2025-04-02 Nr. AB-5853-3-62-3-01350-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-263-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01350-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) 2023 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (10.11E) DV_S-17867 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-4874 (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai); 3) įpareigoti atsakovą įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d.

2. Pareiškėja teigė, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, kad 2023 m. vasario 20 d. ji kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. (trejus metus), kai pagimdė ir augino antrąjį vaiką P. D., gimusį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymėjo, kad pirmąjį vaiką – V. D. ji pagimdė (duomenys neskelbtini) ir, būdama šio vaiko auginimo atostogose iki 8 metų, (duomenys neskelbtini) susilaukė antrojo vaiko.

3. Pareiškėja akcentavo, kad atsakovas Sprendimu 1 atsisakė įskaityti ginčo laikotarpį į jos pensijų socialinio draudimo stažą, nes: pareiškėjai stažas skaičiuojamas pagal iki 2017 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 8 straipsnį; pareiškėja antrojo vaiko auginimo metu nedirbo, nebuvo draudžiama socialiniu draudimu, neturėjo vaiko priežiūros atostogų nuo 1 iki 3 metų; motinos, kurioms suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 1 iki 3 metų, valstybės lėšomis pensijų draudimu pradėtos drausti tik nuo 1996 m. sausio 1 d.; draudimo stažui patvirtinti laikotarpiai nustatomi pagal draudėjų nustatyta tvarka pateiktus pranešimus apie atostogų vaiko priežiūrai nuo 1 iki 3 metų motinai suteikimą vadovaujantis VSDFV direktoriaus 1996 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 56 patvirtinta Duomenų apie motinai (tėvui) suteiktas atostogas vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus pateikimo, kaupimo ir naudojimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kurioje nėra duomenų apie pareiškėjos draudėjo teikimą; vadovaujantis Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 10 straipsnio 6 dalimi, pareiškėja minėtu laikotarpiu laikytina nedirbusia ir neturėjusia vaiko priežiūros atostogų, kadangi apie tai nėra duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras).

4. Pareiškėja tvirtino, kad nesutinka su ginčijamais sprendimais. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą, 1991 m. gegužės 21 d. – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – ir VSDĮ), kuris įtvirtino sveikatos draudimo sistemos atkūrimo pradžią, nustatė išmokų, susijusių su išlaidų medikamentams ir sanatoriniam gydymui, kompensavimą, ir tik 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą (toliau – ir SDĮ), įsigaliojusį 1997 m. sausio 1 d., kuris įtvirtino sveikatos draudimo rūšis, privalomojo sveikatos draudimo sistemą, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis.

5. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. ji oficialiai buvo vaiko auginimo iki 8 metų amžiaus atostogose pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Pareiškėja 1994 m. kovo 11 d. buvo atleista iš darbo akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „Aidas“ (toliau – ir Įmonė) pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo (toliau – ir DSĮ) 28 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. birželio 21 d. įsaku Nr. XI-3023 papildytą Darbo įstatymų kodekso (toliau – ir DĮK) 2021 straipsnį, kuriame buvo nurodyta, kad motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas. Pareiškėja akcentavo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 30 straipsnyje buvo nurodyta, jog darbo stažas – tai laikas, per kurį asmuo turėjo darbo santykius. Įvertinusi minėtas įstatymų nuostatas, pareiškėja teigė, kad laikotarpis vaikui auginti iki 8 metų prilyginamas darbo santykiams, o tai reiškia, kad asmuo yra draudžiamas draudėjo arba valstybės dėl stažo pensijai įgyti. Todėl pareiškėjos nuomone, ji oficialiai ir pagrįstai, dar iki 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo, faktiškai buvo vaiko auginimo iki trejų metų atostogose ir jai įskaitytinas trejų metų stažas pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnį.

6. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas, netenkindamas prašymo, nenurodė, koks įstatymas 1994 m. spalio 10 d. nustatė vaiko priežiūros atostogų suteikimą jau vaiko priežiūros atostogose esančiai motinai. Pareiškėjos įsitikinimu, nuo 1996 m. sausio 1 d. valstybė sureguliavo vaikus auginančių motinų socialinę apsaugą ateičiai, o tai reiškia, kad iki 1996 m. sausio 1 d. vaikus auginančioms motinoms turėtų būti suteikiama socialinė apsauga, taip pat ir pensijų draudimo stažui įgyti. Todėl pareiškėja vertino, kad ji buvo drausta pensijų draudimo stažui ir laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d., t. y. antrojo vaiko auginimo iki 3 metų laikotarpiu.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas tvirtino, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nurodė, kad pensijų socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymu bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai).

9. Atsakovas paaiškino, kad pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai. Akcentavo, jog Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis numatė, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme. Pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 2.1 papunktį, asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai, t. y. asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal VSDĮ, valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai, o pagal minėto įstatymo 2 priedo 2.3 papunktį, stažui prilyginami apdraustų (dirbančių) asmenų, nurodytų 2 priedo 2.1 papunktyje, socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės (nėštumo ir gimdymo) bei vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas. Atsakovas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtina, jog nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d., iki šio įstatymo įsigaliojimo įgytas stažas nustatomas ir apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, galiojusias iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pagal Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnį, asmens stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, po 1995 m. sausio 1 d. sudaro laikas, per kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos ar turi būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat laikas, per kurį asmuo gauna ligos, motinystės ir bedarbio pašalpas. Atsakovas nurodė, kad asmenų pensijų socialinio draudimo ir jam prilyginami laikotarpiai, tų laikotarpių pensijų socialinio draudimo įmokos bei draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. yra įrodomi Registro duomenimis (Nuostatų 6.5 papunktis).

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja 2023 m. vasario 21 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su pareiškimu dėl stažo senatvės pensijai ir prašė jį perskaičiuoti, t. y. įskaityti į stažą 3 metus nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. (pareiškėjos antrasis sūnus P. D. gimė (duomenys neskelbtini)) bei nurodyti įstatymų normas, pagrindžiančias stažo (ne)įskaičiavimą (duomenys neskelbtini) vaiką pagimdžiusiai ir 3 metus auginusiai motinai (bendram darbo stažui nenutrūkus). VSDFV Kauno skyrius ginčijamu Sprendimu 1 nusprendė pareiškėjos reikalavimo nepatenkinti, nes nuo 1994 m. sausio 1 d. asmenų įgytas stažas įrodomas Registro duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad Registre yra duomenys (informacija apie asmens valstybinį socialinį draudimą nuo 1994 m. sausio 1 d.) apie pareiškėjos darbo laikotarpį Įmonėje nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. Iš Įmonės atsakovui pateikto pranešimo apie apdraustųjų socialiniu draudimu atleidimą iš darbo matyti, kad pareiškėja iš Įmonės buvo atleista 1994 m. kovo 11 d. savo noru, atleidimo priežastis – vaiko auginimas iki 8 metų, o nuo 2000 m. balandžio 7 d. pareiškėja pradėjo dirbti Kauno advokatų kontoroje. Atsakovas teigė, jog Registre nėra duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą laikotarpiu nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 2000 m. balandžio 6 d., todėl vertino, kad nustatyta, jog pareiškėja 1994 m. kovo 11 d. iš darbo buvo atleista, (duomenys neskelbtini) jai gimė antrasis vaikas ir iki 2000 m. balandžio 7 d. pareiškėja niekur nedirbo.

11. Atsakovas tvirtino, kad sąvokos „nepertraukiamas darbo stažas“ ir „pensijų socialinio draudimo stažas“ negali būti tapatinamos, nes jos yra skirtingos, skiriasi jų teisinė prigimtis. Darbo stažo nustatymą, apskaičiavimą reglamentuoja darbo teisės normos. Nepertraukiamasis darbo stažas naudojamas nustatant papildomas garantijas darbuotojams. Pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pensijų socialinio draudimo stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.

12. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo (toliau – ir AĮ, 1992 m. sausio 1 d. įstatymo Nr. I-2113 redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, dirbantys pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais Lietuvos teritorijoje esančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose <...> turi teisę į atostogas. AĮ 3 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad atostogos yra kasmetinės ir tikslinės. Pagal AĮ 17 straipsnį tikslinės atostogos yra nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros, <...>. AĮ 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos, o už šių atostogų laiką mokama VSDĮ nustatyta pašalpa. Pagal AĮ 19 straipsnį, motinai, jos pageidavimu, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai. Atsakovas pažymėjo, kad VSDĮ (1991 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. I-1336 redakcija) 17 straipsnyje buvo nurodyta, jog nėštumo ir gimdymo pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo lėšų skiriama moteriai, apdraustai pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–6 punktus. Privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį. Pašalpa vaiko priežiūrai iš valstybinio socialinio draudimo lėšų mokama, jei bent vienas iš tėvų yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–6 punktus. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teigė, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, dirbančioms moterims buvo suteikiamos tikslinės atostogos – nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus, o kitokių atostogų, kaip skunde nurodo pareiškėja, t. y. vaiko auginimo iki 8 metų, teisės aktai nenumatė.

13. Atsakovas akcentavo, jog nuo 1999 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo (1999 m. spalio 1 d. įstatymo Nr. I-549 redakcija) 2 straipsnio 2 dalies 9 punkte buvo įtvirtina, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradedami drausti motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų. Kadangi pareiškėjos antrajam vaikui (duomenys neskelbtini) metai sukako 1997 m. spalio 10 d., o minėta teisės norma įsigaliojo nuo 1999 m. spalio 1 d., atsakovas vertino, kad pareiškėjos atveju ji netaikoma.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nurodė, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėja 2023 m. vasario 21 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su pareiškimu dėl stažo senatvės pensijai ir prašė jį perskaičiuoti, įskaitant į stažą 3 metus nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. (pareiškėjos antrasis sūnus P. D. gimė (duomenys neskelbtini)), bei nurodyti įstatymų normas, pagrindžiančias stažo (ne)įskaičiavimą (duomenys neskelbtini) vaiką pagimdžiusiai ir 3 metus auginusiai motinai (bendram darbo stažui nenutrūkus). Tačiau VSDFV Kauno skyrius ginčijamu Sprendimu 1 prašymo netenkino, kadangi ginčo laikotarpiu pareiškėja nedirbo, nebuvo draudžiama socialiniu draudimu pas draudėją ir neturėjo vaiko priežiūros atostogų nuo 1 iki 3 metų. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu 1, apskundė jį VSDFV, kuris ginčijamu Sprendimu 2 skundo netenkino, nurodydamas, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai nusprendė neįskaityti 3 metų laikotarpio (nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d.) į stažą senatvės pensijai.

16. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis Tvarka, teismas pažymėjo, kad draudimas valstybės lėšomis nustatomas ir vykdomas pagal draudėjų (darbdavių) nustatyta tvarka pateiktus pranešimus apie atostogų suteikimą (nutraukimą) motinai (tėvui) vaiko priežiūrai nuo vienerių iki trejų metų amžiaus (9-SD pranešimas). Registro duomenimis, pareiškėja 1994 m. kovo 11 d. buvo atleista iš darbo Įmonėje, todėl teismas vertino, kad laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. ji nebuvo išleista vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogų (pareiškėjos vaikas P. D., gimė (duomenys neskelbtini)), kadangi neturėjo darbdavio ir neturėjo teisės būti draudžiama valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų amžiaus. Teismas akcentavo, jog motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų, valstybės lėšomis valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei pensijos daliai pradėti drausti tik nuo 1999 m. spalio 1 d., kai įsigaliojo aktuali Pensijų įstatymo redakcija ir Motinos arba tėvo, nedirbančio ir neturinčio vaiko priežiūros atostogų, bet auginančio vaiką iki 3 metų, valstybinio socialinio draudimo tvarka, patvirtinta VSDFV direktoriaus 1999 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 773.

17. Teismas nurodė, kad asmenims, auginantiems vaikus iki 8 metų, garantuojamas sveikatos draudimas (privalomąjį sveikatos draudimą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos (SDĮ 6 str. 4 d. 5 p.)), tačiau kitomis socialinio draudimo rūšimis asmenys, auginantys vaikus nuo 3 iki 8 metų, nėra (ir nebuvo) draudžiami valstybės lėšomis. Todėl teismas sprendė, kad Registre nėra duomenų apie pareiškėjos draudimą valstybiniu socialiniu draudimu skunde nurodytu pirmojo vaiko (V. D., gimusio (duomenys neskelbtini)) auginimo iki 8 metų laikotarpiu, t. y. nuo 1994 m. kovo 12 d. (po atleidimo iš darbo Įmonėje) iki 1999 m. kovo 11 d.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog laikotarpiu nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. ji buvo vaiko auginimo iki 8 metų amžiaus atostogose pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o 1994 m. kovo 11 d. buvo atleista iš darbo Įmonėje direktoriaus įsakymu remiantis DSĮ 28 straipsnio 1 dalimi ir DĮK 2021 straipsniu.

19. Teismas akcentavo, kad nuo 1994 m. sausio 1 d. asmenų įgytas stažas yra įrodomas Registro duomenimis (Nuostatų 6.5 papunktis). Teismas pažymėjo, kad Registre yra duomenys (informacija apie asmens valstybinį socialinį draudimą nuo 1994 m. sausio 1 d.) apie pareiškėjos darbo laikotarpį Įmonėje nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. kovo 11 d., taip pat nurodė, kad Įmonė atsakovui pateikė pranešimą apie apdraustųjų socialiniu draudimu atleidimą iš darbo, kuris patvirtina, jog pareiškėja iš Įmonės buvo atleista 1994 m. kovo 11 d. Be kita ko, (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimė antrasis vaikas, iki 2000 m. balandžio 7 d. ji niekur nedirbo, o nuo 2000 m. balandžio 7 d. pradėjo dirbti Kauno advokatų kontoroje. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad laikotarpiu nuo 1994 m. kovo 12 d. iki 2000 m. balandžio 6 d. Registre nėra jokių duomenų apie pareiškėjos valstybinį socialinį draudimą, nors ji teigia, jog nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. buvo vaiko auginimo iki 8 metų amžiaus atostogose.

20. Teismas pažymėjo, kad pagal darbo santykius reglamentuojančias teisės normas, darbo sutartis – tai darbo santykių atsiradimo pagrindas, o darbo sutarties pasibaigimas žymi darbo santykių pasibaigimą. Su darbo santykių pasibaigimu baigiasi ir šalių teisės bei pareigos. Sąvoka „darbo sutarties nutraukimas“, nurodo darbo sutarties nutraukimo būdą, kuris galimas dėl abiejų šalių valios, vienos iš sutarties šalies valios pagrindu ar dėl kitų priežasčių. Darbo sutarties nutraukimo pagrindai – tai teisinę reikšmę turinčios aplinkybės (juridiniai faktai), kurioms atsiradus darbo sutartis gali būti nutraukta. Darbo sutarties pasibaigimas nurodo darbinių santykių pasibaigimą, kadangi tokiu atveju asmuo jau nedalyvauja darbo santykiuose, o pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir tarpusavio teisės, ir pareigos. Teismas atkreipė dėmesį, kad „darbo sutarties nutraukimo pagrindai“ ir „atleidimo iš darbo priežastys“ yra skirtingos sąvokos su skirtingomis teisinėmis pasekmėmis.

21. Teismas nurodė, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėja 2023 m. gegužės 5 d. atsakovui pateikė 1994 m. kovo 9 d. prašymą atleisti ją iš darbo nuo 1994 m. kovo 11 d. bei Įmonės 1994 m. kovo 10 d. įsakymą (potvarkį) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 34, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog darbo sutartis su pareiškėja nutraukiama 1994 m. kovo 11 d. darbuotojos pareiškimu pagal DSĮ 28 straipsnio 1 dalį (vaiko auginimui iki 8 metų), kuris nustatė, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų (anksčiau galioję teisės aktai numatė 2 mėnesių įspėjimo terminą). Jeigu reikalavimas neterminuotą darbo sutartį nutraukti pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, numatytomis kolektyvinėje sutartyje, darbo sutartis turėjo būti nutraukta nuo darbuotojo pareiškime nurodytos datos. Teismas pažymėjo, kad darbo sutartis buvo laikoma nutraukta dėl svarbių priežasčių taip pat tada, kai ją nutraukdavo invalidai, senatvės pensininkai, nėščios moterys ir motinos, turinčios iki 8 metų vaikų. Todėl teismas akcentavo, kad darbo sutarties nutraukimo priežasties nurodymas prašyme buvo būtinas ir svarbus dėl įspėjimo termino taikymo. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, teismas sprendė, kad ji buvo atleista nuo pareiškime nurodytos datos savo noru, nurodant atleidimo priežastį – vaiko auginimą iki 8 metų.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodyta DĮK 2021 straipsnio 1 dalis nustatė, jog motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis 8 metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamas darbo stažas. Tačiau teismas vertino, kad ši teisės norma buvo taikoma dirbančioms motinoms (nenutraukusioms darbo santykių). Atleistiems iš darbo darbuotojams lengvatos, susijusios su nepertraukiamu darbo stažu, buvo numatytos DĮK 513 straipsnyje.

23. Teismas atkreipė dėmesį, jog sąvokos „nepertraukiamas darbo stažas“ ir „pensijų socialinio draudimo stažas“ negali būti tapatinamos, kadangi jos yra skirtingos, skiriasi jų teisinė prigimtis. Darbo stažo nustatymą, apskaičiavimą reglamentuoja darbo teisės normos, o socialinio draudimo stažą atskiroms socialinio draudimo išmokoms gauti nustato atitinkami socialinio draudimo rūšis reglamentuojantys įstatymai (VSDĮ 9 str. 3 d.). Pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 12 punktą, pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.

24. Teismas akcentavo, jog pareiškėjos stažui nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. prilyginami laikotarpiai nustatomi pagal Pensijų įstatymo 2 priedą, kuriame nurodyta, kad į stažą įskaitomi iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai: asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal VSDĮ, valstybinio socialinio draudimo laikotarpiai (2.1 papunktis); taip pat į asmens stažą įtraukiamas apdraustų (dirbančių) asmenų, motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir vaiko priežiūros pašalpų gavimo laikas (2.3 papunktis). Nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. spalio 10 d. asmens stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, sudaro laikas, per kurį asmuo pats moka arba už jį yra mokamos ar turi būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, taip pat laikas, per kurį asmuo gauna ligos, motinystės ir bedarbio pašalpas (Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 8 str.).

25. Teismas pažymėjo, kad VSDĮ (1991 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. I-1336 redakcija) 17 straipsnis nustatė, kad nėštumo ir gimdymo pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo lėšų skiriama moteriai, apdraustai pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–6 punktus. VSDĮ 4 straipsnio 1 punkte buvo įtvirtinta, kad privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį. Pašalpa vaiko priežiūrai iš valstybinio socialinio draudimo lėšų mokama, jei bent vienas iš tėvų yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–6 punktus (VSDĮ 18 str.). Draudėjai (darbdaviai) išmoka valstybinio socialinio draudimo pašalpas Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatų numatyta tvarka (VSDĮ 44 str. 3 d.).

26. Teismas akcentavo, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, dirbančioms moterims buvo suteikiamos tikslinės atostogos – nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus. Kitokių atostogų (vaiko auginimo iki 8 metų) teisės aktai nenumatė, todėl jos pareiškėjai negalėjo būti suteiktos. Nuo 1994 m. kovo 11 d. (po atleidimo iš Įmonės) pareiškėja neįsidarbino ir, (duomenys neskelbtini) gimus vaikui, nebuvo drausta socialiniu draudimu, nes nebuvo darbdavio išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, vaiko priežiūros atostogų ir negavo motinystės pašalpų.

27. Teismas nurodė, kad tik nuo 1996 m. sausio 1 d. motina arba tėvas, turintys vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogas, buvo pradėti drausti valstybės lėšomis pensijų draudimu pagrindinei daliai (Pensijų įstatymo 2 str. 8 p.). Kadangi pareiškėja tuo metu nedirbo, darbdavio nebuvo išleista vaiko nuo 1 iki 3 metų auginimo atostogų, todėl nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis. Nuo 1999 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustatė, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradedami drausti motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų. Tačiau pareiškėjos antrajam vaikui (duomenys neskelbtini) metai sukako 1997 m. spalio 10 d., o minėta teisės norma įsigaliojo nuo 1999 m. spalio 1 d., todėl teismas sprendė, kad ji pareiškėjos atveju netaikoma.

28. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad tiek ginčijamas VSDFV Kauno skyriaus Sprendimas 1, tiek ginčijamas VSDFV Sprendimas 2 yra pagrįsti ir teisėti, nėra teisinio pagrindo juos naikinti, todėl šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino, kad atmetus skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo patenkinti skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d., todėl šią skundo dalį teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. 29. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą įskaityti pareiškėjai į pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. Pareiškėja taip pat prašo grąžinti permokėtą žyminį mokestį.

30. Pareiškėja pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas dėl netinkamai taikytų materialiosios teisės normų.

31. Pareiškėja nurodo, kad siekia įskaityti antrojo vaiko auginimo namuose trejus metus į pensijos socialinio draudimo stažą. Pareiškėjos nuomone, tuo metu galiojusios teisės normos suteikė jai galimybę auginti vaiką namuose iki 8 metų, išsaugant nepertraukiamą darbo stažą, todėl tokia teise ji pasinaudojo. Pareiškėjos darbdavys atleido ją iš darbo dėl vaiko auginimo iki 8 metų, o tai aiškiai nurodyta įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo.

32. Pareiškėjos teigimu, sistemiškai vertinant DSĮ 28 straipsnio 1 dalį ir DĮK 2021 straipsnio 1 dalį, nėra prieštaravimų tarp straipsnių dispozicijų. Be to, pareiškėja neturėjo teisės nurodyti darbdaviui kaip turėtų būti formuluojamas atleidimo pagrindas ir kokius pagrindus nurodyti. Tačiau pareiškėjos įsitikinimu, iš pateiktų dokumentų galima suprasti, kad ji iš darbo atleista iki jos vaikui sukaks 8 metai. Tokiu būdu pareiškėjos, kaip motinos, teisė išsaugoti stažą buvo įvardinta, tačiau ji negali paaiškinti (ir neturi tam pareigos), kodėl ši teisė nebuvo tinkamai įforminta socialinės apsaugos santykiuose, kiek tai susiję su pensijų draudimu.

33. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, pirmieji socialinės apsaugos klausimai reguliavo sistemos atkūrimą. Dalis norminių aktų buvo nepakeisti, o dalis – pakeisti. Tačiau ginčo laikotarpiu, tvarka, numatanti iki 8 metų auginančioms vaikus motinoms pensijų socialinio draudimo stažą, iš esmės nebuvo sureguliuota.

34. Pareiškėjos vertinimu, svarbi aplinkybė, kad ji pradėjo lauktis antrojo vaiko ir jį pagimdė pirmojo vaiko iki 8 metų auginimo laikotarpiu. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtu laikotarpiu ji buvo teisiniame santykyje su pilna socialine apsauga, t. y. sveikatos draudimu, pensijų stažo draudimu ir pan., todėl antrojo vaiko auginimo iki trejų metų laikotarpis privalo būti įskaitytas kaip pagrįstinas. Be to, nėra įstatymų, reguliuojančių ar reguliavusių tokią situaciją, kaip pareiškėjos, todėl atsakovo pozicija, taikant vėliau priimtus įstatymus, nėra pagrįsta. Nors atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad lengvata auginančioms iki 8 metų vaikus motinoms taikoma tik tuo atveju, jei motina dirba (nėra nutraukusi darbo santykių), pareiškėja mano, kad tai nėra tas pats.

35. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tik nuo 1996 m. sausio 1 d. iš dalies buvo nustatytas vaikus iki trejų metų auginančių vieno iš tėvų socialinis pensijos draudimas, o nuo 1999 m. spalio 1 d. buvo apdrausti ir nedirbantys tėvai. Todėl pareiškėjos teigimu, nors vėliau panaši situacija buvo sureguliuota, tačiau ginčo laikotarpiu ji nebuvo sureguliuota.

36. Pareiškėja tvirtina, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo vaikus namuose auginančių iki 8 metų motinų socialinės apsaugos klausimų dėl stažo senatvės pensijai įgyti, dėl to nukentėjo jos turtiniai interesai, susiję su senatvės pensijos skaičiavimu. Pareiškėja taip pat nurodo, kad kelia ir kels klausimą dėl valstybės atsakomybės, nes, kaip vaiką (duomenys neskelbtini) pagimdžiusiai ir auginusiai motinai, jai nebuvo suteiktos minėtos garantijos, pažeidžiant jos teises, kadangi įstatymų leidėjas neįvykdė savo pareigų.

37. Pareiškėja pažymi, kad iki pirmojo vaiko gimimo ji dirbo nepertraukiamai ir turėjo daugiau nei 13 metų darbo bei socialinio draudimo stažą. Be to, pareiškėja buvo santuokoje, o sutuoktinis dirbo ir buvo apdraustas socialiniu draudimu bei mokėjo mokesčius. Pareiškėjos nuomone, ji patiria lyčių nelygybę, nes vaiką galėjo pagimdyti tik ji, tačiau jos sutuoktinis šioje situacijoje išsaugojo savo darbo stažą be jokių „nuostolių“, tuo tarpu pareiškėjai stažas neįskaitomas.

38. Pareiškėjos teigimu, nesant įstatymų nuostatų, kurios būtų reguliavusios konkretų trumpą laikotarpį ir situaciją, kai kitas vaikas gimsta esant vaiko auginimo atostogose iki 8 metų, t. y. laikotarpiu nuo 1989 m. birželio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., tokia situacija turi būti vertinama jos naudai.

39. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą, atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d.

41. Atsakovas tvirtino, kad įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė laikotarpius, įskaitytinus į pensijų socialinio draudimo stažą.

42. Atsakovas akcentuoja, kad nuo 1996 m. sausio 1 d. motina arba tėvas, turintys vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogas, buvo pradėti drausti valstybės lėšomis pensijų draudimu pagrindinei daliai (Pensijų įstatymo 2 str. 8 p. (1995 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. I-549 redakcija). Tvarkos 1 punkte buvo nustatyta, kad draudėjas, vadovaudamasis AĮ, suteikia atostogas motinai (tėvui), auginančiam vaiką nuo 1 iki 3 metų amžiaus, užpildo ir pateikia VSDFV teritoriniam skyriui pranešimą apie atostogų suteikimą (nutraukimą) motinai (tėvui) vaiko priežiūrai nuo 1 iki 3 metų amžiaus (forma 9-SD). Atsakovas pažymi, jog VSDFV teritoriniame skyriuje draudėjo pateikti duomenys apie motinai (tėvui) suteiktas atostogas vaiko priežiūrai nuo 1 iki 3 metų amžiaus buvo suvedami į kompiuterinę apdraustųjų duomenų bazę (Tvarkos 6 p.). Atsakovo teigimu, pareiškėja, įsigaliojus minėtam Pensijų įstatymo 2 straipsnio 8 punktui nuo 1996 m. sausio 1 d., nedirbo, nebuvo išleista darbdavio vaiko nuo 1 iki 3 metų auginimo atostogų, todėl nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis.

43. Atsakovas, vadovaudamasis teisės doktrina, nurodo, kad darbo sutartis tai darbo santykių atsiradimo pagrindas, o darbo sutarties pasibaigimas žymi darbo santykių pasibaigimą. Su darbo santykių pasibaigimu, baigiasi ir šalių teisės bei pareigos. Taigi, atsakovo nuomone, darbo sutarties pasibaigimą galima vadinti plačiausia sąvoka, apibrėžiančia darbo santykių pasibaigimą. Sąvoka darbo sutarties nutraukimas, nurodo darbo sutarties nutraukimo būdą, kuris galimas dėl abiejų šalių valios, vienos iš sutarties šalies valios pagrindu ar dėl kitų priežasčių. Darbo sutarties nutraukimo pagrindai – tai tokią teisinę reikšmę turinčios aplinkybės (juridiniai faktai), kurioms atsiradus darbo sutartis gali būti nutraukta. Darbo sutarties pasibaigimas nurodo darbinių santykių pasibaigimą, nes tokiu atveju asmuo jau nebedalyvauja darbo santykiuose. Pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir tarpusavio pareigos. Be to, atsakovas akcentuoja, kad svarbu nepainioti darbo sutarties nutraukimo pagrindo su atleidimo iš darbo priežastimi.

44. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sąvokos „nepertraukiamas darbo stažas“ ir „pensijų socialinio draudimo stažas“ negali būti tapatinamos, nes skiriasi jų teisinė prigimtis. Atsakovo teigimu, darbo stažo nustatymą, apskaičiavimą reglamentuoja darbo teisės normos. Nepertraukiamasis darbo stažas naudojamas nustatant papildomas garantijas darbuotojams. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad atleidžiant darbuotojus, pirmenybė likti darbe paliekama tiems, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą pas tą darbdavį. Socialinio draudimo stažą atskiroms socialinio draudimo išmokoms gauti nustato atitinkamas socialinio draudimo rūšis reglamentuojantys įstatymai (VSDĮ 9 str. 3 d.). Pagal Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 12 punktą pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.

45. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepateikė argumentų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taip pat kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar nebuvo iširti įrodymai administracinėje byloje.

46. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

48. VSDFV pakartoja faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus išaiškinimus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes ir proceso šalių paaiškinimus, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, todėl jo naikinti remiantis pareiškėjos argumentais nėra pagrindo.

49. VSDFV, įvertinęs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teigia, kad jie tik patvirtina, jog nedirbantys tėvai, namuose auginantys vaikus iki 8 metų, socialiniu pensijos draudimu pradėti drausti tik nuo 1999 m. spalio 1 d.

50. VSDFV pritaria visiems pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams ir motyvams, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus Sprendimo 1 ir VSDFV Sprendimo 2, kuriais atsisakyta įskaityti į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d., pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą.

52. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį naikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą įskaityti pareiškėjai į pensijų socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. Nurodo, kad, sistemiškai vertinant DSĮ 28 straipsnio 1 dalį ir DĮK 2021 straipsnio 1 dalį, nėra prieštaravimų tarp straipsnių dispozicijų. Pasak pareiškėjos, ji 1994 m. kovo 10 d. įsakymu (potvarkiu) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 34 buvo atleista savo pareiškimu nuo 1994 m. kovo 11 d. vaiko auginimui iki 8 metų. Be to, pareiškėja neturėjo teisės nurodyti darbdaviui kaip turėtų būti formuluojamas atleidimo pagrindas ir kokius pagrindus nurodyti. Tačiau pareiškėjos įsitikinimu, iš pateiktų dokumentų galima suprasti, kad ji iš darbo atleista iki jos vaikui sukaks 8 metai. Tokiu būdu pareiškėjos, kaip motinos, teisė išsaugoti stažą buvo įvardinta, tačiau ji negali paaiškinti (ir neturi tam pareigos), kodėl ši teisė nebuvo tinkamai įforminta socialinės apsaugos santykiuose, kiek tai susiję su pensijų draudimu.

53. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

54. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog ji siekia, kad jos antrojo vaiko P. D., gimusio (duomenys neskelbtini), auginimo namuose treji metai (nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d.) būtų įskaityti į pensijos socialinio draudimo stažą. Pareiškėjos teigimu, ji 1994 m. kovo 10 d. įsakymu (potvarkiu) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 34 buvo atleista savo pareiškimu (DSĮ 28 straipsnio 1 dalis) nuo 1994 m. kovo 11 d. pirmojo vaiko auginimui iki 8 metų, o todėl pagal DĮK 2021 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas“, jai turėjo būti paliekamas nepertraukiamas darbo stažas. Atitinkamai, pasak pareiškėjos, paliktuoju nepertraukiamo darbo stažo laikotarpiu turi būti įskaičiuotas laikotarpis nuo 1994 m. spalio 10 d. iki 1997 m. spalio 10 d. į pensijų socialinio draudimo stažą.

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais sutinka, nurodo šiuos esminius argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas yra nepagrįstas. Pirmiausia, pastebėtina, kad pareiškėja 1994 m. kovo 10 d. įsakymu (potvarkiu) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 34 buvo atleista savo pareiškimu iš darbo nuo 1994 m. kovo 11 d. Vadinasi, pareiškėjos darbo santykiai nutrūko nuo 1994 m. kovo 11 d. Jokios teisinės reikšmės neturi tai, jog 1994 m. kovo 10 d. įsakyme (potvarkyje) apie darbo sutarties nutraukimą Nr. 34 yra nurodyta, kad pareiškėja atleista vaiko auginimui iki 8 metų: pareiškėjos darbo santykiai nutrūko nuo 1994 m. kovo 11 d., todėl negali būti aiškinama, esą, pareiškėja ir po 1994 m. kovo 11 d. dirbo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad DĮK 2021 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „motinoms, auginančioms vaiką namuose iki jam sueis aštuoneri metai amžiaus, paliekamas nepertraukiamasis darbo stažas“, taikoma tik neatleistoms iš darbo, t. y. dirbančioms, motinoms. Vadinasi, pareiškėjos teiginiai, esą, ji po 1994 m. kovo 11 d. dirbo, t. y. turėjo nepertraukiamą darbo stažą, nėra pagrįsti.

56. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime tinkamai nustatė, o pareiškėja apeliaciniame skunde nepaneigė, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, dirbančioms moterims buvo suteikiamos tikslinės atostogos – nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus. Kitokių atostogų (vaiko auginimo iki 8 metų) teisės aktai nenumatė, todėl jos pareiškėjai negalėjo būti suteiktos; juolab, kad, kaip minėta, nuo 1994 m. kovo 11 d. (po atleidimo iš Įmonės) pareiškėja neįsidarbino ir, (duomenys neskelbtini) gimus antrajam vaikui, nebuvo drausta socialiniu draudimu, nes nebuvo darbdavio išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, vaiko priežiūros atostogų ir negavo motinystės pašalpų. Paminėtina, kad tik nuo 1996 m. sausio 1 d. motina arba tėvas, turintys vaiko nuo 1 iki 3 metų priežiūros atostogas, buvo pradėti drausti valstybės lėšomis pensijų draudimu pagrindinei daliai (Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 2 dalis). Pareiškėja tuo metu nedirbo, darbdavio nebuvo išleista vaiko nuo 1 iki 3 metų auginimo atostogų, todėl nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis. Nuo 1999 m. spalio 1 d. Pensijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradedami drausti motina arba tėvas, nedirbantys ir neturintys vaiko priežiūros atostogų, bet auginantys vaiką iki 3 metų. Pareiškėjos antrajam vaikui (duomenys neskelbtini) metai suėjo (duomenys neskelbtini) 1997 m. spalio 10 d., o minėta teisės norma įsigaliojo nuo 1999 m. spalio 1 d., todėl ji pareiškėjos atveju netaikoma.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

58. Pareiškėja prašo grąžinti 11 Eur žyminio mokesčio, kurį permokėjo už skundo padavimą pirmosios instancijos teismui. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 13 d. nutartimi, be kita ko, grąžino pareiškėjai 44 Eur žyminį mokestį, konstatavęs, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. Taip pat, pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 11 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog už skundą sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. nutartimi.

59. Pareiškėja už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 16 Eur žyminį mokestį (2023 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymo Nr. 797 patvirtinimas). Jis grąžinamas pareiškėjai, nes pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai D. D. 16 Eur (šešiolika eurų) žyminį mokestį, kurį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis