2025-01-16 Nr. BB-279-1-06-5-00085-2022-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-4615/2024

Teisminio proceso Nr. 1-06-5-00085-2022-1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistųjų V. Č. ir A. L. (A. L.) gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžio priėmimo ir prašymo sustabdyti šio nuosprendžio vykdymą klausimus,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistųjų V. Č. ir A. L. gynėjas advokatas A. Šukaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų; priteisti iš valstybės UAB „A“ patirtų išlaidų atlyginimą už V. Č. ir A. L. gynėjo paslaugas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose; sustabdyti skundžiamo nuosprendžio vykdymą, iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šis teismas tiesiogiai, išsamiai, visapusiškai bei teisingai neįvertino bylos įrodymų visumos, negretino jų tarpusavyje, vadovavosi tik A. Č. ir A. L. kaltinančiais įrodymais, o juos teisinančių įrodymų bei aplinkybių tinkamai nevertino. Kasatoriaus nuomone, skundžiamas nuosprendis neatitinka teismų praktikoje suformuotų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymui ir jo pagrindimui keliamų reikalavimų. Teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos grindžiamos prielaidomis ir spėjimais, byloje nepašalintomis abejonėmis bei prieštaravimais, vertintais nuteistųjų nenaudai, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą. Apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstyti visi įrodymai, kurie buvo pagrindas išteisintuosius pripažinti kaltais ir juos nuteisti, bei motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Bylos įrodymai vertinti selektyviai, paimant iš konteksto, perdėtai sureikšminant nepatikimus ir aiškios informacinės vertės neturinčius įrodymus, taip kryptingai ir dirbtinai juos priderinant prie pareikšto kaltinimo. Tai rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą.

Pasak kasatoriaus, viso bylos proceso metu nuteistieji teigė nežinoję ir neįtarę, kad pakrauti ir į Lietuvą gabenti automobiliai buvo gauti nusikalstamu būdu. Bylos įrodymų visuma ir apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės nepaneigia šios jų versijos. Nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų žinojimo faktą. Automobilių pakrovimas vyko įprastoje krovinių pakrovimo vietoje, t. y. paprastoje pramoninėje zonoje, todėl remiantis vien tuo, kad prabangūs automobiliai buvo pakrauti nuošalioje vietoje, negalima spręsti apie jųdviejų suvokimą, jog bus gabenami automobiliai, gauti nusikalstamu būdu.

Nurodytais kriterijais negalima grįsti V. Č. kaltės dar ir dėl to, kad šis nematė nurodytos pakrovimo vietos ir negalėjo to įvertinti. Be to, byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vertinti automobilius, kaip išskirtinai prabangius, lyginant su anksčiau jų gabentais. Automobilių pakrovimo eiga taip pat niekuo nesiskyrė nuo įprastos darbų rutinos, įskaitant ir kontaktavimo su siuntėju eigą, siuntėjo atstovo nurodymą. Dėl pastarosios dalies apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino liudytojos L. D. parodymų.

Be to, pirmame CMR važtaraštyje įrašas apie gabenamą įrangą buvo nurodytas dėl V. Č. suklydimo, todėl, kai tai paaiškėjo, nebebuvo baigtas pildyti ir buvo išrašytas kitas CMR važtaraštis dėl gabenamų automobilių. Aplinkybė, kad V. Č. negalėjo pateikti tyrėjams užsakovo duomenų ir kontaktų, taip pat negali būti kaltės įrodymu. Bendravimą su užsakovais „Viber“ programėle nulėmė patogumas ir paprastumas, o ne dėl šios programėlės pasirinkimuose nustatytos galimybės siuntėjui ištrinti visą susirašinėjimą.

Liko nepaneigta, kad vairuotojas A. L. duomenis apie siuntėją (gavėją) ir kt. nurodė tokius, kokius gavo iš direktoriaus V. Č., o šis juos gavo iš su juo bendravusio užsakovu (siuntėju) prisistačiusio asmens, ir jie abu (V. Č. ir A. L.) tikėjo nurodytų duomenų tikrumu bei neįtarė, kad jie gali neatitikti tikrovės. Toks duomenų iš užsakovo (siuntėjo) gavimas ir tolesnis jų panaudojimas buvo įprastas jų darbe. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. Č. veikė pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupe.

Taigi nuosprendžio teiginiai, kad, įvertinus bendrą situaciją, V. Č. ir A. L. turėjo suvokti, jog automobiliai gauti nusikalstamu būdu, tėra prielaidos. Jųdviejų veiksmuose nėra BK 189 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – žinojimo, kad automobiliai gauti nusikalstamu būdu ir tiesioginės tyčios. Nebuvo tiesioginės tyčios ir klastoti dokumentus. Nesant šios veikos pavojingumo ir pavojingų pasekmių, BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika turėjo būti pripažinta mažareikšme (BK 37 straipsnis). Apskritai V.

Č. ir A. L. elgesys (neatliktas iš siuntėjo (gavėjo) gautų duomenų papildomas tikrinimas, pasitikint gauta informacija, ir jų įrašymas į CMR deklaraciją) galėtų būti vertinamas kaip maksimaliai neatsargus ir nerūpestingas elgesys, už kurį galėtų kilti civilinė ar darbo teisės reglamentuojama atsakomybė.

Kasatoriaus nuomone, kaip įrodymas, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, yra ir tai, kad pats nebandė išsireikalauti dokumentų ir nustatyti tikrosios konfiskuotino turto (vilkiko ir puspriekabės) vertės, o ją nustatydamas rėmėsi VšĮ „Emprekis“ pažymoje pateikta informacija, kuri neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. Č. ir A. L., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, nesivadovavo aktualia teismų praktika, iš skundo turinio matyti, kad gynėjas A. Šukaitis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis remiantis išspręstas jo ginamųjų atsakomybės pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį klausimas už nusikalstamų veikų padarymą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bei nustatyta konfiskuotino turto vertė. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti teiginiai nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo galimai padarytas teisės aiškinimo ir taikymo klaidas bei šališkumo demonstravimą, priimant sprendimus ginčijamais klausimais, ir tik deklaratyviai nurodoma, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK normos, nesivadovauta nekaltumo prezumpcija, in dubio pro reo principu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino kitaip ir nustatė kitokią konfiskuotino turto vertę nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, kad šis teismas buvo šališkas. Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad kasatoriaus pateikti argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir surašydamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminius BPK pažeidimus, sukliudžiusius teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, prašymas sustabdyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vykdymą paliekamas nenagrinėtas (BPK 374 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistųjų V. Č. ir A. L. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas