2016-05-05 Nr. AB-10726-3-64-3-03065-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-373-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03065-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjui tenkant būti perpildytoje kameroje 24 val. per parą, sąlygos tampa nepakenčiamos, jam nebuvo galimybių pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, buvo šaltas vanduo, atviri sanitariniai mazgai, pareiškėjui skaudėjo galva, sutriko virškinimas, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23-29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant jį nuo kreipimosi į teismą dienos.

Pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,08 kv. m. iki 6,74 kv. m. gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Atitinkamai, net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 160 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis, nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Nurodė, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atitinkamai, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 40-44) pareiškėjo G. S. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą pareikštą prašymą taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas rėmėsi CK 1.124, 1.126, 1.131 straipsniais ir nurodė, jog pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į teismą, todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Teismas, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nėra taikoma, nurodė, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Nurodė, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2010 m. gegužės 21 d. ir periodiškai laikytas iki 2012 m. gegužės 17 d. Taikius ieškinio senaties terminą, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11 (plotas 16,65 kv. m.), Nr. 39 (plotas 22,93 kv. m.), Nr. 49 (plotas 20,23 kv. m.). Iš byloje esančios pažymos buvo matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Teismas nurodė, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. gegužės 17 d., iš viso 161 dieną, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, sprendė, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitinka Lietuvos higienos normų reikalavimų, nurodė, jog pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikta sąlygų atitikimo Lietuvos higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų per ginčo laikotarpį, taikius senaties terminą, į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Pabrėžė, jog pažymoje „Apie G. S. laikymo sąlygas“ yra nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal Lietuvos higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Atitinkamai, teismas sprendė, kad neįrodyta, jog patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau jis atsižvelgė, kad patalpos įrengtos atsižvelgiant į pastato ypatumus, jo statusą (pastatas pastatytas 1911 metais, įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą), todėl pastatui taikomi ne visi higienos normų reikalavimai, kaip naujai projektuojamiems tardymo izoliatoriams. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, jog pareiškėjas patiria didesnius nepatogumus nei būtų laikomas patalpose, kurios atitinka higienos normų reikalavimus naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas nurodo, kad kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, jam sutriko sveikata, tačiau nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turi sveikatos sutrikimų, todėl jo buvimas blogesnėse sąlygose nei teisės aktais garantuotos minimalios sąlygos pareiškėjui sukėlė papildomų nepatogumų. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams ir 6 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 800 Eur.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas G. S. apeliaciniu skundu (b. l. 48-50) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą ir netaikyti ieškinio senaties.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog pareiškėjas apie jo teisę skųsti kalinimo sąlygas sužinojo visai neseniai, jo niekas neinformavo apie tokią galimybę, nei Šiaulių TI, nei pataisos namų administracija. Pareiškėjui trūko teisinių žinių ir jis manė, kad skundas turi būti pateikiamas nuo išvykimo iš kalinimo įstaigos datos.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įtvirtina dvi absoliučias teises: teisę į gyvybę, teisę nepatirti nežmoniško elgesio, joms negali būti taikomi ribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino, kadangi jame numatyta teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Atitinkamai, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos teisė dėl ieškinio senaties termino buvimo prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, žmoniškumui. Lietuvoje suėmimą ir kalinimą vykdančios įstaigos stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji negautų reikalingos informacijos apie gyvenimo sąlygas, savo teises kreiptis dėl gynybos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-58) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai, bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai, tačiau pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Atsakovas nurodo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 7 d., tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpi žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisų pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

Atsakovas remiasi CK 6.250 straipsniu ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino administracinės bylos aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Administracinių teismų praktikoje akcentuojama, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tuo tarpu pareiškėjo skunde, apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo sąlygų. Teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose.

Akcentuoja, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamam asmeniui. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo G. S. prašomos priteisti 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, kitų teisės aktų, užtikrinančių kalinčių asmenų teises, nepaisymu ir pažeidimu (b. l. 2).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas tam tikrą laikotarpį pažeidžiant teisės aktuose numatytą vienam asmeniui skirtiną gyvenamąjį plotą, tačiau nenustatė, jog patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų (b. l. 40-44). Teismas, atsižvelgęs į nustatytus neteisėtus veiksmus, pareiškėjo nurodytą žalą, tai, kad pareiškėjas patiria didesnius nepatogumus nei būtų laikomas patalpose, kurios atitinka higienos normų reikalavimus naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su taikyta ieškinio senatimi, todėl teisėjų kolegija vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas (b. l. 48-50).

Pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde nurodo, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties termino, kadangi jame numatyta teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Atitinkamai, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos teisė dėl ieškinio senaties termino numatymo prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, žmoniškumui. Pareiškėjo teigimu, jis apie teisę skųsti kalinimo sąlygas sužinojo visai neseniai, jo niekas neinformavo apie tokią galimybę, nei Šiaulių tardymo izoliatoriaus, nei pataisos namų administracijos pareigūnai, jam trūko teisinių žinių ir jis manė, kad skundas turi būti pateikiamas per nustatytą terminą nuo išvykimo iš kalinimo įstaigos datos (b. l. 48-50).

Teisėjų kolegija, pirmiausiai vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Konvencijos 3 straipsnio nuostatos nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti ir atitinkamai jis negali būti taikomas, pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją).

Pirmiau minėtas vertinimas taikytinas kalbant ir apie Konvencijos 3 straipsnyje numatytas teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis absoliučiai uždraudžia kankinimą ar nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį. Net ypatingomis situacijomis (pvz., terorizmo, tam tikro konkretaus asmens elgesio atveju) Konvencijos 3 straipsnis absoliučiai draudžia asmenį kankinti, elgtis su juo nežmoniškai, žeminti jo orumą (žr. EŽTT 2006 m. liepos 4 d. sprendimą Ramirez Sanchez prieš Prancūziją). Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kalbant apie Konvencijos 3 straipsnio taikymą ir jo vertinimą ieškinio senatis iš viso negali būti taikoma. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą nenurodė, jog esant Konvencijos 3 straipsnio galimam pažeidimui negali būti taikoma ieškinio senatis, kad tokiu jos taikymu savaime yra pažeidžiamas ir Konvencijos 6 straipsnis. Priešingai, iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad EŽTT, jo teisėjai atskirosiose nuomonėse teikė tik argumentus dėl tokio ieškinio senaties taikymo aspektų, bet ne dėl jo absoliutaus negalimumo. Pirmiau nurodytų argumentų visuma lemia, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

Tai yra susiję su tuo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai iš esmės dera ir su EŽTT pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Nurodytas ieškinio senaties pradžios momentas reiškia ir tai, jog tam tikrų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, žvelgiant į pareiškėjui padarytą žalą, jis gali būti, be kita ko, skirtingas. Tai lemia, kad nėra pagrindo teigti, kad visais atvejais pareiškėjui kildinant žalą iš atskirų neteisėtų veiksmų, atskirai su tais veiksmais siejama kilusia žala, senaties pradžios momentas visais atvejais sutaps. Atitinkamai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinami pareiškėjo nurodyti argumentai, įvardinti neteisėti veiksmai ir su jais siejama žala ir sprendžiama dėl ieškinio senaties taikymo, inter alia ieškinio senaties pradžios momento nustatymo. Šis klausimas negali būti sprendžiamas vien formaliai žvelgiant į pareiškėjo nurodytą situaciją. Toks požiūris į ieškinio senatį atsispindi ir EŽTT praktikoje (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 2010 m. gegužės 20 d. – 2012 m. gegužės 17 d. laikotarpiu, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo kameros ploto nei numatyta teisės aktuose, jam nebuvo galimybių pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, buvo šaltas vanduo, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų neteisėtų veiksmų jam skaudėjo galva, sutriko virškinimas, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas (b. l. 2-3).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, pareiškėjui skaudėjo galva, sutriko virškinimas, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą (b. l. 2-3). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014). Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises (b. l. 48-50).

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko 2010 m. gegužės 20 d. – 2012 m. gegužės 17 d. laikotarpiu (b. l. 2-3), o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 8 d. (b. l. 4), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį kameros plotą tenkantį vienam asmeniui, taip, be kita ko, papildomai ribojant jo privatumą, jis buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą pareiškėjas teismui pateikė tik 2014 m. gruodžio 8 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 23-29), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija pareiškėjo teiginius, kad jis manė, kad skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų turi teikti nuo išvykimo iš kalinimo įstaigos datos, vertina kritiškai (b. l. 48-50). Šiuo aspektu pažymėtina, jog EŽTT yra pabrėžęs, jog taikant ieškinio senatį, be kita, atsižvelgtina į tęstinį situacijos, iš kurios kildinama žala, pobūdį. Tais atvejais, kai žala yra siejama su netinkamomis kalinimo sąlygomis, pavyzdžiui, netinkama kamerų sanitarine būkle, temperatūros neatitikimu teisės aktų numatytiems reikalavimams, kameros perpildymu ir kt., kurios egzistavo visą kalinimo laikotarpį, teismas inter alia atsižvelgia į tokios situacijos tęstinumą (žr.

EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją, 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Sudarkov prieš Rusiją, 2012 m. liepos 24 d. sprendimą I. S. prieš Rumuniją, 2015 m. sausio 27 d. sprendimą Neshkov ir kiti prieš Bulgariją). „Tęstinė situacija“ reiškia tęstinį veiksmą, dėl kurio pareiškėjas tampa auka (žr. EŽTT sprendimą Posti ir Rahko prieš Suomiją). Tačiau tokiomis situacijomis nepripažįstami tie atvejai, kai inter alia pareiškėjai yra kalinami skirtingose kalinimo įstaigose, skirtingais režimais, sąlygomis (žr.

EŽTT 2008 m. birželio 26 d. sprendimą Seleznev prieš Rusiją). Šiame kontekste aktualu yra tai, kad pareiškėjas buvo talpinamas į skirtingas kameras ir tai paneigia galimo pažeidimo tęstinumą, be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad sąlygos nekito. Be to, ir pareiškėjas pats nepagrindė, nenurodė aplinkybių, leidžiančių vertinti jo atžvilgiu vykusią situaciją kaip tęstinę. Savaime tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas toje pačioje kalinimo įstaigoje, nesudaro pagrindo spręsti, kad jo atžvilgiu situacija turi būti vertinama kaip tęstinė, kad jis nesuvokė, kad kiekvieną dieną yra galimai pažeidžiamos jo teisės ir yra daroma jam žala (CK 6.250 str.).

Be to, atsakovas nurodo, jog 2011 m. birželio 14 d. buvo užregistruotas pareiškėjo skundas dėl blogų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 32), kas iš esmės liudija, kad jau tuo metu pareiškėjas suvokė, kad kalinimo sąlygos yra netinkamos. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus, pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų pobūdį, jų kaitą, tai, kad pareiškėjo atžvilgiu daromas pažeidimas nebuvo iš esmės tapatus, tęstinis, siekdama nepaneigti pirmiau nurodyto ieškinio senaties instituto tikslo ir prasmės, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pareiškėjo atžvilgiu netaikyti ieškinio senaties termino ir (ar) kitaip vertinti ieškinio senaties pradžios momentą.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.

Šiame kontekste svarbu yra tai, kad reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju – teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika), t. y. vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime nesprendė klausimo, ar egzistuoja pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, todėl, vadovaujantis proceso operatyvumo, efektyvumo principais, atsižvelgus į pateikiamus pareiškėjo argumentus, šiuo klausimu pasisakytina iš esmės (b. l. 40-44).

Teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui netaikoma, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų, CK ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, Konvencijos nuostatų nesilaikymu, tačiau Konvencija, CK ir kiti teisės aktai yra tinkamai paskelbti, įskaitant ir teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, taip pat CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl neteisėtų veiksmų jam skaudėjo galva, sutriko virškinimas, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas, taigi jis jau neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpiu suvokė apie jo galimą teisės pažeidimą (b. l. 2-3). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys.

Priešingai nurodytos situacijos neleidžia vertinti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuvoje suėmimą ir kalinimą vykdančios įstaigos stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji negautų reikalingos informacijos apie gyvenimo sąlygas, savo teises kreiptis dėl teisminės gynybos. Šie argumentai yra abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio, negrindžiami jokia konkrečia su pareiškėju susijusia informacija, leidžiančia vertinti, ar pareiškėjui buvo sudarytos realios kliūtys kreiptis dėl informacijos gavimo, kreiptis teisminės gynybos (b. l. 48-50). Be to, kaip jau buvo minėta, atsakovas nurodo, jog 2011 m. birželio 14 d. buvo užregistruotas pareiškėjo skundas dėl blogų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 32), taigi tai leidžia spręsti, jog pareiškėjas turėjo realias galimybes teikti skundus, prašymus dėl kalinimo sąlygų, kreiptis dėl informacijos gavimo ar kreiptis teismą gindamas savo galimai pažeistą subjektinę teisę. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, jog savaime teisės aktai neįpareigoja kalinimo įstaigos administracijos informuoti pareiškėją apie tai, kad jis gali dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis žalos atlyginimo, nes būtent pats pareiškėjas yra tas subjektas, kuris sprendžia, ar jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, ar dėl tam tikrų galimų netinkamų veiksmų jam yra daroma žala ir (ar) atitinkamai kreiptis dėl informacijos gavimo, į teismą gindamas savo galimai pažeistas teises (b. l. 48-50).

Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus 2011 m. gruodžio 8 d. – 2012 m. gegužės 17 d. laikotarpiu ir pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu neginčija teismo vertintų neteisėtų veiksmų, pateikto argumentavimo ir už konstatuotus neteisėtus veiksmus, esant kitoms konstatuotoms civilinės atsakomybės sąlygoms, priteistos neturtinės žalos dydžio, manydamas, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nekompensuoja jo patirtos žalos (b. l. 48-50).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo pateiktą reikalavimą, pagrįstai daliai jo inicijuojam ginčui taikė ieškinio senaties terminą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė