2016-02-15 Nr. AB-3703-3-61-3-05034-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-386-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05034-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad nuo 2010 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Buvo kalinamas per mažo ploto kamerose Nr. 89 ir 100 dviese. Kameroje Nr. 83, kurios plotas apie 8 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas su dar 2 asmenimis. Anot pareiškėjo, kadangi jis yra neįgalus, jam turi tekti ne mažiau 7 kv. m ploto. Kamerose Nr. 80 ir 89 buvo kalinamas su asmenimis, kurie užsiiminėjo rankdarbiais, todėl minėtose kamerose tvyrojo dulkės, dažų kvapas. Kameroje Nr. 100 buvo laikomas su asmeniu, kuris sirgo tuberkulioze. Kamera Nr. 83 buvo labai apleista, netvarkinga, medinės grindys išlaužtos, veisėsi tarakonai. Tvirtino, kad 2 metus jis buvo neoperuojamas, nes dėl kalinimo režimo negalėjo būti paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyrių, todėl kentė skausmus. Dėl ant pareiškėjo kūno esančio guzo, susidariusio dėl neoperuotos išvaržos, jam buvo gėda eiti kartu su kitais kalinamaisiais praustis į dušą. Kalėdamas minėtomis sąlygomis pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, jautėsi pažemintas.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad kalinimo metu tam tikrais laiko tarpais pareiškėjo nebūdavo Lukiškių TI-K, kadangi jis būdavo išvykęs į kitas laisvės atėmimo vietas. Taip pat tam tikru metu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis. Paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką yra suteikiamas kalinamiems asmenims. Taip pat Lukiškių TI-K laikomiems asmenims duodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius bei darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos atidarius langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kalinami asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skunde nepagrindė tariamos aplinkybės, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K civilinei atsakomybei kilti nėra vienos iš būtinų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų – žalos padarymo fakto pareiškėjui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 5 d. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į Lukiškių TI-K prašymą taikyti senaties terminą. Pareiškėjas nurodė, kad visą Lukiškių TI-K kalinimo laiką dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, todėl, teismo nuomone, pareiškėjas jau tuo metu turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Tačiau jis į teismą kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 18 d. Pareiškėjas termino atnaujinti senaties terminą neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po 3 metų, nenurodė. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., atlyginimo turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Teismas nustatė, kad dėl neįgaliųjų asmenų kalinimo teisės aktuose nėra numatyta specialių nuostatų, todėl jų kalinimui taikomos bendrosios asmenų laikymą laisvės atėmimo vietose reglamentuojančios teisės normos. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K iš 221 paros 101 parą pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus 3,6 kv. m kalinimo plotas, o dar 7 paras minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Neužtikrinęs tinkamo kalinimo ploto visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė jam tam tikrus nepatogumus ar dvasines kančias ir pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl pripažino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo yra pagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjo kalinimo kameroje būtų nustatyti higienos normų pažeidimai. Aplinkybė, kad tarp Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) ir UAB „Dezinfa“, patvirtina, jog Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Byloje taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nėra duomenų, kad būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jam priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Lukiškių TI-K teismui pateikė klaidinančius duomenis. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010 m. gegužės 4 d. Iš tiesų pareiškėjas kalinimo metu buvo lankęsis pas psichiatrą. Taip pat Lukiškių TI-K nutylėjo, kad po sunkios galvos traumos jis kentė didelius skausmus, tačiau Lukiškių TI-K kalinimo metu nebuvo gydomas nei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nei Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Pareiškėjas tvirtina nežinojęs, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų galima prašyti neturtinės žalos atlyginimo. Paaiškina, kad visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jo laikymo kamerose asmenų skaičius nesikeitė. Per visą 221 paros laikotarpį pareiškėjas tik 4 kartus savaitei buvo išvežtas į ligoninę bei praleido 1 ar 2 paras karantino kameroje. Pabrėžia, kad rašydamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nežinojo, kad galima prašyti atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi nebuvo susipažinęs su Civilinio kodekso normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjo K. J. teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinė žalos atlyginimas už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. liepos 5 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. lapkričio 18 d. (b. l. 2). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie jam galimai neužtikrinamas teises į tinkamas kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis nežinojo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų galima prašyti neturtinės žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-619-442/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. liepos 5 d. pareiškėjas beveik 127 paras buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kamerų atitikimo kitiems higienos normų reikalavimams ir dėl jų papildomai nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad po sunkios galvos traumos jis kentė didelius skausmus, tačiau Lukiškių TI-K kalinimo metu nebuvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, kuris yra reguliuojamas civilinės teisės normomis. Pabrėžtina, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013). Todėl teisėjų kolegija nevertins ir nepasisakys dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų pareiškėjui teikimu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 350 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas yra neįgalus (b. l. 59), todėl jo laikymas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m ploto norma, neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą fizinį diskomfortą ir psichologinę kančią. Todėl įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę (127 paros), pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys