 3 mėnesių maksimalus sustabdymo terminas, todėl po 2024 m. birželio 27 d. Departamentas neturėjo pagrindo tęsti administracinės procedūros. Pareiškėjas pakartoja aplinkybes, susijusias su Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų sprendimu, taip pat Departamento 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu, ir akcentuoja, jog Departamentas 2024 m. rugsėjo 14 d. užbaigė administracinę procedūrą pagal pareiškėjo prašymą bei priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjo teigimu, nuo 2024 m. gegužės 10 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Departamentas vilkino išnagrinėti jo prašymą ir suėjus prašymo nagrinėjimo terminams nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nors leidimas laikinai gyventi galėjo būti pakeistas tik per leidimo laikinai gyventi galiojimo terminą, o pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 30 d. jokio galiojančio leidimo laikinai gyventi neturėjo.

43. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jis neįrodė faktinių aplinkybių, kurias paaiškino teismo posėdyje. Pareiškėjo nuomone, byloje nėra duomenų, paneigiančių Rusijos Federacijos išduotą Išrašą apie pareiškėjo darbo vietas ir trukmę, be to, Išrašas yra oficialus dokumentas, kurį išdavė Rusijos Federacijos įgaliota institucija. Vadovaudamasis teismų praktika, pareiškėjas nurodo, kad negalima įpareigoti suinteresuotą asmenį pateikti dokumentus, kurių suinteresuotas asmuo objektyviai negali pateikti. Pareiškėjo teigimu, abejotina, jog valstybės įgaliota institucija gali išduoti pažymą, kad asmuo dirbo nelegaliai ir gaudavo atlyginimą „vokeliuose“, o tokia problema egzistuoja ne tik postsovietinėse šalyse, bet ir visame pasaulyje. Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad pareiškėjas tam tikrą laikotarpį dirbo įmonėje, tačiau jo darbas nebuvo įformintas įstatymo numatyta tvarka.

44. Pareiškėjas akcentuoja, kad neginčija, jog nurodė, kad iki 2017 m. Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje FGUP „Okhrana“ dirbo administracijos direktoriaus pavaduotoju, o vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotoju. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pakankamai aiškiai paaiškino aplinkybes, susijusias su jo pareigų pavadinimu. Pareiškėjas tvirtina, jog negalėjo prisiminti, kaip tiksliai jo pareigos buvo apibrėžtos įmonės kadrų apskaitoje, tačiau jis visada pasirašydavo dokumentus arba kaip administracijos direktoriaus pavaduotojas, arba kaip generalinio direktoriaus pavaduotojas. Todėl neturi reikšmės aplinkybė, kad faktinės pareiškėjo užimamų pareigų pavadinimas nesutapo su pareigų pavadinimu, užfiksuotu Rusijos Federacijos Pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinėse sistemose. Nagrinėjamuoju atveju teisinę reikšmę turėjo aplinkybių dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema ir valdžios institucijomis, nustatymas.

45. Pareiškėjas pažymi, kad netinkamai nurodė darbovietės pavadinimą, nes klausimyne nurodė darbovietės pavadinimą po įmonės reorganizacijos. Paaiškina, jog valstybinė unitarinė įmonė „Okhrana“ yra komercinė organizacija, pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris vykdo ūkinę veiklą. Šios kategorijos įmonės specifika, pasižymi tuo, kad, būdama komercine organizacija, jai nėra suteikta nuosavybės teisė į perduotą turtą, kuris priklauso valstybės arba savivaldybės įstaigai. Tačiau tai nereiškia, kad tokia įmonė pavaldi turto savininkui. Unitarinė įmonė yra visiškai savarankiška organizacija, turinti savo vidinę struktūrą, kurios darbuotojai nėra priskirti prie valstybės tarnautojų kategorijos, jie neprivalėjo prisiekti valstybei.

46. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jį siejo ilgalaikiai darbo santykiai su Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerija, taip pat jog pagal savo darbo pobūdį jis turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti jos valdžią. Tvirtina, kad Federalinė valstybinė unitarinė įmonė Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga jokių ryšių su specialiomis tarnybomis neturėjo, o su minėta įmone pareiškėją siejo darbo santykiai. Pareiškėjas nebuvo statutiniu tarnautoju, o pagal darbo pobūdį buvo atsakingas už komercinių sutarčių sudarymą. Pareiškėjo nuomone, nėra jokių abejonių, kad Federalinė valstybinė unitarinė įmonė Rusijos Federacijos pramonės objektų žinybinė apsauga nekelia grėsmės valstybės saugumui, nes šis klausimas buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje Nr. eI3-8839-1064/2024, kurioje pareiškėja buvo jo sutuoktinė, o jos darbas minėtos įmonės teisių perėmėjoje „Okhrana“ nebuvo kliūtimi 2024 m. rugsėjo 20 d. išduoti leidimą laikinai gyventi, vėliau – suteikti jai teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, nėra paneigta jo versija dėl darbo knygutės neturėjimo. Vien teismo abejonės nepakanka tam, kad būtų paneigti pareiškėjo argumentai dėl darbo stažo ir nelegalaus darbo.

47. Pareiškėjo vertinimu, Departamentas ir kitos valstybės institucijos turėjo pakankamus pagrindus įvertinti jo buvimo Lietuvos Respublikoje grėsmę valstybės saugumui ir nelegaliai migracijai.

48. Pareiškėjas pažymi, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog pastaraisiais metais Rusijos Federacija griežtino įstatymus, reglamentuojančius užsienio šalių įtaką ir kontaktus. Paaiškina, kad tai apima plačias interpretacijas apie „užsienio kišimąsi“ į vidaus reikalus, leidžiančias institucijoms taikyti represijas net už asmeninius ryšius. Rusijos Federacijoje asmuo gali būti persekiojamas už bendravimą su užsienio šalių valstybės institucijomis, ne tik jei tai laikoma pažeidžiančiu jos įstatymus, bet ir tais atvejais, kai Rusijos Federacijos teisėsaugos organai nuspręs, kad toks bendravimas kelia grėsmę valstybės saugumui, ir toks bendravimas su užsienio organais susijęs su veikla, kuri Rusijos Federacijos valdžios institucijų vertinama kaip propaganda, dezinformacija ar kenkimas valstybės interesams. Pareiškėjo nuomone, jam nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra visiems žinomos.

49. Pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas, atsisakydamas pratęsti leidimą gyventi, pažeidė jo teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip tai suprantama pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Taip pat pirmosios instancijos teismas ir Departamentas neišlaikė teisingos pusiausvyros tarp atitinkamų interesų, t. y. viena vertus, pareiškėjo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kita vertus, realios grėsmės valstybės interesams.

50. Pareiškėjas pažymi, kad su Lietuvos Respublika jį sieja tvirti socialiniai bei ekonominiai ryšiai. Akcentuoja savo sutuoktinės ryšius su Lietuvos Respublika.

51. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pagrįsti Sprendimą, ribojantį jo teisę į šeimos sujungimą, teisę gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, teisę į privatų gyvenimą, vien pateiktų duomenų formaliu netikslumu, neišsiaiškinus, kokias pareigas jis ėjo, kodėl išėjo iš darbo ir kitų aplinkybių, t. y. neišsiaiškinus individualios prašymą pateikusio pareiškėjo situacijos, kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir iš to spręsti, kad asmuo, nepateikdamas papildomos informacijos, sąmoningai pasirinko nebendradarbiauti su kompetentinga Lietuvos Respublikos institucija, yra neproporcinga ir neteisinga. Mano, kad pirmosios instancijos teismo Sprendimas nemotyvuotas bei neproporcingas, todėl turi būti panaikintas.

52. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

53. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir papildomai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, jog vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisyklėmis.

54. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjo darbine veikla, teigė, jog pareiškėjas nepaaiškino, kokia veikla jis užsiėmė po karinės tarnybos atlikimo (1982 m.) iki 2000– 2005 m., kodėl klausimyne buvo nurodęs kitokią informaciją, t. y. kad užėmė skyriaus vedėjo ar administracijos direktoriaus pareigas. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 7 d. pildydamas prašymą Šengeno vizai gauti, nurodė, kad tuometinė jo profesinė veikla yra Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje FGUP „Okhrana“, kurioje jis yra generalinio direktoriaus pavaduotojas, tačiau tokios pareigos nesutampa su pareigomis, nurodytomis klausimyne. Atsakovo nuomone, tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai teikė Departamentui nenuoseklią bei prieštaringą informaciją apie savo darbinę veiklą, siekdamas nuslėpti pakankamai aukštas pareigas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje.

55. Atsakovas nurodo, kad vien tai, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ankstesnių užsieniečio darbinių ryšių yra išnykusi. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėjo susijusių aplinkybių vertinimas, todėl tai, kad pareiškėjui buvo išduoti leidimai, savaime nereiškia, jog toks leidimas ir ateityje turi būti išduodamas.

56. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo 2024 m. sausio 4 d. pildyto Departamento klausimyno antraštinėje dalyje expressis verbis nurodyta, kad prašoma išsamiai ir sąžiningai lietuvių, anglų arba rusų kalba, nenaudojant trumpinių, atsakyti į pateiktus klausimus. Pateikus netikslią, neišsamią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie tokį valstybės saugumo apsaugos požiūriu reikšmingą reikalavimą, kurį būtina įvykdyti siekiant gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pasirinkęs nurodyti darbovietės – įmonės, kurioje dirbo, trumpinį ir neteikti Departamentui papildomų dokumentų (informacijos), pareiškėjas savo veiksmais sukūrė teisinės prielaidas priimti ginčijamą Sprendimą.

57. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, akcentuoja, kad Sprendimas priimtas ne dėl keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o dėl pareiškėjo užpildytame klausimyne pateiktos informacijos nenuoseklumo bei prieštaringumo ir dėl pareiškėjo sąmoningų veiksmų, pasirenkant neteikti Departamento prašomos papildomos informacijos.

58. Atsakovo nuomone, jis priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

59. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko.

61. VSD pakartoja faktines bylos aplinkybes ir teigia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar remiantis jomis padarytas išvadas. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus bei nustačius bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

62. VSD, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad vien tai, jog pareiškėjas įrodymus vertina kitaip, mano, kad tam tikros aplinkybės yra reikšmingesnės už tas, kuriomis savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Bylos proceso šalių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto įrodymų vertinimo taisyklėmis.

63. VSD paaiškina, jog vertindamas pareiškėjo pildytą klausimyną, nusprendė, kad jis turi patikslinti 2 klausimą apie darbovietes bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus (darbo knygelę). Bylos duomenimis Departamentas du kartus prašė pareiškėjo paaiškinti aplinkybes, susijusias su darbo santykiais, tačiau jokios informacijos iki teismo posėdžio pareiškėjas Departamentui nepateikė. Pasirinkęs nepateikti papildomos informacijos, pareiškėjas sukūrė prielaidą priimti skundžiamą Departamento Sprendimą.

64. VSD įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pateikė nenuoseklią bei prieštaringą informaciją apie savo darbinę veiklą, taip siekdamas nuslėpti pakankamai aukštas pareigas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos įmonėje. Atsižvelgus į tai, VSD pažymi, jog nėra galimybės tinkamai įvertinti, ar pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Išlieka galimybė, kad pareiškėjas yra lojalus Rusijos Federacijos režimui ir gali būti išnaudotas jos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

65. VSD teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

66. VSD pažymi, jog iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Nurodo, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, su ja pareiškėjo nesieja jokie ekonominiai ryšiai. Be to, pareiškėjas nurodė, kad atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką nutarė tik todėl, kad jo sutuoktinė nusprendė negrįžti į Rusijos Federaciją. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškėjo galimą persekiojimą Rusijos Federacijoje kaip deklaratyvų ir niekuo nepagrįstą, todėl nėra jokių objektyviai pagrįstų aplinkybių, kodėl pareiškėjas su sutuoktine negalėtų gyventi Rusijos Federacijoje. Vien tai, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena Lietuvos Respublikoje, nereiškia, jog jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

67. VSD laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Departamentas atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

69. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjo teigimu, įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra tai, ar pareiškėjas užkirto kelią Departamentui užbaigti administracinę procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, ar pareiškėjo pateiktos informacijos pakako išvadai dėl grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Nurodo, jog skundą dėl Departamento Sprendimo teisėtumo grindė tuo, kad buvo pažeista leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūra bei jo ir sutuoktinės teisė į šeimos sujungimą ir privatų gyvenimą. Pareiškėjo teigimu, atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas iš esmės buvo Departamento negalėjimas įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o ne pateiktų duomenų neatitikimas tikrovei, ar pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kaip nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėjas tvirtina, jog Departamentas negalėjo pabaigti administracinės procedūros dėl aplinkybių, už kurias atsakingos valstybės institucijos, ir kad pateiktos informacijos pakako išvadai pateikti.

70. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

71. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus: sutuoktinei išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, nes vienas iš pareiškėjo nesutikimo su Departamento Sprendimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų buvo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pažeidimas. Pareiškėjas taip pat prašo prie bylos prijungti jo sutuoktinei išduotą medicininę pažymą, iš kurios matyti, kad jai yra reikalinga kito asmens pagalba. Pareiškėjo prašymas prie bylos prijungti sutuoktinei išduoto leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją tenkinamas, nes pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde aiškino, kad skundžiamu Sprendimu pažeidžiama jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, o pateikiamas įrodymas įrodo jo sutuoktinės galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau jo sutuoktinei išduotą medicininę pažymą atsisakoma prijungti prie bylos medžiagos, nes šioje byloje yra sprendžiamas pareiškėjo leidimo laikinai gyventi klausimas, o ne sutuoktinės sveikatos būsena (ypač įvertinant tai, kad kito asmens pagalba sutuoktinei gali būti teikiama ir ne sutuoktinio).

72. Skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>) ir 12 punkto (yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė) pagrindu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė išsamių duomenų apie savo darbovietę Rusijos Federacijoje, nors pareiškėjo buvo reikalauta pateikti minėtus duomenis. Anot pareiškėjo, Lietuvos Respublikos valstybės institucijos turėjo pareigą pačios tuos duomenis surinkti, o jeigu to atlikti negalėjo, tai Departamentas pagal turimus duomenis turėjo baigti administracinę procedūrą, pagal kurią buvo sprendžiamas klausimas, ar yra teisinis pagrindas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

73. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai nesutinka su pareiškėjo pateikta argumentacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1363-520/2025, kt.).

Taigi, prie šios teisės įgyvendinimo turi prisidėti patys užsieniečiai, atlikdami Lietuvos Respublikos migracijos teisės aktuose jiems nustatytas pareigas. Departamentas, vykdydamas: pirma, Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje turi gauti VSD išvadą, ar užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, taip pat Aprašo 80.1 papunkčio nuostatas, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės institucijoms, be kita ko, VSD, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti; antra, Aprašo 80.2 papunkčio nuostatas, kad Departamentas pats reikalauja, kad užsienietis pateiktų papildomus dokumentus, – pirmiausia, kreipėsi į VSD ir, antra, pats pareikalavo pateikti papildomus duomenis apie darbovietę, nes pareiškėjas netinkamai nurodė darbovietės pavadinimą.

Tačiau pareiškėjas pastarojo teisėto Departamento reikalavimo neįvykdė, motyvuodamas, kad tokių duomenų iš savo kilmės valstybės pateikti negali (nors jo sūnus, Rusijos Federacijos pilietis, gyvena Maskvoje). Taigi, atsakovas, vadovaudamasis Aprašo 80.2 papunkčio nuostatomis, turėjo teisinį pagrindą vertinti, jog, pareiškėjas, nepateikęs prašomos informacijos, sukėlė rimtą pagrindą manymui, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atitinkamai, pareiškėjui galėjo būti atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

74. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčo nėra, jog pareiškėjas neneigė, kad neišsamiai nurodė savo buvusios darbovietės pavadinimą. Šioje nutartyje minėta, kad užsienietis turi pareigą pateikti visus Departamento reikalaujamus duomenis. Pareigos pateikti duomenis neįvykdymas neišsamių duomenų pateikimo kontekste suponuoja pareigos pateikti atitinkančius tikrovę duomenis neįvykdymą. Vadinasi, šios bylos kontekste atsakovas tinkamai pritaikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

75. Pareiškėjas nurodo, kad jo sutuoktinė turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, todėl jam negalėjo būti atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu. Vien sutuoktinės apsisprendimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir jos turėjimas teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kai pats pareiškėjas nevykdo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų migracijos teisės pareigų, nesudaro pagrindo teiginiams, kad pareiškėjas turi gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėją šeiminiai santykiai taip pat sieja su jo pilnamečiais vaikais, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, negyvenantys Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad Sprendimu yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei niekaip nėra sudaromos kliūtys palaikyti ryšius ir ne Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo kilmės valstybėje.

76. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis