2020-02-19 Nr. AB-4007-3-61-3-01722-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-456-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01722-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalaus gyvenamo ploto normos vienam asmeniui reikalavimas, kadangi didelį kameros plotą užėmė dviejų aukštų lova ir kiti baldai, o dėl to, kad buvo įrengtos dviejų aukštų lovos nuolat kildavo konfliktinės situacijos. Nesant ventiliacijos ir dėl to, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo sudaryta galimybė džiovinti drabužius, kurie įsigerdavo blogo kvapo nuo cigarečių ir sanitarinio mazgo. Viso kalinimo laikotarpiu buvo jaučiama didelė baimė susirgti plaučių ligomis dėl pelėsio ir drėgnumo kamerose. Dėl blogo apšvietimo skaudėdavo akis skaitant ir rašant laiškus artimiesiems. Kamerose trūkdavo gryno oro, kadangi į pasivaikščiojimo kiemelius pareiškėjas buvo vedamas tik 1 val. per dieną, o būnant pasivaikščiojimo kiemelyje ir kilus pavojui, nebuvo įmanoma išsikviesti pareigūnų. Pareiškėjas skundžiasi, kad jam trūko laiko sportui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė depresiją, apėmė nemiga, baimė dėl pablogėjusios sveikatos.

3. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad pagal galiojančias teisės aktų nuostatas kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir suoliukai. Visose kamerose taip pat įrengtos lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Kamerose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Reguliariai vėdinant patalpas nekyla problemos dėl atsiradusio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Teisės aktuose nenustatyta Lukiškių TI-K pareiga aprūpinti nuteistuosius ventiliatoriais. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai, priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, užtikrina nerūkančiųjų teises ir laiko juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad suteikiamas nuo 2 valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje priešpriešais yra prižiūrėtojo pakyla, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjui neįrodžius būtinos valstybės atsakomybės už žalą sąlygos – neteisėtų veiksmų – jo skundas turi būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

7. Dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo užtikrinimo teismas nurodė, kad byloje pateiktoje pareiškėjo asmens įskaitos kortelėje nurodyta, jog pareiškėjas 2018 m. kovo 14 d. buvo Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN), o į Lukiškių TI-K buvo perkeltas tik 2018 m. kovo 30 d. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais duomenimis, kurie nėra nuginčyti ir nenustatyta pagrindų, leidžiančių abejoti jų teisingumu, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. kovo 13 d. (imtinai) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 292 paras, per kurias jam teko gyvenamojo ploto nuo 3,84 kv. m iki 7,80 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad laikotarpiu, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, jo atžvilgiu nebuvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimas. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, iš kurių bendro ploto atėmus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą, jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė. Nenustačius, kad Lukiškių TI-K neveikė taip kaip pagal įstatymus turėjo veikti, t. y. nenustačius Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kaip nurodė teismas, nagrinėjamu aspektu pareiškėjo argumentai, susiję su pažeistu minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimu dėl baldų užstatymo neturi esminės teisinės reikšmės. Teisės aktai nereglamentuoja, kokiu pobūdžio baldai turi būti įrengti kamerose, kuriose laikomi nuteistieji ir suimtieji. Todėl teisės aktuose nesant nuostatų, draudžiančių įrengti būtent dviejų aukštų lovas, pareiškėjo teiginys, kad dėl tokių lovų įrengimo kyla konfliktinės situacijos, laikytinas teisiškai nereikšmingas, sprendžiant dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

8. Dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir pelėsio teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Teismas pažymėjo, kad kamerų vėdinimas vyksta per langus natūraliu būdu. Kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus nurodyta Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 43–44).

Byloje pateiktame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centro VD) 2017 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10 – 1082 (16.16.8. 10.12) konstatuota, kad kameroje Nr. 288, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus ir nebuvo pažeistas Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkto reikalavimas dėl pelėsio. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus (prašymus) Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. ventiliacijos, drėgmės, temperatūros ir pelėsio, nėra.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad byloje esant objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl netinkamų laikymo sąlygų nagrinėjamu aspektu, nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo. Lietuvos higienos normos 134:2015 25.1 papunktyje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje įrengta skalbykloje turi būti, be kita ko, įrengta džiovinimo patalpa. Vadinasi, džiovinti rūbų nuteistieji ir suimtieji kamerose negali.

Todėl pareiškėjo argumentas, kad jis negalėjo kamerose džiovinti rūbų, nepagrindžia Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, o priešingai patvirtina, kad Lukiškių TI-K elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjo rūbai įsigerdavo nemalonaus kvapo, kai jis pats pripažino, kad yra rūkantis ir jam nenurodžius kitų reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti džiovinimo asmeninių ir viršutinių drabužių paslauga (Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punktas), teismo vertintas kaip abstraktus ir deklaratyvus, kurio pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

9. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl to, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, dėl ko jam buvo sunku skaityti ir rašyti laiškus artimiesiems. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 43–44) nurodyta, kad laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Taip pat Centro VD 2017 m. balandžio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10 – 398 (16.17.7. 10.12) konstatuota, kad kamerose Nr. 111, Nr. 270, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtas natūralus apšvietimas, o Centro VD 2018 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA – 1082 (16.16.8. 10.12) konstatuota, kad kameroje Nr. 288, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus (prašymus) Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. apšvietimo, nėra. Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad byloje esant objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl netinkamų laikymo sąlygų nagrinėjamu aspektu, nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

10. Dėl pasivaikščiojimų kiemelyje praleidžiamo laiko trukmės ir skiriamo laiko sportuoti teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintos 8 val. buvimo gryname ore ir jam trūko laiko sportui. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Byloje ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore nėra, kadangi jis pats savo skunde nurodo, kad jis buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius ir paliekamas juose 1 val. trukmei. Teismas nurodė, kad šiuo aspektu nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintos 8 val. buvimo gryname ore, t. y. pasivaikščiojimo kiemeliuose, tačiau jo skunde nurodyto Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktu yra tik rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl to, kad jam nebuvo užtikrintas 8 val. buvimas gryname ore. Pareiškėjas neginčija to, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė sportuoti. Dėl to ginčo nėra. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundžiasi dėl to, kad jam trūko laiko užsiimti sportine veikla. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, nėra. Taip pat byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K draustų ar nesuteiktų galimybių pareiškėjui užsiimti sportine veikla. Pareiškėjas visiškai nedetalizuoja, kaip konkrečiai nagrinėjamu aspektu jo teisės buvo pažeistos. Nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos užsiimti sportine veikla, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamas pareiškėjo teiginys yra abstraktus ir deklaratyvus, išreiškiantis tik subjektyvią pareiškėjo nuomonę, kuriuo remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

11. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos teismas nurodė, kad Taisyklių 14.4 punktas nustato, jog kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas, kurio paskirtis užtikrinti kalinamo asmens teisę į saugią aplinką. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Teismas nurodė, kad iš teisinio reguliavimo matyti, jog pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas privalomas kamerose. Vadinasi, teisės aktais nėra reglamentuota pareigūnų iškvietimo sistemos pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas, būdamas pasivaikščiojimo kiemeliuose, yra prižiūrimas prižiūrėtojų. Teismas nurodė, kad susisiekti su jais pareiškėjas gali ir nesinaudodamas pareigūnų iškvietimo sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisė kreiptis į prižiūrėtoją jam būnant pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo kaip nors apribota, kad jo atžvilgiu buvo iškilęs pavojus ir jam nebuvo suteikta pagalba. Priešingai, teismas nustatė, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas nurodytą argumentą dėl galimo kilsiančio pavojaus grindžia tik hipotetinio pobūdžio aplinkybėmis. Todėl atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamas pareiškėjo argumentas laikytinas abstrakčiu ir deklaratyviu, kurio pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo.

12. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų sąlygų pareiškėjo prašomai neturtinei žalai atlyginti, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Todėl, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų neturtinei žalai iš valstybės atlyginti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą, kuriuo reikalaujama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis kameros gyvenamasis plotas, nes kamerose buvo laikoma po du asmenis. Pareiškėjas, pagrįsdamas, kad buvo kameroje laikoma po du asmenis, įvardija konkrečius asmenis su kuriais buvo laikomas. Pareiškėjas pažymi, kad kameros plotą dar labiau mažino lovos ir kiti baldai, kurie buvo kameroje. Nesant ventiliacijos ir dėl to, kad kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo sudaryta galimybė džiovinti drabužių. Be to, nuo cigarečių ir sanitarinio mazgo, kuris nėra atskirtas nuo kameros, į drabužius įsigerdavo blogas kvapas. Dėl pelėsio ir drėgmės pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį jautė baimę susirgti plaučiu ligomis. Kameroje dėl blogo apšvietimo skaudėdavo akis. Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 316 buvo laikomas vienas, tačiau nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, neveikė radijo taškas, langas nesidarinėjo, buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K suteikė neteisingą informaciją apie tai, kuriose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas, todėl prašo LVAT išreikalauti iš atsakovo perkėlimo korteles. Pareiškėjas akcentuoja, kad netinkama ventiliacija, drėgmė buvo sporto ir laisvalaikio kambariuose, dėl netinkamos ventiliacijos pareiškėjas negalėjo džiovinti rūbų. Pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik 1 val.

15. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotaviamais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Šiuo konkrečiu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

17. Pareiškėjas pateikė du skundo papildymus, kuriuose teigia, jog sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas visą laiką, būdamas sanitariniame mazge, buvo matomas kitų asmenų, t. y. kalinių ir prižiūrėtojų. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš atsakovo informaciją apie tai, su kokiais asmenimis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, sąlygų kamerose (drėgmės lygio, temperatūros, apšvietimo) neatitikimo higienos normų reikalavimams, atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge neįrengimo, nerūkančiųjų laikymo su rūkančiaisiais, 1 val. pasivaikščiojimo kiemelyje ir skiriamo laiko sportui, nesudarytos galimybės pasivaikščiojimo kiemelyje kilus pavojui išsikviesti pareigūnų, nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jam tekusį gyvenamąjį plotą, bei papildomai pažymi, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 316 kameroje buvo laikomas vienas, tačiau nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, neveikė radijo taškas, langas nesidarinėjo, nebuvo tinkamos ventiliacijos sporto ir laisvalaikio patalpose. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, bei išnagrinėti jame suformuluotus procesinio pobūdžio prašymus.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik apeliaciniame skunde pareiškė pretenzijas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kad 316 kameroje buvo laikomas vienas, tačiau nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko, neveikė radijo taškas, langas nesidarinėjo, nebuvo tinkamos ventiliacijos sporto ir laisvalaikio patalpose t. y. papildė skundo pagrindą, nepaaiškindamas, kodėl šios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti nurodytos anksčiau. Pabrėžtina, kad pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką tik per keturiolika dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos (ABTĮ 50 str. 3 d.), o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neanalizuoja pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių.

23. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (ABTĮ 56 str. 4 d. 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo išreikalauti įskaitų korteles, iš kurių, jo teigimu, būtų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti asmenys buvo laikomi kartu su juo, tokį prašymą siedamas su argumentu, kad atsakovas teismui pateikė netikslius duomenis apie kartu su pareiškėju Lukiškių TI-K kamerose laikytų asmenų skaičių. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, jog net ir įvertinus teorinę galimybę, kad kamerose buvo laikoma po du asmenis (išskyrus kamerą Nr. 316, kurioje, kaip teigia pats pareiškėjas, buvo laikomas vienas), minimali gyvenamojo ploto norma nebūtų buvusi pažeista. Taigi, šioje byloje nėra objektyvaus poreikio išreikalauti papildomus duomenis apie kartu su pareiškėju laikytus asmenis, o atitinkamas pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymas yra atmestinas.

25. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

26. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

28. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą dėl ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, pelėsio, apšvietimo, sutinka su teismo išvada, kad Lukiškių TI-K administracijos / pareigūnų veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, nėra nustatytas.

30. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pateiktame Centro VD 2017 m. birželio 30 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10 – 1082 (16.16.8. 10.12) (b. l. 51–52) konstatuota, kad kameroje Nr. 288, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. sausio 1 d., santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus ir nebuvo pažeistas Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkto reikalavimas dėl pelėsio, taip pat konstatuota, kad kameroje Nr. 288 dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Centro VD 2017 m. balandžio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10-398 (16.17.7. 10.12) (b. l. 48–49) konstatuota, kad kamerose Nr. 111, Nr. 270 įrengtas natūralus apšvietimas ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 13 punkto reikalavimą. Kaip matyti, Centro VD patikrinimo aktai surašyti iki pareiškėjui patenkant į atitinkamas kameras, nurodytas patikrinimo aktuose, tačiau duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus (prašymus) Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, t. y. ventiliacijos, drėgmės, pelėsio, temperatūros, apšvietimo, rūbų džiovinimo, nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nesant objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentų dėl netinkamų laikymo sąlygų nagrinėjamu aspektu, nurodyti pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, kuriais remiantis konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, jog pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 val. Pareiškėjo teisė pasivaikščioti 1 val. gryname ore nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju turėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

34. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys