2021-08-11 Nr. AB-15608-3-61-3-02369-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-628-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02369-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl žalos atlyginimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) atliko nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Didžiąją bausmės atlikimo dalį buvo laikomas vienas (13 metų kameroje Nr. 48, o likusius 5 metus kameroje Nr. 62).

3. Teigė, kad kameroje Nr. 48 iškvietimo mygtuko nebuvo, o kameroje Nr. 62 jis buvo įrengtas tik 2016 m., tačiau neveikė. Pažymėjo, kad turi problemų su sveikata, apėmus skausmams, dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko negalėjo išsikviesti pagalbos ir taip patyrė stiprių fizinių skausmų, dvasinių išgyvenimų, nevisavertiškumo jausmą. Išgyvenimai buvo dažni ir tęsėsi ilgą laiką.

4. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes buvo stebimas kitų nuteistųjų (suimtųjų) ir prižiūrėtojų. Dėl to patyrė virškinimo sistemos sutrikimų ir nevisavertiškumo jausmą. Pridūrė, kad sanitariniame mazge nebuvo spintelės ir ventiliacijos. Taip pat teigė, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas jo privatumas. Dušinėje nebuvo įrengtos pertvaros, jis buvo stebimas pareigūnų. Neveikė karšto ir šalto vandens maišytuvai (tekėdavo šaltas arba vos šiltas vanduo).

5. Teigė, kad 2006 m., mirus motinai, nebuvo išleistas į laidotuves, dėl to patyrė dvasinių išgyvenimų bei nevisavertiškumo jausmą.

6. Pareiškėjas nurodė ir tai, kad negali įsigyti būtinojo reikalingumo prekių kalėjimo parduotuvėje, nes sąskaita areštuota, o daiktų, kuriuos išduoda Lukiškių TI-K, nepakanka. Pažymėjo, kad dėl to negali deramai bendrauti ir palaikyti ryšių su artimaisiais ar draugais. Manė, jog jo interesai yra pažeisti, dėl to patiria daugkartinius fizinius skausmus bei dvasinius išgyvenimus.

7. Pareiškėjas papildomai prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad yra žmogus su negalia, be pašalinių pagalbos skundų rašyti negali.

8. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos, kuri kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. ir jo skundo dalis buvo patenkinta. Vilniaus PN pateikė duomenis, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 62, o 2019 m. vasario 13 d. išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

10. Atsakovas pažymėjo, jog laisvės atėmimo vietose esantys asmenys yra nuolat stebimi pareigūnų per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodė, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai, šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio sienele.

11. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau neretai jie piktybiškai sugadinami pačių nuteistųjų.

12. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per savaitę iki 15 minučių praustis duše. Nuteistųjų privatumui užtikrinti dušinėse įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros (įskaitant 0,4 m atstumą tarp pertvaros ir grindų), plotis 1,2 m.

13. Vilniaus PN pažymėjo, jog neturi įgaliojimų aiškinti ir vertinti teisinių santykių, susijusių su antstolių patvarkymų vykdymu.

14. Atsakovas pažymėjo, jog negali pateikti išsamios informacijos apie pareiškėjo galimybę 2006 m. išvykti iš įstaigos ribų, nes tokios informacijos saugojimo terminas yra 5 m.

15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Manė, kad Vilniaus PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

16. Pareiškėjas į atsakovo atsiliepimą pateikė atsikirtimą, kuriame nurodė, jog atsakovo atstovas neteisingai nurodė laikotarpius (prašomos priteisti neturtinės žalos laikotarpio ir skundo pateikimo datos). Taip pat teigė, kad klaidingai nurodo kamerų numerius, nes jose niekada nebuvo laikomi asmenys, kalintys iki gyvos galvos. Be to, atsiliepime pateiktos sanitarinių mazgų nuotraukos yra ne tų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ilgą laiką.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, patirtą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Nustatė, jog pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. birželio 28 d., todėl reikalavimas atlyginti žalą gali būti reiškiamas dėl laikotarpio nuo 2016 m. birželio 28 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų sąlygų jį laikant Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2016 m. vasario 13 d. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nes yra žmogus su negalia, tačiau byloje nebuvo duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusias jam kreiptis į teismą anksčiau, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjo prašymas dėl praleisto ieškinio senaties termino atmestas.

19. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu. Teismas nustatė kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2935-281/2018, o 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą. Pažymėta, kad nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, įskaitant sąlygas dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais, pareigūnų iškvietimo mygtuko, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, teisės nusiprausti po šiltu vandeniu duše pažeidimą. Nustatęs nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-2935-281/2018 dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą, teismas konstatavo, kad nagrinėjama administracinė byla dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už kalinimo laikotarpį Lukiškių TI-K nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. nutrauktina. Todėl teismas toliau nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą dėl to, kad 2006 m. negalėjo dalyvauti savo motinos laidotuvėse teismui pateikė 2019 m. birželio 28 d., todėl praleido terminą reikšti šį reikalavimą. Taigi teismas šio klausimo detaliau nenagrinėjo.

21. Dėl pareiškėjo teiginių dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė, kokiu konkrečiai laikotarpiu ir kaip aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl pavojingų laikymo sąlygų (nesant aliarminio iškvietimo arba jam neveikiant) Lukiškių TI-K pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais, prašymais arba pareiškimais į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku, vertinti kaip deklaratyvūs, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad dėl šio iškvietimo mygtuko nebuvimo (neveikimo) pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų ir fizinių skausmų, leidžiančius priteisti neturtinę žalą.

22. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismas pažymėjo, jog kadangi ginčo laikotarpis dėl anksčiau priimto sprendimo trumpinamas (nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.), teismui aktualus tik sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje Nr. 62. Vilniaus PN pateikė duomenis, kad kameroje Nr. 62, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabiną, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose pakabintos užuolaidos, jos uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau atsakovo atstovo byloje pateiktos sanitarinių mazgų nuotraukos nepatvirtina fakto, jog būtent kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina arba atitvertas sienele su užkabintomis užuolaidomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus PN pateiktus duomenis, jog aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 62 vienas. Aplinkybę, kad gyveno vienas, patvirtino ir pats pareiškėjas. Teismas laikė, jog nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą, nes pareiškėjas visą laikotarpį gyvenamojoje kameroje buvo vienas ir sanitarinio mazgo patalpa buvo atskirta 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida.

23. Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo, kad nebuvo spintelės, pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato sanitariniame mazge įrengti tualeto reikmenų spintelės ar lentynos. Atsakovo atstovas nurodė, jog gyvenamosios kameros atitinka reikalavimus, jose yra įrengta lentyna ir kiti būtini baldai. Teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas.

24. Dėl pareiškėjo teiginių, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrinamas jo privatumas, neveikė karšto ir šalto vandens maišytuvai, teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai, jog duše tinkamai neveikė karšto (šalto) vandens maišytuvas, laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamai veikiančio vandens maišytuvo. Teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime tik formaliai nurodė, kad privatumui užtikrinti dušuose įrengtos pertvaros, tačiau nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, kad Vilniaus PN įrengtos dušo patalpos su pertvaromis. Remiantis ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN nepateikė įrodymų ir byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., ir dėl to stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, neatsižvelgiant į faktą, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Taigi, padaryta išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėtų privačiai pasinaudoti jomis ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, o tai nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

25. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis negali įsigyti būtinojo reikalingumo prekių kalėjimo parduotuvėje, nes jo sąskaita yra areštuota, teismas atkreipė dėmesį, kad, pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, be kita ko, susijusių su sprendimų vykdymu. Be to, kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo Vilniaus PN, ji taip pat neturi įgaliojimų aiškinti ir vertinti teisinių santykių, susijusių su antstolių patvarkymų vykdymu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamas klausimas nepriskirtinas nei teismo, nei atsakovo atstovo kompetencijai, šio pareiškėjo argumento išsamiau nevertino.

26. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis dušu (41 parą) pareiškėjo prašoma priteisti 100 000 Eur suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji mažintina iki 80 Eur.

III. 27. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pareiškėjas pabrėžia, kad visą laiką nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d. atsakovas neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu ir praustuvu. Atkreipia dėmesį į nustatytą teisinį reglamentavimą bei EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais.

29. Pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į jo sveikatos problemas teismas turėjo vertinti, kad jam turėjo būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu dažniau nei 1 kartą per savaitę.

30. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas neužtikrino, kad būtų laikomasi tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais nustatytos reikalavimo dėl saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų. Dėl pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo pareiškėjas patyrė daug neigiamų emocijų. Norint iškviesti pareigūną tekdavo į metalines duris daužyti rankomis ir kojomis.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjui neužtikrintomis tinkamomis kalinimo sąlygomis ir jo patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė pažeidimą neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis dušu (41 parą) ir priteisė jam 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teigia, kad privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu buvo pažeidžiamas visą vertinamą laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d., taip pat mano, kad dėl jo sveikatos būklės turėjo būti suteikta galimybė naudotis dušu daugiau nei 1 kartą per savaitę, bei akcentuoja pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo kamerose.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su privatumo pažeidimu, pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas atskirtas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, kad asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020). Taigi šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti privatumo pažeidimą, o į aplinkybę, jog pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, atsižvelgiama sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos būdo ir dydžio.

39. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja privatumo pažeidimą naudojantis dušu, šis pažeidimas pirmosios instancijos teismo buvo nustatytas ir konstatuota, kad 41 kartą, t. y. atsižvelgiant į ginčo laikotarpį (nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.) ir tai, kad pareiškėjas dušu naudojosi 1 kartą per savaitę, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu. Taigi pakartotinai vertinti šį pažeidimą nėra pagrindo.

40. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta minėtoje higienos normoje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, jog jam turi būti sudaryta galimybė naudotis dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę, atmestini.

41. Teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, kad teisės aktai nenustato teisės kalinamiems asmenims praustis šiltu vandeniu daugiau nei vieną kartą savaitę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-415/2020; kt.). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2908-662/2019; kt.).

42. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko kameroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018).

43. Pripažįstant, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas neįrodė, jog dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjas nenurodė jokio atvejo, kai dėl kokios nors skubios būtinybės dėl neįrengtos ar neveikiančios pareigūno iškvietimo sistemos būtų negalėjęs operatyviai išsikviesti pareigūno. Taip pat nenurodė, kad dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą. Byloje nėra duomenų, kad dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo būtų padarytas neigiamas poveikis pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjui kilo neturtinė žala.

44. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

45. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 80 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytina proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nustatytų pareiškėjo privatumo pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, pareiškėjo skunde nurodytus patirtus nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 80 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma. Įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė