2019-04-03 Nr. AB-8662-3-61-3-03812-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1575-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03812-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir N. O. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ atstovaujamai uždarajai akcinei bendrovei „Valdsita“, dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos A. P. ir N. O. K. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, toliau – ir Ministerija, atsakovas), 550 Eur turtinės žalos atlyginimą; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėjos nurodė, kad 2014 m. lapkričio 19 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT004017 dėl kelionės į Šarm El Šeichą bei sumokėjo 625 Eur, tačiau numatyta kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius paskelbė apie bankrotą ir tapo nemokus. Pareiškėjos dėl kompensacijos už neįvykusią kelionę kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Valstybinis turizmo departamentas) ir joms buvo grąžinta 75 Eur suma.

3. Pareiškėjos, pagrįsdamos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) minėtos nuostatos išaiškinimais. Pareiškėjos taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

4. Pareiškėjos teigė, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiu, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjoms buvo grąžinta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjos prašė skundą tenkinti ir priteisti kiekvienai po 275 Eur.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

7. Atsakovas nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjoms turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti prašomos žalos atlyginimą.

8. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju, pareiškėjos žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus neteisėtų veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjų rašytinių įrodymų, atsakovas nurodė, kad sutartis tarp pareiškėjų ir kelionės organizatoriaus buvo sudaryta 2014 m. lapkričio 19 d., nors organizatorius veikė iki 2014 m. lapkričio 14 d., todėl pareiškėjos, sudarydamos sutartį, žinojo, jog paslaugų sudarymo dieną BUAB „Freshtravel“ kelionių neorganizuoja ir paslaugų, pagal sudarytą sutartį negaus.

10. Teigė, kad į kelionės kainą įėjo vizų mokestis, tačiau vizų mokesčiai nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis, todėl tokios turtinės žalos negalima reikalauti iš kelionių organizatoriaus.

11. Pažymėjo, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų ir nurodė, kad pareiškėjos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra įtrauktos į kreditorių sąrašą su 578,66 Eur kreditoriniu reikalavimu. Atsižvelgus į atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjos negali įgyti teisės į dvigubą žalos atlyginimą, atsakovas prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Valstybinis turizmo departamentas nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

14. Valstybinis turizmo departamentas pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

15. Nurodė, kad suteikiamų turizmo paslaugų rinkinį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos, t. y. apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinė kelionės dalis, sudaranti turizmo paslaugą, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu, o vizų įforminimas gali būti įtraukiamas į paketo kainą, tačiau mokestis už vizas yra laikomas papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, todėl skunde išdėstyti reikalavimai turėtų būti sumažinti, atsižvelgiant į patirtas vizų įforminimo išlaidas.

16. Dėl patirtos žalos atlyginimo pažymėjo, jog pareiškėjos pirmiausia turėtų siekti žalos atlyginimo reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjų A. P. ir N. O. K. skundą patenkino iš dalies, priteisė A. P. ir N. O. K. kiekvienai po 254,90 Eur turtinei žalai atlyginti iš atsakovo bei priteisė A. P. ir N. O. K. 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18. Teismas nustatė, jog pareiškėjos A. P. ir N. O. K. 2014 m. lapkričio 19 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT004017 dėl kelionės į Šarm El Šeichą (b. l. 11–13). Pagal minėtą sutartį pareiškėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjos 2014 m. lapkričio 3 d. už kelionę sumokėjo 2 158,00 Lt (625 Eur) (b. l. 14), tačiau kelionė sutartyje nustatyta data, neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

19. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. gavo pranešimą iš BUAB „Freshtravel“, kad įmonė nebegali tęsti veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo ir 2014 m. lapkričio 14 d. priėmė įsakymą Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“, kuriuo sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad BUAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos BUAB „Freshtravel“ veiklos. Valstybinis turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad BUAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d.

20. Pareiškėjos 2014 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui dėl sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjoms sumokėjo 28,68 Eur dydžio draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat 2014 m. gruodžio 30 d. UAB „A&R Travel“ pareiškėjoms grąžino 159,92 Lt (46,32 Eur) komisinį mokestį. Pareiškėjoms liko negrąžinta 550,00 Eur suma, t. y. po 275 Eur kiekvienai iš pareiškėjų, kurią pateiktu skundu ir prašo priteisti iš atsakovo.

21. Teismas nurodė, jog pareiškėjų skundo pagrindas yra tai, kad atsakovas Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėjos patyrė turtinę žalą.

22. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017) bei pažymėjo, kad netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Todėl šia aplinkybe pareiškėjos pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovo civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjoms patirtą žalą.

23. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jų prašomo dydžio turtinę žalą, nes turizmo paslaugų teikimo sutartis yra sudaryta 2014 m. lapkričio 19 d., nors organizatorius veikė iki 2014 m. lapkričio 14 d., todėl pareiškėjos, sudarydamos sutartį, žinojo, jog paslaugų sudarymo dieną BUAB „Freshtravel“ kelionių neorganizuoja ir paslaugų, pagal sudarytą sutartį negaus.

24. Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius dokumentus teismas pažymėjo, kad pareiškėjų kelionė turėjo įvykti 2014 m. lapkričio 16 d. – 2014 m. lapkričio 22 d., o visa kelionės kaina buvo apmokėta 2014 m. lapkričio 3 d., konstatavo, kad turizmo paslaugų sutartyje nurodytoje 2014 m. lapkričio 19 d. sudarymo datoje yra rašymo apsirikimo klaida. Šią aplinkybę taip pat patvirtina tai, jog pareiškėjos dėl patirtos žalos kompensacijos į Valstybinį turizmo departamentą kreipėsi 2014 m. lapkričio 18 d. Teismas pažymėjo, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus 28,68 Eur kompensaciją buvo pripažintas pasirašytos sutarties galiojimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo argumentus dėl turizmo paslaugų sutarties sudarymo datos.

25. Atsakovas nurodė, kad į kelionės kainą įėjo vizų mokestis, tačiau vizų mokesčiai nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolė dalis. Valstybinis turizmo departamentas pažymėjo, jog vizų parengimo procedūra ir mokesčiai už jas laikytini papildoma paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens išdėstytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad turizmo paslaugų sutartyje nėra atskirai išskirta mokėtina suma už vizas, tačiau ji įtraukta į bendrą teiktų paslaugų sumą.

26. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateiktus viešus duomenis, Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę šalyje būti 30 dienų (euro kursas JAV dolerio atžvilgiu 2014 m. lapkričio 3 d. buvo 1,2439), todėl už dvi vizas mokėtina suma yra 40,19 Eur, kuri neįskaičiuotina į galutinę priteistiną sumą.

27. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjoms iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2017 m. lapkričio 15 d.).

III. 28. Atsakovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš sprendimo turinio yra visiškai neaišku kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja Valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniai). Minėtų motyvų nebuvimas suponuoja tai, kad sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

28.2. Teismas, pritardamas kitų teismų padarytoms išvadoms dėl Direktyvos netinkamo perkėlimo į nacionalinę teisę, pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą (ABTĮ 18 str. 2 d.).

28.3. Teismas pritarė kitų teismų išvadoms, kad Valstybė netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, todėl Valstybei kyla pareiga pareiškėjoms atlyginti žalą. Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nėra kompetentingi spręsti klausimus dėl Valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų (įskaitant Direktyvą) perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad Valstybė yra padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų.

28.4. Teismas visiškai nepasisakė ar egzistuoja visuma būtinų sąlygų Valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, vadinasi nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad yra nustatyta ir egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Valstybė, veikdama per įstatymų leidžiamąją instituciją – Seimą, yra atlikusi neteisėtus veiksmus – neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas.

28.5. Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip Valstybės neteisėti veiksmai. Vadinasi, nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Teismo sprendimas priteisti pareiškėjoms iš Valstybės turtinę žalą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, taip pat turi būti atmestas ir pareiškėjų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo.

28.6. Į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 5 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004017, pagal kurią mokėtina suma apima ne už dvi, bet keturias Egipto vizas, todėl teismas pareiškėjoms turėjo priteisti ne 40,19 Eur, bet 80,39 Eur.

28.7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Paslaugų sutartyje Nr. PT004017 nurodyta sutarties sudarymo data yra rašymo apsirikimo klaida. Nei pareiškėjos, nei UAB „Freshtravel“ nepateikė jokių paaiškinimų apie neva klaidingai nurodytą Paslaugų sutarties sudarymo datą. Be to, byloje pateiktas 2014 m. lapkričio 3 d. kvitas apie sumokėtą 625 Eur sumą nepatvirtina, kad pinigai buvo sumokėti UAB „Freshtravel“. Atsakovas nesutinka su teismo motyvu, jog faktą, kad pareiškėjos už kelionę sumokėjo tinkamu būdu ir tinkamam asmeniui patvirtina tai, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjoms sumokėjo draudimo išmoką.

28.8. Teismas nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjų skundą. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos A. P. finansinis reikalavimas 576,88 Eur sumai, todėl pareiškėjoms gavus žalos atlyginimą UAB „FreshtraveI“ bankroto byloje bei dar kartą sumokant pareiškėjoms žalos atlyginimą pagal teismo sprendimą, pareiškėjos gautų dvigubą žalos atlyginimą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka ir prašo tenkinti apeliacinį skundą visa apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

31. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos A. P. ir N. O. K. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004017. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjoms buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos, todėl jos patyrė nuostolių.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus bei konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjoms iš atsakovo turtinę žalą. Teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjoms negrąžintą 509,81 Eur sumą (iš pareiškėjų prašomos priteisti 550 Eur sumos atėmus 40,19 Eur dydžio pinigų sumą už vizas) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas teigia, jog pareiškėjoms suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjos už kelionę sumokėjo tinkamu būdu.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

35. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. ESTT, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

36. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

38. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

39. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

41. ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo byloje Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina pagrįstai nustatyta.

43. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutarties byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

45. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

47. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Byloje pateiktas mokėjimo kvitas, jog UAB „A&R Travel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sumokėta 2158,00 Lt (625,00 Eur) (paskirtis nurodoma – turizmas), todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atmestinas apelianto teiginys, kad pateiktas mokėjimo kvitas nepatvirtina pinigų sumokėjimo UAB „Freshtravel“. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004017 datoje yra rašymo apsirikimo klaida, kadangi pareiškėjos Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos pateikė prašymą inicijuoti sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą pagal Turizmo paslaugų teikimo 2014 m. lapkričio 19 d. sutartį Nr. PT004017 dar 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. anksčiau nei sudaryta pati sutartis.

48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo iš UAB „Freshtravel“.

49. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjoms nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau, atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, kadangi apeliacinį skundą byloje pateikė tik atsakovas, pareiškėjoms priteisiamos turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.

50. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjoms iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

51. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė